Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Vladislavas Lenčikas Baudž. byla Nr. 1A-322-190/2013

Teisėja Dainora Kornelija Macevičienė Teisminio proceso kategorija: 1-02-3-00027-2010-8

2013 m. gegužės 24 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo privataus kaltinimo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 18 d. nuosprendžio, kuriuo K. S. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 str. 1 d., ir nubaustas laisvės apribojimu vieneriems metams, įpareigojant be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos.

Civilinis ieškinys tenkintas iš dalies.

Nusikaltimu padarytos neturtinės žalos atlyginimui iš K. S. priteista J. S. 1500 Lt (vienas tūkstantis penki šimtai litų).

Iš K. S. priteista 5514 Lt (penki tūkstančiai penki šimtai keturiolika litų) J. S. patirtoms bylos vedimo išlaidoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. S. nuteistas už tai, kad smurtaudamas nežymiai sužalojo žmogų. Nusikalstama veika padaryta esant šioms teismo nustatytoms aplinkybėms: 2010-03-01, apie 15.30 val. K. S. būdamas dukters L. S. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), šeimyninio konflikto metu nežymiai sužalojo sutuoktinę J. S., padarydamas jai poodines kraujosruvas abiejose plaštakose, kairio kelio sąnario srityje, kairėje pėdoje.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria iš dalies patenkintas civilinis ieškinys ir J. S. priteistas 1 500,00 Lt neturtinės žalos atlyginimas ir civilinį ieškinį atmesti.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria J. S. naudai priteista 5514,00 Lt bylos vedimo išlaidų atlyginimo.

Teismas, anot K. S., nagrinėdamas bylą, neatsižvelgė į labai svarbius policijos pareigūnų, 2010 m. kovo 1 d. atvykusių į tariamą nusikalstamos veikos padarymo vietą, parodymus. Todėl būtina iš esmės peržvelgti pareigūnų D. U. ir G. R. teismo posėdžio metu atliktos apklausos surinktus duomenis, perklausyti garso įrašą ir šiuos įrodymus vertinti iš naujo. Šie įrodymai akivaizdžiai parodo, kad policijos pareigūnų atvykimo momentu nebuvo matyti jokių fizinio smurto ar sumušimų žymių nukentėjusiosios J. S. atžvilgiu. Apeliantas atkreipia dėmesį, jog nebuvo surašytas nei paimtas nukentėjusiosios pareiškimas, nebuvo kviečiama greitoji medicinos pagalba, kuri, pasak, pareigūnų, kviečiama esant matomiems nukentėjusių asmenų sužalojimams. Be to nukentėjusioji pati pasitiko atvykusius pareigūnus, todėl, jei jos sveikata būtų buvusi sutrikdyta tiek, kiek ji teigia, būtų buvę akivaizdūs smurto požymiai: šlubavimas, patinimai ar bet kokie sumušimai. Jei ji iš tiesų būtų buvusi jo sumušta, visų pirma būtų kalbėjusi apie tai ir rodžiusi jai padarytus sužalojimus, o ne kalbėjusi apie savo turto apsaugojimą.

K. S. pažymi, kad, nors policijos pareigūnai nurodo, kad neima pareiškimų iš neblaivių asmenų, jie negalėjo patvirtinti, ar įvykio metu nukentėjusioji tikrai nebuvo apsvaigusi. Be to, kol atvyko policijos pareigūnai, apsvaigimas nuo alkoholio galėjo jau būti sumažėjęs ar apskritai nebesimatyti, tačiau tai nereiškia, kad ji nebuvo išgėrusi kuomet užkliuvo už laiptų. Visiškai tikėtina, kad nukentėjusioji dėl tuo metu ją paveikusio alkoholio galėjo neišlaikyti pusiausvyros ir parklupti netgi jam nežymiai ją stumtelėjus, arba ir vėliau kur nors pati neva susižaloti ar paprasčiausiai pati už kelis šimtus litu gauti netikrą pažymą.

Nuteistojo manymu, teismas nepagrįstai vadovavosi L. S. parodymais, nes ši liudytoja nusikalstamos veikos aplinkybių nematė. Jo dukra ir sutuoktinė yra priešiškai prieš jį nusiteikusios, nors jis pats kiek galėdamas visuomet jomis rūpinosi, tačiau joms rūpi tik materialiniai dalykai.

Objektyviai vertinant J. S. sužeidimai ir atsirado, kai ji mėgino laiptais jį vytis, tačiau parklupo. Būtent taip kritus ir atsitrenkus keliu į kietą laiptų paviršių ir atsirado kelio trauma. Piršto, rankų traumos taip pat akivaizdu, kad atsirado dėl to, kad nukentėjusioji užkliuvo, krito ir pasirėmė rankomis. Apeliantas teigia, jog neįmanoma mušant sužeisti kojos piršto ar plaštakų iš viršutinės pusės. Įtarimų kelia ir tai, kad atvykus policijos pareigūnams, nukentėjusioji pati juos pasitiko, tačiau jie nematė jokių smurto žymių, nukentėjusioji nei šlubavo, nei buvo matyti kitų išorinių smurto požymių. Tai prieštarauja L. S. parodymams, kad mamą ji rado sumuštą, verkiančią.

Dėl to teismas turėjo įvertinti visus surinktus duomenis, juos vertinti kritiškai, o ne subjektyviai atsižvelgti ir aptarti nukentėjusiajai palankius įrodymus.

K. S. atkreipia dėmesį į tai, kad visos nepašalintos abejonės baudžiamajame procese turi būti vertinamos nuteistojo naudai, jeigu išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti. Todėl nesant visiškai įsitikinus, kad tik išimtinai jo veiksmai (tiksliau jų nebuvimas) galėjo sukelti nukentėjusiosios nežymų sveikatos sutrikdymą, nepagrįstai ir šališkai priimtas apkaltinamasis teismo nuosprendis.

2013 m. vasario 18 d. nuosprendyje teismas nurodo, kad jis vilkino procesą, trukdė nustatyti faktines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, o šiuos savo teiginius motyvavo tik tuo, kad teikė prašymus bei įrodymus byloje, tačiau, anot apelianto, teisėtas gynybos priemonių naudojimas siekiant apginti savo teises bei interesus neturi būti laikomas proceso vilkinimu ar piktnaudžiavimu, tuo labiau trukdymu nustatyti faktines aplinkybes. Jo pateikti dokumentai kaip tik yra svarbūs atskleidžiant subjektyviąją tariamos nusikalstamos veikos pusę, t. y. atskleidžia jo asmenybę, aplinkybes, kad yra taikus žmogus, visuomet siekė saugoti ir ginti savo sutuoktinę ir dukrą, todėl teismo argumentai, kad jo pateikti dokumentai yra visiškai nesusiję su privataus kaltinimo skunde pateiktu kaltinimu, dėl ko teismas dėl kiekvieno iš jų nepasisakė, jų neanalizavo ir nevertino, prieštarauja visiško bylos aplinkybių atskleidimo principui.

Abejonių, nuteistojo teigimu, kelia teismo objektyvumas ir nešališkumas vertinant objektyviuosius nusikalstamos veikos požymius nusakančius įrodymus, liudytojų ir nukentėjusiosios parodymus. Į įvykio vietą atvykę pareigūnai teigė nepastebėję akivaizdžių sveikatos sutrikdymo požymių, kurie, objektyviai vertinant, turėjo būti pastebimi bet kuriam asmeniui (šlubavimas, sumušimai) tuo atveju, jei J. S. iš tiesų būtų buvusi jo sužalota. Jei rankų plaštakų, kairiojo kelio ir kairės pėdos sužalojimai būtų buvę padaryti jo 2010-03-01, atvykus policijos pareigūnams nukentėjusioji J. S. būtų šlubavusi, o sužeidimai ant rankų būtų buvę akivaizdžiai išryškėję, kadangi jie buvo matomi viršutinėje plaštakos dalyje. Kyla abejonių, kodėl teismas nevertino priežastinio ryšio šioje veikoje, nes dėl jo menko stumtelėjimo jokiomis aplinkybėmis negalėjo atsirasti tokio masto jo sutuoktinės sužalojimai.

Taip pat teismas nevertino, kad jo veiksmuose nebuvo jokios tyčios padaryti bet kokio pobūdžio poveikį nukentėjusiosios sveikatai. Nesant jo nei neteisėtų veiksmų, nei kaltės, nėra ir svarbiausių nusikalstamos veikos sudėties požymių, lemiančių baudžiamosios atsakomybės taikymą.

Pirmosios instancijos teismas nukentėjusiajai J. S. iš nuteistojo jo priteisė 1 500,00 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Tačiau pirmosios instancijos teismas netinkamai atskleidė bylos esmę, priėmė nepagrįstą nuosprendį, todėl neturtinė žala ir neturi būti priteisiama, kadangi nukentėjusioji jokių fizinių ar moralinių sužalojimų, praradimų, kuriuos jai būtų padaręs būtent jis, nepatyrė.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis K. S. ir jo gynėjas prašė skundą tenkinti, nukentėjusiosios atstovas prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

K. S. apeliacinis skundas atmestinas.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 18 d. nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir pilnai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus – kaltinamojo, nukentėjusiosios, liudytojų parodymus, rašytinius byloje esančius įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, jog K. S. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d.

Nors apeliantas skunde neigia sužalojęs sutuoktinę J. S., padarydamas jai poodines kraujosruvas abiejose plaštakose, kairio kelio sąnario srityje, kairėje pėdoje, ir teigia tik švelniai ją patraukęs į šalį, pasidarydamas sau vietos pakilti laiptais, tačiau tokie skundo argumentai vertintini kaip pasirinktas gynybos būdas bei mėginimas išvengti baudžiamosios atsakomybės už šią nusikalstamą veiką, nes jie prieštarauja byloje surinktiems, pirmosios instancijos teismo ištirtiems ir nuosprendyje aptartiems faktiniams bylos duomenims.

Kolegija neturi pagrindo netikėti nuosekliais nukentėjusiosios J. S. teisiamajame posėdyje duotais parodymais, kuriame ji patvirtino 2010-06-03 pareiškime Vilniaus miesto apylinkės teismui nurodytas aplinkybes, t.y. jog 2010-03-01 apie 15.30 val. dukters bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kuriame ji gyvena, ją sumušė K. S.. Nukentėjusioji tiek pareiškime, tiek duodama parodymus ir atsakydama į proceso dalyvių klausimus nuosekliai paaiškino įvykio aplinkybes – dėl ko įvyko konfliktas, kuriose buto vietose, kiek, kuo ir į kurias jos kūno vietas K. S. sudavė smūgius bei atliko kitus smurtinius veiksmus jos atžvilgiu.

Apeliacinė instancija, vertindama nukentėjusiosios J. S. parodymus, kaip pagrįstą įrodymų šaltinį, atsižvelgia ir į Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus specialisto išvadą Nr. G740/10(01), kurioje nurodoma, kad J. S. padarytos poodinės kraujosruvos abiejose plaštakose, kairio kelio sąnario srityje, kairėje pėdoje. Sužalojimai padaryti kietu buku daiktu (daiktais) galimai įvykio aplinkybėse nurodytu laiku, t.y. 2010-03-01. Sužalojimai vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu (t. 1, b.l. 70-71).

Kiti teisiamajame posėdyje liudytojais apklausti asmenys – L. S., specialisto išvadą rengusi teismo medicinos ekspertė G. K., į įvykio vietą pagal nukentėjusiosios J. S. iškvietimą atvykę policijos pareigūnai D. U. ir G. R. patvirtina K. S. kaltę jam inkriminuoto nusikaltimo padaryme. Apklausta teisiamajame posėdyje nukentėjusiosios ir nuteistojo duktė L. S. parodė, jog ji 2010-03-01 ryte, palikusi mamą namie, išėjo į darbą. Jai tą dieną skambino tėvas ir ji susitarė su juo susitikti tą pačią dieną vakare, 18-19 val., tačiau apie 17.30 val. grįžusi iš darbo namo rado mamą apsiverkusią, drebančią, ji šlubavo, jos kairės kojos pirštas buvo sutinęs, ant rankų plaštakų išorinės pusės buvo matyti mėlynės (t. 1, b.l. 83-97).

Liudytojai policijos pareigūnai D. U. ir G. R. teisiamajame posėdyje parodė, jog jie atvyko pagal iškvietimą dėl šeimyninio konflikto, jie abu prisiminė nukentėjusiąją J. S., jiems atvykus į įvykio vietą, vyro namuose nebuvo – jis jau buvo pasišalinęs (t. 2, b.l. 5-11). K. S. apeliaciniame skunde teigia, jog šie policijos pareigūnai nematė jokių J. S. fizinio smurto ar sumušimų žymių, tačiau iš liudytoja apklaustos teismo medicinos ekspertės G. K. parodymų seka, kad iš karto po trauminio poveikio kraujosruvų gali ir nesimatyti, jos, priklausomai nuo lokalizacijos ir individualių organizmo savybių, gali atsirasti ir išryškėti net ir po paros (t. 2, b.l. 5-11).

Abejoti nukentėjusiosios ir minėtų liudytojų parodymais, kurie yra nuoseklūs ir vieni kitus patvirtina, apylinkės teismas neturėjo pagrindo, juolab, kad tai, jog 2010-03-01 K. S. buvo atvykęs į dukters butą, esantį Amatų g. 6-1, Vilniuje, ir su ja konfliktavo, o neleidus jam užlipti laiptais – švelniai ją patraukęs į šalį, teisiamajame posėdyje patvirtino ir pats nuteistasis. Nors apeliantas neigia vartojęs fizinį smurtą sutuoktinės atžvilgiu ir teigė J. S. tik pastūmęs, jai pastojus kelią, kai jis norėjo užlipti laiptas į namo antrąjį aukštą, tačiau, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, pagrįstai K. S. pripažino kaltu dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, aiškiai ir teisingai pagrindė jo veikos teisinį įvertinimą.

Atsižvelgiant į aukščiau nurodytus argumentus, nėra pagrindo tenkinti K. S. apeliacinio skundo prašymą panaikinti nuosprendžio dalį, kuria iš dalies patenkintas civilinis ieškinys ir J. S. priteistas 1 500,00 Lt neturtinės žalos atlyginimas ir civilinį ieškinį atmesti. Apylinkės teismas pagrįstai nustatė, kad nukentėjusioji J. S. turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą, nes ji dėl nuteistojo veiksmais padarytų sužalojimų patyrė fizinį skausmą, nepatogumus, dvasinius išgyvenimus. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas J. S. patirtos neturtinės žalos dydį, vadovavosi Lietuvos Respublikos CK 6.250 str. 2 d. ir įvertino visas šio klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes: K. S. padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą, kaltės formą ir nukentėjusiosios prašomą neturtinės žalos dydį sumažino nuo 15 000 Lt iki 1 500 Lt. Teismo nustatyta atlygintina neturtinės žalos suma – 1 500 Lt nagrinėjamu atveju nėra per didelė, savo dydžiu ji atitinka protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijus, numatytus Lietuvos Respublikos CK 6.250 str.

Apeliantas skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismo jam priteistos atlyginti proceso išlaidos yra neprotingo dydžio ir prašo panaikinti nuosprendžio dalį, kuria J. S. naudai priteista 5514,00 Lt bylos vedimo išlaidų atlyginimo.

Pagal LR BPK 105 str. 1 d., 106 str. 2 d., pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti proceso išlaidas, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas iš apelianto priteisdamas nukentėjusiajam turėtas 5514 Lt proceso išlaidas Baudžiamojo proceso kodekso normų nepažeidė. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad advokato padėjėjas Augustinas Vaičiūnas nukentėjusiąją atstovavo viso privataus kaltinimo bylos nagrinėjimo metu, baudžiamasis procesas užsitęsė daugiau kaip pusantrų metų, atstovas susipažino su baudžiamosios bylos medžiaga ir atstovavo nukentėjusiąją visuose teismo posėdžiuose, kurių įvyko net devyniolika. Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, kolegijos manymu, skundžiamu nuosprendžiu K. S. priteistos proceso išlaidos yra proporcingos suteiktoms atstovavimo paslaugoms, atitinka bylos apimtį ir sudėtingumą, įvykusių posėdžių skaičių, todėl nuteistąjį nuo jų atleisti ar jas mažinti nėra pakankamo teisinio pagrindo.

Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 18 d. nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, naikinti ar keisti jį nėra įstatyminio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo K. S. apeliacinį skundą atmesti. Kolegijos pirmininkas Vladislavas Lenčikas Teisėjai Regina Pocienė Angelė IksalienėNuorašas tikras