Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Gaudutienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. P. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 6 d. nuosprendžio, kuriuo R. P. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau–BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dešimčiai metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Civiliniai ieškiniai patenkinti, priteista iš R. P. B. nukentėjusiajai L. R. 4309 Lt turtinės žalos atlyginimui, Valstybinei ligonių kasai 2231,30 Lt.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. P. B. nuteistas už tai, kad jis, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, 2006 m. kovo 1 dieną, apie 21 valandą, V. V. namuose – bute, esančiame (duomenys neskelbiami), rankų kumščiais suduodamas apie 11 smūgių V. V. į įvairias kūno vietas, padarant nežymų sveikatos sutrikdymą atitinkančius sužalojimus – nubrozdinimus bei kraujosruvas galvos ir veido srityse, rankų, kojų, krūtinės ląstos – juosmens srityse, nesunkų sveikatos sutrikdymą atitinkančius sužalojimus – šonkaulių lūžius bei galvos sumušimą, taip pat suduodamas ne mažiau kaip 5 smūgius į galvą ir tuo padarydamas muštinę žaizdą ir daugines kraujosruvas galvoje, nosies kaulų lūžimą, galvos smegenų sumušimą, kraujo išsiliejimą po minkštaisiais smegenų dangalais ir į šoninį galvos smegenų skilvelį, kas komplikavosi kraujo susitelkimu kairiame šoniniame galvos smegenų skilvelyje, galvos smegenų suspaudimu ir pabrinkimu, dėl ko V. V. 2006 m. kovo 5 d. mirė, tokiu būdu R. P. B. tyčia nužudė V. V. .

Nuteistasis R. P. B. apeliaciniu skundu prašo pakeisti apygardos teismo nuosprendį, perkvalifikuoti jo veiką iš BK 129 straipsnio 1 dalies į BK 130 straipsnį, pašalinti teismo pripažintą jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, jog jis prisipažino ir nuoširdžiai gailisi padaręs nusikaltimą, sušvelninti jam teismo nuosprendžiu paskirtą bausmę bei sumažinti nukentėjusiajai priteistos turtinės žalos atlyginimui sumą iki 2589 Lt. Nurodo, kad teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nagrinėdamas bylą buvo šališkas ir subjektyvus, išsamiai neištyrė byloje esančių įrodymų, paskyrė jam per griežtą bausmę ir neteisingai išsprendė civilinio ieškinio klausimą.

Apeliantas skunde nesutinka su teismo nuosprendžiu dėl jo nuteisimo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Teigia, kad jis nenorėjo V. V. nužudyti, jo veiksmus sąlygojo susijaudinimas ir neteisėti paties V. V. veiksmai. Kai V. V. atsinešė kardą, jis, žinodamas, kad šiuo kardu pastarasis jau buvo sužalojęs R. B. , turi psichinę negalią ir kardas nėra įrankis skirtas naudoti buityje, suprato, jog jo gyvybei ir sveikatai iškilo realus pavojus ir labai dėl tokių neteisėtų V. V. veiksmų susijaudino. Be to, jam tokie V. V. veiksmai buvo ir netikėti, nes jis su nukentėjusiuoju nebuvo susipykęs. Jis, atsinešus V. V. kardą, pastarajam smūgius sudavė tik ranka, jokio įrankio nenaudojo. Jis pradėjo mušti nukentėjusįjį, nes susijaudino dėl neteisėtų V. V. veiksmų, bijodamas, jog V. V. vėl nepaimtų kardo. Pasak apelianto, šios nurodytos aplinkybes leidžia jo veiką kvalifikuoti kaip padarytą staiga labai susijaudinus pagal BK 130 straipsnį.

Apeliantas skunde tvirtina, kad teismo išvada, jog jis į butą pateko prieš V. V. valią, turėdamas tikslą atkeršyti už R. B. sumušimą, neatitinka tikrovės ir pagrįsta vien prieštaringais nukentėjusiosios L. R. parodymais (L. R. teisme duoti parodymai prieštarauja jos ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams). Pasak apelianto, jį į butą per balkoną įsileido pats V. V. , ką patvirtina papildomos įvykio vietos apžiūros metu užfiksuoti duomenys. Minėti duomenys rodo, kad balkono durys tvarkingos, jokių laužimo pėdsakų nėra, durys užrakinamos iš vidaus. Be to, jis su V. V. nesipyko, buvo kaimynai ir tikslo keršyti nukentėjusiajam už R. B. sumušimą neturėjo. Jis pas V. V. ėjo, nes R. B. jo paprašė paimti pas nukentėjusįjį paliktą mobilaus ryšio telefoną (patvirtina R. B. parodymai).

Be to, pasak apelianto, yra niekuo nepagrįsta ir teismo išvada, kad jis mušė V. V. , su pastaruoju grūmėsi visame bute. Atkreipia dėmesį į tai, kad dalis rastų kraujo pėdsakų yra nenustatyto asmens, o pagal eksperto išvadą, yra neatmesta galimybė, jog ir pats V. V. po sužalojimų galėjo atlikti savarankiškus veiksmus ir palikti pėdsakus. Apeliantas nesutinka, kad tai, jog jis V. V. mušė intensyviai, įvairiose buto vietose ir esant nukentėjusiam skirtingose padėtyse, patvirtina eksperto išvada. Pasak apelianto, ekspertas nurodė, jog daugiau tikėtina, kad sužalojimai padaryti užpuolikui stovint prieš tą kūno paviršių, kuriame yra sužalojimai.

Apeliantas skunde taip pat nesutinka su teismo išvada, kad jis padarė visus V. V. nustatytus sužalojimus, prašo įvertinti nukentėjusiosios L. R. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Pagal šiuos L. R. parodymus, 2006 m. vasario 28 d. tarp V. V. ir R. B. buvo kilusios muštynės ir R. B. trenkė nukentėjusiajam į galvą.

Be to, apeliantas neigia nusikaltimo padarymo metu buvęs apsvaigęs nuo alkoholio. Tvirtina, kad jis alkoholinius gėrimus gėrė po nusikaltimo iki jo sulaikymo, ką patvirtina liudytojos J. K. parodymai, kurie nebuvo ištirti.

Apeliantas skunde ginčija ir jam paskirtos bausmės dydį. Pasak apelianto, teismas jam paskyrė neteisingą, aiškiai per griežtą bausmę, nes padarė neatitinkančią faktinių bylos aplinkybių išvadą dėl nusikaltimo motyvo ir tikslo, jo padarymo aplinkybių, tai, jog jis buvo apsvaigęs nuo alkoholio, taip pat neatsižvelgė į BK 54 straipsnio nuostatas, tai yra, kad jis nusikaltimą padarė veikdamas netiesiogine tyčia, nenorėjo ir nesiekė V. V. mirties, prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai dėl to gailisi, kas turėjo būti pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jis teisiamas tik pirmą kartą, charakterizuojamas teigiamai.

Apeliantas skunde taip pat tvirtina, kad teismas neteisingai išsprendė civilinio ieškinio klausimą. Pasak apelianto, teismas turėjo priteisti tik dalį išlaidų už paminklo pagaminimą ir pastatymą, nes paminklas pastatytas ne vien V. V. , o dviem žmonėms.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nuteistasis, jo gynėja prašė patenkinti nuteistojo apeliacinį skundą, prokurorė prašė atmesti nuteistojo apeliacinį skundą.

Nuteistojo R. P. B. apeliacinis skundas atmetamas.

Iš bylos medžiagos matyti, kad V. V. be sąmonės, su smurto žymėmis rastas 2006 m. kovo 1 d. 18 val. - 2006 m. kovo 2 d. apie 13.30 val. laikotarpiu savo bute, esančiame (duomenys neskelbiami). V. V. buvo paguldytas į U. rajono centrinės ligoninės reanimacijos skyrių, kur 2006 m. kovo 5 d. apie 22 val. mirė. Ikiteisminio tyrimo metu teismo medicinos specialistui, 2006 m. kovo 6 d. atlikus nukentėjusiojo V. V. lavono tyrimą, buvo nustatyta, jog nukentėjusysis mirė nuo galvos sumušimo, pasireiškusio muštine žaizda ir daugybinėmis kraujosruvomis galvoje, nosies kaulių lūžimu, kraujo išsiliejimu po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, galvos smegenų sumušimu, kraujo išsiliejimu į kairįjį šoninį galvos smegenų skilvelį, kas komplikavosi kraujo susitelkimu kairiame šoniniame galvos smegenų skilvelyje, galvos smegenų suspaudimu ir pabrinkimu. V. V. be to buvo nustatyti daugybiniai kūno nubrozdinimai, kraujosruvos, dešiniųjų IX-XII šonkaulių lūžimai, įdrėskimas kairėje plaštakoje. V. V. lavone rasti kūno sužalojimai padaryti prieš 3,5-6 paras iki lavono tyrimo mažiausiai šešiolikos trauminių poveikių, o galvos sužalojimai, sukėlę nukentėjusiojo mirtį, mažiausiai penkių trauminių poveikių (t. 1, b.l. 5-21). Ištyrus specialistui nuteistojo R. P. B. ir nukentėjusiojo V. V. drabužius, kuriais jie vilkėjo 2006 m. kovo 1 d. įvykio metu, pateiktus minėtų asmenų kraujo pavyzdžius bei įvykio vietos apžiūros metu paimtas nuoplovas (t. 1, b.l. 36-43, 45-50), V. V. kraujo pėdsakų surasta ant nuteistojo R. P. B. striukės, nuoplovose nuo vonios durų bute, nuo kambario durų bute (t. 1, b.l. 56-58). Pats nuteistas R. P. B., apklaustas ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme, niekada neneigė, kad jis 2006 m. kovo 1 d. buvo V. V. bute, esančiame (duomenys neskelbiami), ir vartojo prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą, suduodamas jam apie 10 smūgių rankomis į galvos sritį. Šių aplinkybių nuteistasis neginčija ir savo apeliaciniame skunde, jis pripažįsta buvęs 2006 m. kovo 1 d. nukentėjusiojo bute, esančiame (duomenys neskelbiami), ir sudavęs smūgius pastarajam į galvą, tokiu būdu atimdamas nukentėjusiajam gyvybę. Tačiau nuteistasis R. P. B., pripažindamas, kad mirtinai sužalojo nukentėjusįjį, tvirtina, kad jis padarė nukentėjusiajam ne visus sužalojimus, kurie yra jam ikiteisminio tyrimo metu buvo inkriminuoti ir už kurių padarymą jis yra nuteistas pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu. Nuteistojo R. P. B. pagrindinis argumentas yra tas, kad nukentėjusioji L. R. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad 2006 m. vasario 28 d. vakare tarp nukentėjusiojo V. V. ir R. B. buvo kilęs konfliktas, kurio metu R. B. pastarajam trenkė į galvą. Tačiau kolegijai šie nukentėjusiosios parodymai nėra pagrindas abejoti pirmosios instancijos teismo išvados, kad visus sužalojimus, kurie buvo specialisto nustatyti V. V. lavono tyrimo metu, padarė, būtent, R. P. B., o ne kuris kitas asmuo, teisingumu. Pagal nukentėjusiosios L. R. parodymus, konfliktas tarp nukentėjusiojo V. V. ir R. B. buvo kilęs 2006 m. vasario 28 d. vakare. Tuo tarpu, kaip matyti iš anksčiau aptartos teismo medicinos specialisto išvados, specialistas, 2006 m. kovo 6 d. atlikęs nukentėjusiojo lavono tyrimą, nustatė, kad V. V. kūne, taip pat ir galvoje, rasti sužalojimai, padaryti jam prieš 3,5-6 paras iki lavono tyrimo, tai yra galimai byloje nustatytu metu - 2006 m. kovo 1 d., kai R. P. B. mušė nukentėjusįjį. Kolegija neturi pagrindo abejoti šios teismo medicinos specialisto išvados dėl V. V. nustatytų sužalojimų padarymo laiko, teisingumu ir pagrįstumu. Teismo medicinos specialisto išvada, kaip įrodymų šaltinis, atitinka baudžiamojo proceso kodekso reikalavimus ir sudaro objektyvų pagrindą ją vertinti kaip patvirtinančią R. P. B. kaltę padarius tuos veiksmus, už kuriuos jis yra nuteistas pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu. Byloje nėra jokių duomenų, kad nukentėjusįjį 2006 m. kovo 1 d. būtų mušę kokie nors kiti asmenys be nuteistojo R. P. B. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis specialisto išvadomis, įvertinęs nuteistojo, nukentėjusiosios L. R. parodymus ir kitus byloje surinktus duomenis, teisingai nustatė, kad 2006 m. kovo 1 d. R. P. B. buvo bute, esančiame (duomenys neskelbiami), vartojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį, padarydamas pastarajam tyrimo metu specialisto nustatytus sužalojimus, ir, būtent, R. P. B. veiksmai (smūgiai į galvą) prieš nukentėjusįjį V. V. buvo esminė nukentėjusiosios mirties priežastis ir būtina tokių padarinių kilimo sąlyga.

Nuteistasis R. P. B. apeliaciniame skunde taip pat tvirtina, kad jo smurtinius veiksmus prieš nukentėjusįjį V. V. sąlygojo paties nukentėjusiojo elgesys – jis, kai pamatė nukentėjusiojo V. V. rankose peilį (kardą), žinodamas, kad šis kardu buvo sužalojęs R. B. ir turi psichinę negalią, išsigando nukentėjusiojo, manė, jog jo gyvybei iškilo realus pavojus. Jis tikslo ir motyvo nužudyti nukentėjusiojo neturėjo, pas nukentėjusįjį atėjo norėdamas tik pasiimti R. B. paliktą mobilaus ryšio telefoną, į butą jį nukentėjusysis pats įsileido.

Visose bylose yra svarbu teisingai nustatyti nusikaltimo padarymo motyvą ir tikslą, o šioje byloje tai yra būtina, nes nustačius, jog kaltininko motyvas ir tikslas buvo gynyba nuo pavojingo kėsinimosi į jo sveikatą ar gyvybę, leidžia pastarojo atžvilgiu taikyti BK 28 straipsnio nuostatas. Nusikaltimo padarymo motyvas ir tikslas yra glaudžiai susipynę terminai. Nusikaltimo motyvas – tai veikos priežastis, paskata, nusikalstamo elgesio varomoji jėga ir paaiškinimas. Nusikaltimo tikslas – tai asmens nusikalstamos veikos siekiai, priežastys dėl ko jis ėmėsi nusikalstamos veikos. Nusikaltimo motyvas ir tikslas yra sunkiai įrodomi nusikaltimo sudėties požymiai, tačiau, kaip minėta, šioje byloje juos būtina teisingai nustatyti ir įrodyti. Paprasčiausiai nusikaltimo motyvą ir tikslą būtų galima nustatyti iš paties nusikaltimo subjekto parodymų, paaiškinimo, kodėl jis padarė nusikalstamą veiką ir ko tokia savo veika siekė. Tačiau nuteistojo (įtariamojo, kaltinamojo) parodymai nėra vienintelis įrodymų šaltinis, kuriuo remiantis įrodinėjami subjektyvieji nusikaltimo sudėties požymiai, - motyvas, tikslas. Nusikaltimo motyvui, tikslui įrodyti ir nustatyti taip pat naudojami nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai, ekspertizės aktai ir kiti procesiniai veiksmai, kuriais remiantis fiksuojami objektyvieji nusikaltimo požymiai. Palyginus šiuos baudžiamojoje byloje užfiksuotus požymius, su nuteistojo (įtariamojo, kaltinamojo) parodymais, galima patikrinti ar kaltininko parodymuose nurodytas jo poelgio tikslas ir motyvas atitinka realų nusikaltimo padarymo tikslą ir motyvą. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad nuteistojo R. P. B. parodymai apie jo atliktų smurtinių veiksmų motyvą ir tikslą, - tai, kad R. P. B. tik realizavo savo teisę į būtinąją gintį, prieštarauja byloje surinktiems įrodymams. Kolegijos nuomone, ši pirmosios instancijos teismo išvada yra teisinga ir pagrįsta. Nustatytos bylos aplinkybės paneigia bet kokius nuteistojo aiškinimus apie jo tariamą veikimą būtinosios ginties situacijoje.

Nuteistojo R. P. B. parodymai, kad nukentėjusysis nuėjo į vonios kambarį ir paėmė peilį (kardą), byloje surinktais įrodymais nepaneigti, tačiau pagal bylos duomenis tai jis padarė, tai yra paėmė peilį (kardą) į rankas tik po to, kai pats nuteistasis prieš nukentėjusiojo valią įsibrovė į pastarojo butą. V. V. , neatidaręs R. P. B. durų, jas užrakindamas iš vidaus, aiškiai tokiais veiksmais pareiškė savo atsisakymą įsileisti nuteistąjį į buto vidų. Tai suprasdamas nuteistasis į nukentėjusiojo butą prieš pastarojo valią pateko įlipdamas per balkoną. Šios aplinkybės įrodytos nukentėjusiosios L. R. , iš dalies paties nuteistojo R. P. B., liudytojo J. P. B. parodymais, kitais byloje surinktais įrodymais. Kaip matyti iš nukentėjusiosios L. R. parodymų, 2006 m. kovo 1 d. apie 21 val. jai paskambinęs nukentėjusysis V. V. , pradėjo skųstis, jog R. P. B. beldžiasi ir veržiasi įeiti į pastarojo butą, pokalbio metu su V. V. ji girdėjo triukšmą, beldimąsi į duris. Po 15 min. V. V. vėl paskambino, sakė, kad R. P. B. vis dar beldžiasi į duris. Ji nuramino V. V. , kad R. P. B. į butą nepateks, nes durys užrakintos, liepė jam kviesti policiją, jei nuteistasis ir toliau veršis į butą. Tai, kad 2006 m. kovo 1 d. nuteistasis R. P. B. ėjo pas V. V. , tačiau po kurio laiko grįžo namo, ir į V. V. butą nusileido per balkoną patvirtino ir liudytoju apklaustas nuteistojo tėvas J. P. B. Pagal minėto liudytojo parodymus, nuteistasis R. P. B. jam sakė, jog eis pas V. V. . Po kurio laiko jis išgirdo trinktelėjus buto duris, galvojo, kad sūnus sugrįžo iš V. V. . Tačiau įėjęs į kambarį, sūnaus nerado, pamatė, kad kambario balkono durys praviros. Nuėjęs į balkoną, išgirdo V. V. bute triukšmą, suprato, kad sūnus nusileido pas V. V. per balkoną. Pats nuteistasis R. P. B., ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme apklaustas apie patekimo į nukentėjusiojo aplinkybes, iš esmės pripažino, kad, kai jis 2006 m. kovo 1 d. vakare nuėjo pas V. V. , nukentėjusiojo buto durys buvo užrakintos iš vidaus ir nukentėjusysis jam buto durų neatidarė, tik aiškino, jog pastarasis taip pasielgė, nes nerado nuo buto durų rakto. Todėl jis, nukentėjusiajam leidus, į butą pateko pro balkono duris. Kolegija tokiais nuteistojo aiškinimais neturi pagrindo tikėti. Šios nuteistojo R. P. B. iškeltos versijos dėl rakto, nukentėjusiojo leidimo R. P. B. įeiti į butą pro balkono duris, yra nepagrįstos, prieštarauja byloje surinktiems įrodymas ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje remiantis ištirtais įrodymais, išsamiai motyvuojant, paneigtos. Iš nukentėjusiosios L. R. parodymų matyti, kad V. V. raktą nuo buto durų visada laikydavo spynoje ir R. P. B. negalėjo pats įsileisti į butą. Nukentėjusioji pažymėjo, kad į V. V. butą per balkoną iš lauko buvo galima lengvai patekti, nes balkono durų užraktas nusidėvėjęs, užtenka duris tik pastumti. Įvertinus byloje surinktus įrodymus, kolegijai nėra pagrindo netikėti tokiais nukentėjusiosios L. R. parodymais ir manyti, kad ji dėl kokių nors priežasčių nuteistąjį apkalba. Tokių duomenų byloje nėra. Nukentėjusiosios parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs, neprieštaringi, jie buvo vertinami visų įrodymų visete, taip pat analizuojami ir pagal nuteistojo, liudytojo J. P. B. parodymų kontekstą, atsižvelgus ir į kitus bylos duomenis (įvykio vietos apžiūros protokolus ir kt.). Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų laikėsi. Nuteistasis R. P. B., nesutikdamas su nukentėjusiosios L. R. parodymais, kad nukentėjusysis negalėjo jo įsileisti butą, remiasi įvykio vietos apžiūros metu užfiksuotais duomenimis, kad balkono durys tvarkingos, jokių laužimo pėdsakų nėra. Tačiau šiems įvykio vietos apžiūros metu užfiksuotiems, kaip tai daro apeliantas, negalima suteikti išskirtinės reikšmės, jie turi būti vertinami neatsiejamai nuo kitų byloje esančių įrodymų, - nukentėjusiosios, nuteistojo, liudytojo parodymų, kitų dokumentų. Kaip matyti iš anksčiau paminėtų nukentėjusiosios, nuteistojo, liudytojo parodymų, kurie byloje nėra paneigti, gretinant juos tarpusavyje, nukentėjusysis V. V. savo veiksmais (durys buvo užrakintos iš vidaus, nuteistajam pasibedus, jis jų neatidarė) aiškiai parodė R. P. B., kad jis atsisako nuteistąjį įsileisti į buto vidų ir nuteistasis tai suprato, pasirinkdama kitą patekimo į butą būdą, - jis įlipo į butą per balkono duris, taip net rizikuodamas ir savo paties sveikata bei gyvybe.

Visi paminėti faktiniai duomenys, gretinant juos tarpusavyje, papildo vienas kitą, sutampa esminėse detalėse ir kartu sudaro nuoseklią įrodomąją medžiagą leidžia daryti išvadą, kad pats nuteistasis pirmasis atliko neteisėtus veiksmus ir taip inicijavo konfliktą. Todėl paimdamas peilį (kardą) į rankas, būtent, V. V. , o ne nuteistasis veikė būtinosios ginties situacijoje. V. V. turėjo teisę ginti savo būsto neliečiamybę nuo jau R. P. B. pradėto pavojingo kėsinimosi. Tuo tarpu nuteistojo tolesnius veiksmus sumušant V. V. vertinti, kaip padarytus būtinąja gintimi, nėra jokio pagrindo. Kaip matyti iš paties nuteistojo R. P. B. parodymų, V. V. , atėmus iš jo peilį (kardą), prieš nuteistąjį fizinio smurto nenaudojo ir net nemėgino naudoti. Pats nuteistasis iš karto (,,automatiškai“) pradėjo mušti nukentėjusįjį, taikydamasis nukentėjusiajam į galvą (t. 1, b.l. 192-193). Teismo medicinos specialistas tyrimo metu nustatė, kad nukentėjusiajam V. V. buvo suduota apie 11 smūgių į įvairias kūno vietas, taip pat ne mačiau 5 smūgių į galvą. V. V. kūne kovos pėdsakų nerasta. Kraujosruvos kairiame dilbyje, plaštakoje, įdrėskimas kairėje plaštakoje galėjo būti padaryti savigynos metu prisidengiant rankomis nuo smūgių (t. 1, b.l. 26-31). Tai pat akivaizdu, kad ryškią fizinių jėgų persvarą turėjo būtent R. P. B. Trisdešimt penkeriais metais už nuteistąjį vyresnis, jau senyvo amžiaus, XXXX m. gimęs, būdamas antros grupės invalidas V. V. tikrai neturėjo galimybės pasipriešinti žymiai jaunesniam ir fiziškai už jį stipresniam R. P. B. (gim. XXXX m.), o juo labiau jis to negalėjo padaryti R. P. B. iš jo atėmus peilį (kardą). Tačiau nepaisant to, nuteistasis sudavė V. V. daug smūgių į įvairias kūno vietas, taip pat į gyvybiškai svarbią kūno dalį – galvą. Kaip pats nuteistasis parodė, jis taikėsi į galvą, nes taip ,,rimčiau“ ir mušė nukentėjusįjį apie vieną minutę, kol nukentėjusysis nukrito ant grindų ir nebejudėjo, po ko išėjo iš buto. Iš įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotų duomenų, nukentėjusiosios L. R. parodymų matyti, kad smūgius nukentėjusiajam nuteistasis sudavė įvairiose buto vietose - koridoriuje, kambaryje, buvo išvartyti daiktai, kėdės. Pagal specialisto išvadą, nuteistojo ir nukentėjusiojo tarpusavio padėtis nebuvo pastovi, nukentėjusiajam sužalojimai padaryti nuteistajam stovint prieš tą kūno paviršių, kuriame yra sužalojimai (t. 1, b.l. 26-31). Kolegija, išanalizavusi teismo medicinos specialisto išvadas, jas gretindama su kitais byloje surinktais įrodymais, - įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotais duomenimis, nukentėjusiosios L. R. , paties nuteistojo R. P. B. parodymais, neturi pagrindo abejoti jų teisingumu. Visi paminėti faktiniai duomenys papildo vienas kitą, sutampa esminėse detalėse ir kartu sudaro nuoseklią įrodomąją medžiagą, leidžiančią daryti išvadą, kad R. P. B. mušė nukentėjusįjį intensyviai. Šios išdėstytos aplinkybės paneigia nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, kad jis veikė esant būtinosios ginties situacijai. Tai, kad V. V. buvo anksčiau sumušęs kitą asmenį – R. B. , dėl ko, kaip nuteistasis teigia, jis bijojo V. V. ir pastarojo galimų neprognozuojamų smurto veiksmų jo atžvilgiu, nėra pagrindas kolegijai manyti, kad R. P. B. veikė būtinosios ginties ribose. Tuo atveju, kai asmuo savo veiksmais padaro žalą kitam asmeniui, nesant pakankamo pagrindo manyti, jog prasidėjo arba tiesiogiai gresia pavojingas kėsinimas (dėl baimės, nepagrįsto įtarumo), jo veiksmuose nėra būtinosios ginties ar jos ribų peržengimo.

Neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir nuteistojo apeliacinio skundo aiškinimai, kad jis smūgius nukentėjusiajam V. V. sudavė ištiktas didelio streso. Kaip jau minėta, pats nuteistasis veikė neteisėtai, prieš nukentėjusiojo valią įsibrovė į pastarojo butą, todėl atsakomieji V. V. veiksmai – peilio (kardo) paėmimas, nuteistajam negalėjo būti netikėti. Jokių neteisėtų veiksmų V. V. prieš nuteistąjį neatliko. Be to, apelianto teiginius apie jo tuo metu tariamai buvusią ypatingą psichikos būklę bei patirtą didelį stresą visiškai paneigia teismo psichiatrijos akto išvados. Ekspertai, atlikę tyrimą, nustatė, kad R. P. B. nusikalstamos veikos padarymo metu galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti, ir nebuvo laikinoje psichikos sutrikimo būsenoje. Ekspertizės akto aprašomojoje dalyje nurodyta, kad R. P. B. pokalbio metu juokavo, linksmai pasakojo apie įvykį, mąstymas buvo nuoseklus, konkretus, tyrimo situacijoje orientavosi gerai. (t. 1. b.l. 192-193). R. P. B. konstatuotas emociškai nestabilaus tipo asmenybės sutrikimas ir priklausomybės nuo alkoholio sindromas, tačiau tai nėra nei psichikos liga, nei psichikos sutrikimas, trukdantis suprasti savo veiksmų esmę ir pobūdį, valdyti savo veiksmus. R. P. B. išgėręs būna agresyvus, neprognozuojamo elgesio, konfliktiškas. Remiantis teismo psichiatrijos ekspertizės aktu, liudytojo J. P. B., mačiusio nuteistąjį prieš nusikaltimo padarymą (liudytojas parodė, kad nuteistasis namo grįžo išgėręs), paties nuteistojo (nuteistasis parodė, jog jis eidamas pas V. V. buvo gerai išgėręs) parodymais kolegija daro išvadą, kad nusikaltimo padarymo metu R. P. B. veikė kaip normalios psichikos žmogus, tik turintis asmenybės sutrikimų, priklausomybę alkoholiui, būdamas neblaivus, kas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui. Padarytos nusikalstamos veikos pobūdis, nuteistojo veiksmai, - būdamas neblaivus prieš nukentėjusiojo valią patenka į jo butą pro balkono duris, intensyviai muša nukentėjusįjį, padarydamas šiam daugybinius kūno sužalojimus, nukentėjusiajam taikosi suduoti smūgius į galvą, nes taip ,,rimčiau“, nukentėjusiosios L. R. parodymais, kad V. V. bijojo, kad jam už R. B. sumušimą, keršys, kolegijai leidžia daryti neabejotiną išvadą apie nuteistojo R. P. B. nusikalstamos veikos motyvą ir tikslą: R. P. B. pagrindinė nusikalstamo elgesio priežastis, kaip nustatyta pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, buvo R. P. B. būdo savybės, piktavališka elgesio motyvacija, apsvaigimas nuo alkoholio, o ne, kaip nurodo apeliantas, savo skunde, - noras paimti R. B. mobilaus ryšio telefoną.

R. P. B. taip pat nurodo, kad jis nenorėjo V. V. mirties. Tačiau daugybinių smūgių sudavimas į gyvybiškai svarbų organą – galvą yra tyčinis valingas veiksmas. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir teisingai kvalifikavo R. P. B. veiką pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, kaip tyčinį nužudymą.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas R. P. B. bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, teisingai taikė BK 41, 54 straipsnių normas, atsižvelgė į visas įstatyme nurodytas bei byloje nustatytas aplinkybes: R. P. B. padarė tyčinį nužudymą, anksčiau neteistas, dirba, R. P. B. piktnaudžiauja alkoholiu, išgėręs būna agresyvus, jam diagnozuota psichikos ir elgesio sutrikimai, priklausomybės nuo alkoholio sindromas. Nuteistojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad jis nusikaltimą padarė apsvaigęs nuo alkoholio, nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Apeliantas skunde nesutinka su teismo išvada, kad jis nusikaltimą padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Pažymi, kad byloje nėra tokių įrodymų. Kolegijos nuomone, šis nuteistojo apeliacinio skundo teiginys yra nepagrįstas. Paties nuteistojo R. P. B. parodymais, kurių teisingumą patvirtina ir liudytojo J. P. B. parodymai, nustatyta, kad R. P. B., eidamas pas nukentėjusįjį į butą, buvo stipriai išgėręs. Iš anksčiau minėtos teismo psichiatrijos išvados matyti, kad R. P. B. konstatuotas emociškai nestabilaus tipo asmenybės sutrikimas ir priklausomybės nuo alkoholio sindromas. R. P. B. išgėręs būna agresyvus, neprognozuojamo elgesio, konfliktiškas. Todėl, esant tokiems bylos duomenims, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad R. P. B. nusikaltimą padarė apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui ir, sutinkamai su BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktu, tai pripažino jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Iš apeliacinio skundo turinio taip pat galima suprasti, kad nuteistasis R. P. B. prašo jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti tai, jog jis prisipažino padaręs nusikaltimą. Kolegija neturi pagrindo tenkinti šio nuteistojo prašymo. R. P. B. ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nors pripažino mušęs nukentėjusįjį, bet nepapasakojo visų nusikaltimo aplinkybių, nusikaltimas buvo atskleistas kitų proceso dalyvių parodymais, dėl padaryto nusikaltimo neapgailestavo (patvirtina teismo psichiatrijos aktas, nukentėjusiosios L. R. parodymai). Dėl nusikaltimo padarymo pradėjo gailėtis tik tada, kai pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės atėmimo bausme (R. P. B. apeliaciniame skunde nurodo, kad jis gailisi padaręs nusikaltimus). R. P. B. nenoras papasakoti teisingumo vykdymo institucijoms visų jam žinomų aplinkybių ir taip padėti išaiškinti padarytą nusikaltimą rodo, kad R. P. B. deklaruojamas gailėjimas yra ne nuoširdus, o formalus, tokiu būdu siekiant sušvelninti jam paskirtą bausmę. R. P. B. gailisi ne dėl savo padaryto nusikaltimo, o tik dėl to, kad jam reikia atsakyti už padarytą nusikalstamą veiką, patirti įstatymo nustatytus suvaržymus.

R. P. B. paskirta bausmė - laisvės atėmimas dešimčiai metų atitinka įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos vidurkį. Ši bausmė nėra aiškiai per griežta, ją švelninti nėra pagrindo.

Taip pat pirmosios instancijos teismas nepadarė esminio baudžiamojo proceso įstatymo tenkindamas nukentėjusiosios L. R. civilinį ieškinį. Pagal BPK 44 straipsnio 10 dalį, 109 straipsnį, nukentėjusysis dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės žalos turi teisę į jos atlyginimą. Nagrinėjamoje byloje tokią teisę turėjo nukentėjusioji L. R. . CPK 178 straipsnyje nurodyta, kad šalis (civilinis ieškovas) privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis kaip savo reikalavimų pagrindu remiasi. Nukentėjusioji L. R. privalėjo įrodyti jai nusikalstama veika padarytos turtinės žalos dydį. Kaip matyti iš bylos duomenų, šią pareigą L. R. įvykdė, pateikė dokumentus, pagal kuriuos buvo apskaičiuotas turtinės žalos dydis – 4309 Lt. Nuteistasis apeliaciniame skunde prašo šį nustatytą turtinės žalos dydį mažinti per pusę, motyvuojant tuo, kad paminklas pastatytas ne vienam V. V. . Kolegija nesutinka su tokiu apeliacinio skundo argumentu. CK 6.291 straipsnis numato, jog sudedamoji žalos, padarytos asmens gyvybės atėmimu dalis yra laidojimo išlaidos. Pagal susiformavusią teismų praktiką, laidojimo išlaidas sudaro ne tik išlaidos paminklo pastatytumui, bet ir išlaidos, skirtos asmens laidojimo apeigoms (laidojimo namų užsakymas, šarvojimo rūbai, kunigo paslaugos ir kt.). Jos yra būtinos laidojant kiekvieną žmogų. Be to, iš byloje esančių dokumentų (t. 1, b.l. 105) matyti, kad paminklas nėra prabangus, visos išlaidos paminklo, tvorelės, antkapio pagaminimui ir kitų būtinų paslaugų kapavietės sutvarkymui IĮ ,,Mokas“ sudarė vos 3440,00 Lt. Esant tokiems duomenims, nėra pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priteisti nukentėjusiajai L. R. 4309 Lt turtinės žalos atlyginimo yra neteisingas, jis atitinka sąžiningumo, protingumo, teisingumo kriterijus.

Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta, atsižvelgiant į nuteistojo R. P. B. apeliacinio skundo ribas pirmosios instancijos teismo nuosprendis pagrįstas ir teisėtas. Patenkinti nuteistojo apeliacinį skundą pagrindo nėra.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo R. P. B. apeliacinį skundą atmesti.