Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo L. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 8 d. nutarimo L. J. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus skyriaus (toliau – ir VDI Vilniaus skyrius) įgaliotas pareigūnas 2009 m. balandžio 7 d. priėmė nutarimą, kuriuo pripažino L. J. kalta dėl Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 41 straipsnio 1 dalyje, 41⁴ straipsnio 1 dalyje ir 41⁵ straipsnio 1 dalyje numatytų pažeidimų padarymo ir skyrė L. J. galutinę subendrintą administracinę nuobaudą – 2 750 litų baudą. Nurodyta, kad L. J., būdama UAB (duomenys neskelbtini) vadove, neužtikrino, kad būtų laikomasi Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) nuostatų, o būtent: 1) darbuotojas (Kinijos Liaudies Respublikos pilietis Y. N.) dirbo ne leidime nurodytoje darbo vietoje, tuo pažeidžiant Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2006 m. balandžio 24 d. įsakymu Nr. A1-118 patvirtinto „Leidimo dirbti užsieniečiams išdavimo sąlygų ir tvarkos aprašo“ 19.1 punktą; 2) darbuotojams (pvz. A. K., D. S., E. Č. bei kitiems) švenčių dienų išvakarėse (2009 m. vasario 15 d.) darbo dienos trukmė nesutrumpinta viena valanda, taip pažeidžiant DK 153 straipsnio 1 dalį; 3) nėra sudarytas privalomų darbuotojų periodinio sveikatos tikrinimo grafikas, taip pažeidžiant DK 265 straipsnio 5 dalį; 4) J. K. (J. K.) darbuotojo darbo pažymėjime nėra nurodytas pažymėjimo galiojimo laikas, taip pažeidžiant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. balandžio 24 d. nutarimu Nr. 503 patvirtinto Darbuotojo tapatybę patvirtinančio dokumento išdavimo, nešiojimo ir pateikimo kontroliuojančioms institucijoms tvarkos aprašo 3 punktą; 5) darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose (2009 metų sausio, vasario mėnesių) nėra žymimas atskirai darbuotojų naktį dirbtas laikas, taip pat darbuotojams (pvz. A. K., D. S., E. Č. bei kitiems) švenčių dienų išvakarėse (2009 m. vasario 15 d.) darbo dienos trukmės nesutrumpinus viena valanda, nepažymėtas dirbtas viršvalandinis (vienos valandos) darbo laikas, taip pažeidžiant DK 147 straipsnio 6 dalį ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. sausio 27 d. nutarimu patvirtinto Nr. 78 Darbo laiko apskaitos žiniaraščio pildymo tvarkos aprašo 3.1 punktą; 6) darbuotojams (pvz. A. K., D. S., E. Č. bei kt.) neapmokėta už dirbtą 2009 m. vasario 15 d. viršvalandinę valandą, taip pažeidžiant DK 193 straipsnio 1 dalį; 7) kai kurių darbuotojų darbo sutartyse nėra nurodyta konkreti darbo vieta, taip pažeidžiant DK 95 straipsnio 2 dalį.

L. J. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama VDI Vilniaus skyriaus 2009 m. balandžio 7 d. nutarimą panaikinti. Nurodė, kad DK nuostatų nepažeidė – teisės aktuose nėra draudimo užsieniečiui dirbti to paties juridinio asmens filiale, padalinyje ar skyriuje; J. K. darbo pažymėjime nustatytas galiojimo terminas – nurodyta, kad jis galioja iki darbo sutartyje nurodyto termino; UAB (duomenys neskelbtini) yra patvirtintas darbuotojų, kuriems privaloma pasitikrinti sveikatą, sąrašas, kuris atitinka įmonėje sudarytą privalomų darbuotojų periodinio sveikatos tikrinimo sąrašą; įgaliojimai dėl darbo laiko apskaitos žiniaraščių pildymo buvo perduoti kitai UAB (duomenys neskelbtini) darbuotojai – G. Ž.; darbuotojams apmokėta už visą faktiškai dirbtą darbo laiką.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. birželio 8 d. nutarimu L. J. skundą patenkino iš dalies, VDI Vilniaus skyriaus 2009 m. balandžio 7 d. nutarimą ta apimtimi, kuria L. J. nubausta už tai, kad darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose nėra žymimas atskirai darbuotojų naktį dirbtas laikas, taip pažeidžiant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. sausio 27 d. nutarimu patvirtinto Nr. 78 Darbo laiko apskaitos žiniaraščio pildymo tvarkos aprašo 3.1 punktą, bei kad darbuotojų darbo sutartyse nėra nurodyta konkreti darbo vieta, t. y. nenurodytas struktūrinis padalinys, kuriame darbuotojas dirba, taip pažeidžiant DK 95 straipsnio 2 dalį, panaikino ir bylą šioje dalyje nutraukė, o VDI Vilniaus skyriaus 2009 m. balandžio 7 d. nutarimo dalį, kuria L. J. paskirta 2 750 Lt bauda, pakeitė ir skyrė jai 2 000 Lt baudą, jos sumokėjimą išdėstant 10 mėnesių laikotarpiui, įpareigojant kas mėnesį mokėti po 200 Lt. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad teisės aktai reikalauja leidime užsieniečiui dirbti nurodyti darbo vietą (struktūrinį padalinį), kurioje jis dirbs. Šiuo atveju buvo nurodytas vienas adresas, o užsienietis dirbo kitu adresu. Pažymėjo, kad teisės aktai reikalauja darbo pažymėjime nurodyti ne terminą, o datą (metais, mėnesiais, dienomis apibrėžtą kalendorinį terminą), todėl J. K. išduotas darbo pažymėjimas šio reikalavimo neatitinka. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad teismui pateiktas sąrašas, kuriame surašyta darbuotojų, kuriems privaloma tikrintis sveikatą, eilė, L. J. įsakymas, kuriuo ji paskyrė G. Ž. atsakinga už darbo laiko apskaitos žiniaraščių kasdienį ir teisingą pildymą, ir kiti L. J. ir jos įgalioto atstovo byloje pateikti rašytiniai įrodymai (išskyrus 2007 m. gruodžio 2 d. įsakymas Dėl suminės darbo laiko apskaitos bei J. K. išduotas darbo pažymėjimas) neturi įrodomosios galios. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, konstatavo, kad DK 265 straipsnio 5 dalyje (dėl sveikatos pasitikrinimų grafiko) ir DK 147 straipsnio 6 dalyje (dėl dirbto laiko žymėjimo Vyriausybės patvirtintos pavyzdinės formos darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose) numatyti administraciniai teisės pažeidimai yra nustatyti. Dėl DK 153 straipsnio 1 dalies ir 193 straipsnio 1 dalies pažeidimų teismas nurodė, kad darbuotojams vasario mėnesį švenčių dienų išvakarėse darbo dienos trukmė nebuvo sutrumpinta viena valanda ir ši valanda žiniaraščiuose nebuvo žymima kaip viršvalandžiai, o darbuotojų darbo užmokesčio lapeliuose nebuvo nurodyta, kad į jiems išmokamą atlyginimą įskaičiuotas apmokėjimas už vasario mėnesį dirbtus viršvalandžius. Teismas pažymėjo, kad VDI Vilniaus skyriaus nutarimo teiginys, kad nebuvo žymimas atskirai darbuotojų dirbtas laikas naktį, yra nepagrįstas, nes neįrodytas. Taip pat laikė, kad L. J. negali būti traukiama administracinėn atsakomybėn už DK 95 straipsnio 1 dalies pažeidimą, nes minėta norma, anot jo, nereikalauja sudarant darbo sutartį sulygti dėl darbovietės struktūrinio padalinio – tai yra šalių susitarimo reikalas. Pažymėjo, kad L. J. operatyviai pašalino iš esmės visus pažeidimus, todėl tai pripažino jos atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

III.

Administracinėn atsakomybėn patraukta L. J. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 8 d. nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti. Teigia, kad teismas, atmesdamas jos pateiktus papildomus dokumentus, kadangi jie nebuvo pateikti tikrinimo dieną ir bylą nagrinėjant VDI Vilniaus skyriuje, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, kadangi nesurinko ir neišnagrinėjo visų bylai reikšmingų faktų, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, neįvertino kiekvieno įrodymo atskirai ir jų visumos. Teismas be pagrindo atmetė pateiktus įrodymus, kadangi pats pažeidimų tyrimą atlikęs pareigūnas tikrinimo metu nesurinko visų įrodymų, lemiančių L. J. atsakomybės švelninimą, nepaprašė jų pateikti, neišnagrinėjo reikšmingų faktų, reikiamų siekiant patraukti asmenį administracinėn atsakomybėn, pažeidimų detaliau neaprašė, nepaėmė dokumentų, įrodančių L. J. kaltę. Teismas nemotyvavo, kodėl atmeta vieną ar kitą įrodymą. Atitinkamai pažymi, kad teismas, atmesdamas jos pateiktus įrodymus ir to tinkamai nemotyvuodamas, nepagrįstai nustatė, kad jos veiksmuose yra jai inkriminuotų administracinių teisės pažeidimų sudėtis. Teismas, anot apeliantės, taip pat netinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančias leidimą dirbti užsieniečiams išdavimo sąlygas, darbuotojo tapatybę patvirtinančio dokumento išdavimo, nešiojimo ir pateikimo kontroliuojančioms institucijoms tvarką, privalomuosius sveikatos patikrinimus, darbo laiko apskaitos žiniaraščio pavyzdinės formos ir jo pildymo tvarką, mokėjimą už viršvalandinį ir nakties darbą. Teigia, kad teisės aktai dėl užsieniečių įdarbinimo nereguliuoja vidinių teisinių santykių, susiklostančių tarp užsieniečio ir įmonės darbo procese, teismo teiginys, kad darbo pažymėjime turi būti nurodyta data, o ne terminas, neteisingas, o įmonės darbo laiko apskaitos žiniaraščiai patvirtina, kad darbuotojams švenčių dienų išvakarėse darbo dienos trukmė buvo sutrumpinta 1 valanda.

IV.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

L. J. administracinėn atsakomybėn patraukta dėl Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 41 straipsnio 1 dalyje, 41⁴ straipsnio 1 dalyje ir 41⁵ straipsnio 1 dalyje numatytų pažeidimų padarymo.

ATPK 41 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad darbo įstatymų, darbų saugos ir darbo higienos norminių aktų pažeidimas užtraukia baudą darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims nuo 500 iki 5 000 litų. Darbo užmokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos, nustatytos Lietuvos Respublikos darbo kodekse, kolektyvinėje arba darbo sutartyje, pažeidimas užtraukia baudą darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims nuo 500 iki 5 000 litų (ATPK 41⁴ straipsnio 1 dalis). ATPK 41⁵ straipsnio 1 dalis nustato, kad darbuotojų darbo laiko nežymėjimas darbo laiko apskaitos žiniaraštyje, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės, arba žinomai neteisingų duomenų apie asmenų, dirbančių pagal darbo sutartį įmonėse, įstaigose, organizacijose, darbo laiką (įskaitant viršvalandinius darbus, darbą nakties metu, poilsio ir švenčių dienomis, kai yra nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų) įrašymas į šį žiniaraštį užtraukia baudą darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims nuo 500 iki 3 000 litų.

Apeliantė padarytus pažeidimus ginčija iš esmės ir apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus ir neteisingai taikė materialinės teisės normas, padarytos išvados nemotyvuotos.

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos ir ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje, kurioje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Iš paminėtų teisės normų galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Šių procesinės teisės normų reikalavimų nesilaikymas yra esminis procesinių normų pažeidimas, kuriam esant teismo priimtas procesinis sprendimas gali būti pripažintas nepagrįstu ir panaikintas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N444?4788/2009).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, mano, kad pirmosios instancijos teismas nutarimą priėmė nesilaikydamas minėtų reikalavimų.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, turėjo išnagrinėti visus reikšmingus faktus, ištirti visas galimas įvykio versijas, įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir jų visumą, tokiu būdu įvertinti visus tiek apeliantę kaltinančius, tiek ją teisinančius įrodymus ir pašalinti prieštaravimus tarp jų. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nutarimo motyvacijos (b. l. 71-78) matyti, kad jis priimtas, vadovaujantis iš esmės vien tik VDI Vilniaus skyriaus įgalioto pareigūno ikiteisminėje administracinių teisės pažeidimų tyrimo stadijoje surinkta medžiaga, o praktiškai visi administracinėn atsakomybėn patraukto asmens ir jo įgalioto atstovo pateikti įrodymai buvo atmesti, motyvuojant tuo, kad jie nebuvo pateikti nei atliekant patikrinimą, nei nagrinėjant bylą VDI Vilniaus skyriuje, kas kelia abejonių jų tikrumu. Teisėjų kolegija su tokiomis pirmosios instancijos išvadomis nesutinka. Pažymėtina, kad pats faktas, jog įrodymai buvo pateikti vėliau, per se nesudaro pagrindo abejoti jų objektyvumu. Tokia išvada turi būti tinkamai pagrįsta kitų aplinkybių visumoje.

Iš pateiktos administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminis pažeidimų tyrimas nebuvo atliktas pakankamai išsamiai. 2009 m. kovo 23 d. patikrinimo akte (b. l. 28), užfiksuoti tik trys iš septynių vėliau administracinių teisės pažeidimų protokolais apeliantei inkriminuotų pažeidimų (b. l. 21-24). Byloje nėra jokių duomenų, kad inspektavimą atlikęs pareigūnas būtų davęs šiuo klausimu kokius nors nurodymus. Protokolai buvo surašyti vadovaujantis šiais dokumentais – L. J. darbo sutartimi, 2009 m. vasario mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraščiais, darbuotojų 2009 m. vasario mėnesio darbo užmokesčio lapeliais (b. l. 35-41). Iš jų matyti, kad UAB „Kino Rožė“ įvesta suminė darbo laiko apskaita, tačiau ši tyrimui reikšminga aplinkybė VDI Vilniaus skyriaus pareigūno nebuvo nustatyta, papildomi įrodymai nesurinkti. Atkreiptinas dėmesys, kad 2009 m. kovo 23 d. patikrinimo akto surašyme apeliantė nedalyvavo, todėl darytina išvada, kad su pareikštu kaltinimu ir jį pagrindžiančia medžiaga susipažino, surašant administracinio teisės pažeidimo protokolus. Juose užfiksuota, kad L. J. išaiškintas ATPK 272 straipsnio turinys, kas patvirtina, kad teisę pateikti įrodymus ji žinojo (b. l. 21-24). Tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodo, kad apeliantė šia teise nepasinaudojo ir jokių papildomų dokumentų VDI Vilniaus skyriui priimant nutarimą nepateikė. Tai prieštarauja faktinėms aplinkybėms. L. J. 2009 m. balandžio 7 d., t. y. bylos nagrinėjimo dieną, VDI Vilniaus skyriui pateikė ataskaitą apie pažeidimų pašalinimą, jame išdėstyti argumentai dėl padarytų pažeidimų, nurodyta, kad pateikiami atitinkami dokumentai ataskaitoje nurodytoms aplinkybėms pagrįsti (b. l. 48). Taip paneigiami VDI Vilniaus skyriaus atstovo paaiškinimas, kad jokie dokumentai, nei tiriant, nei nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą, jam nebuvo pateikti (b. l. 69). Pažymėtina, kad nei VDI Vilniaus skyriaus nutarime, nei surašytuose administracinių teisės pažeidimų protokoluose neužfiksuota, kokius pirminius paaiškinimus davė L. J., todėl apeliantės argumentai, kad ji proceso metu buvo aktyvi ir pateikė visus įrodymus, yra nepaneigti. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagrindo nesivadovauti šiais įrodymais vien dėl to, kad jie buvo pateikti vėliau, nėra.

Be to, įvertinus apeliantės pateiktus įrodymus turinio ir formos požiūriu, negalima vienareikšmiškai teigti, kad jie neatitinka tikrovės. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, jam kilus abejonių dėl pateiktų įrodymų patikimumo, privalėjo būti aktyvus ir imtis priemonių abejonėms išsklaidyti. Remiantis ATPK 256 straipsnio 3 dalimi pirmosios instancijos teismui, nagrinėjančiam administracinio teisės pažeidimo bylą, yra numatyta pareiga rinkti įrodymus siekiant visapusiškai, išsamiai ir objektyviai išaiškinti bylos aplinkybes. Pažymėtina, kad administracinio teisės pažeidimo byloje nei VDI Vilniaus skyriaus nutarime nurodyti asmenys (A. K., D. S., E. Č., J. K.), nei G. Ž. – asmuo, kurį L. J. teigia įgaliojusi pildyti darbo laiko apskaitos žiniaraštį, taip pat kiti įmonės darbuotojai, galintys patvirtinti ar paneigti apeliantės pateiktuose įrodymuose užfiksuotų faktų tikrumą, nebuvo apklausti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog nutarimas privalo būti motyvuotas. Minėtas reikalavimas kyla iš ATPK 286 straipsnio, kuris įpareigoja organus (pareigūnus), nagrinėjančius administracinių teisės pažeidimų bylas, inter alia motyvuojamojoje nutarimo dalyje nurodyti nustatytas bylos aplinkybes; įrodymus, kuriais grindžiamos išvados; argumentus, dėl kurių organas (pareigūnas) vienais įrodymais remiasi, o kitus įrodymus atmeta; įstatymus, kuriais organas (pareigūnas) vadovavosi. Nagrinėjantis administracinio teisės pažeidimo bylą teismas privalo ne tik išvardinti įrodymus, bet ir išdėstyti jų turinį, nurodant įrodomąją reikšmę, privalo pasisakyti dėl kiekvieno administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens bei administracinio teisės pažeidimo protokolą surašiusios institucijos atstovų argumento bei įrodymo, kurie objektyviai vertinant, gali turėti esminių pasekmių bylos baigčiai. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl DK 147 straipsnio 6 dalies, 265 straipsnio 5 dalies ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. sausio 27 d. nutarimu patvirtinto Nr. 78 Darbo laiko apskaitos žiniaraščio pildymo tvarkos aprašo 3.1 punkto pažeidimų, L. J. kalta pripažino, vadovaudamasis iš esmės tik tuo motyvu, kad apeliantės pateikti dokumentai neturi įrodomosios galios, kas pripažintina netinkama argumentacija. Pirmosios instancijos teismui atmetus L. J. pateiktus įrodymus, tai neatleido jo nuo pareigos nurodyti, kokiais kitais bylos duomenimis remiantis konstatuota apeliantės kaltė dėl jai inkriminuotų administracinių pažeidimų.

Taip pat pažymėtina, kad byloje nevisapusiškai ištirta aplinkybė dėl darbo laiko sutrumpinimo bei viršvalandžių išmokėjimo, kas yra teisiškai reikšminga, norinti L. J. veiksmus kvalifikuoti pagal jai inkriminuotus ATPK pažeidimus. Teismas vadovavosi darbo laiko apskaitos žiniaraščiais ir 2009 m. vasario mėn. algalapiais (b. l. 35-41). Apeliantė skunde pirmosios instancijos teismui buvo nurodžiusi, kad darbuotojams darbo laikas buvo sutrumpintas, visos jiems priklaususios darbo išmokos sumokėtos, šioms aplinkybėms pagrįsti pateikė įrodymus – UAB (duomenys neskelbtini) 2009 m. vasario 28 d. įsakymą „Dėl priedų prie atlyginimo išmokėjimo“ (b. l. 12), darbo užmokesčio žiniaraščio išrašus (b. l. 13-15), UAB (duomenys neskelbtini) 2008 m. sausio 2 d. įsakymą „Dėl priedų prie atlyginimo išmokėjimo“ (b. l. 17), darbuotojų darbo grafikus (b. l. 64-65). Pirmosios instancijos teismas šių įrodymų apskritai netyrė, nemotyvavo, kodėl jais nesivadovauja.

Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ATPK 41 straipsnio 1 dalies nuostatą, yra nurodęs, jog administracinio teisės pažeidimo objektas yra teisės aktu (įstatymu) reguliuojama valstybinė arba viešoji tvarka ar nustatyta valdymo tvarka, piliečių teisės ir laisvės. Pažeidimo objektyviąją pusę sudaro šios tvarkos, šių teisių ir laisvių pažeidimas, kuris pasireiškia konkrečiu veikimu arba neveikimu ir už kurį įstatymai numato administracinę atsakomybę. ATPK 41 straipsnio 1 dalyje yra numatyta administracinė atsakomybė už darbo įstatymų nustatytų darbuotojų teisių ir laisvių pažeidimą. Aiškinant šią įstatymo normą jos paskirties ir teisinės prasmės aspektais, darytina išvada, kad administracinę atsakomybę užtraukia tik toks darbo įstatymų pažeidimas, kuris tiesiogiai atima ar apriboja įstatymų nustatytas darbuotojų teises turėti tam tikras darbo ir poilsio sąlygas ir pan., t. y. iš esmės materialinio pobūdžio teises. Paprastai tokios teisės yra įstatymo aiškiai suformuluotos ir reikalavimai jų laikytis nustatyti imperatyvia forma (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2001 m. balandžio 25 d. nutarimas Nr. 6791-01/2001, „Administracinių teismų praktika“ Nr. 1, 2001 m.). L. J. administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 41 straipsnio 1 dalį inter alia patraukta už tai, kad darbuotojas (Kinijos Liaudies Respublikos pilietis) dirbo ne leidime nurodytoje darbo vietoje, tuo pažeidžiant Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2006 m. balandžio 24 d. įsakymu Nr.A1-118 patvirtinto „Leidimo dirbti užsieniečiams išdavimo sąlygų ir tvarkos aprašo“ 19.1 punktą, bei kad J. K. darbuotojo darbo pažymėjime nėra nurodytas pažymėjimo galiojimo laikas, taip pažeidžiant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. balandžio 24 d. nutarimu Nr. 503 patvirtinto Darbuotojo tapatybę patvirtinančio dokumento išdavimo, nešiojimo ir pateikimo kontroliuojančioms institucijoms tvarkos aprašo 3 punktą. Pirmosios instancijos teismas nevertino, ar nuodyti pažeisti norminiai aktai atitinka teisės akto, už kurį taikoma administracinė atsakomybė pagal ATPK 41 straipsnio 1 dalį, sąvoką. Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, jog tokiais L. J. veiksmais buvo atimtos ar apribotos darbuotojų teisės.

Viešosios teisės šakose taikomas principas, jog visos abejonės vertinamos atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Nagrinėjamu atveju negalima konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas išsiaiškino visas aplinkybes, kurias įvertinus įrodymų visumoje, būtų galima neabejotinai pripažinti L. J., UAB (duomenys neskelbtini) vadovę, kalta dėl jai inkriminuotų administracinių teisės pažeidimų. Byloje būtina atlikti papildomą aplinkybių tyrimą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 8 d. nutarimas naikinamas ir byla grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

L. J. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 8 d. nutarimą panaikinti ir bylą grąžinti šiam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Antanas Ablingis Ričardas Piličiauskas Virgilijus Valančius