Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2009-09-14 · Administracinė byla Nr. I-2345-121/2008

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2009-09-14
Bylos Nr.
I-2345-121/2008
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Roma Sabina Alimienė (pirm.), Stasys Gagys, Romanas Klišauskas (pran.)
Pareiškėjas
G.K.
Atsakovas
Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos
Administracinė byla Nr. A-438-1068/2009Procesinio sprendimo kategorija 25
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. rugsėjo 14 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio ir Romano Klišausko (pranešėjas),

sekretoriaujant Ramunei Petkuvienei,dalyvaujant pareiškėjui G.K.,vertėjai Gretai Maselskienei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo atsakovės Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G.K. (G.K.) skundą atsakovei Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

pareiškėjas 2008-06-16 patikslintu skundu prašė:

1) panaikinti Vilniaus apskrities administracinių ginčų komisijos (toliau- Komisija) 2007-05-25 sprendimą Nr.S-84-(A(G)-93) bei 2007-06-22 sprendimą Nr.S-100-(A(G)-76);

2) įpareigoti Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą (toliau- Vilniaus tarnyba) priimti sprendimus dėl pareiškėjo 2007-03-30 prašymų Nr.ATP-(1.10)-435-07 ir ATP-(1.10.)-436-07 bei 2007-04-20 prašymo Nr.ATP-(1.10)-551-07 suteikti jam antrinę teisinę pagalbą.

Skunde paaiškino, kad atsakovės direktoriaus 2007-04-02 įsakymas Nr.T-(1.6.)-17-07 ir 2007-04-02 raštas Nr.SD-(1.10.)-72-l-07, 2007-04-24 įsakymas Nr.T-(l .6.)-22-07 ir 2007-04-24 raštas Nr.SD-(l.10.)-84-07, kuriais atsakovė pareiškėjo 2007-03-30 prašymus Nr.ATP-(1.10)-435-07 ir ATP-(1.10.)-436-07 suteikti antrinę teisinę pagalbą, apskundžiant Vilniaus tarnybos individualius administracinius aktus, bei analogišką 2007-04-20 prašymą Nr.ATP-(1.10)-551-07 persiuntė spręsti Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai (toliau - Kauno tarnyba), taip pat ginčijami Komisijos sprendimai yra neteisėti. Skundo reikalavimus pareiškėjas taip pat grindė šiais motyvais:

1. Vilniaus tarnybos direktorius savo paties nusišalinimą, visų šios tarnybos valstybės tarnautojų ir specialistų nušalinimą (2007-04-02 Nr.T-(1.6.)-17-07,2007-04-02 Nr.SD-(1.10.)-72-l-07) grindžia negaliojančio 1999-06-17 Viešojo administravimo įstatymo (toliau- VAĮ) Nr.VIII-1234 nuostatomis.

2. Vilniaus tarnybos direktoriaus nusišalinimas ir visų šios tarnybos valstybės tarnautojų ir specialistų nušalinimas nuo sprendimo projekto rengimo ir sprendimo priėmimo grindžiamas VAĮ nuostatomis, reglamentuojančiomis administracinę procedūrą, kuri taikoma nagrinėjant skundus (1999-06-17 įstatymo Nr.VII-1234 17, 18 str. 1 d., 21 str., galiojančio VAĮ atitinkamai 19-36 str.), tačiau kurios nenumatytos taikyti nagrinėjant prašymus dėl viešosios paslaugos teikimo, kaip buvo šiuo atveju. Kadangi pagrindo administracinei procedūrai vykdyti nebuvo, taip pat nebuvo ir teisinio pagrindo Vilniaus tarnybos pareigūnų ir specialistų nušalinimą grįsti remiantis minėtomis VAĮ nuostatomis;

3. Vilniaus tarnybos sprendimai perduoti pareiškėjo prašymų dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo šios tarnybos aptarnaujamoje apskrityje nagrinėjimą Kauno tarnybai yra neteisėti ir pažeidžia Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau- VGTPĮ) reikalavimus, tokiais veiksmais Vilniaus tarnyba atsisako vykdyti savo pareigas. VGTPĮ 9 str. 3 d. 1 punkto, 18 str. 2 dalies ir 3 d. 6 punkto nuostatos įpareigoja Vilniaus tarnybą dėl prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą jos aptarnaujamoje apskrityje priimti vieną iš dviejų sprendimų- suteikti antrinę teisinę pagalbą arba atsisakyti ją teikti- ir nenumato, kad asmens prašymas dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo jos aptarnaujamoje apskrityje gali būti perduodamas kitai Tarnybai, aptarnaujančiai kitą apskritį, todėl Vilniaus tarnyba nusprendė pareiškėjo prašymus perduoti spręsti nekompetentingam subjektui, t.y. Kauno tarnybai. Be to, pareiškėjo prašymų perdavimas nagrinėti kitai tarnybai pažeidžia pareiškėjo teises ir VGTPĮ saugomus interesus- prašymų nagrinėjimo išimtinį teritorinį priskirtinumą atitinkamai tarnybai (9 str. 1, 2 d.); valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo ekonomiškumo principą (3 str. 1, 2 p.); tarnybos pareigą parinkti advokatą atsižvelgiant į pareiškėjo siūlymą dėl konkretaus advokato, pareiškėjo gyvenamąją vietą, advokato darbo vietą ir į kitas antrinei teisinei pagalbos teikimui reikšmingas aplinkybes (18 str.4d.), be to, dėl tokių Vilniaus tarnybos veiksmų pareiškėjas nesugebės vykdyti pareigos užtikrinti tinkamą bendradarbiavimą su kitą apskritį aptarnaujančios Kauno Tarnybos advokatu iš kitos vietovės ir šia tarnyba (4 str. 1 p.).

4. Tarnybos direktorius savo paties nusišalinimą ir visų Tarnybos valstybės tarnautojų bei specialistų nušalinimą, vadovaudamasis Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymu (toliau - VPIDVTĮ), klaidingai motyvuoja siekiu išvengti „interesų konflikto", nes tokio pobūdžio interesų konflikto VPIDVTĮ nenumato. Tarnybos sprendimo priėmimas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo apskundžiant tos pačios Tarnybos individualų administracinį aktą nesukelia jokio Tarnybos interesų konflikto, be to, VPIDVTĮ nereglamentuoja tokių prašymų nagrinėjimo ir jų priskirtinumo nagrinėti atitinkamai Tarnybai klausimų. Tarnybos priimami sprendimai turi būti teisėti, o įstatymai įpareigoja Tarnybą priimti sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo jos aptarnaujamoje apskrityje.

5. Atsakovė neįrodė, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog Vilniaus tarnybos direktoriaus ir visų šios tarnybos darbuotojų dalyvavimas priimant sprendimus dėl pareiškėjo prašymų sukels interesų konfliktą, o aplinkybė, kai nušalinami visi administravimo subjekto darbuotojai, gali būti požymis, kad administravimo subjektas negali spręsti uždavinių, kuriems spręsti jis buvo įsteigtas. Vadovaujantis VPIDVTĮ 3 str. 2 punktu, 11 str. 2 dalimi, 11 str. 5 dalimi, 12 str. 3 dalimi, draudimas Tarnybos darbuotojui dalyvauti sprendimo priėmimo procedūroje, net jei dėl to kyla interesų konfliktas, nėra absoliutus, o tuo atveju, jeigu Tarnybos direktoriaus dalyvavimas priimant sprendimą gali sukelti privačių ir viešųjų interesų konfliktą, direktorius tokio sprendimo priėmimui gali paskirti kitą Tarnybos pareigūną. Nors atsakovė nepateikė įrodymų, kad Tarnyboje dirbančių asmenų privatūs interesai susiję su pareiškėjo prašymų išsprendimu, tačiau skundžiami Tarnybos aktai priimti vadovaujantis „Asmenų prašymų perdavimo nagrinėti kitai tarnybai, kai kyla interesų konfliktas, tvarka“ (toliau - Tvarka), kuri, kaip konstatavo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau - LVAT) 2008-05-20 nutartyje, neįtvirtina (ir negali įtvirtinti) privalomų elgesio taisyklių ir šis aktas negali būti pripažįstamas norminiu administraciniu aktu, o Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos direktorių kolegija (toliau - Direktorių kolegija), patvirtinusi minėtą Tvarką, nėra viešojo administravimo subjektas, ji neatlieka viešojo administravimo funkcijų ir tuo pačiu negali priimti norminių administracinių aktų, nustatančių elgesio taisykles individualiai neapibrėžtai asmenų grupei, todėl skundžiamų Tarnybos direktoriaus aktų teisėtumas turėtų būti vertinamas įstatymų ir kitų privalomų teisės aktų atžvilgiu. Be to, aplinkybė, kad 2008-04-15 buvo pataisytas VGTPĮ, įteisinant Direktorių kolegijai analogišką subjektą- Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos kolegiją (pataisyto VGTPĮ 9 str. 5-7 d.), taip pat nustatyta, kad „Sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo byloje, kurios ginčo dalykas- tarnybos sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos, priima kita tarnyba teisingumo ministro nustatyta tvarka“ (pataisyto VGTPĮ 18 str. 3 d.), rodo, kad minėtus įstatymo pakeitimus nulėmė iškilusi abejonė skundžiamų veiksmų teisėtumu, nes iki tol įstatymas tokių veiksmų nenumatė. Tvarkos priėmimas yra piktnaudžiavimas tarnyba, biurokratinė sistema, klaidinanti paslaugų gavėjus, skirta tam, kad pareiškėjai neturėtų galimybės apskųsti tai pačiai administracinių ginčų komisijai, tam pačiam teismui (toje pat apygardoje) galimą Tarnybos atsisakymą teikti antrinę teisinę pagalbą apskundžiant Tarnybos atsisakymą teikti tokią pagalbą pirminiu klausimu ir prašyti atidėti tokį nagrinėjimą, kol Komisija ar teismas išnagrinės atsisakymą teikti antrinę teisinę pagalbą antriniu klausimu- apskundžiant Tarnybos atsisakymą teikti tokią pagalbą pirminiu klausimu. Tvarka taip pat pažeidžia ir antrinės teisinės pagalbos ekonomiškumo principą, o dėl Tvarkoje nustatytos biurokratinės sistemos pareiškėjas turi ginčyti individualių administracinių aktų teisėtumą, negaudamas antrinės teisinės pagalbos, kurią gauti įstatymas jam suteikia teisę.

6. Ginčijami Vilniaus tarnybos aktai pažeidžia VAĮ 2 str. 14 dalies, 2 str. 18 dalies, 3 straipsnio, 6 str. 4 punkto, 8 str. 1 dalies reikalavimus, jais pažeidžiami VGTPĮ saugomi interesai ir šiuo įstatymu pareiškėjui suteiktos teisės. Komisijos sprendimai yra neteisėti, jie prieštarauja VAĮ, VGTPĮ, VPIDVTĮ reikalavimams ir yra nepagristi įrodymais, jais įteisinami neteisėti Vilniaus tarnybos veiksmai. Komisijos sprendimai grindžiami ne įstatymu, o Komisijos narių asmeniniais motyvais ir yra priimti pažeidžiant pagrindines procedūras: nesuteikus pareiškėjui antrinės teisinės pagalbos, kurios jis prašė; pareiškėjui prašant, jam nebuvo paskirtas vertėjas skundo Nr.S-100-(A(G)-76) nagrinėjime; Komisijos 2007-06-22 sprendimas Nr.S-100-(A(G)-76) pasirašytas Komisijos nario S.B., kuris nedalyvavo nagrinėjant skundą 2007-06-22 dienos posėdyje, o vietoje jo dalyvavo kitas narys – R.J.; skundas Nr.S-84-(A(G)-93 Komisijoje išnagrinėtas nesudarius pareiškėjui galimybės susipažinti su Tarnybos atsiliepimu į šį skundą prieš jo nagrinėjimą, tuo pažeidžiant pareiškėjo teisę būti išklausytam, nes Tarnyba atsiliepimą Komisijai įteikė 2007-05-24, 16.10 val., t.y. paskutinę dieną prieš skundo nagrinėjimą, o Komisijos sekretorė B.M. nurodė pareiškėjui, kad penktadieniais nėra galimybės susipažinti su bylomis, nes jos nariai ir sekretorė yra užimti skundų nagrinėjime. Komisijos skundų nagrinėjimo 2007-05-25 tvarkaraštis patvirtina, jog Komisija nuo ryto iki pareiškėjo skundo nagrinėjimo nagrinėjo kitus skundus ir pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė susipažinti su atsakovo atsiliepimu, o pasėdžio metu B.M. pareiškė, kad pareiškėjas galėjo susipažinti su atsiliepimo medžiaga 2007-05-25, iki skundo nagrinėjimo posėdžio, komisijos nariai su tuo sutiko ir atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą atidėti skundo nagrinėjimą dėl to, kad pareiškėjas galėtų susipažinti su atsiliepimo medžiaga. Pareiškėjas teigia, kad skundžiamais administraciniais aktais ir veiksmais gali būti pažeisti VAĮ 1 straipsnyje, 3 str. 1-4 punktuose nustatyti principai.

Atsiliepimas

Atsakovė atsiliepimu į pareiškėjo skundą, prašė jį atmesti remdamasi šiais motyvais:

Šalies argumentai

1. Pareiškėjas nepagrįstai nurodo, kad, priimant 2007-04-02 įsakymą Nr. T-(1.6)-17-07, 2007-04-02 raštą Nr. SD-(1.10)-72-l-07, 2007-04-24 įsakymą Nr. T-(1.6)-22-07 ir 2007-04-24 raštą Nr. SD-(1.10)-84-07, nebuvo pagrindo administracinei procedūrai vykdyti ir ji nebuvo vykdoma, todėl nebuvo teisinio pagrindo Vilniaus tarnybos pareigūnų ir specialistų nušalinimą grįsti remiantis VAĮ nuostatomis. Vadovaujantis Aprašo 21 punktu, asmenų prašymai ir skundai nagrinėjami pagal VAĮ trečiajame skirsnyje nustatytą administracinę procedūrą, todėl viešojo administravimo subjekto- Vilniaus tarnybos- direktorius teisėtai ir pagrįstai, vadovaudamasis VAĮ III skirsnio nuostatomis, priėmė sprendimą nusišalinti nuo sprendimo dėl teisinės pagalbos suteikimo apskųsti Vilniaus tarnybos sprendimus priėmimo ir nušalinti nuo sprendimo projekto rengimo tarnautojus ir kitus specialistus;

2. Tarnyba, priimdama 2007-04-02 įsakymą Nr. T-(1.6.)-17-07, padarė techninę klaidą nurodydama, kad vadovaujasi 1999-06-17 VAĮ Nr.VIII-1234 21 str. 1 d. 3 punkto ir 21 str. 3 dalies nuostatomis, nors iš tikrųjų vadovavosi sprendimo priėmimo metu galiojusiomis ir šioms nuostatoms identiškomis VAĮ Nr.X-736 25 str. 1 d. 3 punkto ir 25 str. 2 dalies nuostatomis;

3. Pareiškėjas neteisus, teigdamas, kad Vilniaus tarnyba nepagrįstai persiuntė jo prašymus suteikti teisinę pagalbą skundžiant jos sprendimus nekompetentingam subjektui, taip pat pareiškėjas klaidingai nurodo, kad Vilniaus tarnyba privalo priimti vieną iš dviejų sprendimų: suteikti teisinę pagalbą arba atsisakyti ją suteikti ir negali persiųsti jo prašymo kitai tarnybai. Atsakovė pažymi, kad Vilniaus tarnyba yra valstybės institucija ir vadovaujasi VPIDVTĮ, kurio 11 straipsnio 5 dalis numato, kad institucijos vadovas arba jo įgaliotas atstovas gali nušalinti valstybinėje tarnyboje dirbantį asmenį nuo konkretaus sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūros, jeigu yra pakankamas pagrindas manyti, kad šio asmens dalyvavimas sukels interesų konfliktą. Kadangi Vilniaus tarnybos valstybės tarnautojai ir specialistai, nagrinėdami pareiškėjo prašymus dėl šios institucijos sprendimų apskundimo, negalėtų būti nešališki ir objektyvūs, nes reikėtų vertinti pačios Vilniaus tarnybos priimtų sprendimų pagrįstumą, jos direktoriaus įsakymai 2007-04-02 Nr.T-(1.6.)-17-07 ir 2007-04-24 Nr.T-(1.6.)-22-07, kuriais direktorius nusišalino pats ir nušalino visus valstybės tarnautojus ir specialistus nuo G.K. prašymų Nr.ATP-(1.10)-436-07, ATP-(1.10.)-435-07 ir ATP-(1.10)-551-07 nagrinėjimo, yra teisėti ir pagrįsti. Be to, jeigu Vilniaus tarnyba nagrinėtų pareiškėjo Nr.ATP-(1.10)-436-07, ATP-(1.10.)-435-07 ir ATP-(1.10)-551-07 prašymus, ji turėtų dar kartą spręsti to paties reikalavimo pagrįstumą, o pagal Aprašo 33 punktą kartotiniai prašymai nenagrinėjami. Todėl, siekdama išvengti interesų konflikto, atsakovė, remdamasi Direktorių kolegijos 2006-03-29 protokolu Nr.2 patvirtintos Tvarkos 1 punktu, persiuntė pareiškėjo prašymus Kauno tarnybai. Atsakovė pažymi, kad ji, priešingai nei nurodo pareiškėjas, nusišalino nuo sprendimo priėmimo dėl pareiškėjo prašymų nagrinėjimo vadovaudamasi ne aukščiau minėta tvarka, o VPIDVTĮ, pastarąja ji rėmėsi nustatydama, kuriai Tarnybai, kilus interesui konfliktui, persiunčiamas prašymas suteikti teisinę pagalbą;

4. Pareiškėjo argumentas, kad Vilniaus tarnybos valstybės tarnautojų ir specialistų, nepriskiriamų valstybės tarnautojų kategorijai, dalyvavimas priimant sprendimą dėl jo prašymų, nesukeltų interesų konflikto, yra nepagrįstas. Pagal VGTPĮ 18 str. 2 dalį sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo priima tarnyba. Vadovaujantis Vilniaus tarnybos nuostatų 8 punktu, Tarnybai vadovauja ir už jos veiklą atsako vienasmenis valdymo organas- įstaigos vadovas (direktorius), kuris yra įgaliotas priimti sprendimus Vilniaus tarnybos vardu. Kadangi sprendimo projektą ruošia Vilniaus tarnybos vyriausieji specialistai, direktoriaus sprendimas įgalioti kitą Vilniaus tarnybos tarnautoją priimti sprendimą dėl pareiškėjo prašymo nepadėtų išvengti interesų konflikto, nes bet kuris kitas direktoriaus įgaliotas Vilniaus tarnybos valstybės tarnautojas ar specialistas negalėtų nešališkai priimti sprendimo dėl pareiškėjo prašymo, be to, darbuotojas turėtų spręsti dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo apskųsti sprendimą institucijos, kurioje dirba. Pažymi, kad priėmusi sprendimą atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą, Vilniaus tarnyba negali manyti, jog pareiškėjo reikalavimas skųsti sprendimą yra pagrįstas, o teismų praktika pripažįsta valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybų teisę ir pareigą, vadovaujantis VAĮ ir VPIDVTĮ nuostatomis, esant interesų konfliktui, nusišalinti nuo pareiškėjų prašymo nagrinėjimo ir persiųsti artimiausiai, atsižvelgiant į pareiškėjo gyvenamąją vietą, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai (LVAT 2008-03-06 nutartis adm.byloje Nr.A-756-283/2008 ir 2008-04-15 nutartis adm.byloje Nr. A143-685/2008).

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. spalio 6 d. sprendimu pareiškėjo G.K. skundą tenkino ir panaikino Vilniaus apskrities administracinių ginčų komisijos 2007-05-25 sprendimą Nr.S-84-(A(G)-93) bei 2007-06-22 sprendimą Nr.S-100-(A(G)-76), taip pat įpareigojo Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą pakartotinai priimti sprendimus dėl pareiškėjo 2007-03-30 prašymų Nr.ATP-(1.10)-435-07 ir Nr.ATP-(1.10.)-436-07 bei 2007-04-20 prašymo Nr.ATP-(1.10)-551-07 suteikti jam antrinę teisinę pagalbą.

Teismas konstatavo, jog Lietuvos Respublikos teisingumo ministras savo 2006-02-23 įsakymu Nr.1R-59 „Dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybų direktorių kolegijos nuostatų patvirtinimo“ įsteigė įstatymu (t.y. VGTPĮ) nenumatytą valstybės garantuojamos teisinės pagalbos valdymo instituciją - valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybų direktorių kolegiją (toliau – Kolegija), patvirtino jos nuostatus. Teismo nuomone, šie nuostatai nenumatė Kolegijos teisės nustatyti tvarką, kaip yra perduodami nagrinėti asmenų prašymai suteikti teisinę pagalbą iš vienos Tarnybos kitai. Teismo vertinimu, nežiūrint to, kad Kolegija nėra viešojo administravimo institucija ir jos sprendimai yra rekomendacinio pobūdžio, Kolegija tokią tvarką nustatė.

Teismas pažymėjo, jog nuo 2008-04-30 įsigaliojusios ir šiuo metu galiojančios VGTPĮ (2008-04-15 įstatymo Nr. X-1492 redakcija) redakcijos 9 str. 3 d. 2 ir 3 punktai nustato, kad Tarnyba organizuoja antrinės teisinės pagalbos teikimą apygardos teismo teritorijoje ir priima sprendimus dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo; šio straipsnio 5 dalis nustato, kad, siekiant užtikrinti tarnyboms pavestų funkcijų valstybės garantuojamos teisinės pagalbos srityje įgyvendinimą ir skatinti antrinę teisinę pagalbą teikiančių advokatų ir Tarnybų bendradarbiavimą, sudaroma kolegiali Tarnybų patariamoji institucija – Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos kolegija (toliau - Kolegija), kurios nuostatus ir sudėtį tvirtina teisingumo ministras. Kolegiją sudaro Tarnybų direktoriai, 5 advokatų, teikiančių antrinę teisinę pagalbą, atstovai, paskirti šio straipsnio 5 dalyje nurodytų nuostatų nustatyta tvarka, ir Teisingumo ministerijos atstovas (VGTPĮ 9 str.6 d.). Šio straipsnio 7 dalies 1-5 punktai nustato, kad kolegija: 1) svarsto Tarnybų veikloje kilusius antrinės teisinės pagalbos teikimo užtikrinimo ir bendros praktikos organizuojant antrinės teisinės pagalbos teikimą formavimo klausimus; 2) svarsto klausimus, susijusius su antrinės teisinės pagalbos sutarčių tinkamo vykdymo užtikrinimu; 3) teikia pasiūlymus Tarnyboms, sprendžiant šios dalies 1 ir 2 punkte nurodytus klausimus; 4) teikia pasiūlymus Teisingumo ministerijai dėl rekomendacijų, siekiant užtikrinti vienodą šio įstatymo taikymą, priėmimo; 5) teikia pasiūlymus Teisingumo ministerijai dėl teisės aktų, reglamentuojančių antrinės teisinės pagalbos teikimo organizavimą ir pavyzdinių antrinės teisinės pagalbos teikimo sutarčių sąlygas, tobulinimo. Minėtos įstatymo redakcijos 18 str. 1 dalis nustato, kad norintis gauti antrinę teisinę pagalbą asmuo pateikia Tarnybai prašymą, jo reikalavimą pagrindžiančius dokumentus ir dokumentus, įrodančius jo teisę gauti antrinę teisinę pagalbą. Sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo priima Tarnyba; sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo priimamas iš karto, kai asmuo kreipiasi; jeigu nėra galimybės priimti sprendimą iš karto, jis priimamas ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo šio straipsnio 1 dalyje nurodytų dokumentų, 11 str. 9 dalyje nurodytos advokato išvados arba šio straipsnio 13 dalyje nurodytos informacijos gavimo dienos; apie priimtą sprendimą Tarnyba nedelsdama raštu praneša pareiškėjui; Tarnybos sprendimai gali būti skundžiami ABTĮ nustatyta tvarka (VGTPĮ 18 str. 2 d.). VGTPĮ 18 str. 3 dalis, įsigaliojusi nuo 2008-07-01., nustato, kad sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo byloje, kurios ginčo dalykas – Tarnybos sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos, priima kita Tarnyba teisingumo ministro nustatyta tvarka. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas nusprendė, jog pagal šiuo metu galiojantį reglamentavimą sudaroma Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos kolegija nėra tapati anksčiau veikusiai Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybų direktorių kolegijai, o prašymų perdavimo kitai tarnybai tvarkos nustatymas įstatymo pataisa, įsigaliosiančia nuo 2008-07-01, priskirtas ne šiai Kolegijai, o Teisingumo ministrui.

Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad skundžiami atsakovo sprendimai (raštai) paremti aktais, kurie buvo priimti nekompetentingų tai daryti subjektų (šiuo atveju - Direktorių kolegijos) ir kurie jų galiojimo metu neatitiko aukštesnės galios teisinio reglamentavimo, todėl negalėjo būti laikomi viešojo administravimo aktais ir taikomi. Dėl šių motyvų skundžiami sprendimai (raštai) neatitinka ABTĮ 89 str.1 d. 1 punkto reikalavimų, todėl yra laikytini neteisėtais. Dėl tos pačios priežasties negalima laikyti pagrįstu skundžiamų Komisijos sprendimų, kadangi jie priimti neišnagrinėjus aplinkybių, kurias nustatė teismas, todėl Komisijos 2007-05-25 sprendimas Nr.S-84-(A(G)-93) bei 2007-06-22 sprendimas Nr.S-100-(A(G)-76) naikintini (Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 str. 1 d. 1 p.). Nustatęs tokias skundžiamų aktų panaikinimo aplinkybes, teismas kitų pareiškėjo skundo argumentų nenagrinėjo kaip perteklinių arba pareikštų prieš laiką.

III.

Apeliaciniu skundu atsakovė Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Apeliaciniame skunde nurodo, jog mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas akivaizdžiai prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamai teismų praktikai. Atsakovė atkreipia dmesį, kad persiųsdama pareiškėjo G.K. prašymą Kauno Tarnybai, Tarnyba nusišalino nuo sprendimo priėmimo dėl pareiškėjo prašymų reg. Nr. ATP-(1.10.)-435-07, reg. Nr. ATP-(1.10.)-436-07 ir reg. Nr. ATP-(1.10.)-551-07 nagrinėjimo vadovaudamasi ne Tvarka, o Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (Nr. VIII-371) 3 straipsnio 1 ir 4 punkte, 11 straipsnio 1, 2 ir 5 dalyje ir 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte bei Viešojo administravimo įstatymo (Nr. X-736) 25 straipsnio 1 dalies 3 punkte, 25 straipsnio 2 dalyje įtvirtintomis nuostatomis. Tarnyba persiųsdama minėtus pareiškėjo G.K. prašymus vadovavosi Tvarka tik nustatydama, kuriai Tarnybai, kilus interesui konfliktui, persiunčiamas pareiškėjo G.K. prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą. Atsakovė pažymi, kad teismų praktika vieningai pripažįsta valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teisę vadovautis Tvarka, nustatant, kuriai valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, kilus interesui konfliktui, persiunčiamas prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis 2008-02-22 nutartis administracinėje byloje Nr.A-502-282-08, 2008-03-06nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-283/2008, 2008-04-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A-143-685/2008, 2008-07-03 nutartis administracinėje byloje Nr. A-819/2008, 2008-10-01nutartis administracinėje byloje Nr.A-42-1656/2008, 2008-10-07 nutartis administracinėje byloje Nr. A - 1402/2008).

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą pareiškėjas G.K. prašo jį atmesti. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

1. Viešojo administravimo įstatymo (toliau - VAĮ) 1 str. nustato, kad šis įstatymas sudaro prielaidas įgyvendinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatą, kad visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, nustato viešojo administravimo principus, garantuoja asmenų teisę į įstatymais pagrįstą ir objektyvų asmenų prašymų nagrinėjimą. Šio įstatymo 8 str. 1 d. nustato, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Dėl apelianto argumentų, susijusių su skundžiamų aktų teisėtumu, pasisakė Vilniaus apygardos administracinio teismas (toliau - VAAT) 2008-10-06 sprendime Nr.I-2345-121-08. Dėl pareiškėjo dalies argumentų, susijusių su skundžiamų aktų neteisėtumu, VAAT pažymėjo, kad jie pateikti prieš laiką, pertekliniai.

2. Atsakovas, kalba apie formuojamą teismų praktiką, tačiau nepateikia suformuotos teismų praktikos pavyzdžio dėl analogiško pagrindo ir dalyko byloje kaip ši. Pareiškėjas pažymi, kad teismo konkrečioje byloje suformuoti teisės išaiškinimai turi precedentinę reikšmę tik teismams nagrinėjant bylas, savo faktinėmis aplinkybėmis iš esmės panašias į tos bylos, kurią nagrinėdamas teismas išaiškino atitinkamą teisės normą.

3. Atsakovas nenurodo nei vieno norminio teisės akto, galiojusio veiksmų įvykdymo metu, kuriuo vadovaujantis būtų galimas pareiškėjo prašymo perdavimas spręsti kitai tarnybai (be to, teisės aktai atgaline tvarka negalioja). Tai, anot pareiškėjo, suteikia pagrindą manyti, kad atsakovas apeliaciniu skundu siekia ne teisinių tikslų.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Byloje kilęs ginčas dėl Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2007 04 02 įsakymo Nr.T-(1.6.)-17-07 ir 2007 04 24 įsakymo Nr.T-(l .6.)-22-07, kuriais pareiškėjo prašymai suteikti antrinę teisinę pagalbą, apskundžiant atitinkamus Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos individualius administracinius aktus, buvo persiųsti nagrinėti Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai.

Valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos tvarką ir sąlygas reglamentuoja Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas, tačiau jame nėra nustatyta taisyklių, kurios reguliuotų byloje iškilusį klausimą - akivaizdžiai galimą interesų konfliktą.

Pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 9 straipsnio 1 dalį valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos yra valstybės institucijos. Tai lemia, kad šios tarnybos yra viešojo administravimo institucijos, kurių veikla turi atitikti bendruosius teisėtumo reikalavimus, t. y. šios tarnybos savo veikloje turi vadovautis ne tik Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymu, bet jų veikla turi atitikti ir kitų teisės aktų reikalavimus.

Iš byloje ginčijamų įsakymų matyti, kad atsakovo sprendimas persiųsti pareiškėjo prašymus nagrinėti Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, yra grindžiamas Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo ir Viešojo administravimo įstatymo nuostatomis.

Pagal Viešojo administravimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalį pareigūnas, valstybės tarnautojas ar darbuotojas negali dalyvauti administracinėje procedūroje, kai tarp jo ir asmens, dėl kurio pradėta administracinė procedūra, yra pavaldumo santykiai, ir kai pareigūno, valstybės tarnautojo ar darbuotojo nešališkumu pagrįstai abejojama dėl kokių nors priežasčių, galinčių sukelti viešųjų ir privačių interesų konfliktą (2, 3 punktai). Sprendimą dėl pareigūno, valstybės tarnautojo ar darbuotojo nušalinimo nuo dalyvavimo administracinėje procedūroje priima viešojo administravimo subjekto vadovas, o sprendimą dėl viešojo administravimo subjekto vadovo nusišalinimo nuo dalyvavimo administracinėje procedūroje priima jis pats arba jį į pareigas paskyręs viešojo administravimo subjekto vadovas, arba kolegialus viešojo administravimo subjekto vadovas (Viešojo administravimo įstatymo 25 straipsnio 2 dalis).

Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnyje taip pat nustatyta, kad asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, privalo nešališkai, sąžiningai ir tinkamai atlikti tarnybines pareigas, įstatymų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto, priimdami sprendimus, vadovautis įstatymais ir visų asmenų lygybės principu (1, 2, 4 punktai). Asmeniui, dirbančiam valstybinėje tarnyboje, draudžiama dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus, arba kitaip paveikti sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą; asmuo privalo vykdyti institucijos vadovo arba jo įgalioto atstovo rašytines išankstines rekomendacijas, nuo kokių sprendimų rengimo, svarstymo ar priėmimo jis privalo nusišalinti, o tais atvejais, kai yra pakankamas pagrindas manyti, jog šio asmens dalyvavimas sukels interesų konfliktą, institucijos vadovas arba jo įgaliotas atstovas gali nušalinti valstybinėje tarnyboje dirbantį asmenį nuo konkretaus sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūros; asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, negali atstovauti valstybei ar savivaldybei, arba valstybės, savivaldybės institucijoms, jeigu dėl to kyla interesų konfliktas (Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 11, 12 straipsniai).

Šis teisinis reguliavimas lemia, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba iškilus interesų konflikto grėsmei, savo veiklą turi grįsti ir paminėtomis Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo ir Viešojo administravimo įstatymo nuostatomis.

Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, spręsdama pareiškėjo prašymus, kurie sąlygojo interesų konflikto atsiradimą, pagrįstai ir teisingai priėmė sprendimus nusišalinti nuo šių prašymų nagrinėjimo, tuo išvengiant interesų konflikto. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas yra naikinamas, priimant naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundas atmetamas, nes pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikęs materialinės teisės normas, neteisingai išsprendė bylą (ABTĮ 143 str.).

Šiuo atveju pažymėtina, kad nors pirmosios instancijos teismas padarė teisingas išvadas dėl Teisingumo ministro 2006 m. vasario 23 d. įsakymu Nr.1R-59 sudarytos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos direktorių kolegijos statuso ir šios kolegijos 2006 m. kovo 29 d. posėdžio protokolu Nr.2 patvirtintos Asmenų prašymų perdavimo nagrinėti kitai tarnybai, kai kyla interesų konfliktas, tvarkos teisėtumo, tačiau, kaip minėta, atsakovo veikla, priimant ginčijamus sprendimus, atitiko aukštesnės galios teisės aktų - Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo ir Viešojo administravimo įstatymo, reikalavimus. Be to, kaip matyti iš paminėtos Asmenų prašymų perdavimo nagrinėti kitai tarnybai, kai kyla interesų konfliktas, tvarkos, joje buvo nustatytos tik procedūrinio pobūdžio taisyklės dėl asmenų prašymų perdavimo iš vienos tarnybos į kitą, bet nebuvo nustatytos materialinio – teisinio pobūdžio taisyklės, kurios paneigtų ar kitaip sureguliuotų Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo ir Viešojo administravimo įstatymo nuostatas.

Šiuo atveju netenkintinas ir pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį teismą tikslu ištirti paminėtų Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo ir Viešojo administravimo įstatymo nuostatų atitiktį Konstitucijai, nes, kolegijos nuomone, nėra pagrindo abejoti šių nuostatų konstitucingumu. Pažymėtina, kad savo prašyme dėl kreipimosi į Konstitucinį teismą, pareiškėjas taip pat nenurodo jokių aplinkybių ir argumentų, kurie duotų pagrindą abejoti minėtų nuostatų konstitucingumu, nes šis jo prašymas iš esmės yra nemotyvuotas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija,

nusprendžia:

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą:

pareiškėjo G.K. (G.K.) skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Roma Sabina AlimienėStasys Gagys Romanas Klišauskas