Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas

Įžanginė dalis

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Medvedevienės, Astos Urbonienės ir Nataljos Zelionkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. Ž. skundą atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja su skundu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2019 m. gruodžio 16 d. sprendimą Nr. 7S-210-(14.7.3.) ir įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos atkurti nuosavybės teisę į 2,03 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini), Kauno apskrityje, natūra.

Pareiškėja skunde nurodė, kad Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT, Nacionalinė žemės tarnyba) 2019 m. gruodžio 16 d. sprendimu Nr. 7S-210-(14.7.3.) atkūrė nuosavybės teises pareiškėjos mirusiam vyrui A. Ž. į 2,03 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini), Kauno apskrityje. Natūra žemės negrąžino, tačiau apskaičiavo kompensaciją pinigais – 762,00 Eur. NŽT vadovavosi Kauno apskrities viršininko administracijos 2001 m. balandžio 10 d. sprendimu Nr. 52/13868. Kauno apskrities viršininko 2001 m. balandžio 10 d. įsakymo Nr. 02-05-2391 6 priedo 9 grafoje nurodyta, jog nuosavybės teisių atkūrimo būdas yra natūra. Nurodyta grafoje pastaba – nuosavybės teisė į 2,03 ha žemės bus atkurta vėliau. Paduotas prašymas atkurti nuosavybės teisę natūra, dėl kompensacijos pinigais prašymo nebuvo.

Pareiškėja raštu kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno rajono skyrių dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 2,03 ha žemės, (duomenys neskelbtini), Kauno apskrityje, natūra. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2019 m. gruodžio 16 d. sprendimas Nr. 7S-210-(14.7.3.) turi būti panaikintas ir NŽT pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas, Įstatymas) 16 straipsnio 9 dalies 4 punkto nuostatas turi atkurti nuosavybės teisę į 2,03 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini), Kauno apskrityje, natūra (žemės sklypu, o ne pinigais).

NŽT Kauno rajono skyrius neįvykdė Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 (toliau – ir Nutarimas) (redakcija, galiojusi nuo 2003 m. vasario 6 d. iki 2003 m. spalio 18 d.) 3 punkte nustatytos pareigos raštu iki 2003 m. kovo 1 d. pasiūlyti piliečiui kitus Atkūrimo įstatyme numatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus. Dėl šio institucijos neveikimo pareiškėjos valia nebuvo patikslinta. Institucijai nustatytos pareigos neįvykdymas negali daryti įtakos pareiškėjos teisių suvaržymui. Kad ši institucijos pareiga nėra savitikslė, yra nurodęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2015 m. sausio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-2240/2014.

Pareiškėjos valios dėl nuosavybės atkūrimo būdo grąžinti žemę pinigais nebuvo. 1991 m. spalio mėnesį jos vyro A. Ž. motina O. Ž. prašymą pildė ne savo ranka, parašas irgi ne jos (jos tikrasis parašas yra 1999 m. spalio 1 d. Sutartyje, kurią patvirtino Kauno rajono 1-asis notarų biuras). Šia Sutartimi O. Ž. perleido savo sūnui, jos vyrui, teisę į 7,28 ha išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės teisės atkūrimą. Pareiškėjos vyras A. Ž. 1999 m. gruodžio 3 d. parašė prašymą nurodydamas, kad pageidauja 7,22 ha žemės sklype steigti mišrų ūkį. Nei vienas iš pretendentų nepageidavo kompensacijos pinigais. 2,03 ha žemėje, esančioje (duomenys neskelbtini), Kauno apskrityje, stovi ir pareiškėjai priklausantys ūkiniai pastatai. Prašo panaikinti skundžiamą sprendimą.

Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į skundą nurodė, kad 1991 m. spalio 30 d. O. Ž., J., pateikė prašymą Kauno rajono Raudondvario apylinkės agrarinės reformos tarnybai dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko J. Ž. turėtą žemę. Pažymėtina, kad prašymo grafoje apie pretendento į žemę valią nurodytas atkūrimo būdas už 8 ha gauti kompensaciją ir 4 ha individualiai ūkininkauti.

Vėliau buvo pateikti kiti nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinantys dokumentai.

1999 m. spalio 1 d. O. Ž. notarine sutartimi Registro Nr. 2-12891 perleido sūnui A. Ž. teisę į 7,28 ha išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės teisės atkūrimą.

1999 m. spalio 4 d. Kauno apskrities viršininko administracija parengė O. Ž. ir A. Ž. pažymas „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“, kuriose nurodyta, kad O. Ž. turi teisę į 0,55 ha žemės, o A. Ž. – į 7,28 ha žemės.

2017 m. gruodžio 27 d. buvo gautas pareiškėjos prašymas atkurti nuosavybės teisę į likusią 2,03 ha žemės.

2018 m. sausio 24 d. į gautą prašymą Nacionalinė žemės tarnyba pateikė atsakymą raštu Nr. 7SD-506-(14.7.104.), kuriuo informavo, kad, Skyriuje išnagrinėjus turimus dokumentus apie buvusio savininko J. Ž., A., iki nacionalizacijos nuosavybės teise turėtą žemę, esančią (duomenys neskelbtini), nustatyta, jog atkurti nuosavybės teises į J. Ž., A., turėtą žemę (duomenys neskelbtini), Vilkijos valsčiuje, 1991 m. spalio 30 d. Kauno rajono Raudondvario apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateikė sutuoktinė Ž. O., Jono, ir išreiškė valią „gauti kompensaciją ir individualiai ūkininkauti“, pretendentais į šią žemę nurodydama save ir vaikus: Ž. J., Jono, ir Ž. A., Jono.

Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kauno rajono žemėtvarkos skyrius 1999 m. spalio 4 d. parengė pažymas Nr. 601 ir Nr. 876 dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, kuriomis patvirtinama, kad pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą O. Ž., J., turi teisę atkurti nuosavybės teises į 0,55 ha žemės dalį ir A. Ž., J., turi teisę atkurti nuosavybės teises į 7,28 ha žemės dalį iš buvusio savininko J. Ž., A., iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytos 7,83 ha žemės (duomenys neskelbtini).

Kauno apskrities viršininko administracijos 2001 m. balandžio 10 d. sprendimu Nr. 52/13868 atkurtos nuosavybės teisės A. Ž., J., į 5,25 ha žemės dalį, grąžinant minėtą žemės dalį natūra bei nurodant, kad nuosavybės teisės į piliečiui tenkančią žemės valdos dalį – 2,03 ha žemės bus atkurtos vėliau. Taip pat yra priimtas Kauno apskrities viršininko administracijos 2001 m. balandžio 10 d. sprendimas Nr. 52/13867 dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje pilietei O. Ž., J., kuriuo atkuriama nuosavybės teisė grąžinant natūra visą jai priklausančią 0,55 ha žemės dalį.

Vertinant turimą archyvinę (planinę) medžiagą bei Bubių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte suformuotų sklypų ribas, konstatuotina, jog natūra yra grąžinta visa natūra galima grąžinti žemė, įsiterpusi tarp valstybinių miškų. Negrąžinta 2,03 ha žemės dalis patenka į VĮ Kauno miškų urėdijos teritoriją, t. y. žemė priskirta valstybės išperkamai žemei ir natūra negali būti grąžinama.

2017 m. lapkričio 14 d. buvo gautas pareiškėjos pareiškimas su prašymu atkurti nuosavybės teisę į 2,03 ha miško (duomenys neskelbtini). Nurodoma, kad pareiškėja yra testamentinė paveldėtoja po vyro A. Ž. mirties ir kompensacijos už turėtą žemę nepageidauja.

Nacionalinė žemės tarnyba 2019 m. gruodžio 2 d. raštu Nr. 7SD-8598-(14.7.104.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo“ pateikė atsakymą į pareiškėjos pareiškimą. Minėtu raštu pareiškėja buvo informuota, kad Skyrius nenustatė naujų ar pasikeitusių aplinkybių, negu išdėstytos pareiškėjai adresuotame 2018 m. sausio 24 d. rašte Nr. 7SD-506-(14.7.104.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo“. Šiuo raštu pareiškėjai buvo išsamiai atsakyta ir paaiškinta nuosavybės teisių A. Ž., J., į J. Ž. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdytos žemės (duomenys neskelbtini), atkūrimo eiga. Taip pat pareiškėja informuota apie tai, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno rajono skyrius A. Ž. vardu parengė sprendimo atkurti nuosavybės teises atlyginant pinigais (toliau – ir Sprendimas) projektą, apie posėdį, kuriame bus svarstomas minėto Sprendimo priėmimo klausimas, į kurį pareiškėja yra kviečiama atvykti susipažinti su Sprendimo projektu, pareiškėjai neatvykus, Sprendimas bus priimtas jai nedalyvaujant.

Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno rajono skyrius 2019 m. gruodžio 16 d. ginčijamu sprendimu Nr. 7S-210(14.7.3.) atkūrė nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą piliečiui A. Ž. į jam tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 2,03 ha atlyginant kitais būdais: pinigais, 2,03 ha vertė 762 Eur (septyni šimtai šešiasdešimt du eurai). Nuosavybės teisės į tenkančią žemės valdos dalį – 5,25 ha žemės atkurtos anksčiau Kauno apskrities viršininko administracijos 2001 m. balandžio 10 d. sprendimu Nr. 52/13868.

2019 m. gruodžio 12 d. 10.00 val. Kauno rajono skyriuje buvo svarstytas sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo piliečiui A. Ž. priėmimas. Pareiškėja buvo supažindinta su parengtu sprendimo „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui A. Ž.“ už 2,03 ha žemės (vertė 762 eurai), atlyginant pinigais, projektu. Taip pat pareiškėja buvo informuota, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 116 punkte nustatyta, jog sprendimo priėmimo data yra nuosavybės teisių atkūrimo diena. V. Ž. nesutiko, kad būtų atkurtos nuosavybės teisės už 2,03 ha žemės (vertė 762 eurai), atlyginant pinigais, įrašydama į sprendimo projektą „Nesutinku gauti kompensacijos už man priklausantį mišką, kurį privatizavo valstybė 2,03 ha esantį (duomenys neskelbtini)“. Nutarta Sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui A. Ž. (miręs) į jam tenkantį buvusio savininko J. Ž., A. nuosavybės teise valdytą (duomenys neskelbtini), Kauno rajone, nekilnojamąjį turtą – 2,03 ha žemės dalį (vertė 762 eurai), atlyginant pinigais, patvirtinti, nesutinkant turto paveldėtojai V. Ž..

Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 21 straipsnio (redakcija, galiojusi iki 2012 m. sausio 31 d.) 3 dalyje nurodyta, kad pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškia valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos.

A. Ž., miręs (duomenys neskelbtini), turėjo teisę iki 2003 m. balandžio 1 d. išreikšti valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo arba pakeisti jau išreikštą valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Vėlesnių prašymų, pateiktų iki 2003 m. balandžio 1 d., kuriuose būtų išreikšta pakeista valia dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo, Skyrius neturi. Vėliau, po 2003 m. balandžio 1 d., pateikti piliečių prašymai dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo išreiškimo (pakeitimo) negalėjo ir negali sukurti teisinės pareigos atkurti nuosavybės teises piliečio nurodytu būdu.

Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad kai įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

Pažymėtina, kad Atkūrimo įstatyme nustatytas terminas, iki kada piliečiai gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, yra naikinamasis, t. y. jis nepratęsiamas ir neatnaujinamas. Atkūrimo įstatymas nenustatė nuosavybės teisių atkūrimą į žemę vykdančios institucijos pareigos iki 2012 m. sausio 31 d. visais atvejais (visateisės į nuosavybės teisių atkūrimą įgyvendinimo apimtimi) priimti sprendimus dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės, parinkimo, todėl dėl nuosavybės teisių atkūrimo į likusį neatkurtos žemės plotą taikytini būdai, kurie Atkūrimo įstatyme nustatyti nuo 2012 m. vasario 1 d., t. y. nuosavybės teisių atkūrimas natūra, jei tai yra galima, arba pinigais, jei nuosavybės teisių atkūrimas natūra nėra galimas (Atkūrimo įstatymo 21 str. 3 d.). Tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-436-415/2020).

Pareiškėja skunde nurodo, kad atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba pažeidė Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 3 dalį, kurioje numatyta, kad institucijos, nagrinėjančios piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nesant galimybės pagal šį įstatymą nuosavybę grąžinti natūra, privalo piliečiams raštu pasiūlyti kitus šiame įstatyme numatytus atlyginimo būdus.

Pirminiame 1991 m. spalio 30 d. O. Ž. prašyme buvo nurodyti du atkūrimo būdai, t. y. gauti kompensaciją ir individualiai ūkininkauti, o vėlesniuose (po Įstatymo numatyto termino pakeisti valią dėl būdo) pareiškėjos prašymuose buvo prašoma atkurti tik natūra. Taip pat skundo vienas iš reikalavimų yra atkurti nuosavybės teisę į 2,03 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini), Kauno rajone, Kauno apskrityje, natūra.

Tiek Kauno apskrities viršininko administracija, tiek Nacionalinė žemės tarnyba, vykdžiusios nuosavybės teisių atkūrimą, įvertino pretendentų valią, nurodytą pirminiuose jų prašymuose dėl nuosavybės teisių atkūrimo, buvo atkurtos nuosavybės teisės pagal pretendentų prašymuose išreikštą valią atkurti nuosavybės teises natūra ir, nesant galimybės atkurti nuosavybės teisių natūra, nuosavybės teisės buvo atkurtos išmokant kompensaciją pinigais. Pranešimas ar nepranešimas piliečiui apie kitus nuosavybės teisių atkūrimo būdus nesudaro kliūčių patiems pretendentams domėtis nuosavybės teisių atkūrimo procesu ir teikti prašymą dėl kito nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Kiekvienas asmuo teisiniuose santykiuose turi ne tik teises, bet ir tam tikras pareigas, o tai įpareigoja patį suinteresuotą asmenį veikti rūpestingai, operatyviai ir racionaliai, siekiant išvengti kliūčių siekiamam tikslui, šiuo atveju – nuosavybės teisių į žemę atkūrimui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1994/2008, 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-530/2014).

Negrąžinta 2,03 ha žemės dalis patenka į VĮ Kauno miškų urėdijos teritoriją, t. y. žemė priskirta valstybės išperkamai žemei ir natūra negali būti grąžinama, – tai patvirtina Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašai Nr. 44/1023791 ir Nr. 44/1023817 apie miškų ūkio žemės sklypus 169,4600 ha (ekosistemų apsaugos miškų sklypai ir rekreacinių miškų sklypai) ir 65,0600 ha (rekreacinių miškų sklypai).

Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 71 punktas numato, kad pagal Atkūrimo įstatymo 13 straipsnį miškai ir vandens telkiniai iš piliečių išperkami valstybės, jeigu jie yra: priskirti valstybinės reikšmės miškams, valstybinės reikšmės vidaus vandenims. Šių miškų ir vandens telkinių plotus tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

Pareiškėja skunde teigia, kad jos valios dėl nuosavybės atkūrimo būdo grąžinti žemę pinigais nebuvo. 1991 m. spalio mėnesį pareiškėjos vyro A. Ž. motina O. Ž. prašymą pildė ne savo ranka (tuo metu ji buvo garbaus amžiaus, o prašymo rašysena jauno žmogaus), parašas irgi ne jos.

Pirminis prašymas pateiktas 1991 m. spalio 30 d. ne pareiškėjos, o jos vyro mamos pretendentės O. Ž. ir šiame prašyme nurodyta valia atkurti nuosavybės teises kompensacija ir suteikiant žemės individualiai ūkininkauti. Pareiškėjos prašymai yra pateikti 2017 m. gruodžio 27 d. ir 2019 m. lapkričio 14 d., po įstatymo nustatyto termino pakeisti valią dėl būdo. Nacionalinė žemės tarnyba neturi galimybės nustatyti, ar prašymą teikė pretendentė O. Ž., J. ar kitas asmuo. Prašymai dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvo teikiami tuo metu veikiančiai Kauno Raudondvario apylinkės agrarinės reformos tarnybai. Jeigu paaiškėtų, kad prašymas pateiktas vis dėlto ne O. Ž., J., ir jis būtų pripažintas negaliojančiu, tuomet ir nuosavybės teisių atkūrimas būtų negalimas. Pažymėtina, kad šio prašymo pagrindu jau yra atkurta nuosavybės teisė į 5,80 ha žemės pretendentams O. Ž., J., ir A. Ž., J.. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, atsakovė prašo skundą atmesti.

Skundas netenkintinas.

Pareiškėja prašo panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2019 m. gruodžio 16 d. sprendimą Nr. 7S-210-(14.7.3.) ir įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos atkurti nuosavybės teisę į 2,03 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini), Kauno apskrityje, natūra.

Bylos duomenimis, 1991 m. spalio 30 d. O. Ž., J., pateikė prašymą Kauno rajono Raudondvario apylinkės agrarinės reformos tarnybai dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko J. Ž. turėtą žemę. Prašymo grafoje apie pretendento į žemę valią nurodytas atkūrimo būdas už 8 ha gauti kompensaciją ir 4 ha individualiai ūkininkauti.

1999 m. spalio 1 d. O. Ž. notarine sutartimi Registro Nr. 2-12891 perleido sūnui A. Ž. teisę į 7,28 ha išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės teisės atkūrimą.

1999 m. spalio 4 d. Kauno apskrities viršininko administracija parengė O. Ž. ir A. Ž. pažymas „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“, kuriose nurodyta, kad O. Ž. turi teisę į 0,55 ha žemės, o A. Ž. – į 7,28 ha žemės.

2017 m. gruodžio 27 d. buvo gautas pareiškėjos prašymas atkurti nuosavybės teisę į likusią 2,03 ha žemės.

2018 m. sausio 24 d. į gautą prašymą Nacionalinė žemės tarnyba pateikė atsakymą raštu Nr. 7SD-506-(14.7.104.), kuriuo informavo, kad, išnagrinėjus turimus dokumentus apie buvusio savininko J. Ž., A., iki nacionalizacijos nuosavybės teise turėtą žemę, esančią (duomenys neskelbtini), nustatyta, jog atkurti nuosavybės teises į J. Ž., A., turėtą žemę (duomenys neskelbtini), 1991 m. spalio 30 d. Kauno rajono Raudondvario apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateikė sutuoktinė Ž. O., J., ir išreiškė valią „gauti kompensaciją ir individualiai ūkininkauti“, pretendentais į šią žemę nurodydama save ir vaikus: Ž. J., J., ir Ž. A., J..

Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kauno rajono žemėtvarkos skyrius 1999 m. spalio 4 d. parengė pažymas Nr. 601 ir Nr. 876 dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, kuriomis patvirtinama, kad pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą O. Ž., J., turi teisę atkurti nuosavybės teises į 0,55 ha žemės dalį ir A. Ž., J., turi teisę atkurti nuosavybės teises į 7,28 ha žemės dalį iš buvusio savininko J. Ž., A., iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytos 7,83 ha žemės (duomenys neskelbtini), Kauno rajone.

Kauno apskrities viršininko administracijos 2001 m. balandžio 10 d. sprendimu Nr. 52/13868 atkurtos nuosavybės teisės A. Ž., J., į 5,25 ha žemės dalį, grąžinant minėtą žemės dalį natūra bei nurodant, kad nuosavybės teisės į piliečiui tenkančią žemės valdos dalį – 2,03 ha žemės bus atkurtos vėliau. Taip pat yra priimtas Kauno apskrities viršininko administracijos 2001 m. balandžio 10 d. sprendimas Nr. 52/13867 dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje pilietei O. Ž., J., kuriuo atkuriama nuosavybės teisė grąžinant natūra visą jai priklausančią 0,55 ha žemės dalį.

Vertinant turimą archyvinę (planinę) medžiagą bei Bubių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte suformuotų sklypų ribas, nustatyta, jog natūra yra grąžinta visa natūra galima grąžinti žemė, įsiterpusi tarp valstybinių miškų. Negrąžinta 2,03 ha žemės dalis patenka į VĮ Kauno miškų urėdijos teritoriją, t. y. žemė priskirta valstybės išperkamai žemei ir natūra negali būti grąžinama.

2017 m. lapkričio 14 d. buvo gautas pareiškėjos pareiškimas su prašymu atkurti nuosavybės teisę į 2,03 ha miško (duomenys neskelbtini), Kauno r. Nurodoma, kad pareiškėja yra testamentinė paveldėtoja po vyro A. Ž. mirties ir kompensacijos už turėtą žemę nepageidauja.

Nacionalinė žemės tarnyba 2019 m. gruodžio 2 d. raštu Nr. 7SD-8598-(14.7.104.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo“ pateikė atsakymą į pareiškėjos pareiškimą. Minėtu raštu pareiškėja buvo informuota, kad Skyrius nenustatė naujų ar pasikeitusių aplinkybių, negu išdėstytos pareiškėjai adresuotame 2018 m. sausio 24 d. rašte Nr. 7SD-506-(14.7.104.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo“. Šiuo raštu pareiškėjai buvo išsamiai atsakyta ir paaiškinta nuosavybės teisių A. Ž., J., į J. Ž. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdytos žemės (duomenys neskelbtini), Kauno rajone, atkūrimo eiga. Taip pat pareiškėja informuota apie tai, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno rajono skyrius A. Ž. vardu parengė sprendimo atkurti nuosavybės teises atlyginant pinigais projektą, apie posėdį, kuriame bus svarstomas minėto sprendimo priėmimo klausimas, į kurį pareiškėja yra kviečiama atvykti susipažinti su sprendimo projektu, pareiškėjai neatvykus, sprendimas bus priimtas jai nedalyvaujant.

2019 m. gruodžio 12 d. Kauno rajono skyriuje buvo svarstytas sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo piliečiui A. Ž. priėmimas. Pareiškėja supažindinta su parengtu sprendimo „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui A. Ž.“ už 2,03 ha žemės (vertė 762 eurai), atlyginant pinigais, projektu. V. Ž. nesutiko, kad būtų atkurtos nuosavybės teisės už 2,03 ha žemės (vertė 762 eurai), atlyginant pinigais, įrašydama į sprendimo projektą „Nesutinku gauti kompensacijos už man priklausantį mišką, kurį privatizavo valstybė 2,03 ha esantį (duomenys neskelbtini)“. Nutarta sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui A. Ž. (miręs) į jam tenkantį buvusio savininko J. Ž., A. nuosavybės teise valdytą (duomenys neskelbtini), Kauno rajone, nekilnojamąjį turtą – 2,03 ha žemės dalį (vertė 762 eurai), atlyginant pinigais, patvirtinti, nesutinkant turto paveldėtojai V. Ž..

Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno rajono skyrius 2019 m. gruodžio 16 d. ginčijamu sprendimu Nr. 7S-210(14.7.3.) atkūrė nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą piliečiui A. Ž. į jam tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 2,03 ha atlyginant kitais būdais: pinigais, už 2,03 ha vertė 762 Eur (septyni šimtai šešiasdešimt du eurai). Nuosavybės teisės į tenkančią žemės valdos dalį – 5,25 ha žemės atkurtos anksčiau Kauno apskrities viršininko administracijos 2001 m. balandžio 10 d. sprendimu Nr. 52/13868.

Ginčo santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas bei jį lydinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtinta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka (toliau – ir Tvarka).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 3 punkto nuostatomis, nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama piliečio prašyme atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą nurodytu ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme numatytu nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdu. Jeigu pilietis keitė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama būdu, nurodytu paskutiniame prašyme, kuriame išreikšta valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, pateiktame institucijai, nagrinėjančiai piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises, per Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nustatytus terminus.

Iki 2012 m. lapkričio 22 d. galiojusi Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies redakcija numatė, kad pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Jeigu sprendimas priimtas, bet nepradėtas vykdyti, piliečio prašymu Įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos jį pakeičia administracine tvarka, o jei sprendimas pradėtas vykdyti, jis gali būti panaikinamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Prašymus dėl priimtų sprendimų pakeitimo ar panaikinimo piliečiai turi pateikti iki 2003 m. balandžio 1 d. Jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškia valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka Įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos.

Nuo 2012 m. lapkričio 22 d. įsigaliojo nauja Įstatymo 21 straipsnio redakcija su vėlesniais pakeitimais (2012 m. lapkričio 8 d. Įstatymo Nr. XI-2404 redakcija, Žin., 2012, Nr. 135-6878), kuri nebenumato piliečiams teisės pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, išskyrus tuos atvejus, kai pilietis, pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą atlyginant už jį vertybiniais popieriais, iki 2013 m. liepos 1 d. turi teisę pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą.

Taigi tiek Įstatymas, tiek Tvarka reglamentuoja, jog nuosavybės teisės piliečiams į žemę atkuriamos pagal jų prašymuose vėliausiai ir nepraleidus Įstatymo nustatytų terminų išreikštą valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, išskyrus Įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje numatytą išimtį, pagal kurią tuo atveju, kai Įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

Nagrinėjamoje byloje kilusio ginčo vienas iš esminių aspektų yra būtent išreikšta valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo.

Vertindama, ar pareiškėja pagrįstai nebuvo atkurtos nuosavybės teisės natūra į 2,03 ha žemės dalį, nesutinkant turto paveldėtojai V. Ž., teisėjų kolegija pabrėžia, jog piliečių teisė pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme įtvirtinta nuo 2002 m. balandžio 19 d., kai įsigaliojo 2002 m. balandžio 2 d. Atkūrimo įstatymo 5, 12, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas Nr. IX-832. Įsigaliojus šiam įstatymui, Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad pilietis iki 2002 m. liepos 1 d. gali pakeisti savo pareikštą valią dėl būdo, kuriuo valstybė atlygina už išperkamą nekilnojamąjį turtą, ir iki 2003 m. sausio 1 d. valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo į iki 1995 m. birželio 1 d. miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose turėtą žemę, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Jeigu sprendimas priimtas, bet nepradėtas vykdyti, jis šio įstatymo 17 straipsnyje numatytų institucijų, piliečiui paprašius, pakeičiamas administracine tvarka, o jei sprendimas pradėtas vykdyti, jis gali būti panaikinamas Vyriausybės nustatyta tvarka. Prašymus dėl priimtų sprendimų pakeitimo ar panaikinimo piliečiai turi pateikti iki 2003 m. sausio 1 d. Nuo 2002 m. balandžio 19 d. įsigaliojusioje Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyti naikinamieji terminai pakeisti pareikštą valią dėl būdo, kuriuo atlyginama už valstybės išperkamą žemę, ir dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo.

Taigi, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 21 straipsnio (redakcija, galiojusi iki 2012 m. sausio 31 d.) 3 dalyje nurodyta, kad pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškia valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos.

A. Ž., miręs (duomenys neskelbtini), turėjo teisę iki 2003 m. balandžio 1 d. išreikšti valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo arba pakeisti jau išreikštą valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Vėlesnių prašymų, pateiktų iki 2003 m. balandžio 1 d., kuriuose būtų išreikšta pakeista valia dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo, atsakovė neturi. Vėliau, po 2003 m. balandžio 1 d., pateikti piliečių prašymai dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo išreiškimo (pakeitimo) negalėjo ir negali sukurti teisinės pareigos atkurti nuosavybės teises piliečio nurodytu būdu. Be to, pažymėtina, jog A. Ž., miręs (duomenys neskelbtini), turėjo teisę iki 2003 m. balandžio 1 d. išreikšti valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo arba pakeisti jau išreikštą valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, po A. Ž. mirties jo teisių ir pareigų perėmėjai neteko teisės į nuosavybės teisių atkūrimą jų pageidaujamu būdu (lygiaverčiu sklypu kitoje vietoje). Atkuriant nuosavybės teises įpėdiniai negali turėti daugiau teisių negu jų turėjo palikėjas.

Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad kai įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

Atkūrimo įstatyme nustatytas terminas, iki kada piliečiai gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, yra naikinamasis, t. y. jis nepratęsiamas ir neatnaujinamas. Atkūrimo įstatymas nenustatė nuosavybės teisių atkūrimą į žemę vykdančios institucijos pareigos iki 2012 m. sausio 31 d. visais atvejais (visateisės į nuosavybės teisių atkūrimą įgyvendinimo apimtimi) priimti sprendimus dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės, parinkimo, todėl dėl nuosavybės teisių atkūrimo į likusį neatkurtos žemės plotą taikytini būdai, kurie Atkūrimo įstatyme nustatyti nuo 2012 m. vasario 1 d., t. y. nuosavybės teisių atkūrimas natūra, jei tai yra galima, arba pinigais, jei nuosavybės teisių atkūrimas natūra nėra galimas (Atkūrimo įstatymo 21 str. 3 d.). Tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-436-415/2020).

Pirminiame 1991 m. spalio 30 d. O. Ž. prašyme buvo nurodyti du atkūrimo būdai, t. y. gauti kompensaciją ir individualiai ūkininkauti, o vėlesniuose (po Įstatymo numatyto termino pakeisti valią dėl būdo) pareiškėjos prašymuose buvo prašoma atkurti tik natūra. Taip pat skundo vienas iš reikalavimų yra atkurti nuosavybės teisę į 2,03 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini), Kauno rajone, Kauno apskrityje, natūra.

Atsakovė įvertino pretendentų valią, nurodytą pirminiuose jų prašymuose dėl nuosavybės teisių atkūrimo, buvo atkurtos nuosavybės teisės pagal pretendentų prašymuose išreikštą valią atkurti nuosavybės teises natūra ir, nesant galimybės atkurti nuosavybės teisių natūra, nuosavybės teisės buvo atkurtos išmokant kompensaciją pinigais.

Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 8 dalyje yra įtvirtinta nuostata, kad Įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos privalo per mėnesį nuo sprendimo, kurio pagrindu išlikęs nekilnojamasis turtas nebepriskirtinas valstybės išperkamam turtui, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka raštu informuoti pilietį, kurio prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą nagrinėja ir kurio išlikęs nekilnojamasis turtas buvo priskirtas valstybės išperkamam, apie galimybę tokį išlikusį nekilnojamąjį turtą grąžinti natūra ir pasiūlyti jam pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių į šį turtą atkūrimo. Paminėtina, kad ši nuostata Atkūrimo įstatymo 21 straipsnyje yra įtvirtinta nuo 2009 m. gruodžio 28 d.

Negrąžinta 2,03 ha žemės dalis patenka į VĮ Kauno miškų urėdijos teritoriją, t. y. žemė priskirta valstybės išperkamai žemei ir natūra negali būti grąžinama, tai patvirtina byloje esantys Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašai Nr. 44/1023791 ir Nr. 44/1023817 apie miškų ūkio žemės sklypus 169,4600 ha (ekosistemų apsaugos miškų sklypai ir rekreacinių miškų sklypai) ir 65,0600 ha (rekreacinių miškų sklypai).

Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 71 punktas numato, kad pagal Atkūrimo įstatymo 13 straipsnį miškai ir vandens telkiniai iš piliečių išperkami valstybės, jeigu jie yra: priskirti valstybinės reikšmės miškams, valstybinės reikšmės vidaus vandenims. Šių miškų ir vandens telkinių plotus tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

Teisėjų kolegija, sistemiškai, teleologiniu būdu aiškindama Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio redakcijos, galiojusios iki 2012 m. sausio 31 d., bei redakcijos, galiojančios ginčui aktualiu metu, turinį, sprendžia, jog pilietis turėjo teisę iki 2003 m. balandžio 1 d. išreikšti valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo arba pakeisti jau išreikštą valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo. Vėliau, po 2003 m. balandžio 1 d., pateikti piliečio prašymai dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo išreiškimo (pakeitimo) negalėjo ir negali sukurti teisinės pareigos institucijai atkurti nuosavybės teises bet kokiu piliečio nurodytu būdu. Šiame kontekste svarbu yra tai, kad ginčui spręsti aktuali Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio redakcija numato konkrečius būdus, kuriais nuosavybės teisės gali būti atkuriamos, ir nesuteikia besąlyginės teisės reikalauti, kad asmeniui nuosavybės teisės būtų atkuriamos tik natūra. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalis tokį atkūrimą sieja, be kita ko, su atlyginimu pinigais.

Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog nuostata, kad jei negalima grąžinti turto natūra, turi būti skiriama kompensacija, neprieštarauja nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo principams, nes teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atkūrimą. Sprendžiant, ar kompensacija už natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamąjį turtą yra teisinga, atsižvelgtina į tai, kad ne Lietuvos valstybė neteisėtai nacionalizavo ar kitais neteisėtais būdais nusavino savininkų turtą; Lietuvos valstybė, siekdama bent iš dalies atkurti teisingumą – atkurti pažeistas nuosavybės teises, pasirinko ne restitutio in integrum, bet ribotą restituciją; yra dvi teisingumo atkūrimo, kai savininkams yra kompensuojama už natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamąjį turtą, pusės: teisingumas ir savininko, ir visos visuomenės atžvilgiu. Okupacinės valdžios neteisėti veiksmai padarė milžinišką žalą ne tik savininkams, kurių nuosavybės teisės buvo paneigtos, bet ir visai visuomenei, visai valstybei; atkuriant teisingumą savininkų atžvilgiu, negali būti nepaisoma teisingumo visos visuomenės, kurios nariai yra ir šie savininkai, atžvilgiu; nuosavybės teisių atkūrimo procese turi būti siekiama pusiausvyros tarp asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, ir visos visuomenės interesų.

Atitinkamai Konstitucinis Teismas akcentavo, kad, sprendžiant, ar kompensacija už natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamąjį turtą yra teisinga, atsižvelgtina ne tik į negrąžinamo natūra turto dabartinę rinkos vertę, bet ir šio turto vertę tuo metu, kai jis buvo neteisėtai nacionalizuotas ar kitais neteisėtais būdais nusavintas, taip pat į šio turto kokybės ir vertės pokyčius. Valstybė negali nustatyti tokių kompensavimo būdų ir dydžių, kurie visuomenei ir valstybei būtų finansiškai nepakeliami, dėl jų visuomenei tektų neproporcingai didelė finansinė našta, galėtų kilti socialinė įtampa ir priešprieša. Priešingu atveju būtų pažeistas konstitucinis darnios ir teisingos visuomenės imperatyvas, todėl atsižvelgiant į valstybės galimybes gali būti nustatyti atitinkami kompensacijų už valstybės išperkamą turtą dydžiai (žr. Konstitucinio Teismo 2013 m. rugsėjo 11 d. nutarimą).

Iš esmės toks vertinimas dera ir su Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) pozicija. EŽTT 2003 m. kovo 4 d. sprendime Jantner prieš Slovakiją konstatavo, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) Protokolo Nr. 1 1 straipsnis neapriboja susitariančiųjų šalių laisvės nustatyti nuosavybės restitucijos mastą ir pasirinkti sąlygas, kuriomis jos sutinka atkurti buvusių savininkų nuosavybės teises. Valstybėse, kuriose vyksta restitucijos procesas, teisė į restituciją nėra absoliuti, ji gali būti įgyvendinama laikantis įvairių sąlygų ir apribojimų (žr. EŽTT 2010 m. spalio 12 d. sprendimą M. A. ir kt. prieš Rumuniją). EŽTT 2005 m. kovo 2 d. nutarime dėl priimtinumo Maltzan ir kt. prieš Vokietiją, kurioje pareiškėjai už neteisėtai nusavintą negrąžintiną žemę siekė gauti gerokai didesnę kompensaciją, atitinkančią tikrąją šios žemės vertę, konstatavo, kad nei įstatymais, kuriais buvo nustatyti kompensacijos dydžiai, nei Vokietijos Federalinio Konstitucinio Teismo sprendimais, kuriuose buvo tiriama žemės reformos įstatymų atitiktis Pagrindiniam įstatymui, nebuvo pažeista pareiškėjų teisė netrukdomai naudotis savo nuosavybe. Šiame nutarime EŽTT taip pat pažymėjo, kad, jeigu valstybė apsisprendžia pašalinti tam tikrų aktų, kurie nesuderinami su demokratinės santvarkos principais, pasekmes, už kurias ji nėra atsakinga, valstybė įgyvendindama tokią politiką turi plačią veiksmų laisvę. EŽTT 2007 m. gegužės 15 d. nutarime dėl priimtinumo Leuschner prieš Vokietiją pažymėjo, kad pareiškėjas, kuris ginčijo kompensacijos už neteisėtai nusavintą negrąžintiną žemę dydį, neturėjo teisėto lūkesčio gauti didesnę kompensacijos sumą nei nustatyta įstatyme, todėl jis negali remtis Konvencijos Protokolo Nr. 1 1 straipsniu. Konvencijos Protokolo Nr. 1 1 straipsnyje negarantuojama teisė į visišką kompensaciją už neteisėtai nusavintą turtą (žr. EŽTT 2004 m. birželio 22 d. sprendimą Broniowski prieš Lenkiją). EŽTT taip pat pažymi, jog pertvarkydama savo teisinę sistemą ir ekonomiką valstybė gali priimti sprendimus, kuriais nustatytas atlyginimas už neteisėtai nusavintą asmeniui nuosavybės teise priklausiusį turtą yra gerokai mažesnis nei šio turto rinkos vertė (žr. EŽTT 2011 m. lapkričio 15 d. sprendimą Sivova ir Koleva prieš Bulgariją). Taigi, kaip matyti iš pateiktų išaiškinimų, pagal EŽTT jurisprudenciją teisė į restituciją – nuosavybės teisių atkūrimą – taip pat nėra absoliuti, ji gali būti įgyvendinama laikantis įvairių sąlygų ir apribojimų; Konvencija negarantuoja teisės į visišką kompensaciją už neteisėtai nusavintą turtą; atlyginimas už neteisėtai nusavintą asmeniui nuosavybės teise priklausiusį turtą gali būti gerokai mažesnis nei šio turto rinkos vertė.

Pareiškėja nurodė, kad atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba pažeidė Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 3 dalį, kurioje numatyta, kad institucijos, nagrinėjančios piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nesant galimybės pagal šį įstatymą nuosavybę grąžinti natūra, privalo piliečiams raštu pasiūlyti kitus šiame įstatyme numatytus atlyginimo būdus. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad 1991 m. spalio 30 d. O. Ž. prašyme buvo nurodyti du atkūrimo būdai, t. y. gauti kompensaciją ir individualiai ūkininkauti, o vėlesniuose (po Įstatymo numatyto termino pakeisti valią dėl būdo) pareiškėjos prašymuose buvo prašoma atkurti tik natūra. Taip pat skundo vienas iš reikalavimų yra atkurti nuosavybės teisę į 2,03 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini), Kauno rajone, Kauno apskrityje, natūra.

Pranešimas ar nepranešimas piliečiui apie kitus nuosavybės teisių atkūrimo būdus nesudaro kliūčių patiems pretendentams domėtis nuosavybės teisių atkūrimo procesu ir teikti prašymą dėl kito nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Kiekvienas asmuo teisiniuose santykiuose turi ne tik teises, bet ir tam tikras pareigas, o tai įpareigoja patį suinteresuotą asmenį veikti rūpestingai, operatyviai ir racionaliai, siekiant išvengti kliūčių siekiamam tikslui, šiuo atveju – nuosavybės teisių į žemę atkūrimui. Teismas sutinka su aplinkybe, jog atsakovė nepranešdama apie pasirinkto nuosavybės atkūrimo būdo pakeitimo galimybę padarė nustatytos tvarkos pažeidimą, tačiau toks pažeidimas nelaikomas esminiu, turinčiu įtakos priimto sprendimo teisėtumui, ir laikomas formalaus pobūdžio, todėl priimto sprendimo dėl šio pareiškėjos nurodyto pažeidimo naikinti nėra pagrindo.

Taip pat pareiškėja skunde teigia, kad jos valios dėl nuosavybės atkūrimo būdo grąžinti žemę pinigais nebuvo. 1991 m. spalio mėnesį pareiškėjos vyro A. Ž. motina O. Ž. prašymą pildė ne savo ranka, parašas irgi ne jos. Pažymėtina, kad pirminis prašymas, pateiktas 1991 m. spalio 30 d., ne pareiškėjos, o jos vyro mamos pretendentės O. Ž. ir šiame prašyme nurodyta valia atkurti nuosavybės teises kompensacija ir suteikiant žemės individualiai ūkininkauti. Kaip minėta, pareiškėjos prašymai yra pateikti 2017 m. gruodžio 27 d. ir 2019 m. lapkričio 14 d., po įstatymo nustatyto termino pakeisti valią dėl būdo. O. Ž. parašas prašyme nėra įstatymo nustatyta tvarka nuginčytas, byloje nėra pateikta duomenų, patvirtinančių šią pareiškėjos nurodytą aplinkybę. Teismas, priimdamas sprendimą, negali vadovautis prielaidomis ir abejonėmis, todėl nesant byloje pateiktų įrodymų toks teiginys atmestinas. Pažymėtina, jog nuo O. Ž. prašymo padavimo dienos praėjo jau apie 30 metų, t. y. pakankamas laiko tarpas nustatyti pareiškėjos nurodytas aplinkybes, be to, byloje nėra duomenų, jog pati O. Ž. buvo abejojusi dėl savo parašo pateikiant prašymą ar dėl pasirinkto nuosavybės atkūrimo būdo. Teismas sutinka su atsakovės argumentais, jog minėto prašymo pagrindu jau yra atkurta nuosavybės teisė į 5,80 ha žemės pretendentams O. Ž., J., ir A. Ž., J., ir paaiškėjus (įstatymo nustatyta tvarka nuginčijus), kad prašymas pateiktas vis dėlto ne O. Ž., J., ir jis būtų pripažintas negaliojančiu, tuomet ir nuosavybės teisių atkūrimas būtų negalimas ir naikintini visi šio prašymo pagrindu priimti sprendimai.

Antras pareiškėjos reikalavimas, kuriuo pareiškėja prašo įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą atkurti nuosavybės teisę į 2,03 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini), Raudondvario sen., Kauno rajone, Kauno apskrityje, natūra, yra išvestinio pobūdžio, todėl, nepatenkinus pagrindinio reikalavimo dėl sprendimo panaikinimo, nėra pagrindo tenkinti išvestinį reikalavimą ir įpareigoti instituciją atlikti veiksmus. Be to, teismas pažymi, jog reikalavimas teismui suformuluotas netinkamai, kadangi tokio pobūdžio sprendimų priėmimas yra viešojo administravimo subjekto (atsakovo) prerogatyva.

Remiantis išdėstytu teisiniu reglamentavimu skundas atmestinas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą turi proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Prašymai dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo pateikiami teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos. Nagrinėjamu atveju tokių prašymų šalys nepateikė, todėl teismas nesprendžia bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimo.

Visus kitus proceso dalyvių argumentus teismas laiko pertekliniais, nesusijusiais su skundo pagrindu ir dalyku, neturinčiais teisinės reikšmės skundo atmetimui (patenkinimui). Dėl šios priežasties šie argumentai detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.), taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjos V. Ž. skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.