- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-10-20
- Bylos Nr.
- 2S-1100-56/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rasa Gudžiūnienė, Algirdas Auruškevičius
- Ieškovas
- A. M.
Teisėja A. Kalinauskienė Proc. sprendimo kategorijos: 122.2;
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
2009 m. spalio 20 d.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Petro Jaržemskio
kolegijos teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Algirdo Auruškevičiaus
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009-06-15 nutarties, kuria civilinė byla nutraukta kaip neteisminga Vilniaus miesto 1 apylinkės teismui.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.Ginčo esmė
Ieškovė A. M. su ieškiniu, kurį vėliau patikslino, kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovo SIA ,,Air Baltic Corporation“ 250 EUR kompensaciją dėl atšaukto skrydžio, 5 procentus metinių palūkanų bei bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad 2008-11-19 turėjo vykti oro bendrovės ,,Air Baltic“ lėktuvo reisu (skrydžio Nr. BT 216) Berlynas –Vilnius. Dėl techninių kliūčių atšaukus minėtą reisą, ieškovei buvo pasiūlyta skristi kitu reisu, dėl to į paskyrimo vietą ji atvyko 7 valandomis vėliau nei privalėjo. Remdamasi Europos parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 261/2004 taisyklėmis nurodė, kad keleivis atšaukus skrydį turi teisę į kompensaciją (7 str.). Kompensacijos dydį 50 procentų vežėjas gali sumažinti pasiūlęs keleiviams vykti į galutinę paskirties vietą kitu maršrutu ir kito skrydžio atvykimo laikas yra vėlesnis už keleivio įsigytame biliete, nurodytą tvarkaraštyje atvykimo laiką ir laiko tarpas yra mažesnis už nurodytą (a) ir (c) punktuose. Galimybė nemokėti kompensacijos yra numatyta Reglamento 5 straipsnio 3 dalyje, skrydį vykdančiai bendrovei įrodžius, jog skrydis buvo atšauktas dėl įpatingų aplinkybių, nurodytų Reglamento 14 straipsnyje, kurių negalima būtų buvę išvengti net imantis visų pagrįstų priemonių. Remdamasi Reglamento 7 straipsnio 1 dalimi ieškovė nurodė, kad atšaukus skrydį, ji turi teisę į 250 EUR dydžio kompensaciją. Pagrindo ją mažinti nėra. 2008-11-21 raštu ieškovė kreipėsi į atsakovą prašydama išmokėti jai priklausančią kompensaciją. Atsakovas su pretenzija nesutiko, nurodydamas, jog techninės priežastys, dėl kurių skrydis buvo atšauktas, yra įpatingos aplinkybės ir pagrindo išmokėti ieškovės prašomos kompensacijos nėra. Reikalaudama priklausančios kompensacijos ieškovė kreipėsi į teismą.
Atsiliepimas
Atsakovas SIA ,,Air Baltic Corporation“ atsiliepime prašė bylą nutraukti kaip neteismingą Vilniaus miesto 1 apylinkės teismui.
Nurodė, kad vežimo sutarties šalys pasirinko sutartinį teismingumą, todėl vienašališkai viena iš šalių jo pakeisti negali. Net jei ir šalys nebūtų susitarusios dėl teismingumo, ieškinys turėtų būti pareiškiamas pagal atsakovo buveinės registracijos vietą. Atsakovo buveinė yra registruota Latvijoje. Ieškovė reiškia ieškinį pagal bendrovės filialo registracijos vietą. Ieškovės reikalavimas bei kilęs ginčas jokių sąsajų su atsakovo filialu neturi, taigi, negali būti taikoma CPK 30 str. 3 d. Todėl byla turi būti nutraukta kaip neteisminga Lietuvos Respublikos teismui.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009-06-15 nutartimi atsakovo prašymas buvo patenkintas ir civilinė byla nutraukta kaip neteismingą Vilniaus miesto 1 apylinkės teismui. Ieškovei išaiškinta teisė kreiptis su ieškiniu į Latvijos Respublikos teismą arba Tarptautinio komercinio arbitražo teismą Rygoje.
Teismas pažymėjo, kad bilieto neatsiejama dalis yra atsakovo SIA „Air Baltic Corporation“ Keleivių ir bagažo vežimo taisyklės (toliau-Taisyklės) (Taisyklių 1 str. termino „bilietas“ sąvoka), kurių 20 straipsnyje nustatyta, jog vežimo sutarčiai taikoma Latvijos teisė ir visi ginčai, kurie negali būti išspręsti abiejų šalių, ieškovui pareikalavus bus iškelti teisme, Tarptautiniame Komercijos Arbitražo teisme, esančio Rygoje arba taikomajame Latvijos Respublikos teisme.
Teismas sprendė, kad vežimo oru sutarties šalys yra pasirinkusios sutartinį teismingumą (CPK 32 str.), o esant sutartiniam teismingumui, viena iš šalių vienašališkai negali jo keisti.
Teismas atmetė ieškovės argumentus dėl ieškinio teismingumo pagal CPK 30 str. 3 d., Monrealio konvenciją kaip nepagrįstus, pažymėdamas, jog Europos Sąjungos Reglamentas Nr. 261/2004, kuriuo ieškovė grindžia savo reikalavimą, nereglamentuoja teismingumo klausimų.
Teismas konstatavo, kad ieškovės ieškinys yra paduotas pažeidžiant teismingumo taisykles bei neteismingas Vilniaus miesto 1 apylinkės teismui. Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 137 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 293 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas bylą nutraukė.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą teisiniai argumentai
Ieškovė A. M. atskiruoju skundu prašo teismo nutartį panaikinti ir bylą išspręsti iš esmės.
Nurodo, kad teismo išvada dėl šalių pasirinkto teismingumo yra nepagrįsta, nes, byloje nepateikti jokie įrodymai pagrindžiantys tokią teismo išvadą. Atsakovas nurodęs, kad kitu būdu, nei kad įsigijant bilietą bei patvirtinant jog yra sutinkama su keleivių vežimo taisyklėmis, bilieto įsigyti negalima, turėjo savo argumentus paremti įrodymais. Nepateikdamas jokių savo argumentus pagrindžiančių įrodymų, atsakovas savo teiginių neįrodė, todėl teismas priimdamas skundžiamą nutartį vadovavosi neįrodytomis aplinkybėmis. Teismas skundžiamoje nutartyje nepasisakė, kai oro vežimo sutartis, kurią teismo nuomone sudarė ieškovės darbdavys įtakojo jos, kaip keleivės, teises. Aktuali vežimo sutarties redakcija yra 2009-03-05 redakcijos, tačiau byloje nepateikti įrodymai, jog minėta taisyklių redakcija galiojo ieškovės darbdaviui įsigijant bilietus skrydžiui ir jose buvo numatytas sutartinis teismingumas. Teismas nepagrįstai netaikė ieškovės atžvilgiu Civilinio kodekso 6.186 straipsnio bei 6.188 straipsnio 2 dalies 18 punkto nuostatų, neargumentavo, kuo keleivė reglamento prasme skiriasi nuo kitų keleivių ir nepagrįstai nelaikė vartotoja. Netinkamai taikydamas Reglamento normas teismas iškreipė jų prasmę.
Teismas skundžiamoje nutartyje nepagrįstai sprendė, jog Monrealio konvencijos nuostatos byloje netaikomos. Minėtos konvencijos nuostatos taikomos visiems tarptautiniams keleivių, bagažo arba krovinių vežimams, kuriuos už atlygį vykdo orlaivis, todėl į konvencijos nuostatas turėjo būti atsižvelgta. Joje įtvirtinama ieškovo teisė rinktis, kurioje šalyje jis pareikš ieškinį (33 str.). Prie minėtos konvencijos yra prisijungusios ir Latvija bei Lietuva, todėl ieškovė pagrįstai pasirinko Lietuvos teismą, kuriame ketina ginti savo teises. Teismas nesprendė Monrealio konvencijos ir tarp ginčo šalių sudarytos vežimo oru sutarties santykio. Monrealio konvencijos 33 straipsnyje nėra įtvirtinta galimybė šalių susitarimu keisti Konvencijoje įtvirtinto teismingumo salygų, o yra įtvirtintas draudimas sudaryti išlygas ar kitokius specialius susitarimus pažeidžiančius Konvencijos taisykles (49 str.).
Teismas nepasisakė dėl Civilinio proceso kodekso 30 straipsnio 3 dalies taikymo byloje. Ieškovė bilietą įsigijo Lietuvoje, skrydis vykdytas į Lietuvą, todėl laiko nepagrįstu atsakovo argumentą, jog ieškinys nesusijęs su atsakovo filialo buveine. Atsakovas sutarties salygas nustatė vienašališkai, tuo pažeisdamas sutarties laisvės principą (CK 6.156 str.). Nustačius, jog byla turi būti nagrinėjama Latvijoje, ieškovei būtų užkertama galimybė ginti savo teises, kurias jai garantuoja ES. Byloje turi būti taikoma Europos sąjungos teisė ir klausimas kylantis dėl bylos teismingumo turi būti išaiškintas.
Atsiliepimas
Atsakovas SIA ,,Air Baltic Corporation“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašė jį atmesti; priteisti iš ieškovės atsakovo patirtas išlaidas.
Nurodo, kad ieškovės argumentas, jog ji keleivių vežimo sutarties nesudarė, nepagrįstas, nes kitaip ji nebūtų galėjusi skristi lėktuvu. Byloje pateikti tinkami įrodymai, jog keleivių gabenimo oro transportu sutartis buvo sudaryta, nes ieškovė pateikė elektrioninės formos vežimo oru sutarties sudarymą patvirtinantį dokumentą. Pažymėjo, kad nuo 2008-06-01 Tarptautinės oro transporto asociacijos(IATA) agentai, kelionių agentūros. Parduodančios aviakompanijų bilietus, nebeišduoda popierinių bilietų ir juos keičia teisės aktais leidžiamais elektroniniais dokumentais. Į Byla pateiktose keleivių ir bagažo vežimo taisyklių 20 punkte nustatyta, kad iš oro sutarties kylantiems ginčams su keleiviais yra taikomas sutartinis teismingumas. Minėta sutartis nustato imperatyvias salygas dėl atsakovo atsakomybės esant netinkamai suteiktoms paslaugoms, dėl kurių susitarta vežimo oro sutartimi. Monrealio konvencija be kita ko reglamentuoja aviakompanijų atsakomybės keleiviams klausimus konvencijoje numatytais atvejais, apimtimi ir tvarka, bei numato tam tikras su tokių reikalavimų, paremtų konvencijos nuostatomis, pareiškimu susijusias jurisdikcijos nuostatas, todėl minėtos konvencijos nuostatos byloje negali būti taikomos. Atsakovė nepagrįstai remiasi Civilinio proceso kodekso 30 straipsnio 3 dalies nuostatomis, nes atsakovo filialas Lietuvoje nevykdo jokios veiklos išskyrus atsakovo bilietų platinimą kasose.
Atskiriesiems skundams nagrinėti taikytinos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).
Teisėjų kolegija išnagrinėjusi civilinės bylos medžiagą, atskirojo skundo bei atsiliepimo į jį argumentus konstatuoja, kad pirmos instancijos teismo nutartis priimta neteisingai įvertinus faktines bylos aplinkybes, netinkamai aiškinant procesinės teisės normas reglamentuojančias ginčo santykį, todėl skundžiama nutartis negali būti laikoma teisėta ir pagrįsta (CPK 263 str.).
Pirmos instancijos teismas skundžiamoje nutartyje sprendė, kad vežimo oru sutarties šalys yra pasirinkusios sutartinį teismingumą (CPK 32 str.), o esant sutartiniam teismingumui, viena iš šalių vienašališkai negali jo keisti. Teismas atmetė ieškovės argumentus dėl ieškinio teismingumo pagal CPK 30 str. 3 d., Monrealio konvenciją, kaip nepagrįstus bei pažymėjo, jog Europos Sąjungos Reglamentas Nr. 261/2004, kuriuo ieškovė grindžia savo reikalavimą, nereglamentuoja teismingumo klausimų. Teismas konstatavo, kad ieškovės ieškinys yra paduotas pažeidžiant teismingumo taisykles, todėl neteismingas Vilniaus miesto 1 apylinkės teismui.
Su tokiomis pirmos instancijos teismo išvadomis teisėjų kolegija nesutinka. Lietuvos Respublikai tapus Europos Sąjungos nare, nacionalinių teisės aktų nuostatos derinamos su Bendrijos vartotojų teisių apsaugos acquis nuostatomis, o nacionalinė teisė turi būti aiškinama taip, kad neprieštarautų Europos Sąjungos teisei ir ETT formuojamai praktikai.
Kaip minėta pirmos instancijos teismas, kaip nepagrįstus atmetė ieškovės argumentus dėl Monrealio konvencijos taikymo nagrinėjamoje byloje bei pažymėjo, kad jog Europos Sąjungos Reglamentas Nr. 261/2004, kuriuo ieškovė grindžia savo reikalavimą, nereglamentuoja teismingumo klausimų. Toks teismo argumentas laikytinas nepagrįstu.
Monrealio konvencijos 33 straipsnio 1 dalis nustato, kad ,,ieškinys dėl žalos atlyginimo ieškovo nuožiūra privalo būti pareiškiamas vienos iš valstybių, šios konvencijos Šalių, teritorijoje, arba vežėjo gyvenamosios ar pagrindinės ūkinės-komercinės veiklos verslo vietos arba ūkinės komercinės verslo vietos, kurioje buvo sudaryta sutartis, arba paskirties vietos teismui. Europos Teisingumo Teismas 2009-07-09 sprendime Nr. C-204/08, pažymėjo, kad iš Reglamento Nr. 261/2004, 7 straipsnio kildinama teisė, kuria nori pasinaudoti ieškovas pagrindinėje byloje, yra teisė į fiksuotą ir visiems keleiviams vienodą kompensaciją atšaukus skrydį, kuri nesusijusi su žalos atlyginimu pagal Monrealio konvencijos 19 straipsnį, todėl atitinkamoms Reglamento Nr. 261/2004 ir Monrealio konvencijos nuostatomis grindžiamos teisės yra skirtingo teisinio pobūdžio“ Vadinasi, jei ieškinys yra grindžiamas tik Reglamentu Nr. 261/2004, jį reikia nagrinėti atsižvelgiant į Reglamentą Nr. 44/2001“ (Europos Teisingumo Teismo sprendimas 2009-07-09 byloje C-204/08, (27), (28)).
Civilinio kodekso 6.807 straipsnyje nustatyta, kad keleiviai ir bagažas vežami pagal vežimo sutartis. Vežimo sąlygas nustato Civilinis kodeksas, atskirų transporto šakų kodeksai ir kiti įstatymai, Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys bei kiti transporto teisės aktai. Lietuvos Respublikos aviacijos įstatymo 70 straipsnyje (2005 m. vasario 15 d. įstatymo redakcija; Žin., 2005, Nr. 31–971), kuriame apibrėžtas kompensavimas už atsisakymą vežti, nustatyta, bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-43/2008 konstatuota, kad šiuos santykius reglamentuoja 2004 m. vasario 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 261/2004, nustatantis bendras kompensavimo ir pagalbos keleiviams taisykles atsisakymo vežti ir skrydžių atšaukimo arba atidėjimo ilgam laikui atveju, panaikinantis Reglamentą (EEB) 295/91. Reglamento 1 straipsnyje apibrėžti Reglamento tikslai ir nurodyta, kad šis Reglamentas jame nurodytomis sąlygomis nustato minimalias keleivių teises, kai jų skrydis atšaukiamas (b punktas).
Europos Teisingumo teismas yra konstatavęs, kad esant tiek prekybiniams, tiek paslaugų teikimo santykiams Europos Sąjungos valstybėse narėse, nustatant konkretų teismą kurio jurisdikcijai priskiriama nagrinėti byla, turi būti vadovaujamasi artumo ir nuspėjamumo kriterijais, kai skirtingose valstybėse narėse yra kelios šių paslaugų teikimo vietos. Skirtingose valstybėse narėse esant kelioms paslaugų teikimo vietoms būtina ieškoti vietos kuri užtikrina glaudžiausią ryšį tarp nagrinėjamos sutarties (keleivių vežimo) ir jurisdikciją turinčio teismo, įskaitant vietą, kur pagal sutartį turi būti teikiamos pagrindinės paslaugos. Vienintelės vietos, kurios yra tiesiogiai susijusios su sutartimi prisiimtų įsipareigojimų (prievolių) vykdymu ir teikiamomis paslaugomis yra lėktuvo išvykimo ir atvykimo vietos, kurios ir turi būti laikomos pagrindinių paslaugų, esančių oro transporto sutarties dalyku, teikimo vietomis (Europos Teisingumo Teismo sprendimas 2009-07-09 byloje C-204/08; (37),(38), (41))
Byloje nustatyta, kad 2008-10-30 darbdavys, ieškovei internetu užsakė bilietą skrydžiui Berlynas-Vilnius. Elektroninio bilieto kopija ETKT 6575793006815, patvirtina, kad ieškovė turėjo 2008-11-19 turėjo vykti oro bendrovės ,,Air Baltic“ lėktuvų reisu (skrydžio Nr. 216) Berlynas-Vilnius, išvykimo iš Berlyno Tegel oro uosto laikas 13:55 val., atvykimo į Vilniaus tarptautinį oro uostą laikas 17:05. Nurodytą reisą atidėjus dėl techninių kliūčių ieškovei buvo pasiūlyta rinktis maršrutą Berlynas-Ryga-Vilnius kuriuo ieškovė pasinaudojo, kad galėtų grįžti į Vilnių.
Sutinkamai su Civilinio kodekso 6.809 straipsniu, pagal keleivio vežimo sutartį vežėjas įsipareigoja nuvežti keleivį į paskirties punktą, o keleivis – sumokėti už vežimą nustatytą užmokestį. Keleivio vežimo sutarties sudarymą patvirtina bilietas. Į bylą pateikta elektroninio bilieto kopija patvirtina, kad ieškovė sudarė su atsakovu vežimo oru sutartį. Skrydžiai pagal sudarytą su ieškovu sutartį turėjo vykti Europos Sąjungos valstybių ribose, skrydį turėjo vykdyti bendrijos oro vežėjas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija pažymi, kad 2004 m. vasario 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamentu EB) Nr. 261/2004, yra siekiama užtikrinti aukštą keleivių apsaugos lygį. Remiantis minėto Reglamento 16 straipsnio nuostata, kiekvienas keleivis gali pasiskųsti bet kuriai pagal 16 straipsnio 1 dalį paskirtai įstaigai arba bet kuriai kitai valstybės narės paskirtai kompetentingai įstaigai dėl bet kurio įtariamo šio Reglamento pažeidimo bet kuriame valstybės narės teritorijoje esančiame oro uoste arba dėl bet kurio skrydžio iš trečiosios šalies į oro uostą, esantį toje teritorijoje. Be to, teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad CK 1.39 straipsnis, kuris aiškiai reglamentuoja užsienio teisės taikymo vartojimo sutartims klausimų sprendimo tvarką, numato, kad šalių teisė pasirinkti sutartinei prievolei taikytiną teisę, neatima ir neriboja vartotojo teisės ginti savo interesus priemonėmis ir būdais, kuriuos nustato jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisė. Taigi apeliantas turėjo teisę kreiptis į savo gyvenamosios vietos teismą, tai yra į Lietuvos Respublikos teismą.
Vadovaudamasi išdėstytu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su ieškovės argumentu, jog minėto Reglamento preambulės nuostatoms dėl aukštesnio lygio ir efektyvesnės keleivių teisių apsaugos prieštarautų ribojimas keleiviui iš Reglamento kylančias teises savo gyvenamosios vietos valstybėje, įpareigojant kreiptis į laisvai paslaugas visoje Europoje teikiančio aviakompanijos buveinės valstybės teismines institucijas.
Nurodytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmos instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog ieškovė norėdama gauti kompensaciją, turi kreiptis į Rygos komercinį arbitražą ar Rygos teismą, nes ieškinys pagal su oro bendrove sudarytą sutartį ir šia sutartimi bei Reglamentu Nr. 261/2004 grindžiamas ieškinys dėl kompensacijos, ieškovo pasirinkimu turi nagrinėti, ieškovo nuožiūra pasirinktas teismas kurio teritorijoje yra lėktuvo išvykimo ar atvykimo vieta, kaip jos apibrėžtos sutartyje. Kadangi lėktuvo atvykimo vieta yra Lietuvos Respublika, Vilnius, ieškovė pagrįstai kreipėsi į Vilniaus miesto pirmą apylinkės teismą.
Vadovaudamasi išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, jog dėl netinkamo procesinės teisės normų aiškinimo ir taikymo pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina (CPK 320 str., 329 str. 1 d., 338 str.), o byla perduotina nagrinėti iš naujo tam pačiam pirmosios instancijos teismui (CPK 137 str., 337 str. 3 p).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 str. 3 p., kolegija
nutarė:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. birželio 15 d. nutartį panaikinti ir bylą pagal ieškovės A. M. ieškinį dėl žalos atlyginimo perduoti nagrinėti iš naujo tam pačiam pirmosios instancijos teismui.