Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Bartašienės (pirmininkė ir pranešėja),Egidijaus Mockevičiaus ir Vilijos Valantienės,

teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. O. G. apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. O. G. ieškinį atsakovams A. J. ir T. J. dėl nekilnojamojo daikto valdymo pažeidimo pašalinimo

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Radviliškio rajono savivaldybės administracija pateikė išvadą, kurioje nurodė, kad ieškovės A. O. G. dūmtraukis nėra užkištas, galimybė naudotis šildymo prietaisu yra.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

1. Nurodo, kad teismas neteisingai taikė ir aiškino materialias ir procesines teisės normas, kas lėmė neteisingo ir nepagrįsto teismo sprendimo priėmimą.Teismui buvo pateiktas negatorinis ieškinys, tačiau teismas tarp šalių susiklosčiusius santykius identifikavo kaip ginčą dėl naudojimosi bendru kaminu CK 4.75 str. prasme, todėl šalims buvo netinkamai paskirstytos įrodinėjimo pareigos. Teismas vertino, kad ieškovė neįrodė, kad atsakovai netinkamai naudodamiesi bendrosios dalinės nuosavybės objektu pagal nustatytą tvarką pažeidžia ieškovės teises. Atkreiptinas dėmesys, kad šios bylos esmė yra nuosavybės teisių gynimo būdas, kuomet pareiškus negatorinį ieškinį nėra reikalaujama, kad ieškovas įrodinėtų atsakovų kaltę, nes nurodomos tik faktinės aplinkybės.

2. Teikiant negatorinį ieškinį pakanka įrodyti dvi aplinkybes: kad asmuo yra turto savininkas ir kad jo teisės pažeistos. Ieškovė šias aplinkybes įrodė: ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklauso butas, esantis (duomenys neskelbtini), pagal buto techninės apskaitos knygą, ieškovės ir atsakovų butams priskirtas bendro naudojimo kaminas; pažeistas ieškovės teises įrodo antstolės R. A. 2013-11-13 faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, kuriame konstatuotos faktinės aplinkybės, kad buto, priklausančio ieškovei, kamino anga yra užkimšta statybinėmis medžiagomis.

3. CPK 422 str. įtvirtinta, kad nagrinėdamas bylą dėl valdymo pažeidimo fakto, teismas išsiaiškina tik paskutinį valdymą bei jo pažeidimo faktą, nesiaiškindamas nei atsakovo teisės į daiktą, nei jo geros valios. Šiuo bylos nagrinėjamu atveju, valdymo pažeidimo faktas yra užfiksuotas faktinių aplinkybių protokole ir yra šio ieškinio nagrinėjimo ribos. Tuo tarpu pirmos instancijos teismas peržengė civilinės bylos nagrinėjimo ribas ir ėmė aiškintis kamino naudojimosi tvarką, kuri nėra šios bylos dalykas.

4. Teismas Radviliškio rajono savivaldybės pranešimą laikė esminiu įrodymu, tačiau nemotyvavo kaip šis pranešimas siejasi su ieškinio dalyku. Buto techninės apskaitos knygoje kamino pertvaros kaip nurodytos pateiktoje išvadoje nėra numatytos, todėl atsakovai negalėjo savavališkai jos įsirengti ar keisti jos padėtį. Atitinkamai tokie atsakovų veiksmai gali būti traktuojami kaip trukdymas ieškovei tinkamai naudotis kaminu. Antra vertus, pateikta išvada nėra tinkamas įrodymas nagrinėjamo ginčo atveju, kadangi neatitinka įrodymo sąsajumo su įrodinėjimo dalyku laiko atžvilgiu. Kadangi ieškovės teisių pažeidimas buvo konstatuotas 2013-11-13 antstolės faktinių aplinkybių konstatavimo dalyku, išvadoje pateikti duomenys nenuginčija faktinių aplinkybių protokole užfiksuotų aplinkybių, be to specialistas remiasi 2012-12-10 raštu Nr.S-2962-(8.12), kuris nagrinėjamo ieškinio kontekste nėra aktualus. Negatorinio ieškinio atveju ieškove neturi įrodinėti atsakovo veiksmų neteisėtumo, jei pats atsakovas neįrodys savo veiksmų teisėtumo.

1. Pati ieškovė ieškinio teisiniu pagrindu nurodo LR CK 4.74 str., 4.82 str., 4.19 str., 14.72 str., 4.73 str., 4.98 str., 4.83 str., 4.37 str. 1 d., todėl CPK 178 str., reglamentuojantis įrodinėjimo pareigą, yra privalomas abiem šalims.

2. Negatorinis ieškinys yra nepagrįstas, nes ieškovė kelia ginčą dėl kamino, kaip ieškovės ir atsakovų priklausinio, naudojimo tvarkos. Kaminas nuo pat namo pastatymo turėjo dvi angas: viena anga buvo skirta ieškovės butui, kita - atsakovų butui. Atsakovai nėra atsakingi už tai, kad ieškovė neprižiūrėjo savo kamino dalies su jos butui skirta anga. Per keletą dešimtmečių kaminas buvo pradėjęs griūti, tačiau ieškovė dėl to nieko nedarė, tuo tarpu atsakovai jiems priklausančią kamino angą savo lėšomis remontavo. Pažymi, kad ieškovė savo kamino dalį bute išgriovė ir bandė prasikirsti skylę į atsakovams skirto kamino dalį – atsakovų butui skirtą kamino angą. Dėl dūmų atsakovai savo buto grindų lygyje savo kamino dalį - angą užtaisė, kad į jų butą neitų dūmai. Ieškovei skirta kamino dalis - anga yra nenaudojama. Mano, kad ieškovė galimai nebesuvokia savo veiksmų, teismo posėdžio metu negalėjo atsakyti į elementarius klausimus, galimai jai reikalinga globa.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tarp jų ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nenustačius absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, pasisakoma dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo objekto naudojimosi tvarkos.

Pirmosios instancijos teismas nustatė faktines bylos aplinkybes, kad ieškovė A. O. G. yra buto, esančio (duomenys neskelbtini), savininkė (8 b.1.). Atsakovai A. J. ir T. J. yra buto, esančio (duomenys neskelbtini), savininkai. Ieškovės ir atsakovų butai yra dviaukščiame name (13-15 b.1.). Šiaulių apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Radviliškio priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos valstybinės priešgaisrinės priežiūros poskyrio raštas patvirtina, kad atsakovų krosnis ir dūmtraukis bei jo pajungimas atitinka priešgaisrinius saugos reikalavimus, krosnis ir dūmtraukis įrengti tuo metu kai buvo statomas gyvenamasis namas (80-81 b.1.). Radviliškio rajono savivaldybės administracijos pranešimo bei prie jo pridėto principinės kamino angos naudojimo schemos Nr. 1 matyti, kad kaminą sudaro dvi atskiros vertikalios angos. Atsakovai naudojasi pirmąja kamino anga, kurioje tarp viršutinio atsakovų buto ir apatinio ieškovės buto įrengta pertvara, o ieškovė turi galimybę naudotis antrąja kamino anga.

Pripažintina, kad apeliantė pareiškė negatorinį ieškinį dėl nekilnojamojo daikto valdymo pažeidimo pašalinimo.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nuosavybė neliečiama, o 2 dalyje – kad nuosavybės teises saugo įstatymai. Aiškindamas šias nuostatas Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pagal Konstituciją savininkas turi teisę su jam priklausančiu turtu atlikti bet kokius veiksmus, išskyrus uždraustus įstatymu, naudoti savo turtą ir lemti jo likimą bet kuriuo būdu, kuriuo nepažeidžiamos kitų asmenų teisės ir laisvės. Kiti asmenys turi nepažeisti šių savininko teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją, kitų pažeidimų (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas). Nuosavybės teisė, kaip daiktinė teisė, yra absoliutaus pobūdžio. Tai reiškia, kad savininkas šią teisę gali naudoti prieš visus asmenis. Jis gali reikalauti jo, kaip savininko, teisių nepažeidinėti ir iš bet kurio pažeidėjo gali reikalauti pašalinti pažeidimus nepriklausomai nuo to, ar jie susiję su valdymo netekimu. Nuosavybės teisės absoliutumas nereiškia, kad ši teisė negali būti varžoma, tačiau tik įstatymo ar įstatymo pagrindu – teismo (CK 1.2 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucijos 23 straipsnio nuostata, jog nuosavybės teises saugo įstatymai, lemia teisinį nuosavybės santykių reglamentavimą, reiškiantį nuosavybės teisių įgyvendinimo tam tikrų taisyklių nustatymą, laikantis Konstitucijos reikalavimo, jog įstatymu turi būti garantuojama nuosavybės teisių apsauga. Ši Konstitucijos nuostata išreikšta CK 4.37 straipsnio 1 dalyje įtvirtintoje nuosavybės teisės apibrėžtyje, pagal kurią nuosavybės teisė yra išimtinė daiktinė savininko teisė savo nuožiūra nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti.

Nuosavybės teisės įgyvendinimo ribos priklauso nuo to, ar daiktas priklauso vienam asmeniui, ar keliems asmenims vienu metu, t. y. nuosavybė yra asmeninė ar bendroji. Nagrinėjamoje byloje šalys yra ginčo objekto bendraturtės. Esant tokiai situacijai pagal CK 4.72 straipsnio 1 dalį laikoma, kad bendras daiktas valdomas, naudojamas ir juo disponuojama bendrosios dalinės nuosavybės teise. Bendrosios nuosavybės teisė traktuotina kaip savininko teisių apribojimas, kai savininko teisės ribojamos ne trečiųjų asmenų, bet kitų to paties nuosavybės teisės objekto savininkų. Bendrosios dalinės nuosavybės teisės ypatumas – savininkų daugetas lemia, kad, be santykių su trečiaisiais asmenimis, susiklosto ir vidiniai bendraturčių teisiniai santykiai, kitaip tariant, jie turi įvairių teisių ir pareigų vienas kitam. Pagrindinė bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo taisyklė, taikoma bendraturčių vidiniams santykiams, kuri kartu yra ir pagrindinis specifinis bendrosios dalinės nuosavybės teisės požymis bei esminė sąlyga bendro objekto valdymui, naudojimui, disponavimui, įtvirtinta CK 4.75 straipsnio 1 dalyje, kai bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Kasacinis teismas CK 4.75 straipsnio nuostatą aiškina kaip bendraturčių pareigą, šiems įgyvendinant valdymo, naudojimo ir disponavimo teises, išnaudoti visas galimybes suderinti savo valią dėl bendro daikto likimo, nesiekti savo interesų apsaugos kito bendraturčio teisių suvaržymo sąskaita ir aktyviai ieškoti priimtiniausio visoms šalims sprendimo būdo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. K. v. N. K., bylos Nr. 3K-3-536/2006; 2006 m. lapkričio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. A. v. D. Š., bylos Nr. 3K-3-576/2006).Teisėjų kolegija konstatuoja, kad CK 4.75 straipsnio nuostatos apima ir bendraturčių pareigą valdant bendrą daiktą bendradarbiauti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. M. D. v. R. T., bylos Nr. 3K-3-233/2010). Bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo klausimai turi būti sprendžiami vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintu nuosavybės neliečiamumo principu. Pažymėtina, kad nuosavybės neliečiamumas įstatymų leidėjo apibrėžtas ir kaip civilinių santykių teisinio reglamentavimo principas (CK 1.2 straipsnio 1 dalis), o CK 4.93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublika garantuoja visiems savininkams vienodą teisių apsaugą. Taigi, nagrinėjant konkrečių asmenų civilinį ginčą dėl naudojimosi bendrąja daline nuosavybe esančiu turtu, aiškinti civilinės teisės normas dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo ir jas taikyti privalu taip, kad nebūtų pažeidžiamos šių asmenų konstitucinės teisės į nuosavybę, tačiau būtina atsižvelgti ir į tai, jog šis principas, kaip ir kiti tiek konstituciniai, tiek civilinės teisės principai, nėra absoliutus ir ginant vieno asmens nuosavybės teises taikytinas taip, kad nebūtų pažeidžiamos kitų asmenų nuosavybės teisės. Be to, nuosavybės neliečiamumo principas turi būti taikomas derinant jį su kitais civilinės teisės principais, įtvirtintais CK 1.2 straipsnio 1 dalyje: civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo, teisinio apibrėžtumo, neleistinumo piktnaudžiauti teise, visokeriopos civilinių teisių teisinės gynybos.

CK 4.98 straipsnyje, kuriame įtvirtintas savininko teisių gynimo būdas – negatorinis ieškinys, nustatyta, kad savininkas gali reikalauti pašalinti bet kuriuos jo teisių pažeidimus, net ir nesusijusius su valdymo netekimu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl šios teisės normos aiškinimo ir taikymo, yra konstatavęs, kad ieškovas, pareiškęs negatorinį ieškinį, turi įrodyti du dalykus: 1) kad jis yra turto savininkas; 2) kad jo teisės yra pažeistos. Savininkas neturi įrodinėti, kad jo teises pažeidžiantis asmuo elgiasi neteisėtai. Priešingai, atsakovas turi įrodyti, jog jo elgesys visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus. Faktinės bylos aplinkybės pripažįstamos nustatytomis, kai yra pasiekiamas įstatyme įtvirtintas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros su ginčo dalyku susijusios aplinkybės egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnis). Tuo teismas įsitikina vykstant įrodinėjimo procesui, kai pateikiami, tiriami ir vertinami įrodymai. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis (CPK 185 straipsnis). Tik teisingai nustačius teisiškai reikšmingas faktines bylos aplinkybes galima tinkamai pritaikyti materialiosios teisės normas ir teisingai išspręsti ginčą, nes teisės normos taikomos vadovaujantis jose įtvirtintomis jų taikymo sąlygomis ir atsižvelgus į konkrečioje byloje nustatytas konkrečias faktines aplinkybes. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino ieškovės A. O. G. ieškinį neįrodytu. Pažymėtina, kad apeliantė savo nekilnojamojo turto pažeidimo faktą grindžia antstolės R. A. 2013 m. lapkričio 13 d. Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu (12-21 b.l.), kuriame antstolė nurodė, kad adresu (duomenys neskelbtini), dešiniajame koridoriaus kampe sumūryta kamino anga, angos apačioje įmūrytos durelės, jas atidarius ir veidrodėliu bei žibintu apžiūrint kamino angą nustatyta, kad iš kamino angos viršaus dienos šviesa nesklido, pastebėta aukštai kamino angoje esanti statybinių medžiagų užtvara, antstolė nurodė, kad kamino anga yra užkišta statybinėmis medžiagomis (12 b.l.). Šiaulių apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Radviliškio priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos valstybinės priešgaisrinės priežiūros poskyrio rašte nurodoma, kad atsakovų krosnis ir dūmtraukis bei jo pajungimas atitinka priešgaisrinius saugos reikalavimus, krosnis ir dūmtraukis įrengti tuo metu kai buvo statomas gyvenamasis namas (80-89 b.1.). Radviliškio rajono savivaldybės administracijos pranešime „Dėl išvados pateikimo civilinėje byloje“ konstatuota, kad atsakovai nėra užkišę ieškovei priklausančios kamino angos statybinėmis medžiagomis (109 b.l.). Byloje esančių įrodymų pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovai naudojais tik jiems priklausančia kamino anga, o tai, kad atsakovai savo kamino angą tarp atsakovų ir ieškovės buto užtaisė statybinėmis medžiagomis, nelėmė ieškovei priklausančios kamino angos naudojimo pažeidimo. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad ieškovė remiasi antstolės Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu, tačiau jame tik nurodomas faktas, kad anga užtaisyta statybinėmis medžiagomis, tačiau tai nėra naudojimo pažeidimo konstatavimas. Aplinkybių, būtinų įrodyti negatorinį ieškinį ieškovė nepagrindė, todėl jos ieškinys pagrįstai atmestas pirmosios instancijos teisme.

Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad nenustačius pažeidimo fakto, ginčas kyla dėl kamino naudojimo tvarkos nustatymo. Ieškovė, norėdama konkrečios kamino naudojimo tvarkos nustatymo turi teisę dėl to kreiptis į teismą su nauju ieškiniu (CK 4.75 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinės bylos medžiagą bei įvertinusi apeliacinio skundo argumentus pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė procesines ir materialines teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo naikinti.

Vadovaujantis CPK 88, 92 straipsniais, iš šalių proporcingai jų atmestų ir patenkintų reikalavimų daliai priteisiamos valstybei su procesinių dokumentų siuntimu susijusios išlaidos. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, 98 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atsakovai prašo priteisti patirtas 500,00 Lt bylinėjimosi išlaidas ir pateikė teismui jas pagrindžiančius dokumentus (135-136 b.l.), todėl šios išlaidos priteistinos iš apeliantės.

Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Radviliškio rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės A. O. G. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 500,00 Lt (penkis šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų už advokato teisinę pagalbą atsakovų A. J. ( a. k. (duomenys neskelbtini)) ir T. J. (a. k. (duomenys neskelbtini)) naudai.