Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2015-06-18 · Civilinė byla Nr. 2A-367-464/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-06-18
Bylos Nr.
2A-367-464/2015
Teisminio proceso Nr.
2-55-3-01330-2013-8
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Egidija Tamošiūnienė, Dalia Kačinskienė, Nijolė Piškinaitė
Ieškovas
AAS Gjensidige Baltic, Lietuvoje, AAS ,,Gjensidige Baltic“
Atsakovas
uždarajai akcinei draudimo bendrovei ,,Draudėjų pagalbos centras“, BTA Insurance Company SE
Trečiasis asmuo
V. D.
Advokatai
Irina Lemežytė
Kategorijos
  • 42.9pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-367-464/2015Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01330-2013-8Procesinio sprendimo kategorijos: 42.9.; 73.2.6.1.; 114.11.; 121.11. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. birželio 18 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nijolės Piškinaitės ir Egidijos Tamošiūnienės teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo AAS Gjensidige Baltic, Lietuvoje veikiančio per AAS ,,Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3105-603/2014 pagal ieškovo AAS ,,Gjensidige Baltic“, Lietuvoje veikiančio per AAS ,,Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą, ieškinį atsakovams uždarajai akcinei draudimo bendrovei ,,Draudėjų pagalbos centras“ ir BTA Insurance Company SE dėl netinkamo sutarčių vykdymo ir žalos atlyginimo, trečiasis asmuo – V. D..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas AAS Gjensidige Baltic, Lietuvoje veikiantis per AAS ,,Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą, kreipėsi į teismą ir patikslintame ieškinyje (t. 1, b. l. 131-137) prašė priteisti solidariai iš atsakovų UADB ,,Draudėjų pagalbos centras“ ir šio draudiko BTA Insurance Company SE 218 494 Lt dydžio skolą, 7 865,78 Lt delspinigių, 6 proc. dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2010-10-18 tarp jo ir UADB ,,Draudėjų pagalbos centras“ buvo sudaryta bendradarbiavimo sutartis Nr. B32/10 (toliau – ir Bendradarbiavimo sutartis), pagal kurią atsakovas įsipareigojo ieškovo vardu tinkamai sudarinėti draudimo sutartis ir tarpininkauti jas sudarant. 2012-04-13 ieškovui pradėjus administruoti vieną iš žalos bylų, paaiškėjo, kad atsakovas, sudarydamas draudimo sutartį, vietoj transporto priemonės savininko – juridinio asmens, nurodė fizinį asmenį. Ši aplinkybė, kuri buvo nustatyta ir kitose atsakovo sudarytose ginčo draudimo sutartyse (iš viso 22 atvejai), lėmė tai, kad buvo netinkamai paskaičiuotos metinės draudimo įmokos, t. y. mažesnės. Dėl šios priežasties ieškovas patyrė iš viso 218 494 Lt dydžio žalą, kurią atlyginti privalo atsakovas UADB ,,Draudėjų pagalbos centras“, pažeidęs savo sutartinius įsipareigojimus. Ieškovo teigimu, atsižvelgiant į tai, kad atsakovo UADB ,,Draudėjų pagalbos centras“ civilinę atsakomybę draudimo tarpininkų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu yra apdraudęs atsakovas BTA Insurance Company SE, ieškovas taip pat įgijo teisę nukreipti į jį, kaip draudiką, UADB ,,Draudėjų pagalbos centras“ pareikštą reikalavimą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2014-10-17 sprendimu (t. 2, b. l. 74-82) ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad pareiga sudaryti civilinės atsakomybės draudimo sutartį tenka transporto priemonės savininkui bei asmeniui, šią transporto priemonę naudojančiam pagal lizingo (finansinės nuomos), išperkamosios nuomos ar pagal kitą panašaus pobūdžio sutartį, pagal kurią jam numatyta galimybė įgyti nuosavybės teisę į šią transporto priemonę per tam, tikrą terminą. Todėl sutiko su ieškovo argumentais, kad draudėjas ir pareiga sudaryti draudimo sutartį visada siejama su nuosavybės teise, ir, priešingai nei nurodo atsakovai, draudėju negali būti transporto priemonę nuomos ar panaudos pagrindu valdantis asmuo. Ši nuostata atsakovui UADB ,,Draudėjų pagalbos centras“, kaip profesionalui savo darbinėje srityje, turėjo būti ir buvo žinoma, todėl UADB ,,Draudėjų pagalbos centras“, ieškinyje nurodytose draudimo sutartyse juridiniams asmenims priklausančias transporto priemones apdrausdamas fizinių asmenų, bet ne transporto priemonių savininkų, kurių vardu įregistruotos transporto priemonės, vardu ir dėl to neteisingai nustatydamas draudimo įmokų dydį pažeidė 2010-10-18 tarp jo ir ieškovo sudarytą Bendradarbiavimo sutartį Nr. B32/10. Spręsdamas klausimą dėl žalos atlyginimo teismas nurodė, kad ieškinyje prašomi atlyginti nuostoliai, atsiradę dėl sutartinių įsipareigojimų pažeidimo, grindžiami negautomis pajamomis, kurias ieškovas būtų gavęs, jeigu UADB ,,Draudėjų pagalbos centras“ draudėjais būtų nurodęs transporto priemonių savininkus. Teismo vertinimu, ieškovas neįrodė prašomo priteisti negautų pajamų dydžio, t. y. nepateikė įrodymų, kad ginčo laikotarpiu galiojo atitinkami draudimo įmokų dydžiai ieškovo pateiktos TPVCA privalomojo draudimo įmokos įprastinėms sutartims, ir todėl pagrindo ieškinio tenkinimui nėra.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Ieškovas AAS Gjensidige Baltic, Lietuvoje veikiantis per AAS ,,Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą, apeliaciniame skunde (t. 2, b. l. 90-91) prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014-10-17 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Nurodo, kad įrodinėdamas draudimo sutartims taikytinas įmokas jis teikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, kaip buvo skaičiuojama kaina, taip pat teikė TPVCA privalomojo draudimo įmokas įprastinėms sutartims. Taigi byloje yra rašytinių įrodymų, pagrindžiančių draudimo sutartims taikytinas įmokas. Atsakovas, turėdamas pareigą paneigti ieškovo pateiktus įrodymus, į bylą nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog ginčo laikotarpiu ieškovo įmokos buvo kitokio dydžio ar kad ieškovo taikytos įmokos buvo ženkliai didesnės už vyraujančias rinkoje kainas. Todėl teismas, vadovaudamasis tikimybių pusiausvyros principu, turėjo spręsti, jog labiau tikėtina, kad tokio dydžio įmokos ir buvo. Ieškovo teigimu, teismo išvada, kad draudimo įmokų dydžiams nustatyti yra būtinas ieškovo kompetentingo organo sprendimo pateikimas į bylą, nepagrįsta, nes joks teisės aktas nedraudžia draudimo bendrovei įmokų dydžius nustatyti žodiniu įsakymu. Draudikas, nustatydamas draudimo įmokų dydžius, atlieka begalę veiksmų (atlieka rinkos tyrimus, vertina eismo įvykių istoriją, išmokas, nuostolingumus ir pan.) ir jo įmokų kainodara laikoma komercine paslaptimi, ypač kai atsakovu byloje yra draudimo rinkos dalyvis. Kita vertus, TPVCA privalomojo draudimo įmokų įprastinėms sutartims ir su apeliaciniu skundu teikiamo papildomo įrodymo – išrašo iš AAS „Gjensidige Baltic" Lietuvos filialo direktorių tarybos 2011-06-02 balsavimo protokolo – įrodomoji galia lygiavertė (abu dokumentai yra parengti ieškovo), todėl pastarasis ir nebuvo teikiamas teismui.

Atsiliepimas

Atsakovas BTA Insurance Company SE atsiliepime į apeliacinį skundą (t. 2, b. l. 97-99) prašo skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad ieškovas, siekdamas nuostolių atlyginimo, be kitų aplinkybių, patvirtinančių Bendradarbiavimo sutarties vykdymo pažeidimus, privalo įrodyti ir atsakovo UADB ,,Draudėjų pagalbos centras“ padarytą žalą (CPK 178 str.). Ieškovo teiginiai, kad jo pateikti rašytiniai paaiškinimai ir TPVCA privalomo draudimo įmokos įprastinėms sutartims įrodo ginčo draudimo sutartims taikytinas įmokas, vertintini tik kaip jo nuomonė, kuri nesaisto teismo, turinčio diskrecijos teisę suformuoti savo įsitikinimą dėl tam tikrų aplinkybių, susijusių su ginčo dalyku, egzistavimo ar neegzistavimo (CPK 176 str. l d.). Tuo tarpu naujas įrodymas pateiktas nesavalaikiai, be to, yra su trūkumais (CPK 202 str.), todėl neturėtų būti priimtas apeliacinės instancijos teisme (CPK 314 str.). Pažymi, kad net jei ieškovas būtų įrodęs atsakovo UADB ,,Draudėjų pagalbos centras“ veiksmais padarytos žalos dydį, jis neturėtų prievolės šią žalą atlyginti.

Atsakovas UADB ,,Draudėjų pagalbos centras“ savo atsiliepime į apeliacinį skundą (t. 2, b. l. 101-105) prašo skundo netenkinti ir Vilniaus apygardos teismo 2014-10-17 sprendimą palikti nepakeistą, priteisti visas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

Ieškovas neįrodė vienos iš būtinųjų sąlygų civilinei atsakomybei kilti – nuostolių fakto ir jų dydžio. Į bylą pateikti rašytiniai paaiškinimai nelaikytini rašytiniais įrodymais pagal CPK 197 straipsnį, kiti pateikti dokumentai taip pat nepatvirtina, kad juose nurodomos įmokos buvo taikomos ginčo draudimo sutartims. Be to, jie nėra patvirtinti kompetentingo valdymo organo, nors įprastoje verslo praktikoje draudimo bendrovių valdymo organai patvirtina draudimo įmokų skaičiavimo metodikas, jose nustatydami konkrečius įmokų dydžius. Todėl teismas pagrįstai jais nesivadovavo. Ieškovui bylos nagrinėjimo metu nepateikus tinkamų įrodymų, atsakovas neturėjo galimybės pateikti juos paneigiančių įrodymų. Ieškovas nepagrįstai siekia nuostolių įrodinėjimo naštą perkelti atsakovui. Ieškovo prašomi atlyginti nuostoliai neatitinka nustatinėjant negautas pajamas taikomo realumo kriterijus. Kadangi juridiniai asmenys, kuriems priklausė transporto priemonės, anksčiau jokių sutartinių santykių su ieškovu neturėjo, ieškovas negalėjo numatyti pajamų iš draudimo sutarčių su jais ir pagrįstai tikėtis gauti iš šių juridinių asmenų pajamų. Ieškovas nepagrindė priežastinio ryšio tarp atsakovo atliktų veiksmų ir galimų nuostolių: pirma, informaciją apie draudėją atsakovui pateikė tretieji asmenys, kurie yra atsakingi už teisingų duomenų pateikimą; antra, ne atsakovo veiksmai turėjo įtakos tam, kad draudėjais būtu nurodyti fiziniai asmenys, atsakovas tik įformino draudimo sutartis. Tuo tarpu ieškovas dėl to netgi gavo naudos, nes ginčo sutartys dėl įmonėms taikomų pernelyg didelių draudimo įmokų iš viso nebūtų sudarytos. Aplinkybė, jog ieškovas, žinodamas apie tai, kad draudimo sutartys buvo sudarytos ne su transporto priemonių savininkais, tam neprieštaravo, priėmė draudimo įmokas ir didžiosios dalies sutarčių nepakeitė, nenutraukė, sudaro prielaidas svarstyti CK 6.259 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymą. Tik 5 iš 22 ginčo draudimo sutarčių buvo nutrauktos, todėl ieškovas negali reikalauti nuostolių dėl likusių 17 nenutrauktų sutarčių už laikotarpį, kurį jis žinojo, kad pateikta informacija yra klaidinga.Su apeliaciniu skundu pateikto 2011-06-02 AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialo direktorių balsavimo protokolo priėmimas pažeistų proceso koncentracijos ir ekonomiškumo, taip pat šalių procesinio lygiateisiškumo ir rungimosi principus (CPK 12 str., 17 str.). Ieškovas bylą vedė per kompetentingą teisininką ir bylos nagrinėjimo metu jam ne kartą buvo sudaryta galimybė pateikti jo ieškinį pagrindžiančius įrodymus, taigi CPK 314 straipsnyje nustatytos sąlygos (dėl pateikimo būtinybės atsiradimo po teismo sprendimo priėmimo, pirmosios instancijos teismo atsisakymo priimti įrodymus nagrinėjant bylą) neegzistuoja. Todėl pagrindo priimti aptariamą įrodymą apeliacinės instancijos teisme nėra, juolab kad bylos duomenys kelia abejonių dėl jo tikrumo.

Atsiliepimas

Trečiasis asmuo V. D. atsiliepime į apeliacinį skundą (t. 2, b. l. 106-110) prašo atmesti ieškovo prašymą prijungti prie bylos naują įrodymą, skundo netenkinti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2014-10-17 sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo tokius atsikirtimo argumentus:

1. Nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo priimti ieškovo teikiamą naują įrodymą, nes byloje nenustatytos CPK 314 straipsnyje apibrėžtos sąlygos. Pats ieškovas nurodo, kad teikiamas dokumentas neturi jokios didesnės įrodomosios galios, taigi neturėtų jokios įtakos kitokio teismo sprendimo priėmimui. Neaišku, ar teikiamas dokumentas priimtas kompetentingo organo (nėra atsakingo organo parašo), nėra aiškus dokumento turinys viso dokumento kontekste, dokumente nėra įforminto sprendimo, o tik siūlymas, kuris nė vieno kompetentingo asmens nėra pasirašytas ar kitaip patvirtintas Taigi šis dokumentas nėra tinkamas įrodymas, pagrindžiantis įmokų dydžių nustatymą balsų dauguma ar kita nustatyta tvarka.

2. Teismas sprendimą priėmė, įvertinęs visus bylos dalyvių pateiktus įrodymus ir nurodytas aplinkybes, ir tinkamai jį motyvavo. Tuo tarpu ieškovas neįrodė, kad realiai būtų gavęs pajamas, kurių atlyginimo reikalauja ieškinyje, kad dėl jo negautų pajamų kalti atsakovas ar trečiasis asmuo, todėl teismo priimtas sprendimas yra teisingas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo teisinį ir faktinį pagrindą, įvertinusi byloje esančius (ieškovo pirmosios instancijos teismui pateiktus) įrodymus, pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas juos vertino tinkamai ir surinktų duomenų pagrindu padarė teisingas išvadas dėl ginčo dalyko. Įrodinėjimo procesą reglamentuojančių teisės normų ar jomis įtvirtintų taisyklių pažeidimo nenustatyta, todėl su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad teisinių prielaidų patenkinti materialinį ieškinio reikalavimą dėl žalos (nuostolių) priteisimo nėra, kolegija sutinka. Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria tarp šalių susiklostę teisiniai santykiai kvalifikuoti kaip sutartiniai ir konstatuotas 2010-10-18 Bendradarbiavimo sutarties Nr. B32/10 pažeidimas neskundžiama, todėl dėl šios sprendimo dalies nepasisakytina.

Dėl naujo įrodymo priėmimo

CPK 314 straipsnyje yra įtvirtinta apeliacinės instancijos teismo teisė atsisakyti priimti į bylą naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, nebent pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti arba kai šių įrodymų būtinybė iškilo vėliau. Apeliantas būtinybės pateikti AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialo direktorių tarybos 2011-06-02 balsavimo protokolo Nr. 10 išrašo (t. 2, b. l. 94) tik apeliacinės instancijos teismui iš esmės grindžia vienintele aplinkybe, kad anksčiau poreikio teikti į bylą šį dokumentą nebuvo, kadangi jo įrodomoji vertė, apelianto įsitikinimu, yra lygiavertė TPVCA privalomojo draudimo įmokoms įprastinėms sutartims – abu dokumentai yra apelianto rengti.

Nurodyti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nepagrįsti ir nesuponuoja CPK 314 straipsnyje numatytos išimties taikymo. Civilinis procesas vyksta pagal įstatymų nustatytą tvarką, kurios turi laikytis tiek teismas, tiek proceso dalyviai. CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatyme nustatyta tvarka kreiptis į teismą tam, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymu saugomas interesas. Įstatymas teismui ir proceso šalims nustato bendrąją pareigą siekti, kad byla būtų išnagrinėta operatyviai. Ši dalyvaujančių byloje asmenų pareiga yra detalizuojama įvairiose įstatymo nuostatose. CPK 7 straipsnyje įtvirtinta dalyvaujančių byloje asmenų pareiga sąžiningai naudotis jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, rūpestingai ir laiku teikti įrodymus. CPK 8 straipsnio nuostatos įpareigoja teismą bendradarbiauti su byloje dalyvaujančiais asmenimis, taip pat nustato pareigą šalims bendradarbiauti tarpusavyje ir su teismu. Pirmiau nutartyje aptartos aplinkybės patvirtina, kad bylos nagrinėjimą pirmosios instancijos teismas buvo ne kartą atidėjęs, taip pat 2014-06-04 nutartimi jį atnaujino būtent dėl įrodymų, įskaitant ir įrodymų, susijusių su prašomos priteisti žalos (nuostolių) apskaičiavimo pagrindimu, nepakankamumo, taigi tinkamai įgyvendino jam tenkančią pareigą bendradarbiauti. Tuo tarpu apeliantas, kuriam, kaip bylą iniciavusiai proceso šaliai, pareiga laiku pateikti visus savo reikalavimus pagrindžiančius įrodymus kyla tiesiogiai iš atitinkamų teisės normų (CPK 7 str. 2 d., 12 str., 135 str. 2 d., 178 str.), ir kuriam, kaip savo srities (kurios tikslas – pelno siekimas) profesionalui, taikomi griežtesni reikalavimai dėl savo teisių ir pareigų žinojimo, nepateikdamas visų galimų įrodymų, pats prisiėmė riziką dėl ginčo baigties (CPK 181 str. 2 d.).

Pažymėtina ir tai, kad aptariamo dokumento prijungti prie bylos medžiagos apeliantas savo skunde net neprašo, kaip ir neįrodinėja CPK 314 straipsnyje numatytos išimties taikymo sąlygų -nepagrįsto pirmosios instancijos teismo atsisakymo jį priimti arba objektyviai (nuo paties apelianto valios nepriklausančios) atsiradusios būtinybės jį pateikti. Pirmiau neišsprendus naujo įrodymo prijungimo prie bylos medžiagos klausimo, neatsiranda ir teisinių prielaidų remtis šio dokumento turiniu, kai tą daro apeliantas savo apeliaciniam skunde.

Dėl pareigos įrodinėti ir įrodymų pakankamumo

Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 str. 1 d.). Įvertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, ar jų pakanka reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į bylos kategoriją, jos pobūdį ir kitas svarbias aplinkybes. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Įvertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai.

Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog į bylą pateikti įrodymai, kuriais buvo grindžiamas ieškinio materialinis reikalavimas dėl žalos (nuostolių) atlyginimo, įskaitant TPVCA privalomojo draudimo įmokų įprastinėms sutartims taisykles (skaičiuokles), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog ginčo laikotarpiu ginčo sutartims buvo ar turėjo būti taikomi apelianto įvardijami draudimo įmokų dydžiai, ir sprendė, kad prašomų priteisti negautų pajamų faktas bei dydis nėra įrodytas. Pažymėtina, kad tokiu atveju, kai šalis pateikia įrodymų, dėl kurių patikimumo ar pakankamumo teisiškai reikšmingam faktui konstatuoti teismui kyla pagrįstų abejonių, pareiga įrodyti fakto buvimą bei patikimumą to įrodymo, kuriuo ji remiasi, tenka jai pačiai, o ne kitai ginčo šaliai. Pagal bendrąją taisyklę įrodinėja tas, kas teigia (CPK 12 str., 178 str.). Todėl tokie apeliacinio skundo argumentai, kuriais iš esmės siekiama perkelti nuostolių atsiradimo fakto bei jų dydžio įrodinėjimo naštą atsakovams, tvirtinant, kad būtent atsakovai turėję nuginčyti ieškovo procesiniuose dokumentuose teikiamus argumentus dėl nustatytų draudimo įmokų konkrečių dydžių, nėra teisiškai pagrįsti ir kolegija į juos neatsižvelgia.

Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliantas, pareikšdamas atsakovui UADB ,,Draudėjų pagalbos centras“ pretenzijas dėl netinkamo Bendradarbiavimo sutarties vykdymo, pavyzdžiui, ginčo draudimo sutarties Nr. SGB 1046637 sutarties atveju, skaičiavimuose, kuriais buvo grindžiamas dėl netinkamos sutarties vykdymo atsiradusi žala, nurodė dvi alternatyvias turėjusios būti metinės draudimo įmokos sumas: 13 000 Lt (jei transporto priemonė būtų naudojama Lietuvoje) ir 32 500 Lt (jei (jei transporto priemonė būtų naudojama už Lietuvos ribų). Pradiniame ieškinyje nurodyta, kad minėtos draudimo sutarties atveju metinė draudimo įmoka faktiškai privalėjo būti 13 000 Lt (jei transporto priemonė būtų naudojama Lietuvoje). Galiausiai, patikslintame ieškinyje teigiama, kad aptariamu atveju turėjo būti paskaičiuota 10 000 Lt metinė draudimo įmoka (t. 1, b. l. 1-8, 74-76, 78-79, 131-137). Atsakovas UADB ,,Draudėjų pagalbos centras“ klausimą dėl nuostolių apskaičiavimo neaiškumo iškėlė savo rašytiniuose paaiškinimuose, dar iki patikslinto ieškinio pateikimo. Argumentą dėl reikalaujamų priteisti nuostolių dydžio nepagrįstumo išdėstė ir atsiliepime į patikslintą ieškinį (t. 1, b. l. 121-126, 188-193). 2014-04-03 teismo posėdyje atsakovo UADB ,,Draudėjų pagalbos centras“ atstovei keliant klausimą, kokie konkrečiai dokumentai patvirtina įmokų dydžius, taikomus priklausomai nuo to, ar draudimo apsauga taikoma fiziniam, ar juridiniam asmeniui, apelianto atstovas nurodė, kad remiantis įstatymo draudikui suteikta diskrecijos teise skaičiuoti kainas, atsižvelgiant į pasirinktas rizikas, įmokų dydžiai nustatomi remiantis patvirtintomis įmokų skaičiuoklėmis. Suteikiant galimybę apeliantui pateikti papildomus įrodymus, susijusius su įmokų paskaičiavimais, ir atskirsti į atsakovo UADB ,,Draudėjų pagalbos centras“ argumentus, bylos nagrinėjimas buvo atidėtas (t. 1, b. l. 250-254; garso įrašas užfiksuotas teismų informacinėje sistemoje LITEKO). 2014-04-17 teisme buvo gauti apelianto rašytiniai paaiškinimai, kuriuose išdėstyti įmokų apskaičiavimo principai, kur nurodyta, kad draudimo įmokos apskaičiuojamos vadovaujantis AAS „Gjensidige Baltic“ patvirtintais tarifais, t. y. TPVCA privalomojo draudimo įmokomis įprastinėms sutartims, kurias tvirtina įmonės valdyba. Tačiau tokio pobūdžio dokumentai į bylą nebuvo pateikti (t. 1, b. l. 256-258). 2014-05-15 teismo posėdyje atsakovo UADB ,,Draudėjų pagalbos centras“ atstovė pakartotinai atkreipė dėmesį, kad rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytame apskaičiavime nurodyti dydžiai nepagrįsti jokiais įstaigos vidaus dokumentais, 2014-07-03 teismo posėdyje, kuris įvyko teismui atnaujinus bylos nagrinėjimą iš esmės, tokią savo procesinę poziciją palaikė. Siekdamas išsiaiškinti visas ginčo aplinkybes, teismas pakartotinai siūlė ieškovui pateikti papildomus įrodymus ir bylos nagrinėjimą tuo tikslu dar kartą atidėjo (t. 2, b. l. 2-5, 14-16; garso įrašas, užfiksuotas teismų informacinėje sistemoje LITEKO). 2014-08-13 apeliantas pateikė į bylą draudimo sutarčių skaičiuokles (t. 2, b. l. 21-28). Pažymėtina, kad iš jų turinio nėra objektyvios galimybės nustatyti, kada ir kokio įmonės organo sprendimu buvo patvirtinti įmokų dydžiai, kurie, apelianto teigimu, turėtų būti taikomi skaičiuojant kiekvienos ginčo draudimo sutarties atveju priteistinos žalos (nuostolių) dydį. Apelianto teikiamų įmokų dydžių patikimumo klausimas, nesant pirmiau nurodytų duomenų, taip pat buvo keliamas ir 2014-09-15 teismo posėdyje. Į argumentus šiuo aspektu apelianto atstovas atsakė, jog reikalavimas pateikti tokius įrodymus yra perteklinis (t. 2, b. l. 67-72).

Susiklosčiusioje situacijoje teisėjų kolegija neturi nei faktinio, nei teisinio pagrindo nesutikti su skundžiamame sprendime padaryta išvada, jog prašomų priteisti negautų pajamų dydis nėra tinkamai pagrįstas, kas, net ir nustačius atsakovo UADB ,,Draudėjų pagalbos centras“ veiksmų neteisėtumą (Bendradarbiavimo sutarties pažeidimo faktą), sudaro pagrindą ieškinį atmesti. Kaip pirmiau nurodyta, pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles būtent ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, t. y. įrodyti žalos faktą ir dydį. Todėl apeliaciniame skunde ši įrodinėjimo pareiga nepagrįstai perkeliama atsakovui. Vien ta aplinkybė, jog apeliantas nesutinka su byloje surinktų įrodymų atliktu vertinimu ir jo pagrindu padarytomis išvadomis, pati savaime nepatvirtina netinkamo įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, suformuluotų CPK 176–185 straipsniuose, taikymo.

Apeliaciniame skunde taip pat pažymima, kad apelianto draudimo įmokų kainodara laikoma komercine paslaptimi, ypač kai atsakovu byloje yra draudimo rinkos dalyvis. Tokie apelianto argumentai, kuriais apeliuojama į poreikį apsaugoti informaciją, laikytina komercine paslaptimi, nevertintini, kadangi šios aplinkybės apeliantas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nekėlė, o grįsti apeliacinį skundą aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, įstatymas draudžia (CPK 306 str. 2 d., 312 str.).

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad, reikalaudamas priteisti skirtumą nuo sumos, kuri turėjo būti nustatyta, nurodžius tinkamą savininką – juridinį asmenį, apeliantas prašo atlyginti nuostolius, kurių jis nebūtų patyręs, jei nebūtų buvę atsakovo UADB ,,Draudėjų pagalbos centras“ neteisėtų veiksmų, t. y. prašo žalos atlyginimo, kuri savo esme atitinka negautų pajamų (netiesioginių nuostolių) sampratą (CK 6.249 str. 1 d.). Pagal teismų praktikoje susiformavusias nuostatas, esminę reikšmę galimybei priteisti negautas pajamas ir užtikrinti visiško nuostolių atlyginimo (restitutio in integrum) principą turi įrodinėjimo proceso specifika. Negautų pajamų įrodinėjimas reiškia aplinkybių, kurių nebuvo, tačiau galėjo būti, jei nebūtų neteisėtų veiksmų, įrodinėjimą. Taigi įrodinėjama negautų pajamų reali gavimo galimybė ir jų dydis. Vadinasi, bylos šalis, reikšdama reikalavimą atlyginti netiesioginius nuostolius, turi įrodyti, kad ji patyrė realių nuostolių, t. y. negavo pajamų būtent dėl sutarties kontrahento neteisėtų veiksmų. Patirti netiesioginiai nuostoliai turi būti pagrįsti realiomis, įrodytomis, neišvengiamomis, o ne tikėtinomis pajamomis. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad apie tai, ar patirti nuostoliai gali būti vertinami kaip negautos pajamos arba patirtos išlaidos (turto sumažėjimas), spręstina pagal tokius kriterijus: 1) ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; 2) ar pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai veiklai; 3) ar šių pajamų negauta dėl neteisėtų skolininko veiksmų. Asmuo, prašantis priteisti nuostolius, patirtų negautos naudos forma, privalo įrodyti tokių nuostolių realumą, dydį ir priežastinį ryšį su neteisėtais veiksmais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-06-28 nutartis c. b. Nr. 3K-3-391/2013).

Nagrinėjamos bylos atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo UADB ,,Draudėjų pagalbos centras“ veiksmų neteisėtumą. Tuo tarpu pirmiau nurodytos sąlygos, būtinos negautoms pajamoms pagrįsti, byloje liko neįrodytos t. y. nėra jokių duomenų apie tai, ar apeliantas galėjo pagrįstai tikėtis gauti prašomas priteisti pajamas (tokio dydžio draudimo įmokas) ir ar būtent atsakovo veiksmai lėmė, kad tokios pajamos nebuvo gautos. Iš tiesų apeliantas, kuriam tenka pareiga įrodyti, kad patyrė nuostolių negautos naudos forma, šių aplinkybių net neįrodinėjo, o iš esmės rėmėsi vien ginčo draudimo sutarčių sudarymo faktu. Tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi ginčo transporto priemonių draudimo aplinkybes – draudimo apsaugos užtikrinimas buvo įgyvendintas pasirenkant draudimo rūšį, taikytiną draudėjams, kaip fiziniams asmenims; apelianto deklaruojamos taikytinos įmokos juridiniams asmenims net keliolika kartų didesnės; atsakovo UADB ,,Draudėjų pagalbos centras“ teigimu, ginčo draudimo sutartis sudarę asmenys buvo nauji klientai (šios aplinkybės apeliantas neginčijo) – negali nesutikti su atsakovo UADB ,,Draudėjų pagalbos centras“ atsikirtimo į skundą argumentais, kad labiau tikėtina, jog tokiomis sąlygomis, kurių hipotetinį egzistavimą įrodinėja apeliantas, ginčo sutartys apskritai nebūtų sudarytos, arba, pavyzdžiui, galėjo būti sudarytos kitoje draudimo kompanijoje žemesnėmis draudimo įmokomis, taigi ir reikalaujamų atlyginti didesnių pajamų apeliantas nebūtų gavęs. Iš 2014-05-15, 2014-09-15 teismo posėdžių garso įrašuose užfiksuotos informacijos matyti, kad ir pats apeliantas nėra įsitikinęs, kad draudėjai būtų mokėję jo nurodomas kainas, jo atstovui nėra netgi žinoma, ar dėl draudimo apsaugos byloje nagrinėjamomis aplinkybėmis suteikimo ginčo transporto priemonėms buvo kreiptasi į savininkus (teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys).

Apeliantui nepateikus įrodymų, patvirtinančių ieškinio argumentus, kuriais grindžiamas prašomos priteisti žalos (nuostolių) faktas ir dydis, teisėjų kolegija pripažįsta, kad ieškinys pagrįstai atmestas neįrodžius visų sąlygų civilinei atsakomybei taikyti (CPK 12 str., 178 str.). Apeliacinio skundo motyvai nesudaro pagrindo konstatuoti skundžiamo teismo sprendimo neteisėtumo ir / ar nepagrįstumo, todėl jis paliekamas nepakeistas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Atsakovo UADB „Draudėjų pagalbos centras“ ir trečiojo asmens V. D. atsiliepimuose į apeliacinį skundą pareikšti prašymai priteisti apeliacinės instancijos teisme turėtas bylinėjimosi išlaidas (t. 2, b. l. 105, 110), nesant tokių išlaidų faktą bei dydį pagrindžiančių įrodymų, negali bū9ti tenkinami (CPK 98 str.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjos Dalia KačinskienėNijolė PiškinaitėEgidija Tamošiūnienė