- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-08-22
- Bylos Nr.
- 1A-393-349-2011
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Tomas Zdanavičius, Arnoldas Šukaitis (pran.), Sigitas Bagdonavičius
- Nuteistasis
- M. B.
- Advokatai
- Antanas Cemnolonskas
- Kategorijos
Teisėjas Virginijus Skaraitis Baudž. byla Nr. 1A-393-349/2011
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko ir pranešėjo Arnoldo Šukaičio, teisėjų Sigito Bagdonavičiaus ir Tomo Zdanavičiaus,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. B. apeliacinį skundą dėl Kupiškio rajono apylinkės teismo 2011 m. kovo 17 d. nuosprendžio, kuriuo M. B. nuteistas pagal BK 284 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 metams 3 mėnesiams. Vadovaujantis BK 64 str. 3 d., šios bausmės dalį pridėjus prie Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009-08-13 nuosprendžiu paskirtos bausmės, paskirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 2 metams 6 mėnesiams.
Aprašomoji dalis
NUSTATĖ:
M. B. nuteistas užtai, kad 2010 m. lapkričio 21 d., apie 17 vai., gyvenamajame name, kuriame gyvena M. L., bei kieme, tai yra viešoje vietoje, tyčia, įžūliu elgesiu, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, o būtent: įėjęs į gyvenamą namą reikalavo M. L. eiti į kiemą pasikalbėti, taip nutraukė M. L. bei name buvusių žmonių poilsį, po ko, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, namo kieme keturis kartus iš dviejų nenustatytų ginklų šovė į nukentėjusįjį M. L., pataikydamas vieną kartą nukentėjusiajam į galvą bei vieną kartą į sėdmenis, taip nukentėjusiajam dėl šautinių liestinių žaizdų viršugalvyje ir dešiniame sėdmenyje sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą bei pažeidė viešąją tvarką.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis M. B. prašo panaikinti apylinkės teismo nuosprendį ir jį išteisinti.
Apeliantas skunde teigia, kad teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog jis šaudė nukentėjusįjį iš dviejų ginklų. Teismas neįvertino liudytojos A. L. parodymų, kad ji mačiusi, kaip M. G. kažką pasiėmė iš bagažinės ir netrukus pasigirdo šūviai. Šie parodymai paneigia liudytojų M. L. ir S. L. parodymus, kad šaudė apeliantas ir patvirtina jo parodymus, kad šūviai sklido nuo M. G. pusės. Įvykio metu buvo tamsu, M. G. stovėjo šalia apelianto, todėl nukentėjusysis ir liudytojai galėjo apsirikti dėl šaudžiusio asmens. Apeliantas pažymi, kad nei vienas asmuo nematė nei iš ko šaudyta, nei kokioje rankoje apeliantas laikė ginklą. Nukentėjusiojo M. L. ir liudytojo S. L. parodymai kelia abejonių, todėl teismas jais remtis negalėjo. Apeliantas teigia, kad jo ir nukentėjusiojo konfliktas kilo dėl asmeninių priežasčių ir nebuvo nukreiptas į viešosios tvarkos pažeidimą, be to, jis nesuvokė savo veiksmais demonstravęs nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, todėl jo veikoje nebuvo tiesioginės tyčios.
Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Teismas teisingai įvertino bylos įrodymus, tiksliai nustatė nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes ir apeliantą pagrįstai pripažino kaltu dėl viešosios tvarkos pažeidimo. Pagrindinis įrodymų šaltinis, kuriuo grindžiama apelianto kaltė, yra nukentėjusiojo M. L. ir liudytojo Š. L. parodymai, kad apeliantas, atvykęs į jų namus, pirmiausia triukšmaudamas įsakmiai kvietė nukentėjusįjį į kiemą pasikalbti, o jam išėjus, kieme ėmė į jį šaudyti. Priešingai nei teigiama skunde, šių parodymų patikimumas nekelia abejonių, nes tiek M. L., tiek S. L. ne tik patvirtino, kad šaudė būtent apeliantas, bet ir nurodė, kokiomis aplinkybėmis remdamiesi, daro šią išvadą: M. L. matė nuo apelianto laikyto ginklo sklidusias kibirkštis, o Š. L. girdėjo nuo greta jo stovėjusio apelianto sklidusių šūvių garsą. Nors nukentėjusysis pareiškime ir pirmojoje apklausoje ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad šaudė ne tik apeliantas, bet ir liudytojas M. G. (1 t., 7, 19 b. l.), o liudytojas M. L. pirmojoje apklausoje darė prielaidą, kad galėjo šaudyti ne tik apeliantas (lt ., 55 b. l.), tačiau tai nereiškia, kad šie parodymai yra teisinantys apeliantą, nes, kaip jau nurodyta, tiek nukentėjusysis, tiek liudytojas viso proceso metu buvo įsitikinę, kad šaudyme dalyvavo apeliantas. Pats liudytojas M. G. neigė šaudęs į apeliantą. Šiuo metu yra įsiteisėjęs prokuroro nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą dėl M. G. (1 t., 78 b. l.), todėl liudytojo dalyvavimas nagrinėjamo nusikaltimo padaryme nebegali būti kvestionuojamas. M. L. ir Š. L. parodymus apie šaudžiusį asmenį netiesiogiai patvirtina ir įvykio vietoje buvusios liudytojos R. P. parodymai, kad S. L. jos paprašė iškviesti policiją, nes M. B. šaudo, taip pat teisminio nagrinėjimo metu išklausytas garso įrašas, kuriame užfiksuotas moters kvietimas atvykti policiją, nes šaudo M. B. (1 t., 51 b. l.). Apeliantas skunde nepagrįstai teigia, kad jo kaltę patvirtinančius parodymus paneigia liudytojos A. L. parodymai, kad ji mačiusi, kaip liudytojas M. G. iš bagažinės pasiėmė kažkokį daiktą ir ji netrukusi išgirdo šūvius. Šie parodymai nesuteikia jokios informacijos apie šaudžiusį asmenį, nes liudytoja ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu teigė nemačiusi nei kas, nei kaip šaudė į nukentėjusįjį. Teismas pagrįstai atmetė liudytojo M. G. parodymus, kuriais jis bandė įvykio situaciją perteikti taip, lyg būtų šaudęs trečias asmuo, taip pat apelianto parodymus, kuriuose jis darė prielaidą, kad šaudė M. G., nes šie parodymai ne tik prieštarauja anksčiau aptartiems įrodymams, bet yra nepatikimi dėl apelianto ir liudytojo draugystės ir su ja susijusio siekio apeliantui padėti išvengti atsakomybės. Apeliacinės instancijos teisme atlikto įrodymų tyrimo metu nuteistasis ir M. G. laikėsi savo ankstesnių parodymų ir jokios nuosprendžiu nustatytos įvykių eigą paneigiančios informacijos nepateikė. Nuosprendžiu konstatuotą aplinkybę, kad šūviai buvo paleisti iš dviejų ginklų, įrodo balistinių tyrimų specialisto išvada, kuria nustatyta, kad įvykio vietoje paimtos dvi kulkos yra skirtingo kalibro, todėl, negalėjo būti iššautos iš vieno ginklo (15-17 b. l.). Skundžiamame nuosprendyje išanalizuoti ir šiame sprendime dar kartą aptarti įrodymai nesuteikia pagrindo abejoti, kad apeliantas atliko visus jam inkriminuotus veiksmu - įėjęs į M. L. namą, reikalavo jį išeiti į kiemą, o kieme šovė į nukentėjusįjį iš dviejų ginklų ir jį nežymiai sužalojo.
Apeliantas skunde nepagrįstai teigia savo veiksmais nepažeidęs viešosios tvarkos, nes konfliktas tarp jo ir nukentėjusiojo kilęs dėl asmeninių paskatų, nes asmeninių paskatų sukelti konfliktą turėjimas neeliminuoja galimybės šiam konfliktui peraugti į viešosios tvarkos pažeidimą. Nors apeliantas tvirtino atvykęs pas nukentėjusįjį pasikalbėti dėl darbo, tačiau liudytojų ir nukentėjusiojo parodymais nustatyti jo veiksmai: įėjęs į namą, rėkaudamas įsakmiai liepė nukentėjusiajam išeiti į kiemą, o ten ėmė į jį šaudyti. Tokius veiksmus teismas teisingai laikė įžūliais, nes jis ne tik triukšmavo, bet ir smurtavo. Apeliantas savo veiksmais išgąsdino ir privertė kreiptis į policiją ne tik nukentėjusįjį, bet ir kitus įvykio vietoje buvusius asmenis: nukentėjusiojo šeimos narius, liudytojas R. P., V. Š.. Esant šioms aplinkybėms nėra pagrindo abejoti, kad minėti M. B. veiksmai demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės tvarką. Šiuo klausimu išsamiai pasisakyta ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje.
Teismas, skirdamas apeliantui bausmę ir ją subendrindamas su ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme, teisingai taikė BK 56 str. 1 d., 54 str. 2 d., 64 str. 3 d. nuostatas ir išdėstė išsamius bausmės parinkimo motyvus, todėl apeliantui už nagrinėtą nusikaltimą paskirta ir galutinė subendrinta bausmė tinkamai individualizuota, nėra aiškiai per griežta, todėl nešvelnintina.
Rezoliucinė dalis
NUTARIA:
Nuteistojo M. B. apeliacinį skundą atmesti.