Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Svetlanos Jurgaitienės, Viktoro Preikšo (kolegijos pirmininkas) ir Valdo Vitunsko,

nuteistojo Ž. D. gynėjui advokatui Vladislovui Mikšai, nuteistajai I. B., jos gynėjai advokatei Nijolei Petraitienei,

viešame teismo po­sė­dy­je apeliacine tvarka išnagrinėjo bau­džia­mą­ją bylą pagal nuteistųjų Ž. D. ir I. B. ape­liacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. gegužės 27 d. nuos­prendžio, kuriuo:

Ž. D. pripažintas kaltu pagal Lie­tu­vos Res­publikos bau­džia­mo­jo ko­dek­so (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta bausmė – vieneri metai laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu su­bendrinta su 2015 m. sausio 15 d. Kauno apygardos teismo nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos baus­mės dalimi – penkiais metais septyniais mėnesiais 19 dienų laisvės atėmimo, ir nustatyta su­ben­drinta šešerių metų trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmė ją atliekant pataisos namuose.

I. B. pripažinta kalta pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir nuteista laisvės ap­ri­bo­ji­mo bausme vieneriems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant ją per visą laisvės apribojimo laiką tęsti mokslą, dirbti arba būti registruotai darbo biržoje bei uždrausti jai per visą laisvės apribojimo laiką bendrauti su pataisos namuose laisvės atėmimo bausmę atliekančiais asmenimis.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir M. G., tačiau dėl šios nuosprendžio dalies apeliacinių skundų nepaduota.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ž. D. ir I. B. nuteisti už tai, kad 2015 m. balandžio 17 d. apie 13 val., veikdami bendrininkų grupėje su M. G. bei su kitu nenustatytu asmeniu, M. G. ir Ž. D. atliekant bausmę (duomenys neskelbtini) pataisos namuose, visi kartu turėdami tikslą užvaldyti svetimą turtą – pinigus, nenustatytam asmeniui paskambinus nukentėjusiajai V. P. į namų laidinį telefoną Nr. (duomenys neskelbtini) ir melagingai prisistačius policijos darbuotoju bei pranešus, kad jos banko sąskaitoje laikyti pinigus nesaugu, nurodžius pinigus iš savo sąskaitos pervesti į I. B. banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „Swedbank“ banke, kurios numerį M. G. nurodė Ž. D., bendrininkams M. G. ir Ž. D. su­sitarus, kad šie pinigai bus pervedami į I. B. banko sąskaitą kaip M. G. skola Ž. D., bei tyrimo metu nenustatyto bendrininko nurodymu nuken­tė­ju­sia­jai V. P. pervedus 3000 Eur į I. B. sąskaitą, iš šių pinigų 2980 Eur Ž. D. nurodymu I. B. 2015 m. balandžio 17 d. išgryninus (duomenys neskelbtini) esančiame (duomenys neskelbtini) klientų aptarnavimo centre, tokiu būdu bendrais veiksmais apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą, tai yra V. P. priklausančius 3000 Eur.Kauno apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad nors kal­ti­na­mie­ji I. B. ir Ž. D. savo kaltės nepripažino, tačiau tokius kaltinamųjų teiginius pa­neigia ir visų trijų kaltinamųjų kaltę patvirtina visuma byloje ištirtų įrodymų. Tiek Ž. D., tiek I. B. patvirtino, kad ji žinojo, jog Ž. D. atlikinėjo bausmę pataisos na­muose. Nors Ž. D. teigė, kad pinigai, pervedami į I. B. sąskaitą, būdavo „šva­rūs“, tai yra gauti ne sukčiaujant, o I. B. nurodė nežinojusi apie neteisėtą pinigų kil­mę, tai, kad I. B. nukentėjusiosios pervestus pinigus iš sąskaitos paėmė iš karto po to, kai jie buvo pervesti ir tai, kad kaltinamieji ypač aktyviai bendravo tarpusavyje, siekdami kuo sku­biau išgryninti pinigus, aptarinėjo pinigų nuėmimo būdą, rodo, kad jų siekį kuo greičiau iš­gry­ninti – paversti savais – apgaulės būdu iš nukentėjusiosios gautus pinigus, kad bankas nu­ken­tė­ju­siosios nurodymu nebegalėtų pinigų sulaikyti ir grąžinti nukentėjusiajai. Šie duomenys, teis­mo vertinimu, paneigia kaltinamųjų versiją, kad pinigai buvo gauti nenaudojant apgaulės, buvo „švarūs“ ir skirti M. G. skolai Ž. D. padengti.Apeliaciniame skunde nuteistasis Ž. D. prašo jį visiškai išteisinti ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2015 m. sausio 15 d. nuosprendį. Skunde nurodo, kad M. G. Ž. D. buvo skolingas 3000 Eur už tele­fo­nus, ku­riuos jam pardavė. Pažymi, jog jis su M. G. bausmę atliko skirtinguose būriuose, todėl neturėjo galimybės susitikti, kalbėtis ir tartis. Kad nuteistasis tarėsi dėl pi­ni­gų ar ži­no­jo, kokiu būdu jie yra gauti, yra tik prokurorės prielaida. Skunde teigiama, jog nuteistajam paskambino M. G. ir pasakė, kad nori grąžinti skolą. Ž. D. su I. B. leidimu davė jos sąskaitos numerį, kad M. G. grąžintų jam skolą. Nu­teis­tasis žinojo, jog Marijampolės pataisos namuose vyksta sukčiavimai, todėl M. G. paklausė, ar tai „švarūs“ pinigai, nes nenorėjo pakenkti I. B.. Tiek nuteistojo tiek I. B., tiek ir M. G. parodymai yra analogiški, nuoseklūs. Nuteistoji I. B. apeliaciniame skunde prašo Kauno apylinkės teis­mo 2016 m. gegužės 27 d. nuosprendį panaikinti, priimti naują nuosprendį ir I. B. išteisinti. Skunde nurodo, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio nagrinėjimo metų nebuvo gauta jokių objektyvių duomenų, kad I. B. padarė jai inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Kaltinime nurodyta, kad pinigai į I. B. sąskaitą bus pervesti kaip M. G. skola Ž. D.. Byloje nėra duomenų, kad apie M. G. nusikalstamą veik­lą I. B. būtų žinojusi. Su Ž. D. ji susi­pa­žino internetu, gyvai jo nebuvo ma­čiusi, juo pasitikėjo, buvo įsimylėjusi, apie nusikalstamą veiką sužinojo tik tada kai buvo iškviesta į policiją dėl 3000 Eur paėmimo. Iš bylos me­džiagos matyti, jog apie tai, kad pi­ni­gai pervesti į I. B. sąskaitą, ji gavo iš banko SMS žinutę. Po to jai paskambino Ž. D., kuris nurodė, kad ji turi nuvykti į banką ir išgryninti pinigus, vėliau juos perduoti jo pavedimu atvykusiai moteriai. I. B. nuo­mone, tokie jos veiksmai negali būti ver­tinami kaip skubėjimas iš­gry­ninti pinigus. Nuteistoji mano, kad pati buvo apgauta kitų nusikalstamą veiką įvyk­džiu­sių asmenų. I. B. teigimu, jos sąskaitos numerio davimas Ž. D. ir leidimas pasinaudoti sąskaita jai nežinant, kad bus pervedamos nusikalstamu būdu gautos piniginės lėšos, negali būti vertinama kaip pačios I. B. padaryta nusikalstama veika ar dalyvavimas ben­drininkų grupėje darant nusikalstamą veiką. Teismo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus, nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, kaip to reika­lau­ja Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio nuos­tatos. I. B. nurodytos įvykio aplinkybės nebuvo paneigtos jokiais objektyviais, neginčytinais įrodymais, todėl bet kokios abejonės, remiantis nekaltumo prezumpcija, tu­rė­jo būti vertinamos nuteistosios naudai.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistoji, jos gynėja bei nuteistojo Ž. D. gynėjas pritarė apeliaciniuose skunduose pareikštiems prašymams ir nurodytiems argu­men­tams, prašė apeliacinius skundus tenkinti. Prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti.Nuteistųjų Ž. D. ir I. B. apeliaciniai skundai atmetami.Pagal suformuotą teismų praktiką, nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nu­si­kalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įver­tin­tais įrodymais (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 301 straips­nio 1 dalis, 305 straipsnio 1 ir 3 dalys). BPK 20 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia byloje esančias aplinkybes, ir, tik rem­damasis patikimais bylos duomenimis, teismas gali padaryti teisingas ir pagrįstas išvadas dėl nusikaltimo požymių ir nusikaltimą padariusių asmenų. To paties straipsnio 5 dalis numato, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos ap­linkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vertindamas įrodymus teismas turi įsi­ti­kin­ti, ar jie yra patikimi, įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visumą. Teismo vidinis įsi­tikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, išanalizavus tokių duomenų gavimo tvarką, patikrinus baudžiamojo proceso įstatyme nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais bei prieštaravimų pašalinimu bei savo sprendimų argumentavimu, ir tai leistų konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą. Taigi, duomenų pripa­ži­ni­mas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir nu­teistasis, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrody­mais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus.Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą, konstatuoja, kad pirmosios ins­tan­ci­jos teismas išsamiai ištyrė byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, padarė pagrįstas bei motyvuotas išvadas dėl Ž. D. ir I. B. kaltės padarius jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas. Nuteistieji, nesutikdami su apkaltinamuoju nuosprendžiu, iš esmės ginčija įrodymų vertinimą ir padarytų išvadų atitiktį faktinėms bylos aplinkybėms, tvirtina, kad baudžiamojoje byloje nėra surinkta pakankamai duomenų, jog nuteistieji žinojo apie daromą nusikalstamą veiką. Nors nuteisieji Ž. D. ir I. B. savo kaltės dėl jiems inkriminuotų nusikaltimų ne­pri­pažįsta, tačiau teisėjų kolegija daro išvadą, kad jų kaltė neginčijamai įrodyta byloje surinktais įrodymais, o būtent: nukentėjusiosios, kaltinamojo M. G. apklausų protokolais, mo­bi­laus ryšio telefonų numerių išklotinėmis, kitais byloje esančiais rašytiniais duomenimis, kuriuos pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino įrodymais ir kurių visuma objektyviai pa­grin­džia nuteistųjų kaltę bei atskleidžia pakankamai išsamų padaryto nusikaltimo vaizdą.Kaip jau buvo minėta, nuteistasis Ž. D. neigia savo kaltę, nurodo, kad M. G. jam buvo skolingas 3000 Eur, kuriuos pervedė į I. B. sąskaitą. Kokiu būdu buvo gauti šie pinigai, nuteistasis teigia, jog nežinojo. I. B., neigdama savo kaltę, taip pat nurodo, kad nežinojo, jog į jos sąskaitą pervesti pinigai, gauti nusikalstamu būdu. Tačiau tokius nuteistųjų pa­rodymus apeliacinės instancijos teismas vertina kritiškai, kaip pasirinktą gynybos būdą, ka­dan­gi jie prieštarauja byloje surinktiems ir, priešingai nei teigia nuteistieji, jų kaltę patvir­ti­nan­tiems įrodymams.Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, nukentėjusioji V. P. viso ikiteisminio bei bylos nagrinėjimo teisme metu nuosekliai teigė, kad jai paskambino vyras, prisistatęs Vilniaus policijos ar Kriminalinės tarnybos viršininku ir įsakmiu tonu pareiškė, kad jos draugė plauna pinigus ir, jei ji nenori vykti į Vilnių, viską turi išsiaiškinti vietoje. Vyriškis paprašė jos pervesti pinigus iš savo sąskaitos banke, padengti tą sumą, nurodė dviejų merginų pavardes ir jų sąs­kai­tas kur pervesti pinigus. Tai buvo N. D. ir I. B.. Banko darbuotojui nu­ken­tė­jusioji nurodė I. B. sąskaitos numerį ir pervedė 3000 eurų. Vėliau nuvykus į banką, banko darbuota nukentėjusiajai pasakė, kad I. B. pinigus nusiėmė kitame banko pada­li­nyje PPC „(duomenys neskelbtini)“. Pinigai buvo nuimti per 20 min. Tokius jos parodymus patvirtina ir byloje esantys duomenys apie 2015 m. balandžio 17 d. laikotarpiu nuo 13.48 val. iki 15.26 val. į jos laidinį telefoną gautus skambučius iš mobiliojo telefono Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 70). Nustatyta, kad šis mobilaus telefono Nr. buvo naudojamas mobiliajame telefone, kuris buvo ras­tas (duomenys neskelbtini) pataisos namuose (t. 1, b. l. 75), kur tuo metu laisvės atėmimo bausmes atliko M. G. ir Ž. D.. Nors nuteistasis Ž. D. skunde nurodo, kad pataisos na­muo­se bausmę atlikinėjo kitame būryje nei M. G., ir negalėjo su juo bendrauti, tačiau teis­mas šiuos skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Nuteistieji pataisos namuose gali susi­tik­ti maitinimo metu, Ž. D. bausmės atlikimo metu nebuvo izoliuotas atskiroje kameroje, todėl turėjo galimybę bendrauti su M. G.. Nors abu nuteistieji savo skunduose teigia, kad nežinojo, jog pinigai, kuriuos nukentėjusioji per­vedė į I. B. sąskaitą buvo gauti neteisėtu būdu, tačiau šiuos apeliacinių skundų tei­gi­nius taip pat paneigia ir kitos byloje ištirtos aplinkybės, o būtent: tiek Ž. D., tiek I. B. patvirtino, kad ji žinojo, jog Ž. D. atlieka bausmę pataisos namuose. Pervedus pi­nigus į I. B. sąskaitą, buvo fiksuojamas intensyvus jos bendravimas su Ž. D.. I. B. nukentėjusiosios pervestus pinigus iš sąskaitos paėmė iš karto po to, kai jie buvo pervesti. Siekis kuo greičiau išgryninti pinigus rodo, kad nuteistoji žinojo ir suprato, jog pinigai per­vesti sukčiavimo būdu. I. B. nuomone, jos veiksmai negali būti vertinami kaip sku­bė­jimas išgryninti pinigus, tačiau šiuos skundo argumentus paneigia nukentėjusios parodymai, kuri teigė, kad pinigai iš I. B. sąskaitos buvo paimti praėjus maždaug 20 minučių nuo jų pervedimo ir aplinkybė, kad kaltinamieji ypač aktyviai bendravo tarpusavyje, aptarinėjo pi­ni­gų nuėmimo būdą, rodo, jų siekį kuo greičiau išgryninti – paversti savais – apgaulės būdu iš nu­kentėjusiosios gautus pinigus, kad bankas nukentėjusiosios nurodymu nebegalėtų pinigų sulai­ky­ti ir grąžinti nukentėjusiajai.Kolegija pritaria skundžiamo nuosprendžio išvadai, jog akivaizdu, kad Ž. D., nežino­da­mas tikrosios pinigų kilmės, nebūtų dėjęs pastangų skubiai išgryninti nukentėjusiosios I. B. pervestus pinigus ir juos pasisavinti panaudodamas nenustatytą asmenį, kuris pinigus paėmė iš I. B.. Pažymėtina, kad Ž. D. atsisakė nurodyti pini­gus paėmusio as­mens duomenis, slėpė kur ir kaip buvo panaudoti pinigai.Byloje esantys I. B. sąskaitos išrašų duomenys patvirtina, kad į jos banko sąskaitą be pinigų iš V. P. gavimo, buvo atliekami ir bankiniai pavedimai, kurių mokėjimo paskir­ty­se nurodoma, kad pervedimai atliekami už automobilių pirkimą. Kolegija pažymi, kad ši byloje nustatyta aplinkybė paneigia Ž. D. skundo teiginius, jog jam buvo pervedama skola už mo­biliuosius telefonus. Pažymėtina, kad visi šie pinigai, analogiškai, kaip ir nukentėjusiosios V. P. atveju, buvo tą pačią pervedimo dieną I. B. nuimami, t. y. buvo veikiama pagal tą patį modelį, kaip ir nagrinėjamos bylos atveju. Byloje pateiktame pokalbio tarp I. B. ir Ž. D. išraše matyti, kad jie bendravo dėl netinkamai nurodytos mokėjimo pas­kirties, kaltinamoji nurodė, kad jai žinoma, kaip vyksta tokios „varkės“. Kaip teisingai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, iš šių aplinkybių visumos galima suprasti, kad kaltinamoji žinojo apie plačiai paplitusį realiomis laisvės atėmimo bausmėmis nuteistų asmenų telefoninį suk­čia­vi­mą iš įkalinimo įstaigų, todėl ir, šiuo atveju, jai bendraujant su asmeniu iš įkalinimo įstaigos, buvo žinomas būdas, kuriuo iš nukentėjusiosios V. P. buvo gauti pinigai.Atsižvelgiant į visas nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija mano, kad pirmosios instancijos teis­mas teisingai ištyrė ir įvertino visus byloje esančius duomenis ir vertindamas įrodymus nepadarė baudžiamojo proceso pažeidimų. Pritartina nuosprendžio motyvams dėl Ž. D. ir I. B. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje.Teisėjų kole­gi­jos nuomone, nu­teis­tiesiems Ž. D. ir I. B. paskirtos baus­mės yra adekvačios jų padarytai nusi­kals­ta­mai veikai ir atitinka bausmės paskirtį. Apy­lin­kės teismas ap­kal­­tinamajame nuosprendyje išva­das dėl bausmės rūšies ir jos dy­džio pagrindė bylos duo­me­nimis ir pakankamai moty­vavo. Nėra pagrindo daryti išvadą, kad už padarytą nusikalstamą vei­­ką kaltinamiesiems paskirta, o Ž. D. ir galutinė subendrinta bausmė yra nepropor­cin­gai griež­ta ir prieštarauja tei­sin­gumo principui. Teisėjų kolegija nenustatė, kad by­loje iki­teisminio tyrimo ir jos teisminio nagri­nė­ji­mo me­tu būtų padaryti esminiai BPK pažeidimai, kuriais būtų suvaržytos įstatymų garantuotos nu­teistųjų teisės ir kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas tinkamai vertino byloje surinktus įro­dy­mus ir priėmė pagrįstą bei teisėtą ap­kal­tinamąjį nuosprendį, kuriame išva­das dėl nuteistųjų kaltės, bausmės rūšies ir jos dy­džio pa­grindė bylos duomenimis ir tinkamai jas moty­vavo. Todėl kolegija daro išvadą, kad tenkinti nu­teis­tųjų Ž. D. ir I. B. apeliacinius skundus ir keisti ar naikinti nuosprendį skun­duose nurodytais motyvais ir argumentais nėra pagrindo, nuos­prendis pa­lie­kamas galioti nepa­keistas, o skundai atmetami.Byloje gautos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus 2016 m. rug­sėjo 12 d. pažymos Nr. NTP-7-9472 , Nr. NTP-7-9486 ir 2016 m. spalio 10 d. Nr. NTP-7-10947 „Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų”. Pažymoje Nr. NTP-7-9472 nurodyta, jog advokatas V. Mikša teikia antrinę tei­sinę pagalbą Ž. D. Pažymoje nurodyta, kad ad­vo­kato užmokestis sudaro 46,32 Eur ir šią sumą, kaip susidariusią dėl būtinojo gynėjo daly­va­vi­mo, vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 dalimi, prašo priteisti valstybės naudai. Pažymoje Nr. NTP-7-9486 nurodyta, jog advokatas V. K. teikia antrinę teisinę pagalbą M. G.. Pažymoje nurodyta, kad advokato už­mo­kestis sudaro 23,16 Eur ir šią sumą, kaip susidariusią dėl būtinojo gynėjo dalyvavimo, vado­vau­jantis BPK 106 straipsnio 2 dalimi, taip pat prašo priteisti valstybės naudai. Pažymoje Nr. NTP-7-10947 nurodyta, jog advokatė N. Petraitienė tei­kia antrinę tei­sinę pagalbą I. B.. Pažymoje nurodyta, kad advokatės užmokestis sudaro 94,61 Eur ir šią sumą, kaip susidariusią dėl būtinojo gynėjo dalyvavimo, vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 dalimi, prašo priteisti valstybės naudai.BPK 106 straipsnio 2 dalis numato teismui teisę, pripažinus kaltinamąjį kaltu, iš jo iš­ieškoti vals­tybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo da­ly­vavimo, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus. BPK 322 straips­nio 1 dalyje numatyta, jog gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje yra priva­lo­mas, tai reiškia, kad nuteistojo galimybės atsisakyti gynėjo yra ribotos. Paduodamas apeliacinį skundą, nuteistasis įgyvendina savo teisę į gynybą, kuri negali būti ribojama. Taigi, šioje byloje siekiant įgyvendinti teisę į gynybą, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas, nepri­klau­so­mai nuo jo valios, todėl Valstybinės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos tarnybos pra­šy­mas neten­ki­namas. Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kai gynėjo da­lyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (Lie­tu­vos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistųjų Ž. D. ir I. B. apeliacinius skundus atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.