Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas, eA-1955-525/2022

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2022-04-13
Bylos Nr.: eA-1955-525/2022
Teisminio proceso Nr.: 3-62-3-03516-2021-4
Bylos rūšis: administracinė byla
Instancija: Apeliacinė instancija
Rezultatas: Sprendimas panaikintas ir priimtas naujas sprendimas

Teisėjai: Laimutis Alechnavičius (pirm.), Dalia Višinskienė, Ramūnas Gadliauskas
Pareiškėjas: (duomenys neskelbtini)
Atsakovas: Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Migracijos departamentas prie LR Vidaus reikalų ministerijos

Kategorijos

Administracinė byla Nr. eA-1955-525/2022Teisminio proceso Nr. 3-62-3-03516-2021-4Procesinio sprendimo kategorija: 8.6.3; 8.6.4; 9.2; 9.3

(N)LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. balandžio 13 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos (duomenys neskelbtini) ir jos nepilnamečių vaikų (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), atstovaujamų pagal įstatymą (duomenys neskelbtini), apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. kovo 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos (duomenys neskelbtini) ir jos nepilnamečių vaikų (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), atstovaujamų pagal įstatymą (duomenys neskelbtini), skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. Pareiškėjai (duomenys neskelbtini)piliečiai (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pareiškėjai) ir jos nepilnamečiai vaikai (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), atstovaujami pagal įstatymą pareiškėjos (toliau kartu – ir pareiškėjai), su skundu kreipėsi į teismą, prašydami: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2021 m. lapkričio 19 d. sprendimą Nr. 21M43788 (toliau – ir Departamento sprendimas); 2) panaikinti Departamento 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. gruodžio 16 d. sprendimą Nr. 6K-2320 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Departamentą iš naujo nagrinėti prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėja pažymėjo, kad (duomenys neskelbtini).

Šalies argumentai

3. Pareiškėja teigė, kad nurodė realias aplinkybes ir pagrindė savo prašymą, todėl atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus.

4. Pareiškėja akcentavo, kad atsakovas neatliko jokios informacijos paieškos ir vertinimo, kiek tai susiję su ekonomine šalies padėtimi, todėl neatliko atskyrimo tarp ekonominio migranto ir prieglobsčio prašytojo. Be to, tai turėjo tiesioginės įtakos tam, kad nepagrįstai nebuvo suteiktas prieglobstis ir išsamiai neįvertinti pareiškėjos nurodyti prieglobsčio prašymo motyvai, jie neįvertinti individualiai kilmės valstybės informacijos kontekste. Remiantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimu byloje Elgafaji, asmeniui kylanti grėsmė turi būti vertinama individualiai, taikant vadinamąją „slankiojančią skalę“. Europos prieglobsčio paramos biuras (toliau – ir EPPB) išskiria kelis padidintos rizikos asmenų profilius, į kuriuos reiktų atsižvelgti, priimant sprendimą dėl prieglobsčio suteikimo, tarp kurių – moterys ir vaikai. Pareiškėja netgi pagal kelis profilius priklauso rizikos grupei.

Šalies argumentai

5. Pareiškėjos vertinimu, yra nustatyta, kad prieglobsčio prašytojų gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei jų kilmės šalyje gresia pavojus dėl jų šalyje vykstančio karinio konflikto, blogos ekonominės situacijos, medicinos paslaugų neprieinamumo, valstybės institucijų neveiklumo. Pareiškėja ir vaikai sulaukė grasinimų iš ginkluotų žmonių, pareiškėjos vyras slapstosi ir šeimai padėti negali, todėl egzistuoja reali grėsmė šeimai. (duomenys neskelbtini) vyksta kariniai veiksmai ir vietinės teisėsaugos struktūros šios šeimos apsaugoti negali, todėl, šeimą grąžinus į (duomenys neskelbtini), ji gali tapti smurto auka.

6. Pareiškėja pažymėjo, kad nesutinka su Departamento sprendimo dalimi, kuria uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką. Pareiškėja teigė, kad bendradarbiavo su institucijomis prieglobsčio motyvų nustatymui, visą laikotarpį buvo Lietuvoje, nepateikta duomenų apie jų padarytus kokius nors pažeidimus, todėl nėra jokių objektyvių prielaidų išvadai, kad pareiškėjai savanoriškai neišvyktų iš šalies. Vien tai, kad pareiškėjai atvyko neleistinoje vietoje, nesudaro pagrindo teigti, kad savo noru į kilmės šalį neišvyktų. Priešingai nei vertino atsakovas, pareiškėjai elgėsi atsakingai ir rūpestingai. Nėra jokių objektyvių aplinkybių ar įrodymų, kurie rodytų, kad pareiškėjai gali pasislėpti.

7. Pareiškėja akcentavo, kad maksimalus draudimo atvykti laiko nustatymas yra nepagrįstas, nes pareiškėjai dėjo nuoširdžias pastangas padėti tyrimui, laikėsi nustatytų tvarkų, o jų išvykimas iš kilmės valstybės buvo įtakotas siekiant suprantamo tikslo – saugaus gyvenimo.

Šalies argumentai

8. Pareiškėjai nurodė, kad buvo prašiusi užtikrinti tiesioginį ir betarpišką jų išklausymą, prašė Departamento sprendimo nagrinėjimo procedūrą organizuoti taip, kad būtų užtikrinamas teisės būti išklausytam principo taikymas, teisingas skundo išnagrinėjimas. Asmens teisė į tiesioginį ir teisingą procesą yra esminė ir fundamentali asmens teisė. Nepaisant to, kad skundo nagrinėjimo procedūra yra ikiteisminė, asmens teisė būti išklausytam negali būti paneigta. Būtinumas sudaryti prieglobsčio prašytojams teisę būti išklausytiems yra fundamentali skaidraus ir teisingo proceso garantija. Kadangi skundai nagrinėjami labai trumpą laiką, minimizuotas apskundimų terminas, eliminuotas sprendimo peržiūrėjimas apeliacine tvarka, negali būti paneigta asmenų teisė teikti paaiškinimus tiesiogiai institucijai, kuriai bilo abejonių dėl prieglobsčio suteikimo.

9. Pareiškėja pažymėjo, kad Departamento vykdyto tyrimo metu nurodė faktines aplinkybes, pagrindžiančias prielaidą, jog grįžimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjams kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Pareiškėja pateikė pakankamai informacijos bei duomenų, įrodymų, kurie paneigia Departamento išvadas. Departamentas, prieš priimdamas Departamento sprendimą, nors ir ėmėsi protingų priemonių išklausyti pareiškėjus, tačiau tinkamai neįvertino pareiškėjų paaiškinimų bei atsižvelgdamas į juos nesurinko aktualios informacijos apie kilmės valstybę. Departamentas, atlikdamas vertinimą, galimai pažeidė Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašą, patvirtintą 2016 m. vasario 24 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-131 „Dėl Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Tvarkos aprašas) ir dėl šios priežasties Departamento sprendime padarė neteisingą ir nepagrįstą išvadą, jog nėra pagrindo pareiškėjams suteikti pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos.

Atsiliepimas

10. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

11. Atsakovas nurodė, kad nėra duomenų, jog pareiškėjams kažkas gresia ar atsitiks, jei jie gyvens (duomenys neskelbtini). Pareiškėja bijojo dėl jos nepilnamečių vaikų saugumo ir nenorėjo likti (duomenys neskelbtini), kadangi dėl sutuoktinio darbo būtų turėjusi nemalonumų iš nežinomų žmonių.

12. Departamentas, įvertinęs pareiškėjų prieglobsčio prašymą, Departamento sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjams pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jie neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. liepos 28 d. Jungtinių Tautų konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų.

13. Atsakovas pažymėjo, kad Departamentas, nagrinėdamas pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, surinko bei įvertino visą aktualią su pareiškėjų individualia situacija susijusią informaciją kilmės valstybės informacijos kontekste, ir konstatavo, kad, pareiškėjų įvardijamas persekiotojas – nežinomi asmenys – nėra valstybinis subjektas, todėl pareiškėjos istorija nelemia pabėgėlio statuso suteikimo.

Atsiliepimas

14. Atsakovas paaiškino, kad tyrimo metu nebuvo nustatyta realios ir individualios grėsmės pareiškėjams tikimybės, taip pat nenustatyta, jog pareiškėjams gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jų rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Remiantis EPPB (duomenys neskelbtini) ataskaita (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Gairės), įvairiose (duomenys neskelbtini)regionuose yra skirtingas beatodairiško smurto lygis. (duomenys neskelbtini). Gairėse nurodoma, kad šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei.

15. Atsakovas pabrėžė, kad Departamentas, atsižvelgęs į pareiškėjų individualias savybes ir į tai, kad jų kilmės šalyje beatodairiškas smurtas nepasiekia tokio lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, taip pat buvo konstatuota, kad jie neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Atsakovas nesutiko, kad netinkamai įvertino, ar pareiškėjams negresia individualus persekiojimas. Pareiškėja prieglobsčio prašymą grindė tuo, kad jai ir jos keturiems vaikams kažkas gresia ar atsitiks, jei jie gyvens (duomenys neskelbtini), kadangi dėl sutuoktinio darbo būtų turėjusi nemalonumų iš nežinomų žmonių, t. y. pareiškėjams tariamai gresiantis persekiojimas nėra nulemtas jų rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų, todėl vien dėl to pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytų pabėgėlio statuso suteikimo nuostatų. Be to, tariamas persekiotojas (nežinomi asmenys) nėra valstybinis subjektas.

16. Atsakovas pažymėjo, kad pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybės jos nevykdo. Duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti prieglobsčio prašytojams apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei, kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis (jų rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialiniai grupei arba politiniais įsitikinimais), prieglobsčio prašytojai nepateikė.

Atsiliepimas

17. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjai negrindė savo prieglobsčio prašymo aplinkybėmis, jog kilmės valstybė prieš juos naudoja ekonominio poveikio priemones dėl jų rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Departamentas, nagrinėdamas pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, surinko bei įvertino visą aktualią su pareiškėjų individualia situacija susijusią informaciją kilmės valstybės informacijos kontekste, bei pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies ir 87 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jiems nesuteiktinas prieglobstis Lietuvos Respublikoje.

18. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjams kilusi grėsmė privalėjo būti vertinama (duomenys neskelbtini) vykstančio karinio konflikto kontekste, todėl Departamento sprendime išdėstyta detali Departamento surinkta ir pareiškėjų pasakojimo kontekste aktuali kilmės valstybės informacija apie (duomenys neskelbtini) vykstantį karinį konfliktą, kuri nepatvirtina, kad pareiškėjai savo kilmės valstybėje yra persekiojami ir kad jiems reikalinga tarptautinė apsauga. Departamentas nenustatė, kad situacija pareiškėjų kilmės valstybėje būtų iš esmės pasikeitusi, patys pareiškėjai taip pat nepateikė jokių konkrečių duomenų apie pasikeitusią situaciją, kuri turėtų būti papildomai įvertinta.

19. Atsakovas teigė, kad Departamentas konstatavo, kad pareiškėjai nepriklauso nei vienai iš grupių, kurios, anot EPBB, gali susidurti su padidinta persekiojimo grėsme, jie taip pat nėra pažeidžiami asmenys. Vien tai, jog pareiškėja yra moteris, o jos vaikai – nepilnamečiai, nepagrindžia prielaidos, jog jie yra priskirtini padidintos rizikos asmenų grupei (pareiškėja nėra vieniša moteris, o jos vaikai nėra nelydimi nepilnamečiai asmenys). Atsižvelgiant į tai, Departamento sprendime pagrįstai konstatuota, kad nenustatyta individualių aplinkybių, didinančių riziką patirti persekiojimą dėl savo individualių savybių.

20. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjų prašymas suteikti prieglobstį buvo išnagrinėtas skubos tvarka bei atmestas, kaip nepagrįstas. Į Lietuvos Respubliką pareiškėjai atvyko neteisėtai (asmenų grupėje), pėsčiomis kirtę Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, o prieglobsčio pasiprašė tik kai buvo sulaikyti pareigūnų. Šių aplinkybių visuma pagrindė prielaidą, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra pareiškėjų tikslas, todėl tikėtina, jog, atsisakius suteikti prieglobstį, vengdami grąžinimo, jie gali pasislėpti.

Atsiliepimas

21. Atsakovas paaiškino, kad pagal Įstatymo 133 straipsnio 2 dalį, užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui, todėl, priėmus sprendimą išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, privalo būti ir uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikram terminui. Draudimo atvykti termino nustatymo motyvai ir svarbios aplinkybės aprašyti Departamento sprendime. Pareiškėjams draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad jie į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respubliką, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Nustatyta draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio. Departamento atlikto tyrimo metu nenustatytas tarptautinės apsaugos suteikimo pareiškėjams poreikis ir nėra pagrindo vertinti, kad toks poreikis kils artimiausioje ateityje.

22. Atsakovas nurodė, kad nesutinka su pareiškėjų teiginiu, jog jiems nepagrįstai neužtikrintas skundo žodinis nagrinėjimas, nes teisės aktuose įtvirtinta bendra taisyklė, kad sprendimų dėl prieglobsčio apskundimas ikiteismine vyksta rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą prieglobsčio prašytojo, jo atstovo ar kitų asmenų ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai nurodytas kolegialus organas pripažįsta, kad būtina gauti asmenų žodinius paaiškinimus. Taigi, pareiškėjų pateiktas prašymas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka Departamentui nebuvo privalomas. Šiuo atveju pareiškėjai savo skunde nenurodė ir Departamentas nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurios leistų vertinti, kad rašytinio proceso tvarka skundas negali būti tinkamai išnagrinėtas ir kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas.

II.

23. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2022 m. kovo 10 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino iš dalies. Teismas pakeitė Departamento sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktą ir išdėstė jį taip: „Uždrausti (duomenys neskelbtini) atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; pakeitė Departamento sprendimo rezoliucinės dalies 4 punktą ir išdėstė jį taip: „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo (duomenys neskelbtini) atvykti ir apsigyventi 2 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; atitinkamai pakeitė Komisijos sprendimą, o kitus skundo reikalavimus atmetė.

Šalies argumentai

24. Teismas nustatė, kad pareiškėjai 2021 m. liepos 24 d. pateikė prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, nes sulaukia grasinimų. Pareiškėja paaiškino, kad (duomenys neskelbtini).

Žemesnės instancijos teismas

25. Teismas nurodė, kad Departamentas, įvertinęs faktines aplinkybes, Departamento sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjams prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje, taip pat nusprendė išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Neuždrausti (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) atvykti į Lietuvos Respubliką.

26. Priimdamas sprendimą pirmosios instancijos teismas rėmėsi Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punktu, Įstatymo 86 straipsnio 1 dalimi, 87 straipsnio 1 dalimi, 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 133 straipsnio 1, 2 dalimis, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 19, 99 punktais, 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva 2008/115) 6 straipsnio 1 dalimi, 7 straipsnio 4 dalimi, Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 5, 44 punktais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 patvirtintų Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 12, 15 punktais, 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861 (toliau – ir SIS II reglamentas) 24 straipsnio 3 dalimi, 25 straipsniu.

27. Teismas vertino, kad Departamento pateikti duomenys byloje įrodo, jog atsakovo atliktas tyrimas yra išsamus, pareiškėjų situacija įvertinta individualiai, atlikta apklausa, detaliai analizuoti ir įvertinti visi nurodyti argumentai, Departamentas atsižvelgė į pareiškėjų asmenybę bei į pareiškėjų kilmės valstybę. Atsakovas apklausoje siekė detaliai išsiaiškinti faktinę situaciją dėl prieglobsčio prašytojų pateikto prašymo suteikti jiems prieglobstį. Remiantis EPPB pateikiama informacija (Gairėmis), šiuo metu nei vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Teismas atmetė pareiškėjų argumentus, jog Departamentas tinkamai neįvertino, ar pareiškėja su vaikais turi realią aplinkybę grįžti į saugią aplinką kilmės šalyje.

28. Teismas pažymėjo, kad Departamentas tyrimo metu nenustatė persekiojimo, t. y. nebuvo identifikuotos faktinės aplinkybės, kurios lemtų prielaidą, jog prieglobsčio prašytojams jų gyvenamojoje vietoje grėstų ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jų rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų.

29. Teismas konstatavo, kad pareiškėjų baimė grindžiama išimtinai jų pačių subjektyviu situacijos suvokimu, todėl baimė patirti persekiojimą kilmės valstybėje nelaikytina visiškai pagrįsta ir „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata laikoma neįvykdyta, pripažįstant, kad pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl jiems negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Teismo įsitikinimu, pareiškėjų nurodoma baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama tik jų paties subjektyviu situacijos vertinimu, nepagrįstu objektyviais įrodymais. Individualios asmeninės grėsmės grįžti į kilmės šalį atsakovas nenustatė, teismui tokių įrodymų taip pat nepateikta.

30. Teismas, ištyręs bylos medžiagą, konstatavo, kad nėra pagrindo byloje nustatytas faktines aplinkybes vertinti kitaip, nei jas vertino Departamentas. Tyrimo metu nustatytų faktinių aplinkybių visuma pagrindžia, kad pareiškėjų nurodoma baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama tik pareiškėjų subjektyviomis prielaidomis dėl galimo persekiojimo. Pareiškėjai nėra sulaukę tiesioginių grasinimų, ką patvirtino ir pati pareiškėja, nurodydama, jog jos vyras slepiasi, nes yra persekiojamas dėl to, jog dirbo armijoje.

31. Atsakydamas į pareiškėjos argumentą, kad Departamentas turėjo atlikti atskirą tyrimą tiek jos, kaip moters, tiek jos vaikų atžvilgiu, teismas nurodė, jog Departamentas nustatė, kad prieglobsčio prašytojai nepriklauso nei vienai iš grupių, kurios galėtų susidurti su padidinta persekiojimo grėsme. Byloje nėra pateikta duomenų, jog pareiškėja būtų vieniša moteris, priešingai, ji pati nurodo, kad turi sutuoktinį ir su juo kontaktuoja, tačiau dėl grasinimų, kurių jis sulaukia, yra priverstas slapstytis. Atitinkamai nepilnamečiai asmenys į Lietuvos Respubliką atvyko lydimi pareiškėjos, todėl nėra pagrindo jų priskirti padidintos rizikos grupei. Nei pareiškėja, nei jos atstovė nepateikė teismui įrodymų, kurie leistų daryti priešingą išvadą, todėl Departamentas, esančių duomenų pagrindu, pagrįstai sprendė, kad pareiškėjai nepatenka į padidintos rizikos grupes.

Žemesnės instancijos teismas

32. Teismas sutiko su Departamento išvada, kad nebuvo pagrindo konstatuoti esant pagrįstos tikimybės, kad grįžimo į (duomenys neskelbtini) atveju pareiškėjams grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai – kankinimai arba mirties bausmė, t. y. pareiškėjai neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

33. Teismas vertino, kad Departamentas surinko išsamią kilmės valstybės informaciją, įvertino pareiškėjų paaiškinimus, taip pat kitas byloje nustatytas aplinkybes, todėl nėra pagrindo abejoti atsakovo pateiktų faktų tikrumu, kad pareiškėjams kilmės valstybėje nekils pavojus dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų, o pareiškėjų subjektyvios prielaidos, nepagrįstos objektyviais, byloje esančiais duomenimis, negali paneigti atsakovo padarytos išvados. Teismas nenustatė aplinkybių, kad pareiškėjų atžvilgiu bus imtasi persekiojimų veiksmų, o jų baimė dėl gyvybės yra sąlygota tik jų subjektyviu situacijos vertinimu bei prielaidomis. Tokiu būdu atsakovas nustatė, kad pareiškėjų baimė nėra visiškai pagrįsta, kilmės valstybėje pareiškėjams negresia kankinimai ar mirtis, todėl jie neatitinka pabėgėlio statuso reikalavimų.

34. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir nurodytus argumentus, padarė išvadą, kad atsakovas tinkamai ištyrė prieglobsčio prašymo tyrimo metu surinktą medžiagą ir padarė teisingas išvadas, jog pareiškėjų pateikti argumentai nėra susiję su Įstatymo 86 straipsnyje įtvirtintais pabėgėlio statuso suteikimo pagrindais bei Konvencijoje nurodomomis pabėgėlio statuso taikymo nuostatomis. Teismas taip pat sutiko su Departamento išvada, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjams papildomą apsaugą. Pareiškėjai nepateikė argumentų, pagrindžiančių situaciją jų kilmės šalyje, kuri nulemtų individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, atsiradimą.

35. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta išimtinių aplinkybių, kurios leistų pareiškėjai taikyti maksimalų 5 metų atvykimo į Lietuvos Respubliką draudimo terminą, todėl toks terminas negali būti laikomas proporcingu ir protingu. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad Departamento sprendimo dalis, kuria nuspręsta uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, yra akivaizdžiai nepagrįsta ir neproporcinga, todėl keistina, nustatant, kad pareiškėjai uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

36. Atsižvelgęs į tai, kad Departamento sprendimo dalis dėl draudimo pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką mažintina iki 2 metų, teismas darė išvadą, kad yra pagrindas keisti ir kitą Departamento sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 3 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį laikotarpį, t. y. įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjams atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

III.

37. 2022 m. kovo 24 d. apeliaciniame skunde pareiškėjai su Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. kovo 10 d. sprendimu nesutinka, prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti visiškai.

Šalies argumentai

38. Pareiškėjai teigia, kad nebuvo įvertintos esminės pareiškėjos prieglobsčio prašymo priežastys, tokiu būdu neužtikrinus nei pareigos bendradarbiauti su prieglobsčio prašytoja (Tvarkos aprašo 89 p.), nei surinkti aktualią kilmės valstybės informaciją (Tvarkos aprašo 97.1 p.), nei įvertinti, ar jos pasakojimui, nepatvirtinam tiesioginiais rašytiniais įrodymais gali būti taikoma abejonės privilegija (Tvarkos aprašo 99 p.), nei apskritai įvertinta, ar jos baimė patirti persekiojimo veiksmus yra pagrįsta ar ne, tokiu būdu netinkamai atliktas pareiškėjų prieglobsčio prašymo tyrimas ir nepasiektas prieglobsčio prašymo nagrinėjimo tikslas – įvertinti atitiktį tarptautinės apsaugos suteikimo kriterijams, o teismas, matydamas nurodytus procedūrinius pažeidimus, priėmė nepagrįstas išvadas dėl neva išsamaus ir tinkamo atsakovo atlikto tyrimo.

39. Pareiškėjai, vadovaudamiesi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2022 m. vasario 23 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-1088-822/2022), nurodo, kad Departamento sprendimai turi būti grindžiami ne vien išnašomis, o byloje esančiais atspausdintais ir išverstais į lietuvių kalbą dokumentais. Pareiškėjų atstovė bylos nagrinėjimo teismo posėdyje metu akcentavo, kad Departamento sprendime yra įvardintas tik padidintų rizikos grupių susidurti su persekiojimo veiksmais sąrašas, tačiau nepateikiama jokia konkreti kilmės valstybės informacija apie šiai grupei gresiančius persekiojimo veiksmus / grėsmes, nors ir pats atsakovas išskiria pareiškėją, kuri gyveno (duomenys neskelbtini) viena su 4 nepilnamečiais vaikais, prie vienišų moterų grupių. Pareiškėjai atkreipia dėmesį į tai, kad vien tai, jog pareiškėjos sutuoktinis nežinia kur slapstosi, nekeičia jos, kaip vienišos moters, gyvenančios vienos su 4 nepilnamečiais, statuso.

Šalies argumentai

40. Pareiškėjai teigia, kad, neįvertinus pareiškėjų atitikties Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytiems kriterijams, liko neįvertinta ir vidinio persikėlimo alternatyvos galimybė, tokiu būdu neužtikrinant tinkamos prieglobsčio suteikimo nagrinėjimo procedūros.

41. Pareiškėjai pažymi, kad nagrinėjamu atveju, atsakovui neužtikrinus visiškai pagrįstos baimės egzistavimo fakto nustatymo, o pirmosios instancijos šių trūkumų neištaisius, liko neištaisyti prieglobsčio prašymo nagrinėjimo esminiai procedūriniai trūkumai, kas iš esmės lėmė nepagrįstą pareiškėjų prieglobsčio prašymo atmetimą, kas sudaro pagrindą panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

42. 2022 m. kovo 28 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas kito pareiškėjų atstovo apeliacinis skundas, kuriame pareiškėjai prašo Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. kovo 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti.

Šalies argumentai

43. Pareiškėjai iš esmės pakartoja 2022 m. kovo 24 d. apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, papildomai pažymėdami, kad, nesurengus žodinio nagrinėjimo Komisijoje, buvo pažeista pareiškėjos teisė būti išklausytai.

Atsiliepimas

44. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą, pakartodamas argumentus, nurodytus atsiliepime į skundą, prašo apeliacinį skundą atmesti.

45. Atsakovas pažymi, kad tiek jis, tiek teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, o pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti sprendimų išvadas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

46. Byloje esminis ginčas kilo dėl atsakovo Departamento 2021 m. lapkričio 19 d. sprendimo Nr. 21M43788, kuriuo pareiškėjams (duomenys neskelbtini) piliečiams (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) nesuteiktas prieglobstis (pabėgėlių statusas ir papildoma apsauga) Lietuvos Respublikoje, taip pat nuspręsta išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos bei įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo pareiškėjos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Pareiškėjai skunde taip pat suformulavo reikalavimus panaikinti Komisijos 2021 m. gruodžio 16 d. sprendimą Nr. 6K-2320 ir įpareigoti Departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

47. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pritarė atsakovo pozicijai, kad pareiškėjai neatitinka kriterijų, nurodytų Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje, kuriems esant suteikiamas pabėgėlio statusas. Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad pareiškėjai neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, numatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad Departamento sprendime pagrįstai nurodyta išsiųsti pareiškėjus į kilmės valstybę, tačiau pareiškėjai nustatytas draudimas 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas, ir dėl to pakeitė Departamento sprendimą, t. y. nustatė, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, taip pat pakeitė Departamento sprendimą ir nusprendė įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi 2 metams nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

48. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

49. Nenustačiusi išskirtinių aplinkybių, kurioms esant, nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka, nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai, atsižvelgusi į tai, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, bylos šalių pozicija yra išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose, o byloje nėra duomenų, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus byloje nagrinėjamais klausimais, teisėjų kolegija netenkina pareiškėjų prašymo bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka.

50. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kuriame nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1 ir 2 dalyse (86 str. 1 d.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 str. 2 d.).

51. Papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Įstatymo 87 str. 1 d. 1–3 p.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 str. 2 d.).

52. Aiškindamas aptariamas Įstatymo nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančio prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

53. Pagal EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

54. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018; kt.).

55. Pagal Tvarkos aprašo (redakcija, galiojanti nuo 2021 m. liepos 28 d.) 97 punktą, surinkęs su prašymu suteikti prieglobstį susijusius duomenis, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Toks tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į Tvarkos aprašo 97.1–97.5 punktuose nurodytus kriterijus.

Žemesnės instancijos teismas

56. Pagal Tvarkos aprašo 99 punktą, atlikdamas Aprašo 97 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia (be kita ko) Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus.

57. Tvarkos aprašo 99.1 punkte nustatyta, kad, remdamasis surinktais įrodymais ir nustatytais faktais, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas įvertina, ar prieglobsčio prašytojas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Atliekant šį vertinimą, vadovaujamasi, be kita ko, principais, nurodytais Tvarkos aprašo 99.1.1–99.1.10 punktuose.

58. Pareiškėja pateikė prieglobsčio prašymą, kuriame nurodė, kad prašo suteikti jai, jos vaikams ir jos broliui prieglobstį, dėl grasinimų. Apklausos Departamente metu pareiškėja patikslino, kad išvykimą iš (duomenys neskelbtini) nulėmė baimė, kad jai ir jos keturiems vaikams kažkas gresia ar atsitiks jei jie gyvens (duomenys neskelbtini). Pareiškėja bijojo dėl vaikų saugumo ir nenorėjo likti (duomenys neskelbtini), kadangi dėl sutuoktinio darbo būtų turėjusi problemų iš nežinomų žmonių.

59. Tarptautinės apsaugos prašymą vertinant individualiai, reikia atsižvelgti į visus reikšmingus faktus, susijusius su atitinkamo prieglobsčio prašytojo asmenine padėtimi ir aplinkybėmis, ypač įvairių priemonių kumuliacinį poveikį prieglobsčio prašytojui, kurio asmens statusas – vaikas. Asmens padėtis gali prilygti persekiojimui, jeigu jo įvairių priemonių sankaupa, kuri kartu su kitomis nepalankiomis asmeninėmis aplinkybėmis ir / arba atsižvelgiant į bendrą kontekstą, paveikia asmenį panašiai kaip ir pagrindinių teisių pažeidimai. Persekiojimas taip pat turi pasiekti tam tikrą sunkumo lygį. Kai sprendžiamas vaiko prieglobsčio prašymas, vaiko amžius ir priklausomybė nuo juo besirūpinančių asmenų, ilgalaikė įtaka vaiko fizinei ir psichologinei raidai ir gerovei yra kriterijai, kuriuos būtina deramai įvertinti (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3467-520/2021).

60. Įstatymo normose yra įgyvendintos, be kita ko, 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (toliau – ir Direktyva 2011/95/ES) ir 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos (nauja redakcija) (toliau – ir Direktyva 2013/32/ES).

61. Nagrinėjant tarptautinės apsaugos prašymą ir siekiant nustatyti, ar asmuo turėtų būti pripažintas „pabėgėliu“, kaip tai yra apibrėžta Konvencijoje, pagal Įstatymą, jo normos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į Direktyvos 2011/95/ES ir Direktyvos 2013/32/ES tikslus.

62. Direktyvos 2011/95/ES konstatuojamoje dalyje nustatyta: „<...> (18) įgyvendindamos šią direktyvą valstybės narės pirmiausia turėtų atsižvelgti į geriausius vaiko interesus pagal 1989 m. Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvenciją. Vertindamos geriausius vaiko interesus valstybės narės visų pirma turėtų tinkamai atsižvelgti į šeimos vienovės principą, nepilnamečio gerovę ir socialinę raidą, saugumo ir apsaugos aspektus ir į nepilnamečio nuomonę pagal jo amžių ir brandą; (19) būtina išplėsti šeimos narių sąvoką, atsižvelgiant į tam tikras skirtingas priklausomumo aplinkybes ir ypatingą dėmesį skiriant geriausiems vaiko interesams; <...>.“

63. Direktyvos 2011/95/ES 6 straipsnyje nustatyta: „Persekiojimo vykdytojais ar didelės žalos darytojais gali būti: a) valstybė; b) valstybę ar didelę valstybės teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos; c) nevalstybiniai subjektai, jei galima įrodyti, kad a ir b punktuose minimi vykdytojai ir darytojai, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti apsaugos nuo persekiojimo arba didelės žalos, kaip apibrėžta 7 straipsnyje.“

64. Direktyvos 2011/95/ES 7 straipsnyje nustatyta: „1. Apsaugą nuo persekiojimo ar didelės žalos gali suteikti tik: a) valstybės arba b) valstybę ar didelę valstybės teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, jei jos nori ir gali pasiūlyti apsaugą pagal 2 dalį. 2. Apsauga nuo persekiojimo ar didelės žalos turi būti veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio. Tokia apsauga paprastai suteikiama, kai 1 dalies a ir b punktuose minimi apsaugos teikėjai imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar didelei žalai, inter alia, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimo ar didelei žalai nustatyti, persekioti dėl veiksmų, kurie laikomi persekiojimu arba didele žala, ir nubausti už juos, ir kai prašytojas turi galimybę naudotis tokia apsauga.“

65. Departamento sprendime nėra vertinamos aplinkybės dėl to, kad prieglobsčio prašytojai yra pareiškėja ir 4 nepilnamečiai vaikai. Departamentas, spręsdamas dėl nepilnamečių pareiškėjos vaikų priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, klausimą nieko nepasisakė ir nevertino, ar, nesuteikus tarptautinės apsaugos bus deramai užtikrinti geriausi vaiko interesai, kaip to reikalauja Direktyvos 2011/95/ES tikslai, atsižvelgiant į kuriuos turėtų būti aiškinamas ir Įstatymas. Departamento sprendime, iš esmės, nurodyta tik su pareiškėja susijusi informacija, o dėl pareiškėjo vaikų nurodoma tik tiek, kad jiems netaikomas draudimas atvykti.

66. Departamento sprendimu taip pat nuspręsta išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini). Ši Departamento sprendimo dalis priimta remiantis Įstatymo 126 straipsnio (2011 m. gruodžio 8 d. įstatymo Nr. XI-1786 straipsnio redakcija) 1 dalies 1 punktu (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 punkto redakcija), kuriame nustatyta, kad užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jis per nustatytą terminą neįvykdė įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per sprendime grąžinti jį į užsienio valstybę nustatytą terminą ar šio Įstatymo 127 straipsnio 3² dalyje nurodytu pagrindu pratęstą terminą arba jeigu jam nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti.

67. Minėtame ir kitose Įstatymo straipsniuose yra įgyvendinta Direktyva 2008/115, kurios 2 konstatuojamoje dalyje nustatyta: 2004 m. lapkričio 4 ir 5 d. Briuselio Europos Vadovų Taryba paragino suformuoti efektyvią išsiuntimo ir repatriacijos politiką, pagrįstą bendrais standartais, siekiant, kad su grąžintinais asmenimis būtų elgiamasi žmoniškai ir kad būtų gerbiamos jų pagrindinės teisės ir orumas. <…> Direktyvos 2008/115 6 konstatuojamoje dalyje nustatyta: „(6) Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad neteisėtas trečiųjų šalių piliečių buvimas būtų nutrauktas vadovaujantis teisinga ir aiškia tvarka. Pagal bendruosius ES teisės principus sprendimai pagal šią direktyvą turėtų būti priimami dėl kiekvieno konkretaus atvejo atskirai ir vadovaujantis objektyviais kriterijais, t. y. nagrinėjant turėtų būti atsižvelgiama ne vien į neteisėto buvimo faktą. Naudodamos standartines sprendimų, susijusių su grąžinimu, t. y. sprendimų grąžinti ir, jei priimama, sprendimų uždrausti atvykti ir sprendimų dėl išsiuntimo, formas, valstybės narės turėtų atsižvelgti į tą principą ir visapusiškai laikytis visų taikytinų šios direktyvos nuostatų.“

68. Direktyvos 2008/115 5 straipsnyje „Negrąžinimas, vaiko interesai, šeimos gyvenimas ir sveikatos būklė“ nustatyta: „Valstybės narės, įgyvendindamos šią direktyvą, tinkamai atsižvelgia į: a) vaiko interesus, b) šeimos gyvenimą, c) atitinkamo trečiosios šalies piliečio sveikatos būklę, ir laikosi negrąžinimo principo.“

69. Remiantis Direktyvos 2008/115 2 konstatuojamąja dalimi, direktyva siekiama suformuoti efektyvią išsiuntimo ir repatriacijos politiką, pagrįstą bendrais standartais, siekiant, kad su grąžintinais asmenimis būtų elgiamasi žmogiškai ir kad būtų gerbiamos jų pagrindinės teisės ir orumas (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2011 m. balandžio 28 d. Sprendimo PPU, C-61/11, ECLI:EU:C:2011:268, 31 p.).

70. Be to, taikant Direktyvos 2008/115 5 straipsnį „Negrąžinimas, vaiko interesai, šeimos gyvenimas ir sveikatos būklė“, įgyvendindamos šią direktyvą, valstybės narės privalo, pirma, tinkamai atsižvelgti į atitinkamo trečiosios šalies piliečio vaiko interesus, šeimos gyvenimą ir sveikatos būklę ir, antra, paisyti negrąžinimo principo (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2014 m. gruodžio 11 d. Sprendimo Boudjlida, C-249/13, ECLI:EU:C:2014:2431, 48 p.).

71. Įstatymo 126 straipsnis, nustatantis išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos pagrindus, kaip ir kiti šio Įstatymo straipsniai, susiję su išsiuntimu, turi būti aiškinami atsižvelgiant į Direktyvos 2008/115 tikslus, į Direktyvos 2008/115 aiškinimą Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje.

72. Departamento sprendimo, kiek jis susijęs su pareiškėjų išsiuntimu iš Lietuvos Respublikos, turinys nepatvirtina, kad nagrinėjamu atveju buvo atsižvelgta į pareiškėjos nepilnamečių vaikų interesus, šeimos gyvenimą ir, ar buvo paisoma šiuo požiūriu negrąžinimo principo. Iš Departamento sprendimo turinio matyti, kad buvo atsižvelgta vien į užsieniečių neteisėto buvimo faktą Lietuvos Respublikoje, kas neatitinka Direktyvos 2008/115 tikslų, jos 6 konstatuojamosios dalies, kur akcentuojama, kad sprendimai turėtų būti priimami dėl kiekvieno konkretaus atvejo atskirai ir vadovaujantis objektyviais kriterijais, t. y. nagrinėjant turėtų būti atsižvelgiama ne vien į neteisėto buvimo faktą.

73. Dėl nurodytų motyvų, Departamento sprendimas naikinamas kaip neteisėtas iš esmės, tai yra savo turiniu prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams (ABTĮ 91 str. 1 d. 1 p.). Pirmosios instancijos teismas netinkamai sprendė dėl Departamento taikytos materialiosios teisės, todėl sprendimas naikinamas (ABTĮ 147 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjos (duomenys neskelbtini) ir jos nepilnamečių vaikų (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), atstovaujamų pagal įstatymą (duomenys neskelbtini), apeliacinį skundą tenkinti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. kovo 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos (duomenys neskelbtini) ir jos nepilnamečių vaikų (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), atstovaujamų pagal įstatymą (duomenys neskelbtini) skundą tenkinti.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. lapkričio 19 d. sprendimą Nr. 21M43788, Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2021 m. gruodžio 16 d. sprendimą Nr. 6K-2320 bei įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Laimutis AlechnavičiusRamūnas GadliauskasDalia Višinskienė