Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Arūno Sutkevičiaus ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. H. M. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. H. M. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

33. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Aptartoje Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatoje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Teismų praktikoje, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika, pažymima, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas yra galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017; 2016 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-703-858/2016 ir kt.).

34. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka motyvavo tuo, kad ji turėtų būti tiesiogiai išklausyta.

35. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, nenustatė būtinumo šiuo atveju skirti žodinį bylos nagrinėjimą, nes bylos proceso šalių pozicija ir iš esmės visos nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės yra aiškiai išdėstyti raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra tiriamos tokios faktinės aplinkybės ir nagrinėjami teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis rašytine bylos medžiaga, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais, duotais pirmosios instancijos teismui, išdėstytais procesiniuose dokumentuose, taip pat ir apeliaciniame skunde. Pabrėžtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. pareiškėjui buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka netenkina ir bylą nagrinėja rašytinio proceso tvarka.

V.

36. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo bei atsakovo įpareigojimo iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

37. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, konstatavęs, kad Migracijos departamentas, atlikęs išsamų pareiškėjo prieglobsčio prašymo tyrimą, teisėtai ir pagrįstai nusprendė nesuteikti jam pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, nes pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų, motyvuotai nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę. Tačiau pirmosios instancijos teismas vertino, kad sprendimo dalis, kuria nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką penkerius metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, yra nepagrįsta ir neproporcinga, todėl sumažino Migracijos departamento nustatytą laikotarpį iki 3 metų, t. y. pakeitė ginčijamo Sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktą. Atitinkamai teismas pakeitė ir Komisijos sprendimo dalį, o likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė.

39. Bylos faktinėms aplinkybėms taikytinos Įstatymo, jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatos, taip pat tarptautinės teisės ir Europos Sąjungos teisės aktai. Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte, be kita ko, nustatyta, kad terminas „pabėgėlis“ nusako asmenį, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba bijo naudotis tos šalies gynyba. Šios konvencijos 33 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nė viena Susitariančioji valstybė jokiu būdu neišsiunčia ir negrąžina pabėgėlio į šalį, kur jo gyvybei ar laisvei grėstų pavojus dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių pažiūrų.

40. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

41. Europos Sąjungos teisės kontekste visų pirma atkreiptinas dėmesys į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 18 straipsnį, kuriame nurodyta, jog teisė į prieglobstį garantuojama pagal Konvenciją ir 1967 m. sausio 31 d. Protokolą dėl pabėgėlių statuso bei Europos Sąjungos sutartį ir Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo. Taigi, Europos Sąjungos teisės požiūriu teisė į prieglobstį yra fundamentali asmens teisė.

42. Ginčui taip pat reikšmingos 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (toliau – ir Kvalifikavimo direktyva) nuostatos. Pagrindinis šios direktyvos tikslas – užtikrinti, kad valstybės narės taikytų bendrus asmenų, kuriems tikrai reikia tarptautinės apsaugos, identifikavimo kriterijus, ir užtikrinti, kad tiems asmenims visose valstybėse narėse būtų suteiktos būtiniausios lengvatos (Kvalifikavimo direktyvos Preambulės 12 konstatuojamoji dalis).

43. Kvalifikavimo direktyvos 2 straipsnio d) dalis nurodo, kad pabėgėlis, tai trečiosios šalies pilietis, kuris dėl visiškai pagrįstos persekiojimo dėl rasės, religijos, tautybės, politinių pažiūrų ar priklausymo prie tam tikros socialinės grupės baimės yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba dėl tokios baimės nepageidauja naudotis tos šalies apsauga, arba asmuo be pilietybės, kuris dėl minėtų priežasčių būdamas už šalies, kurioje yra jo ankstesnė įprastinė gyvenamoji vieta, ribų negali ar dėl tokios baimės nepageidauja į ją grįžti ir kuriam netaikomas 12 straipsnis. Kvalifikavimo direktyvos 2 straipsnio f) straipsnis nurodo, kad papildomą apsaugą galintis gauti asmuo – trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės, kuris negali būti laikomas pabėgėliu, tačiau apie kurį pagrįstai galima manyti, kad jei jis būtų grąžintas į savo kilmės šalį arba – asmens be pilietybės atveju – į šalį, kurioje yra jos ankstesnė įprastinė gyvenamoji vieta, jam kiltų realus pavojus patirti 15 straipsnyje apibrėžtą didelę žalą, kuriam netaikomos 17 straipsnio 1 bei 2 dalys ir kuris negali arba dėl tokio pavojaus nepageidauja naudotis tos šalies apsauga.

44. Kiek tai susiję su persekiojimo veiksmų apibrėžimu kilmės valstybėje, Kvalifikavimo direktyvos 9 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog tam, kad veiksmas būtų laikomas persekiojimo veiksmu pagal Konvencijos 1 straipsnio A skirsnį, jis turi būti a) pakankamai rimtas pagal savo pobūdį ar dažnumą, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą, visų pirma tų teisių, nuo kurių negalima nukrypti pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 15 straipsnio 2 dalį, arba b) įvairių priemonių sankaupa, įskaitant žmogaus teisių pažeidimus, kuri yra pakankamai sunki, kad veiktų asmenį panašiai kaip nurodyta a punkte.

45. Kvalifikavimo direktyvos 9 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad persekiojimo veiksmai pagal 1 dalį gali, inter alia, pasireikšti tokiomis formomis: a) fizinio ar psichologinio smurto veiksmai, įskaitant seksualinį smurtą; b) teisinės, administracinės, policijos ir (arba) teisminės priemonės, kurios savaime yra diskriminacinės arba įgyvendinamos diskriminuojant; c) neproporcingas ir diskriminuojantis persekiojimas ar baudimas; d) atsisakymas teismine tvarka atlyginti žalą, kuris yra neproporcingas ar diskriminuojantis baudimas; e) persekiojimas ar baudimas dėl atsisakymo atlikti karo tarnybą konflikto metu, kai atliekant tokią tarnybą reikėtų daryti nusikaltimus ar veiksmus, kuriems taikomi 12 straipsnio 2 dalyje nustatyti nesuteikimo pagrindai; f) veiksmai, pagal pobūdį tiesiogiai susiję su asmens lytimi arba su tuo, kad asmuo yra vaikas. Kvalifikavimo direktyvos 9 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad pagal 2 straipsnio d) punktą turi būti ryšys tarp 10 straipsnyje nurodytų priežasčių ir persekiojimo veiksmų apibrėžtų pagal šio straipsnio 1 dalį arba apsaugos nuo tokių veiksmų nebuvimo. Kvalifikavimo direktyvos 10 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad vertinant, ar prašytojas visiškai pagrįstai bijo būti persekiojamas, nesvarbu, ar prašytojas iš tikrųjų turi rasinių, religinių, tautinių, socialinių ar politinių savybių, dėl kurių jis gali būti persekiojamas, su sąlyga, kad tokią savybę prašytojui priskiria persekiojimo vykdytojas.

46. Kiek tai susiję su sprendimo, ar pareiškėjas patiria visiškai pagrįstą persekiojimo baimę ar realų didelės žalos pavojų, priėmimu, Kvalifikavimo direktyvos 8 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad nagrinėdamos, ar prašytojas patiria visiškai pagrįstą persekiojimo baimę ar realų didelės žalos pavojų arba turi galimybę naudotis apsauga nuo persekiojimo ar didelės žalos kilmės šalies dalyje, kaip nurodyta 1 dalyje, valstybės narės, priimdamos sprendimą dėl prašymo, atsižvelgia į bendrąsias toje šalies dalyje esančias aplinkybes ir į asmenines prašytojo aplinkybes, kaip nurodyta 4 straipsnyje. Tuo tikslu valstybės narės užtikrina, kad iš atitinkamų šaltinių, pavyzdžiui, Jungtinių Tautų pabėgėlių reikalų vyriausiojo komisaro ir Europos prieglobsčio paramos biuro, būtų gaunama tiksli naujausia informacija.

47. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad Kvalifikavimo direktyvos 4 straipsnio 5 dalis nurodo, jog kai valstybės narės taiko principą, pagal kurį prašytojas privalo pagrįsti tarptautinės apsaugos prašymą, ir kai prašytojo pareiškimų faktai nepagrįsti dokumentais ar kitais įrodymais, tokių faktų nereikia patvirtinti, jei įvykdomos šios sąlygos: a) prašytojas realiai stengėsi pagrįsti savo prašymą; b) pateikta visa prašytojo informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija; c) prašytojo pareiškimai yra nuoseklūs ir patikimi bei neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo, atveju; d) prašytojas paprašė tarptautinės apsaugos kiek įmanoma anksčiau, nebent jis gali nurodyti tinkamą priežastį, kodėl taip nepadarė; e) yra nustatyta, kad prašytojas bendrai patikimas.

48. Įstatymo nuostatos yra pagrįstos Konvencija, jos taip pat įgyvendina Kvalifikavimo direktyvą. Įstatymo 86 straipsnyje numatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse (1 d.); šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (2 d.).

49. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

50. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pirmiau nurodytose Įstatymo nuostatose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).

51. Pareiškėjas 2021 m. lapkričio 11 d. vykusios apklausos metu nurodė, kad nuo 2016 m. yra politinės partijos (duomenys neskelbtini) narys. Pareiškėjas dirbo kultūros centre apsaugininku, jo pagrindinės funkcijos buvo tikrinti į pastatą įeinančius žmones, krauti amuniciją ir pervežti dokumentus. 2019 metais prasidėjo demonstracijos, jauni žmonės reikalavo laisvės, demokratijos, norėjo turėti savo valstybę (pareiškėjas taip pat kartais protestuodavo (duomenys neskelbtini) mieste, du kartus buvo išvykęs protestuoti į (duomenys neskelbtini)). 2019 m. lapkričio mėnesį pareiškėjas gavo nurodymą atvežti iš ginklų sandėlio dokumentus, tačiau, kai nuėjo į ginklų sandėlį, išgirdo riksmus. Vėliau pareiškėjo kolega paaiškino, kad girdėti riksmai buvo pagrobtų jaunų žmonių. Praėjus septynioms ar dešimt dienų apie sandėlyje girdėtus riksmus pareiškėjas informavo policiją, tačiau, praėjus dviem dienom nuo informacijos pateikimo policijai, pareiškėjas buvo areštuotas darbo vietoje. Partija, kuriai priklausė pareiškėjas, sulaikė jį ir nelaisvėje išlaikė apie 45 dienas (vėliau pareiškėjas sužinojo, kad policininkas, kuriam perdavė informaciją apie kankinamus žmones, priklauso tai pačiai partijai). Pareiškėjo nelaisvėje nemušė, nekankino, pareiškėjo senelis gerai pažįsta sandėlio vadovą, kuris yra iš tos pačios genties, pareiškėjo seneliui paprašius, sandėlio vadovas pareiškėją paleido, nurodė viską užmiršti ir grįžti į darbą. Po kiek laiko pareiškėjas pajuto, kad yra sekamas, todėl senelis pasiūlė bėgti iš šalies. Pareiškėjo teigimu, jeigu grįžtų (duomenys neskelbtini), partija jį nužudytų.

52. Migracijos departamentas Sprendime nurodė, kad pareiškėjo pasakojimas turi rimtų trūkumų, yra nenuoseklus, kai kurie teiginiai prieštarauja vieni kitiems, todėl mažai tikėtina, jog pareiškėjas pranešė policijai apie neteisėtai laikomus jaunuolius sandėlyje ir kad apie 45 paras buvo laikomas nelaisvėje. Migracijos departamentas tokiai išvadai pagrįsti nurodė šiuos argumentus: 1) pirminėje apklausoje pareiškėjas teigė, kad informaciją apie kankinimus ir nelaisvėje esančius žmones perdavė policijos majorui, o antroje apklausoje teigė, kad informaciją perdavė kapitonui; 2) pareiškėjas tvirtino, kad grupuotės nariai jį sulaukė kitą dieną iki pietų po jo pranešimo policininkui, vėliau tvirtino, jog buvo sulaikytas po dviejų dienų; 3) pirminės apklausos metu sakė, kad tuomet, kai išgirdo keistus garsus pasmalsavo ir išsiaiškino, jog sandėlyje yra įrenginėjamas kalėjimas ir laikomi jaunuoliai, o antrinės apklausos metu tvirtino, kad apie neteisėtai laikomus jaunus žmones sužinojo iš bendradarbio; 4) pradžioje pareiškėjas teigė, kad senelis pakalbėjo su aukštas pareigas grupuotėje užimančiais karininkais, vėliau nurodė, jog senelis kalbėjosi su centro (sandėlio) vadovu; 5) pareiškėjas neprisiminė konkrečių datų, kada jis buvo sulaikytas, kada buvo paleistas, kiek laiko praleido nelaisvėje. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas nurodė, jog sulaikytas buvo apie 40-45 dienas, paleistas iš kalėjimo buvo 2019 m. pabaigoje, o kiti pareiškėjo pasakojimo nesutapimai, kuriuos įvardijo Migracijos departamentas, labiau laikytini kaip patikslinamojo pobūdžio, o ne kaip turintys rimtų trūkumų. Pažymėtina ir tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas 2022 m. kovo 22 d. sprendime byloje T. K. ir kiti prieš Lietuvą byloje (pareiškimo Nr. 55978/20) nurodė, kad net jei kai kurie pareiškėjo teiginiai pripažįstamu nepatikimais, tai nebūtinai sudaro pagrindą abejoti bendru pareiškėjo patikimumu ar atmesti visus jo teiginius (sprendimo 80 p.).

53. Neaiškūs atsakovo Sprendime nurodomi argumentai, kad: atlikus tyrimą apie (duomenys neskelbtini) partijos požiūrį į ,,nuo jos nusigręžusius narius“, nerasta informacijos, kad ji žudytų juos visus; pareiškėjas 8 mėnesius gyveno (duomenys neskelbtini) pas savo dėdes, ten dirbo restorane, keliavo į (duomenys neskelbtini)miestus, įtakinga (duomenys neskelbtini) grupuotė galėjo lengvai pareiškėją surasti ir suorganizuoti jo nužudymą. Pažymėtina, kad pareiškėjas Migracijos departamentui nurodė, jog bet kuris asmuo, nusigręžęs nuo partijos, bus nužudytas, tačiau Migracijos departamentas, neatlikęs išsamaus vertinimo, nenurodydamas konkrečių šaltinių, priėjo prie išvados, jog, atlikus tyrimą apie (duomenys neskelbtini) partijos požiūrį į ,,nuo jos nusigręžusius narius“, nerasta informacijos, kad ji žudytų juos visus.

54. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad Migracijos departamento Sprendimas neatitinka jam keliamų reikalavimų (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalis), Migracijos departamentas tinkamai ir visapusiškai neišnagrinėjo visų pareiškėjo prašymui suteikti prieglobstį išnagrinėti teisiškai svarbių aplinkybių, tinkamai neatliko apklausos. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas nenustatė visų aplinkybių, leidžiančių daryti neabejotiną išvadą, kad pareiškėjas dėl jo paaiškintų aplinkybių nebuvo ir nebus persekiojamas savo kilmės valstybėje. Todėl daroma išvada, kad Migracijos departamentas neatliko individualaus, objektyvaus ir nešališko tyrimo, atsižvelgiant į tai skundžiamas Migracijos departamento Sprendimas panaikinamas kaip neteisėtas, kadangi priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą (ABTĮ 91 str. 1 d. 3 p.).

55. Teisėjų kolegija apibendrindama konstatuoja, kad Migracijos departamento Sprendimas negali būti laikomas pagrįstu bei teisėtu, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas tenkinamas, Migracijos departamento ir Komisijos sprendimai panaikinami, o atsakovas įpareigojamas iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo R. H. M. M. apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 7 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. gruodžio 11 d. sprendimą Nr. 21S48288 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo ir išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos; panaikinti Migracijos departamento 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2022 m. sausio 12 d. sprendimą Nr. 6K-109; įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareiškėjo R. H. M. M. prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo išnagrinėti iš naujo.

Sprendimas neskundžiamas.