- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2011-04-14
- Bylos Nr.
- 1A-122-511-2011
- Teisminio proceso Nr.
- 1-50-2-00086-2010-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Eligijus Gladutis, Evaldas Vanagas, Bronė Vidzėnienė
- Nuteistasis
- R. P.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Eligijaus Gladučio (kolegijos pirmininkas), Evaldo Vanago ir Bronės Vidzėnienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. P. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 9 d. nuosprendžio, kuriuo R. P. pripažintas kaltu ir nubaustas pagal:
LR BK 182 str. 1 d. (2006 m. gegužės mėn. 20 d. epizodas) keturiasdešimties parų arešto bausme;
LR BK 182 str. 1 d. (2006 m. gegužės mėn. 17 d. iki 2006 m. birželio mėn. 9 d. epizodas) penkiasdešimties parų arešto bausme.
Vadovaujantis LR BK 63 str.1 d., 4 d., bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir skirta galutinė bausmė – septyniasdešimt parų arešto.
Iš R. P. priteista H.R. Ž. 718,87 Lt turtinės ir 6000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. P. buvo kaltinamas, pirmos instacijos teismo pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2006 m. gegužės 20 d., apgaule savo naudai išvengė 29726 litų turtinės prievolės, o būtent: už atlygį H. R. Ž. pasiūlęs per Baltarusijos sieną pervežti automobilį MERCEDES BENZ, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), ir pažadėjęs sumokėti muito mokestį už automobilio įvežimą į Baltarusijos Respubliką, tačiau muito mokesčių nesumokėjo ir tai nuslėpė nuo H.R. Ž., ko pasekoje jis patyrė turtinę žalą, kadangi buvo pažeista Baltarusijos Respublikos administracinė teisė, po ko buvo gautas Baltarusijos Respublikos Valstybinio muitinės komiteto Ašmenos muitinės ieškinys, įpareigojantis H.R. Ž. sumokėti muito mokestį.
Be to, R. P. buvo kaltinamas ir nuteistas už tai, kad laikotarpyje nuo 2006 m. gegužės 17 d. iki 2006 m. birželio 9 d., apgaule savo naudai išvengė 28510 litų turtinės prievolės, o būtent: už atlygį H. R. Ž. pasiūlęs per Baltarusijos sieną pervežti automobilius CITROEN XM, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini) , ir OPEL OMEGA CARAVAN, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), ir pažadėjęs sumokėti muito mokesčius už automobilių įvežimą į Baltarusijos Respubliką, tačiau muito mokesčių nesumokėjo ir tai nuslėpė nuo H.R. Ž., ko pasekoje jis patyrė turtinę žalą, kadangi buvo pažeista Baltarusijos Respublikos administracinė teisė, po ko buvo gautas Baltarusijos Respublikos Polocko muitinės ieškinys, įpareigojantis H.R. Ž. sumokėti muito mokesčius.
R. P. skundžia Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010-12-09 nuosprendį ir prašo nuosprendį panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį, arba teismui padarius išvadą, kad jo veikos teisingai kvalifikuotos pagal BK 182 str. 1 d. - nuosprendį pakeisti dalyje dėl per griežtos bausmės ir jam paskirtą 70 parų arešto bausmę pakeisti į sankcijoje nustatytą švelnesnę bausmės rūšį - viešuosius darbus arba baudą, atitinkamos bausmės dydį nustatant minimalų ar artimą minimaliam.
Šalies argumentai
Apeliantas nurodo, kad nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisingas. Veikoje nėra nusikaltimo, numatyto LR BK 182 str. 1 d., sudėties. Nuosprendyje išdėstytos išvados dėl jo kaltės pagal BK 182 str. neatitinka faktinių bylos aplinkybių, grindžiamos tik prielaidomis bei spėjimais, nuosprendis nėra įtikinamas ir kelia abejonių dėl jame nurodytų išvadų pagrįstumo. Iš teismo nuosprendyje nurodytų įrodymų analizės logiškai neišplaukia jo kaltę pagal nurodytus straipsnius patvirtinančios išvados, be to, nebuvo paneigtos nurodytos jo nekaltumą patvirtinančios aplinkybės. Nuosprendis pagrįstas tik tada, jeigu jame nurodytos išvados yra pagrįstos tik išsamiai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Abejonės, kurių negalima pašalinti teisminio nagrinėjimo metu, turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai. Pirmosios instancijos teismas jo kaltę sukčiavus grindė išvada, jog jis pažadėjo sumokėti muito mokestį už automobilių įvežimą į Baltarusijos Respubliką. Tačiau ši teismo išvada neatitinka faktinių bylos aplinkybių, prieštarauja byloje surinktiems įrodymams, t.y., jo paaiškinimui bei H. Ž., L. Ž. bei E. Ž. parodymams. Be to, E. Ž. parodė, kad H. Ž. suprato jog rizikuoja, tačiau jam trūko pinigų ir todėl jis rizikavo.
Apeliantas nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu bei teisme aiškino, kad niekada nėra žadėjęs H. Ž. sumokėti už jį muito ar kitokius mokesčius. Pagal jo su H. Ž. susitarimą, šis turėjo nuvaryti automobilius į Baltarusiją ir juos palikti, o už tai jis jam mokėjo pinigus. H. Ž. yra sakęs, kad pats to daryti negali dėl jo prieš tai padarytų muitinės taisyklių pažeidimo. Tai, kad neišvykus automobiliui iš Baltarusijos per tris mėnesius, reikia mokėti muitą, H. Ž. žinojo. Apie tai jis buvo informuotas Baltarusijos muitinėje pasirašytinai, ką patvirtino pats H. Ž.. Teigia, kad H. Ž. žinojo apie galimą muito mokesčių įsiskolinimą, tačiau veikė neapibrėžta tyčia. Apelianto žiniomis, pažeidimo galima pasekmė buvo tik draudimas įvažiuoti į Baltarusiją, apie ką jis informavo H. Ž.. Tai, kad Lietuvos teismas pripažino Baltarusijos teismo sprendimo vykdymą Lietuvoje, sužinojo iš H. Ž.. H. Ž. patarė nekreipti dėmesio į iš Baltarusijos jam siunčiamus pranešimus, nes ir jis pats tokius yra gavęs. Apeliantas nurodo, kad pagal LAT suformuotą praktiką Baltarusijos teismų sprendimai dėl muito mokesčių įsiskolinimo už padarytus automobilių laikino įvežimo tvarkos pažeidimus Lietuvoje negali būti pripažįstami, todėl teigia, kad turtinės žalos H. Ž. nepatyrė, o apeliantas savo naudai atitinkamos turtinės prievolės Lietuvoje neišvengė bei neturėjo pagrindo jos vengti, nes tokia prievolė neatsirado ir jai atsirasti Lietuvoje nebuvo teisinio pagrindo. Be to, apeliantas nurodo, kad muitas Baltarusijoje iš H.R. Ž. priteistas nepagrįstai, nes automobiliai per tris mėnesius išvažiavo iš Baltarusijos į Kazachstaną.
Jei apeliacinės instancijos teismas prašymą išteisinti atmestų, apeliantas alternatyviai prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę. Prašo atsižvelgti, jog yra neteistas, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, yra bedarbis, pagal galimybes išlaiko dvi pilnametes studentes dukras, po veikos padarymo praėjo ilgas laiko tarpas kurio metu jis nusikalstamų veikų nepadarė, inkriminuota veika yra priskiriama prie nesunkių, jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra. Teigia, kad yra pagrindas išvadai, jog ateityje nusikaltimų nedarys.
Nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo apeliacinis skundas tenkinamas.
Pagal BK 182 straipsnio 1 dalį sukčiavimas – tai savo ar kitų naudai svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, turtinės prievolės panaikinimas ar jos išvengimas apgaule. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip asmens (turto valdytojo) suklaidinimo ir turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo, prievolės panaikinimo ar jos išvengimo būdas. Apgaule suprantamas turto savininko, teisėto valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, suklaidinimas dėl kaltininko turimos tariamos teisės į turtą arba dėl jo ketinimų. Apgaulė sukčiavime turi būti esminė, t. y., suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką nukentėjusiojo apsisprendimui, kitu atveju panaudojus apgaulę veika nebus kvalifikuojama kaip sukčiavimas.
Pagal byloje pareikštą kaltinimą ir nuosprendį R. P. apgaulė nukentėjusiojo H.R. Ž. atžvilgiu pasireiškė tuo, jog R. P. pažadėjo H.R. Ž. sumokėti muito mokestį už automobilio įvežimą į Baltarusijos Respubliką, tačiau muito mokesčių nesumokėjo ir šią aplinkybę nuslėpė nuo H.R. Ž.. Tačiau byloje nėra duomenų, įrodančių, jog R. P. kaltininime nurodytu laiku nuo 2006 m. gegužės 17 d. iki 2006 m. birželio 9 d. H.R. Ž. būtų pažadėjęs sumokėti už vežamus į Baltarusijos Respubliką automobilius muito mokesčius bei būtų nuslėpęs nuo H.R. Ž., jog šio mokesčio nesumokėjo. Nukentėjusiojo, kaltinamojo bei liudytojų parodymai išsamiai išdėstyti pirmos instancijos teismo nuosprendyje, todėl jų turinys čia nebekartojamas. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, jog apklausiami teisiamajame posėdyje minėtos aplinkybės nenurodė nei H.R. Ž., nei R. P.. Be to, iš byloje esančių ikiteisminio tyrimo protokolų matyti, jog šios kaip apgaulės panaudojimas nurodytos aplinkybės nebuvo minimos nei H.R. Ž. 2010-03-09 protokole -pareiškime prokuratūrai, kurio pagrindu pradėtas ikiteisminis tyrimas, nei ikiteisminio tyrimo metu atliktų nukentėjusiojo apklausų metu. H.R. Ž. teisiamajame posėdyje parodė, jog su kaltinamuoju nebuvo kalbos, kad reikia mokėti muitą; R. P. jam sakė, kad jau 13 metų užsiima mašinų pervarymu, viskas sekasi gerai ir minėjo, kad iki tol nei vienas „gonščikas“ ( asmuo, varęs R. P. automobilius) nenukentėjo; kai N.R. Ž. 2009 m. gaudavo pranešimus, jog automobiliai per nustatytą 3 mėnesių terminą nebuvo išvežti iš Baltarusijos Respublikos, R. P. jam sakė nekreipti dėmesio.
Byloje yra R. P. 2010-07-26 pareiškimai, adresuoti Baltarusijos Respublikos Ašmenos muitinei bei Novopolocko ir Ašmenos teismams, kur R. P. prašė atsakovu laikyti jį, o ne H.R. Ž. bei nurodė, jog būtent R. P., o ne H.R. Ž. turėjo atlikti visus teisiniu formalimus, susijusius su teisėtu automobilių importu į Baltarusijos Respubliką bei eksportu į Kazachstaną ( T.1, b.l. 40, 45). Tačiau šie dokumentai rodo, jog R. P. prašo perkelti jam H.R. Ž. atsiradusias prievoles, o kartu ir civilinių teisinių santykių tarp R. P. ir H.R. Ž. buvimą.
Pastebėtina ir tai, jog R. P. pagal automobilių registracijos liudijimus nebuvo minėtų automobilių MERCEDES BENZ, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) CITROEN XM, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir OPEL OMEGA CARAVAN, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininkas, jis pats šių automobilių į Baltarusiją neįvežė ir Baltarusijos Respublikos atžvilgiu kokių nors prievolių, susijusių su šiais automobiliais – savalaikiu jų išgabenimu iš Baltarusijos Respublikos, muito mokesčių sumokėjimu, ar kt., teisiškai negalėjo įgyti. Tokias prievoles Baltarusijos Respublikos atžvilgiu galėjo įgyti tik pats H.R. Ž.. Jis pagal automobilių registracijos liudijimus buvo šių automobilių MERCEDES BENZ ir CITROEN XM savininkas ( T.3, b.l. 22, 27), pagal įgaliojimą valdė minėtą automobilį OPEL OMEGA, kurio savininku buvo registruotas J. A. ( T.3, b.l. 15), šiuos automobilius įvežė į Baltarusijos Respublikos teritoriją ir Baltarusijos Respublikos muitinės pareigūnams pateikė šių automobilių dokumentus. H.R. Ž. teismo posėdyje parodė, jog šiuos automobilius paliko Baltarusijos Respublikoje R. P. nurodytoje vietoje nerakintus, su užvedimo rakteliais, automobilių registracijos liudijimus parsivežė. H.R. Ž. taip pat parodė žinojęs, jog pats R. P. savo vardu automobilių į Baltarusiją gabenti negali. Neabejotina, jog H.R. Ž., turėdamas aukštąjį išsilavinimą bei patirtį gyvenime suprato, jog prievolės Baltarusijos Respublikai, galinčios atsirasti dėl automobilio per nustatytą laiką neišvežimą, teisiškai teks jam, o kiti asmenys, be jo, disponuoti šiais automobiliais, juos valdyti bei naudotis jais, neturėdami registracijos dokumentų, teisėtu būdu negalės. Tačiau H.R. Ž. parodė, jog tolimesnis automobilių likimas jam nerūpėjo. Dėl automobilių išregistravimo iš įskaitos Lietuvos Respublikoje H.R. Ž. kaip savininkas kreipėsi tik 2007-11-20 ( T.3, b.l. 21, 26). Todėl net ir tuo atveju, jei išvežant automobilius į Baltarusijos Respubliką tarp R. P. ir H.R. Ž. būtų galiojęs susitarimas, kad R. P. sumokės muito mokesčius, tai yra ne baudžiamosios teisės, bet civilinės teisės reguliuojami santykiai.
Apgaulė sukčiavime paprastai pasireiškia nukentėjusiojo suklaidinimu dėl faktų, bet H.R. Ž. parodė, jog jis R. P. įtakoje suklydo dėl taikomos teisės ir teisinių pasekmių, kurios gali kilti per nustatytą laiką neišvežus automobilių iš Baltarusijos Respublikos. Toks nukentėjusiojo suklydimas dėl R. P. jam duotų patarimų neturi įtakos R. P. baudžiamajai atsakomybei pagal BK 182 str. atsirasti.
Kadangi R. P. abiejų veikų, numatytų BK 182 str. 1d., kuriomis buvo kaltinamas šioje byloje, nepadarė, apkaltinamasis nuosprendis panaikintinas ir dėl abiejų kaltinimų priimtinas naujas - išteisinamasis nuosprendis ( BPK 329 str. 1p.).
R. P. išteisint, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos, nukentėjusiojo H.R. Ž. civilinis ieškinys paliktinas nenagrinėtas. Civilinis ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka ( BPK 115 str. 3d. 2p.).
Tenkindama nuteistojo skundą ir panaikindama apkaltinamąjį nuosprendį bei priimdama išteisinamąjį, dėl kitų apelianto skundo reikalavimų ir argumentų teisėjų kolegija nebepasisako.
Rezoliucinė dalis
nusprendė:
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 9 d. apkaltinamąjį nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:
R. P. pagal abu kaltinimus veikomis, numatytomis BK 182 str. 1d., išteisinti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
H. R. Ž. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.
Panaikinti R. P. kardomąją priemonę rašytinį pasižadėjimą neišvykti.
Panaikinti sprendimą dėl proceso išlaidų iš R. P. išieškojimo.