Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas: Dmitrijus Korsakovas Baudžiamoji byla Nr. 1A-440-582-2013

Teisėjas: Dainius Gudas Teisminio proceso Nr. 1-64-1-00142-2009-0

2013 m. gegužės 16 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Dmitrijaus Korsakovo, teisėjų Reginos Majauskienės, Algerdo Urbšio, sekretoriaujant Jūratei Vaškevičiūtei, dalyvaujant prokurorui Nerijui Brundzai, nukentėjusiajai R. S., išteisintajam V. V., išteisintojo gynėjui advokatui Kęstučiui Virkečiui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios R. S. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 22 d. nuosprendžio, kuriuo V. V. dėl nusikaltimo, numatyto LR BK 228 str. 1 d., išteisintas jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. V. pagal LR BK 228 str. 1 d. buvo kaltinamas tuo, kad būdamas valstybės tarnautoju, dirbdamas (duomenys neskelbtini) skyriaus vedėju – vyriausiuoju architektu, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi ir dėl to padarė didelės žalos valstybei, juridiniams ir fiziniams asmenims, o būtent, privalėdamas pagal (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijos direktoriaus 2005-09-26 įsakymu Nr. 10-914 patvirtintą Ūkio departamento Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėjo-vyriausiojo architekto pareigybės aprašymo 14 punktą kontroliuoti (duomenys neskelbtini) miesto bendrojo plano ir savivaldybės teritorijos dalių detaliųjų planų realizavimą, teikti siūlymus dėl jo ruošimo ir koregavimo, 2008 m. kovo 5 d. priėmė sprendimą ir patvirtino projektavimo sąlygų sąvadą Nr. ŪL-430 dėl Mobiliojo ryšio bazinės stoties statymo (duomenys neskelbtini), sklypo kadastrinis numeris 5168/0001:222, sąvado grafoje 1.1. „Statinių statybos linija“ nurodant „Vadovautis STR 1.01.06:2002 „Ypatingi statiniai“, kurio pagrindu 2008-04-29 (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijos Ūkio departamento Architektūros ir urbanistikos skyrius išdavė statybos leidimą, suteikiantį teisę UAB (duomenys neskelbtini), įmonės kodas (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), vykdyti statybos darbus žemės sklype (duomenys neskelbtini) kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini), tuo pažeidė Teritorijų planavimo įstatymo 22 str. 1 d. 1 p. reikalavimą, nustatantį, jog toms teritorijoms, kuriose numatoma plėtoti gyvenamųjų namų, visuomeninės paskirties, rekreacinių ir bendro naudojimo, pramonės ir sandėliavimo, komercinių ir prekybos, inžinierinių tinklų, susisiekimo komunikacijų ir kitų objektų statybą, privalomi detalieji planai, bei pažeidė vieną svarbiausių teritorijų planavimo principų - visuomenės dalyvavimą teritorijų planavimo procese, bei teritorijų planavimo viešumą (Teritorijų planavimo įstatymo 30, 31 straipsniai), nes (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijai nusprendus, jog nereikia rengti detaliojo plano, (duomenys neskelbtini) kaimo bendruomenė neteko teisės dalyvauti teritorijų planavimo dokumento svarstymo procese, buvo užkirstas kelias teikti pasiūlymus dėl jų gyvenamosios aplinkos esminių pokyčių; pažeidė STR 1.07.01:2002 „Statybos leidimas“ 15 punkto reikalavimus - neturėjo teisės spręsti dėl statybos leidimo išdavimo, negalėjo patvirtinti ir išduoti projektavimo sąlygų sąvado, nes, pateikiant paraišką projektavimo sąlygų sąvadui gauti, statytojas nepateikė aplinkos ministro 2002-04-30 įsakymu Nr. 218 patvirtintų Statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2002 „Statybos leidimas“ 15.2 punkte nurodytų žemės sklypo nuosavybės teisę ar kitą valdymo teisę patvirtinančių dokumentų, tokiais veiksmais, piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, padarė didelę 120668 Lt turtinę žalą statytojui UAB (duomenys neskelbtini) ir savininkui UAB (duomenys neskelbtini), taip pat padarė didelę žalą (duomenys neskelbtini) kaimo bendruomenei, trečiajam asmeniui A. Ž. ir valstybei, nes buvo pažeisti valstybės deklaruojami įstatymų viršenybės, teisėtumo, teisingumo, skaidrumo ir lojalumo principai, iškraipytos valstybės institucijos - (duomenys neskelbtini) savivaldybės apskrities administracijos-funkcijos, veiklos principai bei diskredituotas valstybės tarnautojo vardas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nukentėjusiąją, prašiusią apeliacinį skundą tenkinti, prokurorą, išteisintąjį ir jo gynėją, prašiusius apeliacinį skundą atmesti, sprendžia, kad nukentėjusiosios R. S. apeliacinis skundas netenkintinas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas, pagrįstai konstatavo, kad V. V. nepadarė veikos, turinčios BK 228 str. 1 d. numatyto nusikaltimo požymių, ir jį pagal LR BK 228 str. 1 d. išteisino (BPK 303 str. 5 d. 1 p.). Tai, kad pirmosios instancijos teismo išvados netenkina nukentėjusiosios, nereiškia, jog teismas buvo šališkas.

Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Lietuvos Respublikos BK 2 straipsnyje įtvirtintos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos. Įstatyme numatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio.

Piktnaudžiavimas yra tyčinis nusikaltimas, kuris, nesant BK 228 straipsnio 2 dalyje nustatytų jį kvalifikuojančių požymių, gali būti padaromas tiek tiesiogine, tiek netiesiogine tyčia. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje akcentuota, kad valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens pripažinimas kaltu dėl piktnaudžiavimo galimas tik esant jo tyčinei kaltei, t. y. tik tuo atveju, kai toks asmuo suprato, jog naudojasi savo tarnybine padėtimi priešingais tarnybai tikslais, numatė, kad dėl to gali atsirasti didelė žala valstybei, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui, ir šios žalos norėjo (tiesioginė tyčia) arba nenorėjo, bet sąmoningai leido jai atsirasti (netiesioginė tyčia). Šio nusikaltimo tyčinės kaltės turinį sudaro asmens psichinis santykis su teisinę reikšmę turinčiais veikos požymiais, pavojingais padariniais. Kaltės turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne tik paties kaltininko prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekta. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai–psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, padėtį, kuri buvo juos padarant, ir pan. Taigi, atskleidžiant piktnaudžiavimo kaltės turinį, būtina nurodyti tiek asmens psichinį santykį su pavojinga veika, tiek su pavojingais padariniais.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą – paties kaltinamojo V. V., liudytojų parodymus, rašytinius byloje esančius įrodymus, konstatavo, kad kaltinamojo V. V. veiksmuose nėra tyčios ir todėl jis pagal LR BK 228 str. 1 d. turi būti išteisintas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis. Teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad, vertindamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 str. 5 d. reikalavimus ar padarė nepagrįstas, prieštaraujančias BK 14 str. ar 15 str. nuostatoms išvadas dėl byloje nustatytų V. V. veiksmų turinio, pobūdžio ir piktnaudžiavimo tarnyba subjektyviųjų požymių nebuvimo.

Nukentėjusioji R. S. įsitikinusi, kad V. V. padarė LR BK 228 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką, kadangi prieš išduodant leidimą mobiliojo ryšio bazinės stoties statybai žemės sklype (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) pagal tuo metu galiojusius teisės aktus buvo būtina rengti detalųjį planą, o jis to nepadarė. Tačiau įvertinus paties kaltinamojo V. V., liudytojų Z. G., E. P., L. N. parodymus, atliktų patikrinimų išvadas, matyti, kad buvo nusistovėjusi praktika, jog tokiais atvejais, kaip nagrinėjamasis, detaliųjų planų rengti nereikia. Be to, liudytoja L. N. - valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos viršininkė patvirtino, kad gavus skundą iš (duomenys neskelbtini) kaimo bendruomenės buvo sudaryta aplinkos komisija, tikrino prokuratūra, buvo sprendžiama ar reikėjo mobilaus ryšio bokšto statybai detaliojo plano, ar ne. Sudaryta komisija nusprendė, jog detaliojo plano nereikia. Šį sprendimą apskundus aplinkos ministerijai, sudaryta komisija taip pat nusprendė, jog toks sprendimas teisingas. Tokius liudytojos L. N. parodymus patvirtina Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos ir Aplinkos ministerijos pateiktos išvados. 2008-11-21 Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos išaiškino, kad LR Žemės įstatymo 40 str. 2 d. 2 p. nustatyta, kad atskiru sklypu neformuojami žemės plotai, kuriuos užima elektros linijų stulpai ir kiti inžinerinės infrastruktūros objektai, kuriems aptarnauti reikalingas ne didesnis kaip 0,01 ha žemės plotas, pagal LR nekilnojamo turto registro kadastro nuostatų 5 priedo „Inžinerinių statinių pagrindinė tikslinė paskirtis“ 2.7 punktą ir STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“ 10.7 punktą bokštai ir stiebai yra inžineriniai tinklai. Iš to, kas išdėstyta, matyti, jog 2008 m. buvo nusistovėjusi praktika, jog iki 1 aro žemės sklypų detaliųjų planų rengti nereikia. Tokie nurodymai buvo net iš Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos bei aplinkos ministerijos. Net atskirų instancijų teismuose, nagrinėjant civilinę bylą, buvo nevienodai aiškinamos teisės aktų nuostatos. Ir tik 2011 m. gruodžio 21 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyje nurodė, kad bylą civilinio proceso tvarka nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 3 dalį ir Detaliųjų planų rengimo taisyklių 18 punktą. Teismas netinkamai kvalifikavo ginčo statinį ir nepagrįstai atstumui nuo jo iki trečiojo asmens A. Ž. sklypo ribos įvertinti taikė STR 2.02.02:2004 „Visuomeninės paskirties statiniai“ 3 priedo 1.1 punktą; teismai netinkamai aiškino ir taikė Statybos techninių reglamentų STR 2.02.02:2004 „Visuomeninės paskirties staliniai“ ir STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“ nuostatas. Tačiau visa baudžiamosios bylos medžiaga aiškiai parodo, jog atskirų Teritorijų planavimo įstatymo, Žemės įstatymo normų turinio suvokimas eilę metų visuotinai praktikoje buvo nusistovėjęs kitoks. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį ir į tai, jog tik pusmečiui praėjus po LAT suformuluotos naujos doktrinos, Lietuvos Respublikos Seimas grąžino ją į ankstesnę padėtį, tai yra kad teisinio reguliavimo nenuoseklumas ir prieštaringumas galutinai buvo pašalintas tik 2012 metų rudenį, Lietuvos Respublikos Seimui galiausiai suderinus tarpusavyje Žemės įstatymo 40 straipsnio ir Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio nuostatas. Kadangi, kaip aukščiau minėta, LR BK 228 str. numatytas nusikaltimas gali būti padarytas tik tyčia, o tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylą nagrinėjant teisme buvo nustatyta, kad kaltinamasis vadovavosi susiklosčiusia tuo metu praktika, ką patvirtina ir aukščiau apklausti liudytojai, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos išvados, teisėjų kolegija sprendžia, kad kaltinamojo V. V. veikoje nėra tyčios ir todėl kaltinamasis V. V. iš kaltinimo pagal LR BK 228 str. 1 d. pagrįstai išteisintas.

Apeliantės teiginiai apie byloje esančių ekspertizės aktų suklastojimą, taip pat apie (duomenys neskelbtini) savivaldybės ir UAB (duomenys neskelbtini) ar UAB (duomenys neskelbtini) korumpuotą bendradarbiavimą, yra deklaratyvūs, niekuo nepagrįsti. tai subjektyvi apeliantės nuomonė. V. V. kaltę apeliantė bando įrodyti teigdama, kad bokštas buvo pastatytas nesilaikant privalomo atstumo iki gretimo sklypo ribos, tačiau pastebėtina, kad toks kaltinimas V. V. nebuvo pareikštas. V. V. buvo kaltinamas pažeidęs Teritorijų planavimo įstatymo 22 str. 1 d. 1 p., 30 str., 31 str. ir STR 1.07.01:2002 „Statybos leidimas“ 15.2 p. reikalavimus. Už kitokių teisės aktų reikalavimų pažeidimą V. V. dėl piktnaudžiavimo tarnyba baudžiamojon atsakomybėn nebuvo traukiamas, nors BK 228 straipsnio dispozicija yra siejama su būtinumu išsiaiškinti, kokius teisės aktus valstybės tarnautojas pažeidė piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi.

Atsižvelgiant į išdėstytą, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nukentėjusiosios R. S. apeliacinį skundą atmesti.