- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-04-20
- Bylos Nr.
- AS-488-575/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00548-2016-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ramūnas Gadliauskas (pirm.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė, Ričardas Piličiauskas (pran.)
- Pareiškėjas
- E. P.
- Kategorijos
- 63.3.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo E. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 24 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. P. skundą Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir butpinigių priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas E. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–4), prašydamas panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK) 2015 m. gruodžio 31 d. sprendimą Nr. 10-PR2-74202 ir priteisti iš Vilniaus AVPK butpinigius už laikotarpį nuo 2015 m. rugsėjo 16 d. iki sprendimo skirti ir mokėti pareiškėjui butpinigius priėmimo dienos, jeigu toks sprendimas nebus priimtas – iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 24 d. nutartimi (b. l. 27–28) pareiškėjo skundą atsisakė priimti ir nutarė, nutarčiai įsiteisėjus, skundą su priedais grąžinti pareiškėjui.
Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 25 straipsnį, prieš kreipiantis į administracinį teismą, įstatymų numatytų viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai ar veiksmai (neveikimas) gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją. ABTĮ 22 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad įstatymo nustatytais atvejais skundas (prašymas) pirmiausia turi būti paduodamas administracinių ginčų komisijai ar kitai išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai, po to skundas gali būti paduodamas ir administraciniam teismui. Atitinkamai nagrinėjamu atveju pareiškėjas teismui su skundu pateikė Vilniaus AVPK 2015 m. gruodžio 31 d. tarnybinį pranešimą „Dėl komisijos sprendimo“ Nr. 10-PR2-74202 ir skundžia būtent šį aktą. Tačiau teismas atkreipė dėmesį, kad minėtame tarnybiniame pranešime nurodoma, jog pareiškėjo 2015 m. rugsėjo 16 d. prašymas dėl butpinigių mokėjimo pakartotinai išnagrinėtas Prašymų skirti materialines pašalpas nagrinėjimo, butpinigių mokėjimo ir tarnybinių butų bei priedų ir priemokų skyrimo komisijoje (toliau – ir Komisija) 2015 m. gruodžio 17 d. ir pareiškėjo prašymo nuspręsta netenkinti. Taigi, teismas sprendė, kad pareiškėjui teisines pasekmes sukelia būtent minėtos Komisijos 2015 m. gruodžio 17 d. sprendimas, o ne prašomas panaikinti tarnybinis pranešimas. Tuo tarpu butpinigių vidaus tarnybos sistemos pareigūnams skyrimo, mokėjimo ir mokėjimo nutraukimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. 1V-395 (2015 m. birželio 9 d. įsakymo Nr. 1V-397 redakcija) patvirtintas Butpinigių vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokėjimo tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas), kurio 22 punkte nustatyta, kad Vidaus reikalų ministerijos kanclerio sprendimas neskirti butpinigių gali būti skundžiamas vidaus reikalų ministrui, o įstaigos vadovo sprendimas neskirti butpinigių gali būti skundžiamas atitinkamos vidaus reikalų centrinės įstaigos vadovui. Vidaus reikalų ministro ar vidaus reikalų centrinės įstaigos vadovo sprendimas gali būti skundžiamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka teismui. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas atkreipė dėmesį, jog Aprašo 22 punkto prasme įstaigos vadovo sprendimas neskirti butpinigių gali būti skundžiamas atitinkamos vidaus reikalų centrinės įstaigos vadovui, o tik tuomet teismui. Tačiau iš skundo turinio matyti, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas jam nepalankaus sprendimo neskundė centrinei institucijai – Policijos departamentui, t. y. nepasinaudojo išankstine ginčo ne per teismą nagrinėjimo tvarka. Todėl, remdamasis šiomis aplinkybėmis, teismas pareiškėjo skundą atsisakė priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu.
III.
Pareiškėjas E. P., nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 24 d. nutartimi, pateikė atskirąjį skundą (b. l. 30–31), prašydamas panaikinti minėtą nutartį. Pareiškėjas pažymi, kad ABTĮ 25 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog prieš kreipiantis į administracinį teismą, įstatymų numatytų viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai ar veiksmai (neveikimas) gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją. Taigi, asmuo neprivalo laikytis ne įstatyme, o žemesnės teisinės galios teisės akte nustatytos išankstinio skundo nagrinėjimo ne teismo tvarkos, ir, jei įstatyme nėra nustatyta privaloma ikiteisminė ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka, asmuo viešojo administravimo subjekto priimtą individualų aktą, kuris sukelia teisines pasekmes, gali skųsti tiesiogiai teismui. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas teigė, kad šiuo atveju nebuvo privaloma laikytis išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka reikalavimo, kadangi jis numatytas ne įstatyme, o Aprašo 22 punkte, t. y. poįstatyminiame akte. Be to, pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad pagal ABTĮ 37 straipsnį, gavus teisme skundą (prašymą) ir nustačius, jog jis neatitinka reikalavimų, nustatomas terminas trūkumams pašalinti, todėl skundžiamoje pirmosios instancijos teismo nutartyje nurodytas netikslus ar neteisingas skundžiamas aktas nėra pagrindas atsisakyti skundą priimti. Pareiškėjas kartu pabrėžia, kad apie priimtą Komisijos 2015 m. gruodžio 17 d. sprendimą buvo informuotas būtent Vilniaus AVPK 2015 m. gruodžio 31 d. tarnybiniu pranešimu Nr. 10-PR2-74202, su kuriuo buvo supažindintas tik 2016 m. sausio 18 d. Šiame kontekste pareiškėjas papildomai nurodo, kad gavęs nutartį dėl pirmosios instancijos teismo nutarties atsisakyti priimti pareiškėjo skundą panaikinimo ar nutartį trūkumams pašalinti, skundą patikslins.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 24 d. nutarties, kuria ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu pareiškėjo skundą atsisakyta priimti, teisėtumas ir pagrįstumas.
ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatyta, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas (teismas) motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą), jeigu pareiškėjas nesilaikė tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad ABTĮ 25 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog prieš kreipiantis į administracinį teismą, viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai ar veiksmai (neveikimas) gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją. Atsižvelgiant į šią įstatymo normą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) jurisprudencijoje ne kartą yra akcentuota, jog teisminės gynybos prieinamumo ir universalumo principas reikalauja, kad privaloma ikiteisminė ginčo sprendimo tvarka būtų aiškiai numatyta įstatyme, o įstatymo nuostatos, nustatančios privalomą ikiteisminę ginčo sprendimo tvarką, negali būti aiškinamos plečiamai. Kitaip tariant, asmuo neprivalo laikytis ne įstatyme, o žemesnės teisinės galios teisės akte nustatytos išankstinio skundo nagrinėjimo ne teismo tvarkos, ir, jei įstatyme nėra nustatyta privaloma ikiteisminė ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka, asmuo viešojo administravimo subjekto priimtą individualų aktą, kuris sukelia teisines pasekmes, gali skųsti tiesiogiai teismui (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenį Nr. 19, 2010, P. 461–462). Todėl, kai įstatymas tam tikrai bylų kategorijai nenustato privalomos ikiteisminės ginčo nagrinėjimo tvarkos, pareiškėjas turi pasirinkimo teisę: jis gali, prieš kreipdamasis į teismą, pasinaudoti išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka arba tiesiogiai paduoti skundą teismui.
Taigi, ABTĮ 25 straipsnio 1 dalis numato, jog imperatyvią prievolę pasinaudoti išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka prieš kreipiantis su skundu į teismą gali numatyti tik įstatymai: „prieš kreipiantis į administracinį teismą, įstatymų numatytų viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai ar veiksmai (neveikimas) gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją“. Be to, kaip minėta, ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 3 punktas taip pat numato, jog skundą atsisakoma priimti, jeigu „pareiškėjas nesilaikė tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos“. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. lapkričio 28 d. įsakymas Nr. 1V-395 (2015 m. birželio 9 d. įsakymo Nr. 1V-397 redakcija), kuriuo patvirtintas Butpinigių vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokėjimo tvarkos aprašas, ir kurio nuostatomis vadovavosi pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad pareiškėjas nepasinaudojo privaloma ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka, yra poįstatyminis teisės aktas. Todėl jo nuostatos negali būti aiškinamos, kaip nustatančios imperatyvią pareigą pareiškėjui prieš kreipiantis į teismą privalomai naudotis būtent jame numatyta išankstine ginčo nagrinėjimo tvarka. Pabrėžtina, kad ši išvada atitinka nuosekliai formuojamą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., LVAT 2007 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS8-486/2007, 2010 m. kovo 26 d. nutartį Administracinė byla Nr. AS858-209/2010, 2016 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-683-146/2016 ir kt.).
Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas prieš kreipdamasis į teismą nepasinaudojo nustatyta privaloma bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarka, yra nepagrįsta. Todėl nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo atskirasis skundas tenkinamas, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 24 d. nutartis naikinama ir pareiškėjo skundo priėmimo klausimas grąžinamas tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo E. P. atskirąjį skundą tenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 24 d. nutartį panaikinti ir perduoti pareiškėjo E. P. skundo priėmimo klausimą tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.