- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-01-17
- Bylos Nr.
- A-143-215-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00459-2010-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimė Baltrūnaitė (pirm.), Laimutis Alechnavičius, Anatolijus Baranovas (pran.)
- Pareiškėjas
- H. J.
- Atsakovas
- Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Pravieniškių
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Anatolijaus Baranovo (pranešėjas),
atsakovo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovui Mariui Vainauskui,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo H. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo H. J. skundą atsakovams Pravieniškių 1-iesiems pataisos namams (šiuo metu Pravieniškių pataisos namai – atviroji kolonija), Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas H. J. (toliau – pareiškėjas, apeliantas) skundu (b. l. 9–11) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovų Pravieniškių 1-ųjų pataisos namų direktoriaus 2010 m. kovo 15 d. nutarimą Nr. 44/08-309 dėl paskirtos nuobaudos ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Kalėjimų departamentas) 2010 m. balandžio 30 d. sprendimą Nr. 2S-1334.
Pareiškėjas nurodė, kad 2010 m. kovo 11 d. vakare į jį kreipėsi nuteistasis R. Š. (R. Š.), kuris paaiškino, jog klojant lovą jam nukrito rankos piršto gipsas. Įvertinęs situaciją, jis nutarė, kad imobilizuoti pirštą sugebės pats, nes prieš siunčiant ligonį į gydymo įstaigą būtina suteikti pirmąją medicininę pagalbą, o tik po to jį aprengti ir siųsti į įstaigos medicininę dalį, todėl pasikvietęs nuteistąjį į tuo metu laisvą virtuvėlės patalpą uždėjo įtvarą. Pabrėžė, kad yra gydytojas, 1986 m. baigęs Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą. Dedant įtvarą, į patalpą apie 22.30 val. įėjo pareigūnai ir pareiškė, jog pažeidžiama dienotvarkė, bei surašė tarnybinį pranešimą apie dienotvarkės pažeidimą. 2010 m. kovo 15 d. Pravieniškių 1-ųjų pataisos namų Drausmės komisija paskyrė drausminę nuobaudą už dienotvarkės pažeidimą, į jo paaiškinimą jokio dėmesio nekreipė. Pareiškėjas pažymėjo, kad 2010 m. kovo 25 d. raštu kreipėsi į Kalėjimų departamento direktorių, prašydamas panaikinti paskirtą drausminę nuobaudą, tačiau 2010 m. gegužės 7 d. gavo Kalėjimų departamento 2010 m. balandžio 30 d. raštą Nr. 2S-1334, kuriame nurodyta, kad nuobauda paskirta pagrįstai, nes po signalo ,,Miegas“ privaloma miegoti, draudžiama lankytis virtuvėlėje be pataisos namų direktoriaus leidimo, pagalbos teikti negalima, kadangi tam yra Sveikatos priežiūros tarnybos specialistai.
Atsiliepimas
Atsakovas Pravieniškių 1-ieji pataisos namai atsiliepimu į skundą (b. l. 19–20) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.
Pravieniškių 1-ieji pataisos namai nurodė, kad nuobauda – papeikimas – pareiškėjui Pravieniškių 1-ųjų pataisos namų direktoriaus 2010 m. kovo 15 d. nutarimu „Dėl nuteistojo nubaudimo“ paskirta už tai, jog jis 2010 m. kovo 11 d. padarė bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą – 22.45 val. po signalo „Miegas“ buvo 10 būrio virtuvėlėje, ne savo būryje ir nemiegojo. Tuo pažeidė Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 1 dalies 1 punktą, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Taisyklės) 73.11 punktą. Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji privalo laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos. Taisyklių 73.11 punkte nustatyta, kad nuteistieji privalo nesilankyti patalpose, būriuose, teritorijose, kuriose nedirba ir negyvena, išskyrus atvejus, kai pataisos įstaigos direktorius leidžia. Pareiškėjas Pravieniškių 1-ųjų pataisos namų direktoriaus 2009 m. rugsėjo 22 d. įsakymu Nr. 2/05-239 pervestas iš 2 būrio 22 brigados į 8 būrio 84 brigadą, todėl tam, kad galėtų lankytis 10 būrio patalpose, 10 būrio virtuvėlėje, prieš tai turėjo gauti pataisos įstaigos direktoriaus leidimą. Dėl tokio leidimo gavimo pareiškėjas į įstaigos direktorių nesikreipė ir tokio leidimo nebuvo gavęs. Faktas, kad pareiškėjas buvo sulaikytas 2010 m. kovo 11 d. 22.45 val. 10 būrio virtuvėlėje Nr. 2, patvirtintas Apsaugos ir priežiūros skyriaus pareigūnų M. R., J. J. ir R. S. tarnybiniais pranešimais, šio fakto neneigia ir pats pareiškėjas. Pabrėžė, kad pareiškėjo argumentas, jog tuo metu, kai buvo užfiksuota, jog jis pažeidė nustatytą pataisos įstaigos tvarką, jis privalėjo suteikti ligoniui – nuteistajam R. Š. pirmąją medicininę pagalbą, nepagrįstas ir laikytinas kaip siekimas išvengti drausminės atsakomybės. Pravieniškių 1-uosiuose pataisos namuose nepertraukiamai veikia Sveikatos priežiūros tarnyba, kurioje asmens sveikatos priežiūros paslaugos teikiamos visą parą. Nuteistieji bet kuriuo paros metu gali kreiptis į Sveikatos priežiūros tarnybos specialistus dėl savo sveikatos problemų ar neatidėliotinos medicininės pagalbos suteikimo, be to, pirmąją medicininę pagalbą apmokyti teikti visi Pravieniškių 1-ųjų pataisos namų pareigūnai, todėl pareiškėjui nebuvo jokios būtinybės ir pareigos suteikti pirmąją medicininę pagalbą. Nuteistasis R. Š. dėl jo sveikatos problemų galėjo nedelsdamas, netrukdomai kreiptis į pareigūnus ar Pravieniškių 1-ųjų pataisos namų Sveikatos priežiūros tarnybą. Be to, pareiškėjas nėra Pravieniškių 1-ųjų pataisos namų Sveikatos priežiūros tarnybos specialistas, kuriam pagal pareigas būtų privalu teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugas. Pažymėjo, kad pareiškėjui paskirta nuobauda yra adekvati padarytam nusižengimui, ji paskirta atsižvelgiant į padaryto pažeidimo aplinkybes, prieš tai paskirtų nuobaudų kiekį ir pobūdį bei rašytinį nuteistojo pasiaiškinimą.
Atsakovas Kalėjimų departamentas atsiliepimu į skundą (b. l. 37–38) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.
Kalėjimų departamentas nurodė, kad Pravieniškių 1-ųjų pataisos namų direktorius 2010 m. kovo 15 d. nutarimu Nr. 44/08-309, skirdamas pareiškėjui nuobaudą – papeikimą – dėl Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir Taisyklių 73.11 punkto reikalavimų pažeidimo, pasielgė teisėtai ir pagrįstai. Pažymėjo, kad Kalėjimų departamentas, kaip centrinė viešojo administravimo institucija, į pareiškėjo skundą atsakė laiku ir tinkamai, atsakymą pagrindė teisės normomis, nurodė apskundimo tvarką. Šis atsakymas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus, todėl jį panaikinti nėra pagrindo.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2010 m. gruodžio 20 d. sprendimu (b. l. 85–87) atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad Pravieniškių 1-ųjų pataisos namų direktoriaus 2010 m. kovo 15 d. nutarimu Nr. 44/08-309 ,,Dėl nuteistojo nubaudimo“ pareiškėjui buvo paskirta drausminė nuobauda – papeikimas. Tokia nuobauda buvo paskirta už tai, kad 2010 m. kovo 11 d. pareiškėjas padarė bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą – 22.45 val. po signalo „Miegas“ buvo 10 būrio virtuvėlėje, ne savo būryje ir nemiegojo. Tuo pažeidė Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 1 dalies 1 punktą, Taisyklių 73.11 punktą. Teismas įvertino Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 1 dalies 1 punkto, Taisyklių 73.11 punkto nuostatas. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas, neginčydamas aplinkybės, kad jis pažeidė bausmės atlikimo režimo reikalavimą, t. y. po signalo „Miegas“ buvo 10 būrio virtuvėlėje, ne savo būryje ir nemiegojo, prašė drausminę nuobaudą panaikinti tuo pagrindu, kad jis nuteistajam R. Š. privalėjo suteikti medicininę pagalbą, t. y. sutvarkyti nukritusį dešinės rankos ketvirto piršto įtvarą, o tai padaryti sugeba, nes 1986 m. baigė Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą. Teismas nustatė, kad Pravieniškių 1-uosiuose pataisos namuose nepertraukiamai veikia Sveikatos priežiūros tarnyba, kurioje asmens sveikatos priežiūros paslaugos teikiamos visą parą. Nuteistieji bet kuriuo paros metu gali kreiptis į Sveikatos priežiūros tarnybos specialistus dėl savo sveikatos problemų ar neatidėliotinos medicininės pagalbos suteikimo, be to, pirmąją medicininę pagalbą apmokyti teikti visi Pravieniškių 1-ųjų pataisos namų pareigūnai. Pareiškėjas tvirtino, kad R. Š. teikė pirmąją medicininę pagalbą, tačiau Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. kovo 5 d. įsakymo Nr. V-171/1R-67 ,,Dėl būtinosios medicinos pagalbos laisvės atėmimo vietose esantiems asmenims teikimo valstybės arba savivaldybių asmens sveikatos priežiūros įstaigose tvarkos nustatymo“ 1 punkte nurodyta, jog būtinoji medicinos pagalba suimtajam arba arešto ar laisvės atėmimo bausmę atliekančiam nuteistajam valstybės arba savivaldybių asmens sveikatos priežiūros įstaigose teikiama kaip ir laisvėje esantiems asmenims Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. balandžio 8 d. įsakymo Nr. V-208 „Dėl Būtinosios medicinos pagalbos ir Būtinosios medicinos pagalbos paslaugų teikimo tvarkos bei masto patvirtinimo“ nustatyta tvarka, užtikrinant suimtojo arba arešto ar laisvės atėmimo bausmę atliekančio nuteistojo apsaugą. Šios tvarkos 2 ir 7 punktuose nurodytas pirmosios medicininės pagalbos suteikimo mastas, teikimo indikacijos ir eiliškumas. Teismas padarė išvadą, kad pirmoji medicinos pagalba – tai visuma įvairių, visiems prieinamų priemonių ir veiksmų, kuriais siekiama sugrąžinti ar palaikyti nukentėjusio žmogaus gyvybines funkcijas iki suteikiant kvalifikuotą medicinos pagalbą. R. Š. gyvybinėms funkcijoms pavojus nebuvo kilęs, ir pirmosios medicininės pagalbos jam nebuvo būtina suteikti pažeidžiant bausmės atlikimo režimo reikalavimus, o tokią išvadą patvirtina tai, kad po 2010 m. kovo 11 d. į medicininę įstaigą R. Š. kreipėsi tik 2010 m. kovo 14 d. Teismas konstatavo, kad sprendimas dėl nuobaudos paskyrimo pareiškėjui yra teisėtas, paremtas tarnybinio tyrimo metu nustatytais faktais, liudytojų M. R., J. J. ir R. S. parodymais ir teisiškai pagrįstas Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir Taisyklių 73.11 punkto nuostatomis. Tokia pati nuobauda paskirta ir R. Š. Tokia pataisos įstaigos administracijos diskrecijos teisė skirti nuobaudas leidžia valdyti nuteistųjų elgesį ir nukreipti nuteistuosius į naudingo visuomenei gyvenimo pusę. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas iki šios nuobaudos skyrimo jau turėjo galiojančių nuobaudų, todėl paskirta nuobauda nėra per griežta, ji atitinka padaryto pažeidimo sunkumą ir pobūdį (Bausmių vykdymo kodekso 143 str. 2 d.), todėl paskirtos nuobaudos panaikinti nėra pagrindo, jos pagrįstumą pripažino ir Kalėjimų departamentas. Nenustatyta Pravieniškių 1-ųjų pataisos namų 2010 m. kovo 15 d. nutarimo Nr. 44/08-309 ir Kalėjimų departamento 2010 m. balandžio 30 d. sprendimo Nr. 2S-1334 panaikinimo pagrindų, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 88 str. 1 d.).
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 104–105) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas visiškai nepasisakė dėl pateikto įrodymo – Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Teisingumo ministerija) 2010 m. birželio 19 d. sprendimo Nr. (1.23.)7R-5512. Jam, kaip gydytojui, kur bebūtų, privalu teikti pagalbą. Nemano, kad draudimas padėti kenčiančiam dienotvarkėje nenumatytu laiku atitinka bausmės vykdymo tikslus.
2. Nemano, kad reikalavimas praeiti pro pagalbos prašantį žmogų yra pataisos tikslas (Bausmių vykdymo kodekso 1 str. 2 d.). Turi pareigą teikti pagalbą ir draudimą dienotvarkėje numatytu laiku nemiegoti (Bausmių vykdymo kodekso 5 str. 3 d.). Jei tai kolizija, vadovaujantis Bausmių vykdymo kodekso 3 straipsnio 3 dalimi, bausti už tai, kad padėjo ligoniui po signalo ,,Miegas“, negalima.
3. Teismas, pripažindamas, kad jis yra gydytojas, nurodė, jog draudžiama teikti pirmąją medicininę pagalbą, jei nėra pavojaus gyvybei. Toks sprendimas savo esme draudžia gelbėti kitą žmogų, nes tiksliai nustatyti susirgimo rimtumą galima tik apžiūrėjus sergantįjį. Pagal šį teismo išaiškinimą, nemirštant ligoniui jį apžiūrėjęs asmuo bus baudžiamas.
4. Nesutinka, kad pirmajai ir neatidėliotinai pagalbai teikti turi kviesti Apsaugos ir priežiūros ar Sveikatos priežiūros tarnybos pareigūnus ir, turėdamas aukštąjį medicininį išsilavinimą, nesiartinti prie pagalbos prašančio asmens. Negalima bausti gydytojo už tinkamą pagalbos suteikimą ligoniui.
Atsiliepimas
Atsakovas Pravieniškių 1-ieji pataisos namai atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 125) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:
1. Teisingumo ministerijos sprendime nėra nurodoma pataisos įstaigai, kuriuo atveju būtina skirti nuobaudą padariusiam pažeidimą asmeniui, o kuriuo – ne. Pataisos įstaigai paliekama galimybė pačiai spręsti, kaip konkrečiu atveju vertinti asmens padarytą pažeidimą.
2. Pagalba, kurią apeliantas teikė dienotvarkėje numatyto miego laiko metu, tikrai nebuvo pirmoji ir būtinoji. Nuteistasis R. Š. pats turėjo visas galimybes kreiptis į Sveikatos priežiūros tarnybos specialistę, kuri ir būtų tinkamai sutvarsčiusi pirštą.
3. Dienotvarkės pažeidimo toleravimas ir sudarymas sąlygų jos nesilaikyti vienam asmeniui gali sąlygoti pažeidimų grandinę, o reikalavimas laikytis nustatytos tvarkos kaip tik ir yra parodymas, kad įstaigos administracija sudaro galimybes ir reikalauja atlikti teisėtus veiksmus tinkamu laiku. Tokio pobūdžio pagalbos teikimas nėra nustatytas nuteistiesiems Bausmių vykdymo kodekse. Jokios kolizijos nėra.
4. Įstaigoje veikia Sveikatos priežiūros tarnyba bei visą parą budi specialistas, kad būtų suteikiama būtinoji medicininė pagalba. Nuteistojo R. Š., kuriam apeliantas teikė pagalbą, sveikatos būklė iš tiesų nebuvo tokia kritinė, kad jis pats nebūtų galėjęs kreiptis į Sveikatos priežiūros tarnybos specialistus.
Atsakovas Kalėjimų departamentas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 126–128) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
Kalėjimų departamentas nurodo, kad teismas konstatavo, jog sprendimas dėl nuobaudos paskyrimo pareiškėjui yra teisėtas, paremtas tarnybinio tyrimo metu nustatytais faktais, liudytojų parodymais ir teisiškai pagrįstas Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir Taisyklių 73.11 punkto nuostatomis. Teigia, jog teismo sprendimas yra teisėtas, pagrįstas, priimtas visapusiškai išnagrinėjus bylos aplinkybes.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Iš bylos matyti, kad pareiškėjas, turėdamas nuteistojo statusą ir atlikdamas jam paskirtą bausmę pas atsakovą, 2010 m. kovo 11 d. apie 22 val. 45 min. (po signalo „Miegas“, kai pagal šioje bausmių atlikimo įstaigoje nustatytą tvarką nuteistieji privalo būti savo miegamosiose vietose) buvo kitoje vietoje, t. y. kito būrio virtuvėje, už tai skundžiamu atsakovo - Pravieniškių 1-ųjų pataisos namų – 2010 m. kovo 15 nutarimu jam buvo paskirta nuobauda – papeikimas. Iš pastarojo nutarimo matyti, kad nurodyti pareiškėjo veiksmai buvo kvalifikuoti kaip bausmės atlikimo režimo reikalavimų, nustatytų Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 1 dalies 1 punkte („Laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji privalo laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos“) ir Taisyklių 73.11 punkte („Nuteistieji privalo laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių: nesilankyti patalpose, būriuose, teritorijose, kuriose nedirba ir negyvena, išskyrus atvejus, kai pataisos įstaigos direktorius leidžia“), pažeidimas.
Pasisakydama dėl aukščiau nurodytų faktinių bylos aplinkybių, kolegija pirmiausia pažymi, kad ginčo šalys jų nekvestionuoja. Be to, jos yra patvirtintos byloje esančiais įrodymais. Todėl ABTĮ 86 straipsnio 2 dalies taikymo požiūriu šios faktinės aplinkybės kolegijos pripažintinos nustatytomis šioje administracinėje byloje. Atsižvelgdama į aukščiau pateiktą pareiškėjo skundžiamame atsakovo nutarime nurodytų teisės normų turinį, kolegija taip pat pripažįsta, kad nurodytos faktinės aplinkybės laikytinos reikšmingomis nagrinėjamai bylai aplinkybėmis Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 1 dalies 1 punkto bei Taisyklių 73.11 punkto taikymo prasme.
Kaip pažymėta aukščiau, pareiškėjas neneigia paties fakto, kad paminėtu laiku iš tikrųjų nebuvo jam priklausančioje būti vietoje. Tačiau, kaip teigia pareiškėjas, tai įvyko dėl būtinumo suteikti neatidėliotiną medicininę pagalbą kitam nuteistajam R. Š. Pareiškėjo pozicija šioje administracinėje byloje yra grindžiama tuo, kad jis, pagal išsilavinimą būdamas gydytojas ir turintis atitinkamų medicininių žinių bei įgūdžių, privalėjo veikti ir veikė taip, kaip to reikalauja bendražmogiška pareiga bei jo duota gydytojo priesaika suteikti medicininę pagalbą kitam žmogui (šiuo atveju kitam nuteistajam R. Š.). Tam, kad tai būtų galima padaryti, jis kartu su R. Š. buvo pasišalinę iš savo vietų, kur jie tuomet turėjo būti. Pagal pareiškėją, pareiga elgtis taip, kaip jis pasielgė nurodytoje situacijoje, turi būti pripažinta prioritetine prieš Taisyklių 73.11 punkte nustatytą bendrą jo pareigą be atitinkamo leidimo nebūti kitoje, negu privalomojoje būti vietoje.
Pasisakydama dėl šių pareiškėjo argumentų, kolegija pažymi, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjo nurodyta medicininė pagalba R. Š. – sugipsuoto rankos piršto imobilizavimas - medicininiu arba kitokiu požiūriu buvo neatidėliotina ta prasme, kad jos skubus nesuteikimas būtų sukėlęs R. Š. sveikatai pavojingas pasekmes. Priešingai, iš byloje esančių R. Š. 2010 m. kovo 12 d. paaiškinimų matyti, kad šios medicininės pagalbos suteikimas aukščiau nurodytoje vietoje ir nurodytu laiku buvo atliktas abiem šio įvykio dalyviams nusprendus netrukdyti (medicinos) sesers (b. l. 36). Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip matyti iš bylos, atsakovo 2010 m. kovo 15 d. nutarimu už tą patį bausmės atlikimo režimo pažeidimą R. Š. buvo paskirta tokia pati kaip ir pareiškėjui nuobaudą (b. l. 32). Nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojama, kad aptariamo incidento metu arba bet kokiu kitu laiku R. Š. reikalinga medicininė pagalba, jam pasikreipus į atsakovo darbuotojus su atitinkamu prašymu, objektyviai galėjo būti jam suteikta atsakovo medicinos personalo. Išvardytos aplinkybės, kolegijos manymu, leidžia daryti išvadą, kad tiesiogine pareiškėjo buvimo kitoje, negu privalomojoje būti vietoje, priežastis buvo ne būtinumas tučtuojau suteikti R. Š. neatidėliotiną medicininę pagalbą, bet šio įvykio dalyvių apsisprendimas elgtis taip, o ne kitaip. Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 1 dalies 1 punkto bei Taisyklių 73.11 punkto taikymo prasme toks pareiškėjo elgesys negali būti pripažintas teisėtu. Todėl konstatuotina, kad atsakovas turėjo teisę skirti pareiškėjui atitinkamą bausmės priemonę.
Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, kolegija pripažįsta pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą pagrįstu.
Taigi tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.