Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

2021-05-26 · Administracinė byla Nr. I1-2852-809/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. I-a instancijaSprendimas · 2021-05-26Vilniaus apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2022-05-25Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2021-05-26
Bylos Nr.
I1-2852-809/2021
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01011-2021-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) atmestas
Teisėjas
Eglė Žulytė-Janulionienė (pirm.)
Pareiškėjas
L. N.
Atsakovas
Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I1-2852-809/2021Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01011-2021-1Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. gegužės 26 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Eglė Žulytė-Janulionienė viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. N. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika bei nurodo, kad laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2019 m. vasario 27 d. buvo pažeidinėjamas pareiškėjo privatumas naudojantis dušu, nes pareiškėjas buvo matomas kitų, kartu besimaudančių asmenų, taip pat įėjimo į dušą duryse buvo įrengtas stebėjimo langelis per kurį tiek vyriškos, tiek moteriškos lyties dirbantys personalo darbuotojai nuolat stebėjo besimaudančius nuteistuosius. Dušuose nebuvo įrengtų pertvarų, persirengimo kambario. Dušo patalpoje Nr. 6 buvo matomas pelėsis. Taip pat nebuvo galimybės pasportavus pasinaudoti dušu. Patirtus nepatogumus pareiškėjas prašė kompensuoti priteisiant žalos atlyginimą.

Atsiliepimas

Atsakovę Lietuvos valstybę atstovaujantys Vilniaus pataisos namai atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti. Dėl dalies reikalavimo prašė taikyti ieškinio senatį.

Dėl pareiškėjo argumentų nurodo, kad pareiškėjui kalint Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K), išvedimas į dušą buvo organizuojamas teisės aktų nustatyta tvarka. Siekiant užtikrinti nuteistųjų privatumą naudojantis dušu, įstaigos dušų patalpose buvo įrengtos 1,6 m aukščio ir 1,2 m. pločio pertvaros. Dušų sienos, grindys, kiti paviršiai lygūs, lengvai valomi. Patalpose buvo įrengta vieta nusirengimui/apsirengimui, kur buvo grindų kilimėlis, pakabos, suoliukas, lentynėlė. Dušinėse veikė mechaninė vėdinimo sistema. Nusiprausti dušu buvo sudaryta galimybė vieną kartą per savaitę, kaip nustatyta teisės aktuose. Siekiant užkardyti bet kokius galimus drausmės pažeidimus prižiūrėtojai per stebėjimo langelį arba akutę privalėjo periodiškai stebėti suimtųjų ir nuteistųjų elgesį. Pažymi, kad taip pat buvo užtikrintas nuteistųjų/suimtųjų išvedimas į mankštos kambarį bei teisė po mankštos pasinaudoti dušu. Nurodo, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas į administraciją dėl skunde keliamų nusiskundimų su skundais nesikreipė.

Teigia, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Nurodo, kad konkrečiu atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2019 m. vasario 27 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K sąlygomis, neatitinkančiomis galiojančių teisės aktų reikalavimų, atlyginimo priteisimo.

Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Pažymėtina, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo, taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per 3 metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1920-502/2017 ir kt.).

Dėl sutrumpinto ieškinio senaties termino taikymo atkreiptinas dėmesys į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudenciją, kurioje pažymėta, jog teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje G. prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsniu, nustatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje A. prieš Jungtinę Karalystę; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje B. prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje S. ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat yra išaiškinęs, kad teisės į ieškinį atsiradimas, kartu ir ieškinio senaties termino pradžia nusakoma ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą), nes teisę ginti savo pažeistas teises asmuo gali įgyvendinti tik žinodamas, kad šios yra pažeistos. Asmuo apie savo teisės pažeidimą gali sužinoti tą pačią dieną, kada ji buvo pažeista, tačiau šis momentas gali nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Siekiant nustatyti ieškinio senaties termino pradžią būtina išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Nuo tos dienos ir turėtų būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-248-858/2016).

Pareiškėjas nagrinėjamu atveju nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą. Todėl darytina išvada, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie jo nurodomus nepatogumus, kad jis kalinamas galimai teisės aktų nuostatoms neatitinkančiomis sąlygomis, varžomos kitos jo teisės, ir dėl to patiriama neturtinė žala. Taigi pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus ir patirtą neturtinę žalą turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Tokios pozicijos teismų praktikoje laikomasi ir kitose analogiško pobūdžio bylose (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017 ir kt.).

Pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis Lukiškių TI-K, laikotarpiu 2010–2019 m., tačiau skundą teismui pareiškėjas išsiuntė 2021 m. kovo 23 d., t. y. dėl dalies laikotarpio praleidęs 3 metų ieškinio senaties terminą.

CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka būtent pareiškėjui. Pažymėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-520-858/2015).

Pareiškėjas nėra pateikęs jokių argumentų, įrodymų, pagrindžiančių priežastis, sutrukdžiusias į teismą dėl savo teisių pažeidimo kreiptis per įstatyme nustatytą terminą.

Atsižvelgiant į išdėstytą teisinį reglamentavimą ir taikytiną teismų praktiką, nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo atsakovės atstovo prašymu yra taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas, pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2021 m. kovo 23 d. (skundo teismui išsiuntimo data), ir tai reiškia, kad taikant ieškinio senaties terminą, pareiškėjui neturtinė žala galėtų būti priteistina už laikotarpį nuo 2018 m. kovo 23 d. iki 2021 m. kovo 23 d. (trejų metų laikotarpis). Įvertinus tai, ginčas dėl neturtinės žalos priteisimo, nagrinėjamu atveju, galėtų būti sprendžiamas tik už minėtą laikotarpį, todėl pareiškėjas už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2018 m. kovo 22 d. neturi teisinio pagrindo į neturtinės žalos atlyginimą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje dėl dušo patalpos įrengimo yra ne kartą konstatuota, jog, nors pertvarų duše nebuvimas negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas, tačiau pripažintina, kad ši aplinkybė neužtikrina visiško privatumo buvimo. Taigi, tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, kad nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami, kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., 2016 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1456-605/2016; 2016 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016). Pagal naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, dušuose, bent iš šonų esant įrengtoms pertvaroms, yra užtikrinamas pakankamas privatumas, dėl ko toks dušų įrengimas (nors ir neužtikrinant visiško privatumo) savaime nėra pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti (žr. pvz., 2020 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-887-624/2020, 2020 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1137-520/2020). Taigi, nagrinėjamu atveju, privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas savaime nelaikytina aplinkybe, sudarančia pagrindą konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Kita vertus, nors pareiškėjas skunde ir nurodo, kad dušuose nebuvo pertvarų, tačiau šią faktinę aplinkybę paneigia atsakovės atstovo į bylą pateiktos dušo patalpų nuotraukos. Nuotraukos aiškiai iliustruoja, kad dušo patalpose, kaip ir nurodyta atsakovės atstovo atsiliepime, yra įrengtos pertvaros. Iš nuotraukų vizualiai matyti, kad kai kuriose patalpose pertvaros netgi aukštesnės nei 1,6 m. Pareiškėjas savo skunde nurodytų teiginių dėl pertvarų dušuose nebuvimo nepagrindė jokiais įrodymais, tuo tarpu susipažinus su į bylą pateiktomis nuotraukomis nėra pagrindo sutikti, kad dušuose nebuvo įrengtos pertvaros. Be to, byloje taip pat nėra duomenų, kad per pakankamai ilgą kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpį pareiškėjas būtų skundęsis dėl privatumo neužtikrinamo naudojantis dušu. Ši aplinkybė iš esmės leidžia spręsti, kad pareiškėjui tokios naudojimosi dušu sąlygos nekėlė diskomforto. Nesant vienos iš būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, t. y. neteisėtų Vilniaus PN veiksmų ar neveikimo, neturtinės žalos priteisimas šiuo aspektu nėra galimas.

Nacionaliniai teisės aktai nereglamentuoja, kad atskirai nuo dušo patalpos turėtų būti įrengti persirengimo kambariai, todėl tokių patalpų neįrengimas pats savaime negali būti pripažintas neteisėtu veiksmu. Kita vertus pareiškėjas, žinodamas, kad jo drabužiai gali sudrėkti, galėjo imtis atitinkamų veiksmų siekiant tokių padarinių išvengti (pvz. maudymosi metu drabužius galėjo laikyti neperšlampamame maišelyje ar pan.).

Pareiškėjas nurodo, kad maudantis duše jis galėjo būti stebimas ne tik kitų, kartu besimaudančių nuteistųjų, tačiau Lukiškių TI-K pareigūnų. Vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos 81 punktu, viena iš vidaus tvarkos užtikrinimo priemonių yra būtent pareigūnų galimybė netrukdomai stebėti kalinius ir suimtuosius, todėl tam tikri kalinamųjų ir suimtųjų privatumo apribojimai ir su tuo susiję nepatogumai yra neišvengiami, tačiau ši instrukcijos nuostata turi būti vertinama neatsiejamai nuo asmens teisės į privatumą, orumą ir garbę. Atsižvelgiant į aukščiau aptartą naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju pertvarų įrengimas užtikrino pakankamą privatumą naudojantis dušu. Pareiškėjas jokių išskirtinių aplinkybių, kurios leistų daryti priešingą išvadą, nenurodė. Pareiškėjas nenurodė, nedetalizavo, kada konkrečiai pareigūnai pažeidė jo privatumą naudojantis dušu, todėl pareiškėjo skundo argumentai, susiję su tikėtinu pareigūnų stebėjimu per stebėjimo akutę, vertintini kaip abstraktaus pobūdžio, grindžiami tik prielaidomis ir nekonkretūs. Pareiškėjas nenurodė jokių faktais pagrįstų argumentų, kurie leistų daryti išvadą, jog ginčo laikotarpiu pareigūnai stebėjo pareiškėją sąmoningai ignoravę pareiškėjo žmogiškąjį orumą. Atsakovės atstovas atsiliepime, be kita ko, nurodė jog pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaudamiesi etikos taisyklėmis bei stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nustačius, jog dušuose buvo įrengtos pertvaros, todėl nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus dėl privatumo naudojantis dušu neužtikrinimo taip pat ir šiuo aspektu. Pažymėtina, kad tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr. pvz. 2021 m. gegužės 12 d. nutartis Nr. TA-316-438/2021).

Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 44 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Pareiškėjas neneigia, kad tokia galimybė jam buvo sudaryta, tačiau skunde nurodo, kad pasportavus jis neturėjo galimybės pasinaudoti dušu. Atkreiptina, kad skunde pareiškėjas nurodo ir priešingas aplinkybes, kaip tai, jog po sporto varžybų (tinklinio, krepšinio) buvo vedamas į dušą. Atsakovės atstovas atsiliepime taip pat nurodo, kad nuteistajam pasinaudojus mankštos kambariu jam būdavo užtikrinta galimybė pasinaudoti dušu. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo šiuo aspektu išdėstytais argumentais, tuo labiau, kad ir pareiškėjas šį faktą yra patvirtinęs.

Pareiškėjas tik bendrai nurodė, kad dušo patalpoje Nr. 6 2018 m. lapkričio mėn. buvo fiksuotas higienos reikalavimo pažeidimas (pelėsis). Pareiškėjui šios aplinkybės plačiau nedetalizavus (pvz. nenurodžius, ar pareiškėjas, laikotarpiu nuo 2018 m. kovo mėn. iki pažeidimo panaikinimo buvo vedamas į dušo patalpą 6, kokia žala dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjui kilo ir pan.), teismas neturi pagrindo šios aplinkybės vertinti kaip pagrindo žalai priteisti.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Neteisėtumui CK 6.271straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjamu atveju nenustačius neteisėtų veiksmų, kurie galėtų būti vertinami sukėlę žalą, negalimas ir prašomos neturtinės žalos atlyginimas. Pareiškėjo pateikti argumentai dėl netinkamų kalėjimo sąlygų yra daugiau bendro pobūdžio ir nepagrįsi. Nenustatyta, kad pareiškėjas dėl skunde nurodytų nusiskundimų būtų patyręs sveikatos problemų, be to, pareiškėjas dėl skunde išdėstytų aplinkybių nei karto nesikreipė į kalinimo įstaigos administraciją. Taigi, nenustačius būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą netenkinamas, o skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo L. N. skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Eglė Žulytė-Janulionienė