- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-04-29
- Bylos Nr.
- 1A-290/2011
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Linas Šiukšta, Jonas Algimantas Venckus, Kęstutis Jucys (pran.)
- Nuteistasis
- T. T.
- Advokatai
- Petras Matažinskas
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. T. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. sausio 24 d. nuosprendžio, kuriuo T. T. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą (Lietuvos Respublikos 2008 m. birželio 12 d. įstatymo Nr. X-1597 redakcija) laisvės atėmimu vienuolikai metų. Laisvės atėmimo bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.
Iš nuteistojo T. T. priteista 8 320,08 Lt Valstybinei ligonių kasai.
Aprašomoji dalis
nustatė:
T. T. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2010 m. gegužės 31 d., apie 18 val. namo, esančio (duomenys neskelbtini) rajone, kieme ir 2010 m. birželio 1 d., apie 9 val. minėtame name, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, konflikto metu su šeimos nare žmona J. T., rankomis tyčia sudavė daugybinius smūgius nukentėjusiajai į įvairias kūno vietas ir padarė sužalojimus smūgių vietose bei sudavė ne mažiau kaip šešis smūgius į galvą ir padarė masyvią poodinę kraujosruvą kairėje galvos pusėje, išsidėsčiusią kairės akies viršutinio voko, kairio smilkinio, kairio žando, kairio apatinio žandikaulio kampo projekcijos ir kairio galvos sukamojo raumens viršutinio trečdalio projekcijos srityse, kraujosruvą kairiame smilkininiame raumenyje, kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu kairiame pusrutulyje, galvos smegenų sumušimo židinius abiejų momeninių skilčių vidiniuose paviršiuose. J. T. nuo stipraus galvos sumušimo ir įvykusio kraujo išsiliejimo po kietuoju galvos smegenų dangalu kairiame pusrutulyje, suspaudusio galvos smegenis bei galvos smegenų sumušimo, kurie sukėlė trauminį galvos smegenų pabrinkimą, smegenų komą ir galvos smegenų kamieno įstrigimą, 2010 m. birželio 4 d., 20 val. 30 min. Klaipėdos universitetinėje ligoninėje mirė.
Šalies argumentai
Nuteistasis T. T. apeliaciniame skunde nurodo, kad Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. sausio 24 d. nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl prašo jį pakeisti ir jo nusikalstamą veiką iš BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkto perkvalifikuoti į BK 132 straipsnio 1 dalį.
Apeliantas skunde pripažįsta, kad tarp jo ir žmonos (nukentėjusiosios J. T.) dažnai kildavo buitiniai kivirčai, pykčiai, tačiau susimušdavo retai. Apeliantas nežino, iš kur pas nukentėjusiąją kūne buvo rasta tiek daug sužalojimų. Teigia, kad 2010 m. gegužės 31 d., jis ir žmona abu būdami girti, vėl susipyko dėl to, kad žmona girtauja ir neina melžti karvės, todėl delnu keletą kartų sudavė jai į įvairias kūno vietas, taip pat pataikė ir į veidą, dėl ko ji nugriuvo ant žemės. Apeliantas teigia, kad jokių kirstinių sužalojimų veide nepadarė. Po to žmona atsikėlė ir dirbo ūkinius darbus, grįžo namo, vakare nuėjo miegoti ir jokiais skausmais nesiskundė. Kitą rytą pamatė, kad žmona nesikelia, suprato, kad jai kažkas negerai, todėl nuėjo pas netoliese gyvenančią seserį ir iškvietė greitąją medicinos pagalbą. Tačiau žmona vėliau ligoninėje mirė. Apeliantas teigia, kad tyčios ir tikslo nužudyti žmoną neturėjo, nes suduodamas smūgius nesiekė pataikyti į veidą ar kad ji nugriūtų bei nepagalvojo, kad nuo suduotų smūgių gali kilti pavojingi gyvybei padariniai ir dėl to žmona gali mirti. Suduodamas smūgius, jis siekė žmonai sukelti tik skausmą, tačiau neneigia, kad ji mirė būtent nuo jo (nuteistojo) suduotų smūgių. Todėl mano, kad padarė neatsargius veiksmus, nuo kurių žmona mirė.
Nuteistasis skunde taip pat akcentuoja tai, kad pirmosios instancijos teismas jam paskyrė aiškiai per griežtą bausmę. Jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, dėl to labai kenčia ir pergyvena, atsiprašė artimųjų ir žmonos giminaičių, nukentėjusioji R. J. (žmonos sesuo) jam atleido, pripažįsta civilinį ieškinį Valstybinei ligonių kasai. Jis yra darbštus, nukentėjusiajai R. J. visada padėdavo dirbti ūkio darbus. R. J. teisme parodė, kad ji jam neturi jokių asmeninių ar turtinių pretenzijų, apeliantas nebuvo agresyvus, yra ramaus būdo ir netiki, kad jis (apeliantas) tyčia nužudė jos seserį J. T. Jis dirbdavo laikinus darbus pas ūkininkus, abu su žmona dirbo ūkio darbus. Veiveržėnų seniūnijoje jis charakterizuojamas teigiamai, nusikalto pirmą kartą. Apeliantas nurodo BK 62 straipsnį ir teigia, kad šis straipsnis suteikia galimybę skirti švelnesnę, negu straipsnio sankcijoje už padarytą veiką numatytą bausmę, nes yra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Nors teismas vadovavosi BK 56 straipsnio 2 dalies (turėtų būti - BK 54 straipsnio 2 dalis) nuostatomis, tačiau nuteistasis mano, kad jam paskirta vienuolikos metų laisvės atėmimo bausmė yra aiškiai per griežta. Pažymi, kad baudžiamojo įstatymo tikslas yra ne griežtai nubausti prasikaltusį asmenį, o kad ateityje nebūtų daromi nauji nusikaltimai.
Šalies argumentai
T. T. ir jo gynėjas prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.
Nuteistojo T. T. apeliacinis skundas atmestinas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų, įvertino įrodymus ir, remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. T. T. kaltė padarius BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytą nusikalstamą veiką įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Esminių BPK pažeidimų nenustatyta. Apeliacinės instancijos teismas apygardos teismo nuosprendį peržiūri tik atsižvelgdamas į paduoto apeliacinio skundo ribas (BPK 320 straipsnio 3 dalis).
Nuteistasis T. T. pirmosios instancijos teisme ir apeliaciniame skunde iš esmės pripažįsta, kad rankomis sudavė smūgius J. T. į galvą, taip pat neneigia, kad nuo šių smūgių nukentėjusioji mirė. Iš bylos medžiagos matyti, kad T. T. buvo kaltinamas ir nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą už tai, kad nusikalstamas veikas padarė 2010 m. gegužės 31 d. ir 2010 m. birželio 1 d. Tačiau iš Klaipėdos apygardos teismo teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad nuteistasis T. T. davė parodymus tik dėl nusikalstamos veikos, kurią padarė 2010 m. gegužės 31 d., o dėl nusikalstamų veikų, kurias jis padarė 2010 m. birželio 1 d. nebuvo apklaustas (t. 2, b. l. 20-21). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisiamojo posėdžio metu nepilnai išaiškino faktines bylos aplinkybes, tačiau apeliacinis teismas tai nelaiko esminiu BPK normų pažeidimu ir šią klaidą ištaiso nekeisdamas nuosprendžio. Apeliacinio proceso metu apklaustas T. T. parodė, kad 2010 m. birželio 1 d., apie 9 val. ryte, ranka du kartus nestipriai sudavė žmonai J. T. į veidą, daugiau jos nemušė. Tačiau teisėjų kolegija tokius nuteistojo parodymus vertina kritiškai, nes jie skiriasi nuo parodymų, kuriuos nuteistasis davė ikiteisminio tyrimo metu. Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas kaip įtariamasis T. T. parodė, kad žmoną J. T. mušė ir 2010 m. birželio 1 d. ryte, dešine ir kaire rankomis sudavė 2-3 smūgius į galvą ir kaklą (t. 1, b. l. 92, 100-101), tokius pačius parodymus davė ikiteisminio tyrimo teisėjui (t. 1, b. l. 95-97). Šie parodymai gauti teisėtu būdu, dalyvaujant gynėjui, nuteistojo teisės į gynybą nebuvo pažeistos, todėl jais netikėti nėra pagrindo, nes jie atitinka faktines bylos aplinkybes. Byloje surinkti įrodymai atitinka teismo medicinos specialisto išvadą apie sužalojimų lokalizaciją, pobūdį ir padarymo mechanizmą. Teismo medicinos specialisto išvada nustatyta, kad J. T. mirė nuo stipraus galvos sumušimo įvykusio kraujo išsiliejimo po kietuoju galvos smegenų dangalu kairiajame pusrutulyje suspaudusio galvos smegenis bei galvos smegenų sumušimo, kurie sukėlė trauminį galvos smegenų pabrinkimą, smegenų komą ir galvos smegenų kamieno įstrigimą, o sužalojimai galėjo būti padaryti 2010 m. gegužės 31 d. ir 2010 m. birželio 1 d. (t. 1, b. l. 16-18, 21-22). Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad J. T. sužalojimai, kurie buvo jos mirties priežastimi, buvo padaryti griūnant ar krentant (t. 1, b. l. 22). Nors nuteistasis skunde teigia, kad žmonai sudavė į veidą tik delnu, neturėjo tikslo ir tyčios ją nužudyti, norėjo sukelti tik fizinį skausmą, tačiau tokiems jo teiginiams prieštarauja byloje surinkta įrodymų visuma. Iš paties nuteistojo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu matyti, kad jis žmoną dažniausiai mušdavo suduodamas smūgius į veidą, o 2010 m. gegužės 31 d. ir birželio 1 d. suduoti smūgiai buvo baisiausi, t. y. stipriausi (t. 1, b. l. 91-92). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą ir surinktus įrodymus motyvuotai ir pagrįstai vadovavosi T. T., nukentėjusiosios R. J., liudytojo V. R. (V. R.) parodymais, iš kurių matyti, kad būtent nuteistasis dar ankstesnių konfliktų buvo sumušęs J. T. (t. 2, b. l. 22-23). Akivaizdu, kad toks sužalojimo pobūdis ir mechanizmas atitinka nuteistojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme. Byloje nėra jokių duomenų, kad kokius nors sužalojimus J. T. padarė kiti nenustatyti asmenys. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistasis tyčia nužudė žmoną J. T. dėl asmeninių nesutarimų, nes nukentėjusioji atsisakė dirbti ūkio darbus, melžti karves.
Teismų praktikoje pažymima, kad sprendžiant kaltininko baudžiamosios atsakomybės klausimą lemiamą reikšmę turi priežastinio ryšio pobūdis. Priežastinis ryšis yra būtinasis ir atsitiktinis. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 129 straipsnį asmeniui galima tik tuo atveju, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir kilusių padarinių yra būtinasis priežastinis ryšis. Asmuo suvokdamas daromos veikos faktinę pusę, numato priežastinio ryšio vystymąsi bei numato, kokius padarinius gali sukelti jo daroma pavojinga veika. Tuo tarpu atsitiktinis padarinys nėra dėsningas veikos padarinys, todėl toks priežastinio ryšio vystymasis paprastai iš anksto nenumatomas. O jeigu priežastinio ryšio vystymasis nėra iš anksto numatomas, jis negali būti inkriminuotas kaip padarytas esant tyčinei kaltei. Pirmosios instancijos teismas nuteisdamas T. T. dėl tyčinio nužudymo skundžiamajame nuosprendyje nenurodė tyčios konkrečios kaltės formos. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad T. T. nužudė J. T. veikdamas netiesiogine tyčia. Akivaizdu, kad nuteistasis suduodamas smūgius į galvą suprato savo veiksmų pavojingumą, numatė, kad dėl jo veiksmų gali kilti baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai, nors jų ir nenorėjo, tačiau sąmoningai leido jiems atsirasti (BK 15 straipsnio 3 dalis). Teisėjų kolegija įvertinusi suduotų smūgių skaičių, jų intensyvumą ir lokalizaciją - galvą, kur yra išsidėstę žmogui gyvybiškai svarbūs organai - daro išvadą, kad tarp nuteistojo veiksmų ir kilusių padarinių yra tiesioginis būtinasis priežastinis ryšys.
Šalies argumentai
Apeliantas skunde nurodo, kad nusikalstamą veiką padarė dėl neatsargumo, tačiau nenurodo jos formos ir konkrečių motyvų. Apeliantas skunde akcentuoja tai, kad tyčios ir tikslo nužudyti žmoną neturėjo, nes suduodamas smūgius nesiekė pataikyti į veidą ar kad ji nugriūtų bei nepagalvojo, kad nuo suduotų smūgių gali kilti pavojingi gyvybei padariniai ir dėl to mirti. Teisėjų kolegija pažymi, kad nuteistasis pateikia savo veiksmų subjektyvų vertinimą, to visiškai nesiedamas su visomis ir objektyviai nustatytomis bylos aplinkybėmis. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad jei asmuo nesuvokė daromos veikos pavojingumo kito žmogaus gyvybei, nenumatė padarinių, susijusių su gyvybės atėmimu, tie padariniai negali būti jam inkriminuoti, kaip padaryti esant tyčinei kaltės formai, kuri reikalauja daromos veikos konkretaus pavojingumo suvokimo, konkrečių padarinių (gyvybės atėmimo) numatymo ir jų norėjimo ar sąmoningo leidimo jiems kilti. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad neatsargus gyvybės atėmimas dėl nusikalstamo pasitikėjimo yra tada, kai kaltininkas numato, kad jo veika gali sukelti kito žmogaus mirtį, tačiau lengvabūdiškai tikisi šių padarinių išvengti (BK 16 straipsnio 2 dalis). Esant nusikalstamam pasitikėjimui kaltininkas supranta, kad elgiasi rizikingai dėl kito žmogaus gyvybės, tačiau tikisi gyvybės atėmimo išvengti. Kaltininko tikėjimas turi būti paremtas aplinkybėmis, kurios, jo manymu, turi užkirsti kelią kito žmogaus gyvybės atėmimui. Šios aplinkybės turi būti objektyvaus pobūdžio. Tikėjimas abstrakčiomis aplinkybėmis – sėkme, pranašystėmis ar pan., kurios neturi objektyvaus pagrindo ir iš esmės negali užkirsti kelio žalingiems padariniams atsirasti, nelaikomas tikėjimu kaip nusikalstamo pasitikėjimo kaltės elementu. Tikėjimas konkrečiomis aplinkybėmis, kurios, kaltininko manymu, objektyviai gali padėti išvengti kito žmogaus mirties, yra pagrindinis požymis, pagal kurį veika atribojama nuo nužudymo netiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 3 dalis), kai kaltininkas yra abejingas galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui dėl savo veikos, sąmoningai leisdamas kilti numatomiems padariniams. Neatsargus gyvybės atėmimas dėl nusikalstamo nerūpestingumo yra tada, kai kaltininkas nenumatė, kad jo veika gali atimti gyvybę kitam žmogui, tačiau pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes turėjo ir galėjo tai numatyti (BK 16 straipsnio 3 dalis). Esant nusikalstamam nerūpestingumui, kaltininkas nesupranta, kad darydamas veiką kelia pavojų kito žmogaus gyvybei. Nusikalstamas pasitikėjimas reikalauja, kad asmuo ne tik suprastų, jog veikia rizikingai žmogaus sveikatai, ir numatytų žmogaus mirtį kaip galimus tokios veikos padarinius, bet ir tikėtųsi išvengti tų padarinių, t. y. kartu numatytų konkrečias realias aplinkybes, kurios, jo manymu, toje situacijoje pašalins pavojingų padarinių (žmogaus mirties) atsiradimo galimybę. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad T. T. smūgius į galvą J. T. sudavė tyčia. Savaime suprantama, kad tokiais veiksmais nuteistasis nesiekė žmonos (nukentėjusiosios J. T.) mirties, tačiau sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Tai patvirtina ir ta aplinkybė, kad nuteistasis 2010 m. birželio 1 d. po to, kai žmonai J. T. dar kartą sudavė smūgius į galvą nuėjo pas žmonos seserį ir iškvietė greitąją medicinos pagalbą. Šios aplinkybės įrodo, kad nuteistasis suprato, jog žmoną sumušė tyčia ir padarė sužalojimus, dėl kurių ji gali mirti. T. T. apeliacinio skundo argumentas, kad J. T. nužudė dėl neatsargumo laikomas kaip deklaratyvus teiginys, kuris nepagrįstas jokiais įrodymais, nes nuteistojo veikoje nėra nei nusikalstamo pasitikėjimo, nei nusikalstamo nerūpestingumo požymių.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija pažymi, kad remiantis baudžiamuoju įstatymu teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad tinkamai įvertinti kaltininko asmenybę yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Baudžiamosios teisės teorijoje nurodoma, kad vertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą ir parinkdamas bausmės rūšį bei dydį teismas turi kreipti ypač daug dėmesio į tai, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo ir jo ankstesnio elgesio padarinys.
Skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas įvertino T. T. asmenybę, neteistas ir nebaustas administracinėmis nuobaudomis. Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad T. T. nusikalstamą veiką padarė dėl asmeninių nesutarimų spontaniškai kilusio pykčio protrūkio metu. Tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad T. T. ir nukentėjusioji dažnai girtaudavo ir po to konfliktuodavo, mušdavosi. Esant šioms aplinkybėms akivaizdu, kad tokie nuteistojo veiksmai buvo loginis jo (apelianto) gyvenimo būdo ir jo ankstesnio elgesio padarinys.
Klaipėdos apygardos teismas skirdamas apeliantui bausmę, atsižvelgė į tai, kad T. T. padarė labai sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 6 dalis), veikdamas netiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalies 3 punktas), nusikaltimas baigtas, dėl ko kilo neatitaisomi padariniai, į jo atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Nors nuteistasis skunde teigia, kad labai gailisi (skunde nurodo, kad kenčia ir pergyvena) dėl savo neteisėtų veiksmų, dirba ir yra darbštus, atsiprašė nukentėjusiosios ir giminių, nukentėjusioji R. J. jam atleido, nepareiškė civilinio ieškinio, nėra jo asmenybę charakterizuojančių neigiamų duomenų, žada atlyginti Valstybinei ligonių kasai nukentėjusiosios gydymo išlaidas, tačiau to nepakanka, kad būtų galima sušvelninti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Apeliantui taikyti BK 62 straipsnio nuostatas taip pat nėra jokio pagrindo, nes nėra jokių šio įstatymo taikymo sąlygų. Apeliantas skunde tik deklaratyviai teigia, kad jam gali būti skiriama švelnesnė, negu straipsnio sankcijoje už padarytą veiką numatyta, bausmė. Tai, kad apeliantas nusikalto pirmą kartą, yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, dirba ar teigiamai charakterizuojamas nėra pagrindas jam skirti bausmę, švelnesnę nei numatyta įstatymo sankcijoje. Be to, BK 62 straipsnio taikymas yra teismo teisė, o ne pareiga. Pirmosios instancijos teismas įvertino visas bausmei skirti svarbias aplinkybes ir pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą (Lietuvos Respublikos 2008 m. birželio 12 d. įstatymo Nr. X-1597 redakcija) paskyrė laisvės atėmimo bausmę, kuri yra mažesnė už įstatymo sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmės vidurkį. Nuteistasis T. T. apeliaciniame skunde neišdėsto jokių naujų įtikinamų argumentų, dėl kurių jam reikėtų paskirtą laisvės atėmimo bausmę mažinti. Teisėjų kolegijos nuomone, T. T. paskirta laisvės atėmimo bausmė yra adekvati padaryto nusikaltimo pobūdžiui ir pavojingumui bei atitinka pusiausvyrą tarp padarytos veikos ir nuteistojo asmenybės, todėl jos švelninti atsižvelgiant į nuteistojo skundo argumentus nėra jokio pagrindo. Apeliantui paskirta laisvės atėmimo bausmė atitinka BK 61 straipsnio nuostatas. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad Klaipėdos apygardos teismas, taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmės skyrimo, nepadarė baudžiamojo įstatymo pažeidimų, T. T. paskirta laisvės atėmimo bausmė nėra aiškiai per griežta, užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą, BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą ir nepažeidžia BK 54-64 straipsniuose išdėstytas nuostatas.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistojo T. T. apeliacinį skundą atmesti.