Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algirdo Gapučio, teisėjų Donato Jatužio ir Bronės Vidzėnienės,

nukentėjusiajam K. I.

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. G. apeliacinį skundą dėl Pasvalio rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 17 d. nuosprendžio, kuriuo A. G. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 138 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu vieneriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, 9 dalimi, nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su Biržų rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 5 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir paskirta galutinė laisvės atėmimo 1 metams 7 mėnesiams bausmė. Į paskirtos bausmės laiką įskaitytas bausmės, atliktos pagal 2015 m. birželio 5 d. Biržų rajono apylinkės teismo nuosprendį, laikas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Skundžiamu nuosprendžiu A. G. nuteistas už tai, kad jis, 2015 m. gegužės 23 d. apie 13 val. 40 min., Pasvalio r., (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini), K. I. namuose, būdamas recidyvistu, turėdamas neišnykusį teistumą už tyčinį nusikaltimą, kilusio konflikto metu tyčia alkūne sudavė ne mažiau kaip vieną smūgį nukentėjusiajam K. I., padarydamas poodinę kraujosruvą ir odos nubrozdinimą krūtinės ląstos kairėje pusėje bei kairės pusės 10-ojo šonkaulio lūžį, t.y. nesunkiai sutrikdė nukentėjusiajam sveikatą.

Neneigia savo kaltės padaręs jam inkriminuotą veiką, tačiau nesutinka su teismo išvada, kad jis linkęs daryti nusikalstamas veikas, dėl ko negali būti taikomos BK 75 straipsnio nuostatos, nes 2015 m. gegužės 23 d. darydamas nusikalstamą veiką dar nebuvo teistas už nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, už šią veiką jis buvo nuteistas 2015 birželio 5 d. Biržų rajono apylinkės teismo nuosprendžiu. Tai rodo, kad jis nepiktnaudžiavo bausmės vykdymo atidėjimo taikymu, o jo nusikalstami poelgiai spontaniški, daugiau tendencingi gyvenimo būdą rodantys reiškiniai, abiejų paskutinių nusikalstamų veikų jis iš anksto neplanavo. Pažymi, kad nukentėjusio atsiprašė iš karto po veikos padarymo, nukentėjęs jam atleido, pretenzijų neturi, teisiamojo posėdžio metu prašė neskirti realios laisvės atėmimo bausmės. Be to, nukentėjęs pats pripažino, kad netinkamai elgėsi jo (apelianto) žmonos atžvilgiu dėl ko ir buvo sužalotas. Šią aplinkybę patvirtino ir liudytoja apklausta R. G.. Mano, kad teismas, spręsdamas bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turėjo atsižvelgti ir į netinkamą nukentėjusiojo elgesį. Pažymi, kad savo elgesį vertina kritiškai, nesistengia išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo stengiasi įrodyti, kad ateityje nedarys naujų nusikalstamų veikų.

Skunde teigia, kad šiuo metu įsidarbino S. B. ūkyje, darbdavys pretenzijų dėl darbo jo atžvilgiu neturi, seniūnija nusiskundimų dėl jo elgesio taip pat neturi. Prašo atsižvelgti, kad jo žmona neįgali, kartu su ja augina nepilnametę dukrą. Realios bausmės atlikimas pakenktų jo šeimai, atimtų galimybę dirbti ir rūpintis šeima. Prašo suteikti galimybę įrodyti, kad jis nori gyventi dorai, pagal visuomenėje nustatytas taisykles ir atidėti paskirtos bausmės vykdymą maksimaliam laikotarpiui, skiriant įpareigojimus.

Teismo posėdyje nuteistasis, jo gynėjas bei nukentėjusysis prašo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas.

Apeliacinės instancijos teismas, sutinkamai su Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostata, patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Kadangi apeliantas ginčija skundžiamą nuosprendį tik dėl paskirtos bausmės, apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas, konstatuodamas, kad apelianto kaltė padarius jam inkriminuotą nusikaltimą abejonių nekelia ir veika kvalifikuota teisingai, pasisako išimtinai tik dėl apeliantui paskirtos bausmės.

Už BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą gali būti skiriama laisvės apribojimas, areštas, arba laisvės atėmimas iki trejų metų.

Skundžiamu nuosprendžiu skirdamas A. G. bausmę, pirmos instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad jo atsakomybę lengvina visiškas prisipažinimas padarius inkriminuotą nusikaltimą, nuoširdus gailestis, bei tai, kad jis savo noru atlygino nusikaltimu (duomenys neskelbtini) padarytą turtinę žalą. A. G. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, jog jis nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistu ( BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas ).

Tačiau skundą nagrinėjantis teismas mano, kad yra pagrindas pripažinti nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe ir tai, kad jam inkriminuotos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusio asmens elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas).

Paprastai ši aplinkybė atsakomybę lengvinančią pripažįstama tais atvejais, kai nukentėjusiojo asmens moralės požiūriu nepriimtinas, neteisėtas, provokuojantis ar kitoks panašaus pobūdžio elgesys iš dalies nulemia kaltininko nusikalstamus veiksmus prieš jį.

Iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių akivaizdu, kad konfliktas tarp nuteistojo A. G. ir nukentėjusiojo K. I. kilo dėl to, kad pastarasis būdamas neblaivus įžeidė A. G. žmoną, dėl ko supykęs nuteistasis sudavė nukentėjusiajam į šoną, po ko pastarasis krisdamas atsitrenkė į stalo kampą. Šių nuteistojo veiksmų pasekoje nukentėjusiajam buvo nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Taigi, smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu apeliantas panaudojo būdamas išprovokuotas paties nukentėjusiojo netinkamo elgesio apelianto žmonos R. G. atžvilgiu ir jei to nebūtų, A. G. nebūtų atlikęs jokių neteisėtų veiksmų nukentėjusiojo atžvilgiu, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad šios nustatytos aplinkybės rodo, kad nukentėjusiojo K. I. elgesys buvo provokuojantis, nulėmęs nuteistojo nusikalstamą veiką prieš jį, todėl tai pripažįstama nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

A. G. bausmės rūšies – laisvės atėmimo parinkimą teismas motyvavo tuo, kad jam inkriminuotą nusikaltimą nuteistasis padarė turėdamas neišnykusį teistumą, būdamas baustas administracine tvarka, bei į tai, kad nusikalstamą veiką padarė likus 13 dienų iki kito nuosprendžio paskelbimo, kuriuo jis pripažintas kaltu ir nuteistas už kitą smurtinį nusikaltimą. Apylinkės teismo nuomone, paminėtos aplinkybės ir nuteistojo teiginiai, kuriais jis apibūdino save – greitai užsidegantis, nevaldantis emocijų, linkęs smurtauti, rodo nuteistojo nenorą taisytis ir polinkį daryti naujus analogiškus nusikaltimus.

Kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju apylinkės teismas, atsižvelgiant į argumentus, kad apeliantas nusikaltimą padarė turėdamas neišnykusį teistumą, pagrįstai apeliantui už jo padarytą nusikalstamą veiką parinko būtent laisvės atėmimo bausmę. Jam paskirta bausmė yra mažesnė nei įstatymo sankcijoje numatytas vidurkis ir nėra per griežta, keisti ją kita, kaip prašoma skunde, nėra pagrindo.

Tačiau svarstydamas bausmės A. G. klausimą, apylinkės teismas neatsižvelgė į tai, kad apeliantui inkriminuotos veikos padarymo metu A. G. turėjo neišnykusį teistumą tik už nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 2 dalyje padarymą, už kurią apeliantas buvo nubaustas 2009 m. gegužės 4 d. baudžiamuoju įsakymu 15 MGL ( 1950 litų) bauda ir didesnę dalį - 1250 litų baudos buvo sumokėjęs. Be to, kaip matyti iš kartu su apeliaciniu skundu pateiktų dokumentų, po skundžiamo nuosprendžio priėmimo jis įsidarbino, darbdavio ir pagal gyvenamą vietą charakterizuojamas teigiamai, (b.l. 126,127), apeliacinės instancijos teisme nagrinėjant A. G. bylą pastarasis nurodė, kad dirbs ir sumokės likusią baudžiamuoju įsakymu paskirtos baudos dalį - 700 litų (203 eurus). Šioje vietoje pažymima ir tai, kad nors nuteistojo atžvilgiu yra priimtas dar ir 2015 m. birželio 5 d. Biržų rajono apylinkės teismo apkaltinamasis nuosprendis, kuriuo už BK 138 straipsnio 2 dalyje 8 punkte numatytos veikos padarymą A. G. buvo paskirta laisvės atėmimo bausmė ir jos vykdymas buvo atidėtas, tačiau nusikalstamą veiką, už kurią apeliantas buvo nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, jis padarė iki minimo nuosprendžio priėmimo ir skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu buvo visos sąlygos, reikšmingos bausmės skyrimui, analogiškos, kaip ir priimant 2015 m. birželio 5 d. nuosprendį, kuriuo paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas buvo atidėtas.

Kaip jau minėta, šioje byloje apeliantas nuteistas už nesunkaus tyčinio nusikaltimo padarymą, kurį įvykdė turėdamas neišnykusį teistumą. Tačiau iš byloje ištirtų įrodymų matyti, kad nagrinėjamą nusikalstamą veiką apeliantas padarė spontaniškai, supykęs dėl nukentėjusio netinkamo elgesio jo žmonos atžvilgiu. Iš bylos duomenų matyti, kad iš karto po nusikalstamos veikos padarymo apeliantas su nukentėjusiu susitaikė, nukentėjusio atsiprašė, atlygino žalą (duomenys neskelbtini) už nukentėjusiam suteiktas medicinines paslaugas, dėl įvykio gailisi, suprato savo netinkamą elgesį ir jo pasekmes. Viso proceso metu nukentėjęs nurodė, kad su A. G. susitaikė, jam atleido, pretenzijų neturi, kaimyniškai bendrauja ir padeda vienas kitam ūkio darbuose, teismo prašė neskirti A. G. griežčiausios bausmės. A. G. apeliacinės instancijos teismui pateikė duomenis apie tai, kad turi sveikatos problemų – serga kardiologine liga, yra gydomas, gyvena su neįgalia sutuoktine, išlaiko nepilnametę dukrą. Negalima neatsižvelgti ir į tai, kad viso proceso metu dėl padarytos nusikalstamos veikos jis prisipažino, davė išsamius parodymus, nuoširdžiai gailisi.

Būtent visi aptarti duomenys, susiję su nuteistojo padarytais nusikaltimais, jų pavojingumu, pobūdžiu, nuteistojo elgesiu iki nusikaltimų padarymo, nusikaltimų darymo metu ir po nusikaltimų, leidžia manyti, kad nuteistasis suvokė savo veiksmų pavojingumą ir neteisėtumą, tinkamai įvertino šiuos veiksmus, dėl jų gailisi, todėl teisėjų kolegija vertina, kad realios laisvės atėmimo bausmės paskyrimas gali nutraukti nuteistojo socialinius ryšius su šeima, bei apelianto siekį ir stengimąsi gyventi pilnavertį ir teisingą gyvenimą.

Todėl kolegija sprendžia, kad nėra jokio pagrindo teigti, kad tokį asmenį būtina izoliuoti nuo visuomenės tam, kad būtų įgyvendinta būtinybė sulaikyti jį nuo nusikaltimų darymo ateityje, nubausti ir šiuo būdu užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Pažymėtina tai, jog bausmės paskirtis, numatyta BK 41 straipsnyje, – ne vien nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo bei atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, bet ir paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teismo vertinimu, bausmės tikslai gali būti pasiekti ne tiek jos griežtumu, kiek neišvengiamumu.

Teisėjų kolegijos nuomone, aukščiau paminėtos aplinkybės rodo, kad yra pagrindo manyti, jog pasiekti, kad A. G. daugiau nebenusikalstų, taip pat ir kitus bausmės tikslus galima be realaus jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės atlikimo, todėl yra pagrindas A. G. atžvilgiu taikyti BK 75 straipsnio nuostatas atidėti jam skundžiamu nuosprendžiu paskirtos subendrintos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, paskiriant atitinkamus įpareigojimus.

Dėl to nuosprendis šioje dalyje keičiamas dėl neteisingai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 328 straipsnio 1 punktas ir 2 punktas).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pasvalio rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 17 d. nuosprendį dalyje pakeisti:

Pripažinti A. G. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jam inkriminuotos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusio asmens elgesys.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, A. G. nuosprendžiu paskirtos galutinės bausmės – laisvės atėmimo vieneriems metams septyniems mėnesiams vykdymą atidėti trejiems metams, paskiriant pareigas : per visą bausmės vykdymo atidėjimo terminą tęsti darbą, neišvykti už gyvenamosios vietos rajono ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, bei per vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo sudalyvauti elgesio pataisos programoje.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.