Vilniaus apygardos teismo nutartis

2015-01-12 · Byla Nr. ATP-15-628/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-01-12
Bylos Nr.
ATP-15-628/2015
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Teisėjas
Sigita Bieliauskienė
Kategorijos
  • 79.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. ATP-15-628/2015Teisminio proceso Nr.: 4-68-3-08096-2011-1Procesinio sprendimo kategorija: 79.1.; 45.4.4. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2015 m. sausio 12 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Sigita Bieliauskienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą pagal M. Z. (toliau – M. Z.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teisimo 2014 m. spalio 10 d. nutarimo, kuriuo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus vyresniojo specialisto A. G. 2014 m. birželio 18 d. nutarimas, dalyje dėl A. D. nubaudimo pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – LR ATPK) 127 str. 2 d. panaikintas ir administracinė byla A. D. atžvilgiu šioje dalyje nutraukta,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus Vyresnysis specialistas A. G. 2014 m. birželio 18 d. priėmė nutarimą, kuriuo A. D. pripažino kaltu padarius administracinius teisės pažeidimus, numatytus LR ATPK 123 str. 1 d., 127 str. 2 d., ir paskyrė 100 litų baudą. Šiame nutarime konstatuota, kad A. D. 2013 m. lapkričio 25 d., apie 11.44 val., Titnago g. 10, Vilniuje, vairuodamas transporto priemonę Mercedes Benz 312, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) kuriai nebuvo atlikta valstybinė techninė apžiūra, prieš sukdamas į dešinę, nepasitraukė kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto ir susidūrė su ta pačia kryptimi tiesiai važiuojančiu automobiliu, eismo įvykio metu buvo apgadinti abu automobiliai.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. birželio 18 d., išnagrinėjęs A. D. apeliacinį skundą, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus vyresniojo specialisto A. G. 2014 m. birželio 18 d. nutarimą, dalyje dėl A. D. nubaudimo pagal LR ATPK 127 str. 2 d. panaikino ir administracinę bylą A. D. atžvilgiu šioje dalyje nutraukė.

Šalies argumentai

M. Z. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 10 d. nutarimą ir priimti naują nutarimą – pripažinti A. D. kaltu padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą LR ATPK 127 str. 2 d.

Apelianto vertinimu, atsižvelgiant į teismų praktiką dėl priežastinio ryšio nustatyto, matyti, kad būtinosios sąlygos taisyklės pritaikymas nagrinėjamu atveju rodo, kad būtent A. D. Kelių eismo taisyklių pažeidimai (9 p. ir 125 p.) buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga. Tai patvirtina ir teismo konstatuotos aplinkybės, kad A. D. vairuojamas automobilis buvo nutolęs nuo dešiniojo važiuojamosios dalies krašto. Nei taip važiuoti, nei juo labiau tokiu būdu atlikti posūkio manevrą į dešinę pusę, Kelių eismo taisyklės, M. Z. teigimu, neleidžia.

Žemesnės instancijos teismas

Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas klaidingai įvertino byloje esančius duomenis ir nepagrįstai nustatė, jog iš byloje esančių duomenų neįmanoma nustatyti, kurio iš vairuotojų veiksmai buvo būtinoji eismo įvykio kilimo sąlyga, kadangi nėra pakankamai duomenų, leidžiančių spręsti apie nukentėjusiojo M. Z. veiksmų atitiktį Kelių eismo taisyklių reikalavimams, o dalis įrodymų yra prieštaringi.

Atkreipiamas teismo dėmesys į tai, kad pats A. D., apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, parodė, kad jis, važiuodamas leistinu greičiu, matė, kad jam iš paskos važiuoja automobilis, t.y. M. Z. vairuojama transporto priemonė. Pats apeliantas taip pat paaiškino, kad ilgą laiką važiavo paskui A. D. vairuojamą automobilį, kas, nukentėjusiojo vertinimu, patvirtina, jog jo vairuojamos transporto greitis nagrinėjamu atveju atitiko Kelių eismo taisyklių reikalavimus. Tokiu būdu, skundžiamo pirmosios instancijos teismo argumentas, kad byloje nėra galimybių nustatyti tikrojo M. Z. važiavimo greičio, ar jis galėjo išvengti susidūrimo su A. D. vairuojama transporto priemone, turėtų būti atmestinas kaip nepagrįstas.

Tuo tarpu aplinkybė, ar M. Z. laikėsi saugaus atstumo, apelianto teigimu, nagrinėjamu atveju reikšmės neturi. Konstatuojant šią išvadą pažymima, kad ne nukentėjusysis trenkėsi į priešais važiuojančią transporto priemonę, o A. D. šonu kliudė jo automobilį.

Esant šioms aplinkybėms, nukentėjusysis sprendžia, kad būtent A. D. turėjo galimybę ir privalėjo įsitikinti, kad jo manevras sukant į dešinę, prieš tai pasitraukus į kairę, kad būtų lengviau atlikti posūkio manevrą, yra saugus ir nebus sudaryta kliūtis kitoms transporto priemonėms. Tokie A. D. veiksmai atitinka būtino priežastinio ryšio požymius, kuriam būdingas dėsningas vidinis reiškinių ryšys, t.y. toks, kai tam tikromis sąlygomis veika visada ar bent jau paprastai sukelia tam tikrus pavojingus padarinius.

Pažymima, kad A. D., be viso ko, atlikdamas posūkio manevrą į dešiniąją pusę, nebuvo įjungęs įspėjamojo posūkio signalo į dešinę. Tuo tarpu paties A. D. ir kartu su pastaruoju važiavusio V. P. parodymai, kad posūkio signalas visgi buvo įjungtas, nukentėjusiojo vertinimu, pirmosios instancijos teismo turėjo būti atmesti, kaip suinteresuotų asmenų. O, atsižvelgiant į tai, kad kelyje kitų automobilių nebuvo, ką patvirtino ir A. D., kritiškai vertintini ir liudytoju apklausto A. M. parodymai.

Atsiliepimas

A. D. pateikė atsiliepimą į M. Z. apeliacinį skundą, kuriuo prašoma M. Z. apeliacinio skundo netenkinti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 10 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime nurodoma, kad eismo įvykio vietoje važiuojamoji kelio dalis yra paženklinta horizontaliuoju kelio ženklinimu, skiriančių ją į dvi priešingas vieną kitai eismo juostas – po vieną juosta kiekviena kryptimi, iš ko spręstina, kad kelio ruože, kuriame įvyko nagrinėjamas eismo įvykis, eismas vyksta eismo juostomis viena automobilių eile ta pačia kryptimi. Apeliantas, važiuodamas ta pačia kryptimi, paskui A. D., privalėjo laikytis saugaus atstumo iki priekyje važiuojančio automobilio Mercedes Benz 312, kad į jį neatsitrenktų (Kelių eismo taisyklių 132 p.) ir laikytis vienos eilės ta pačia kryptimi važiavimo reikalavimo (Kelių eismo taisyklių 122 p.). Tačiau, A. D. sulėtinus greitį ir ruošiantis posūkiui į dešinę – į įvažiavimą link pastarojo darbovietės, bei jam parodžius dešinįjį posūkio signalą, apeliantas, užuot stabdęs, pasuko vairą link dešiniojo važiuojamosios dalies krašto, nesuvaldė savo vairuojamo automobilio, trenkėsi į bordiūrą, automobiliu jį peršoko, dėl ko įvyko susidūrimas su A. D. vairuojama transporto priemone. Šias aplinkybes patvirtina eismo įvykio vietos schemos bei fotonuotraukos.

Tuo tarpu apelianto teiginiai, neva A. D. pasitraukė arčiau kairiojo važiuojamosios dalies krašto, dėl ko pastarasis pamanė, kad A. D. suks į kairę, paneigia eismo įvykio vietoje esanti kelio situacija ir išsidėstymas, užfiksuoti eismo įvykio vietos schemose, fotonuotraukose bei vaizdo įrašuose. Iš jų akivaizdžiai matyti, kad duotoje kelio situacijoje jokių įvažiavimų į kairę ar kitų prisijungiančių kelių iš kairės pusės eismo įvykio vietoje nėra.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Pagal LR ATPK 302¹¹ str. 1 d. nuostatas, apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą. Pažymėtina, kad teismo procesinis sprendimas (nutartis, nutarimas) laikomas teisėtu ir pagrįstu tik tokiu atveju, kai jame išdėstytos teismo išvados atitinka bylos nagrinėjimo metu nustatytas faktines bylos aplinkybes bei jų visumą.

LR ATPK 257 str., numatyta, kad administracinę bylą nagrinėjantis organas (tuo pačiu ir teismas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi, įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, A. D. buvo kaltinamas tuo, kad 2013 m. lapkričio 25 d., apie 11.44 val., Titnago g. 10, Vilniuje, vairuodamas transporto priemonę Mercedes Benz 312, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) kuriai nebuvo atlikta valstybinė techninė apžiūra, prieš sukdamas į dešinę, nepasitraukė kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto ir susidūrė su ta pačia kryptimi tiesiai važiuojančiu automobiliu, eismo įvykio metu buvo apgadinti abu automobiliai (b. l. 4).

Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, A. D. savo kaltės dėl jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo nepripažino ir paaiškino, kad jis įvykio dieną važiavo iš Titnago g. link Savanorių pr., jis įjungė posūkio signalą, ketindamas sukti į dešinę, matė kad jam iš paskos važiuoja kitas automobilis, priekyje automobilių nebuvo. Kai pradėjo daryti posūkio manevrą, pajuto smūgį, o tada pamatė priekyje stovintį automobilį. Jis ir kito automobilio vairuotojas iškart išlipo iš automobilių, nesutarimų tarp jų nekilo, kito automobilio vairuotojas iškart pripažino, kad jis kaltas dėl eismo įvykio, tačiau vėliau pakeitė poziciją. Atvažiavę į eismo įvykio vietą policijos pareigūnai jį apkaltino, kad jis lenkė posūkyje ir kad automobilį VW Bora prispaudė prie šaligatvio. Pareiškėjo nuomone VW Bora vairuotojas nepamatė, kad jis daro posūkį, smūgis į jo automobilį buvo prieš pat posūkį, jis jau atlikinėjo posūkio manevrą. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad tuo metu, kai įvyko eismo įvykis, jis važiavo apie 10 km/h greičiu, tuo metu daugiau aplink automobilių nebuvo, tik jo automobilis ir VW Bora, kuris prieš jam darant posūkį, važiavo už jo.

Vertinant administracinėn atsakomybėn traukiamo A. D. parodymų objektyvumą, pažymėtina, kad nustatinėjant aptariamo administracinio teisės pažeidimo sudėties požymius, vadovautis vien tik pastarojo paaiškinimais, kaip teisingai savo apeliaciniame skunde pažymėjo ir nukentėjusysis M. Z., nėra teisinga, kadangi natūralu, jog gindamasis nuo pareikšto kaltinimo, suvokdamas gresiančią administracinę atsakomybę bei visas iš to išplaukiančias pasekmes, asmuo, siekdamas išvengti jam gresiančių neigiamų padarinių, gali siekti nuslėpti esmines nagrinėjamo įvykio aplinkybes, todėl tokiu atveju būtina įvertinti ir kitų byloje apklaustų asmenų parodymus, išanalizuoti jų tarpusavio sąsajas bei jų atitikimą kitiems bylos nagrinėjimo metu ištirtiems įrodymams.

Analizuojant nagrinėjamos administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagą matyti, kad aiškinantis tikrąsias nagrinėjamo eismo įvykio aplinkybes pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytojais buvo apklausti V. P. ir A. M.. V. P. nurodė, jog eismo įvykio dieną jis važiavo automobiliu Mercedes Benz, sėdėjo šalia vairuotojo. A. D. įjungė posūkio signalą, o tada į jų automobilį atsitrenkė automobilis VW Bora. Jis tiksliai negalėjo nurodyti, kada įvyko smūgis, paaiškino, kad smūgis, jo nuomone, buvo dar iki posūkio. Tuo tarpu, pasak A. M., eismo įvykio dieną jis važiavo šalutine gatve į Titnago g., pastebėjo iš matymo matytą automobilį Mercedes Benz, kuriam iš paskos važiavo automobilis VW Bora. Liudytojas taip pat nurodė, kad jis matė, kaip Mercedes Benz įjungė posūkio signalą, pradėjo sukti, o tada įvyko susidūrimas, VW Bora atsitrenkė į Mercedes Benz, tada užšoko ant bordiūro ir gal kokius 5 metrus pavažiavo į priekį.

Vertinant šių asmenų parodymų patikimumą ir objektyvumą, svarbu paminėti, kad V. P. įvykio metu važiavo kartu su administracinėn atsakomybėn traukiamu A. D., o A. M. teismo posėdžio metu patvirtino, kad A. D. jis pažįsta. Šių duomenų visuma leidžia teismui spręsti apie galimą šių asmenų suinteresuotumą bylos baigtimi, todėl sprendžiant A. D. kaltės klausimą jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo kontekste, remtis vien šių asmenų parodymais nėra tikslinga.

Tuo tarpu nukentėjusiuoju pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pripažintas M. Z. teismui paaiškino visiškai priešingas nagrinėjamo eismo įvykio aplinkybes, nurodydamas, kad jis vairavo VW Bora automobilį, pakankamai ilgai važiavo už Mercedes Benz automobilio, važiavo neviršydamas greičio. Po to jis pamatė, kad Mercedes Benz automobilis sulėtino greitį ir pasitraukė į važiuojamosios dalies vidurį, tarpas buvo gana didelis, todėl jis važiavo tolyn, jis net nepagalvojo, kad Mercedes Benz vairuotojas gali sukti iš vidurinės juostos. Kai Mercedes Benz automobilis pasitraukė link vidurinės linijos, jam dar buvo pakankamas tarpas iš dešinės pravažiuoti. Nukentėjusysis taip pat paaiškino, kad nematė, jog kitas automobilis, prieš darydamas posūkio manevrą, rodė posūkio signalą. Analogiškas aplinkybes M. Z. nurodė ir teismui pateiktame apeliaciniame skunde.

Vertinant aptartus M. Z. parodymus nagrinėjamos administracinio teisės pažeidimo bylos kontekste, akcentuotina, kad juos patvirtina ir 2014 m. kovo 8 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės akte Nr. 11-3566 (13) konstatuotos išvados. Jame nurodoma, kad tikėtina, jog prieš pat susidūrimą automobilis Mercedes Benz 312 judėjo dešiniojo posūkio kreive link įvažiavimo į pastato Nr. 10 teritoriją, o automobilis VW Bora vairuotojo buvo nusuktas į dešinę ir judėjo link dešiniojo važiuojamosios dalies krašto. Prieš pat susidūrimo abu automobiliai važiavo Titnago g. važiuojamosios dalies dešine puse, skirta važiuoti link Savanorių pr. Automobilio VW Bora vairuotojas M. Z. kelio pločio atžvilgiu važiavo prie Titnago g. važiuojamosios dalies dešiniojo krašto, o automobilio Mercedes Benz 312 vairuotojas, prieš atlikdamas dešinio posūkio manevrą nebuvo pasitraukęs kuo arčiau prie Titnago g. važiuojamosios dalies dešiniojo krašto. Aptariamame ekspertizės akte taip pat konstatuota, kad tikėtinas šio eismo įvykio mechanizmas buvo toks: automobilis Mercedes Benz 312, vairuojamas A. D., važiavo Titnago g. ir iš padėties dešiniuoju šonu būnant nemažesniu kaip 2,3 m atstumu nuo dešiniojo važiuojamosios dalies krašto automobilio vairuotojo buvo sukamas į dešinę, j įvažiavimą į pastato Nr. 10 teritoriją; automobilis VW Bora, važiavęs iš paskos ir dešiniau Mercedes Benz 312, vairuotojui M. Z. sureagavus į atsiradusią kliūtį (automobilį Mercedes Benz 312) buvo pasuktas į dešinę ir stabdomas; apie 46 km/h greičiu važiuojantis automobilis VW Bora ties įvažiavimo į pastato Nr. 10 teritoriją pradžia, priekinės dalies kairiuoju kampu atsitrenkė ir kairiuoju šonu slystamai kontaktavo su apie 16 km/h greičiu dešiniojo posūkio kreive važiavusio automobilio Mercedes Benz 312 dešiniuoju šonu; automobilių tarpusavio kontakto metu automobilio VW Bora galinis dešinys ratas užvažiavo ant dešiniojo šaligatvio bordiūro. Tikėtina, kad automobilio Mercedes Benz 312 vairuotojas, prieš atlikdamas dešinio posūkio manevrą, nebuvo pasitraukęs kuo arčiau prie Titnago g. važiuojamosios dalies, skirtos važiuoti link Savanorių pr. dešiniojo krašto, ir apsisukimo manevrą pradėjo jo automobiliui dešiniuoju šonu nuo Titnago g. važiuojamosios dalies dešiniojo krašto būnant nemažesniu kaip 2,30 m atstumu. Tikėtina, kad šioje kelio eismo situacijoje automobilio Mercedes Benz 312 vairuotojo A. D. veiksmai, - pradėjo posūkio manevrą ne nuo Titnago g. važiuojamosios dalies, skirtos važiuoti link Savanorių pr., dešiniojo krašto, - techniniu požiūriu buvo nepriimtini ir sąlygojo šio eismo įvykio kilimą (b. l. 41- 46).

Atsižvelgiant į konstatuotas aptariamo ekspertizės akto išvadas, matyti, kad ekspertas kaip tikėtiną nagrinėjamo eismo įvykio priežastį įvardijo būtent A. D. veiksmus, t.y. aplinkybę, jog pastarasis pradėjo posūkio manevrą ne nuo Titnago g. važiuojamosios dalies, skirtos važiuoti link Savanorių pr., dešiniojo krašto. Tačiau, toje pačioje eksperto išvadoje taip pat nurodyta, kad nesant galimybės apskaičiuoti, kokiu tiksliai atstumu nuo susidūrimo vietos buvo automobilis VW Bora pradiniu kliūties sudarymo momentu, negalima nustatyti, ar automobilio VW Bora vairuotojo M. Z. veiksmai turėjo įtakos šio eismo įvykio kilimui.

Esant šiems prieštaravimams, ekspertizės aktą pateikęs ekspertas H. V. buvo apklaustas ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, kur paaiškino, kad užduotis atlikti ekspertizę buvo gauta iš Vyriausiojo policijos komisariato, užduotyje buvo nurodyti 4 klausimai, jis pateikė išvadą, kuri buvo gauta modeliuojant bei naudojant specializuotą programą. Teismo posėdžio metu ekspertas taip pat nurodė, kad jis patvirtina savo pateiktą išvadą. Paaiškino, kad jam buvo pateikta eismo įvykio schema, pagal joje nurodytus matmenis, jis nubraižė eismo įvykio schemą, automobilių padėtys turi būti tokios, kokios ekspertizės akto 2 lape esančioje schemoje pavaizduotos mėlyna spalva, tačiau pažiūrėjus į nuotraukas, yra matyti, kad automobiliai stovi kitaip. Ekspertas paaiškino, kad raudonai schemoje pavaizduota, kaip automobiliai stovėjo pagal eismo įvykio nuotraukas, o mėlynai pavaizduota, kaip automobilių padėtys užfiksuotos eismo įvykio schemoje. Taip pat ekspertas nurodė, kad jis planą padarė pagal eismo įvykio schemą ir paėmęs duomenis iš palydovinės nuotraukos. Nurodė, kad atlikdamas tyrimą, jis rėmėsi skaičiais, kurie yra schemoje, išskyrus automobilių, kadangi šie skaičiai, nurodyti schemoje, prieštarauja eismo įvykio vietos nuotraukoms. Ekspertas paaiškino, kad davė tik tikėtiną išvadą, kadangi kategoriška išvadą sutrukdė duoti tyrimas, padėtys.

Tokiu būdu ekspertas teismo posėdžio metu patvirtino, kad jo pateikta išvada, kurioje konstatuota, jog dėl nagrinėjamo eismo įvykio galimai kaltas A. D., atlikęs neteisėtus veiksmus, yra tik tikėtina, kadangi kategorišką išvadą jam sutrukdė pateikti atliktas tyrimas bei eismo įvykio vietos schemose užfiksuotos eismo įvykyje dalyvavusių transporto priemonių padėtys.

Esant šioms aplinkybėms, pažymėtina, kad pagal formuojamą teismų praktiką, teismo procesinis sprendimas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu dėl jam inkriminuojamo teisės pažeidimo padarymo, negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius administracinį teisės pažeidimą bei kitas svarbias bylos aplinkybes. Šiuo atveju nukentėjusiojo M. Z. apeliaciniame skunde išdėstytos aplinkybės, kad A. D. padaryti Kelių eismo taisyklių pažeidimai tiesiogiai susiję priežastiniu ryšiu su pasekmėmis, konkrečiai, eismo įvykio kilimu (abiejų automobilių apgadinimu), nėra patvirtintos jokiais objektyviais duomenimis, neginčijamai patvirtinančiais A. D. kaltę jam inkriminuojamo teisės pažeidimo padaryme. Šių aplinkybių kategoriškai nepatvirtino ir byloje ekspertizės aktą pateikęs ekspertas. Tuo tarpu pats M. Z. ekspertizės akte užfiksuotas išvadas vertina tendencingai, akcentuodamas A. D. kaltę pagrindžiančius įrodymus, visiškai ignoruodamas tikėtiną akto pobūdį bei reikšmingas bylos aplinkybes, kurių dėl tyrimo bei eismo įvykio vietos schemose užfiksuotų eismo įvykyje dalyvavusių transporto priemonių padėčių, ekspertizės metu nustatyti nepavyko.

Kaip teisingai skundžiamame nutarime pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju nėra galimybės nustatyti, ar pats M. Z. nepažeidė Kelių eismo taisyklių, ar jo veiksmai taip pat negalėjo sąlygoti nagrinėjamo eismo įvykio aplinkybių. Pažymėtina, kad byloje nenustatyta, ar M. Z. iki eismo įvykio neviršijo leistino greičio, ar laikėsi saugaus atstumo nuo prieš jį važiuojančios transporto priemonės, ir ar galėjo laiku sustabdyti savo automobilį ir taip išvengti susidūrimo. Nenustačius šių aplinkybių, teismas negali daryti vienareikšmės išvados, kad būtent A. D. veiksmai yra tiesioginiu priežastiniu ryšiu susiję su eismo įvykio metu kilusiomis pasekmėmis. Šios aplinkybės svarbios ne tik priežastinio ryšio nustatymui, bet ir tikrųjų eismo įvykio aplinkybių išsiaiškinimui. Tuo tarpu vien tikėtino pobūdžio ekspertizės aktas ir eksperto paaiškinimai negali būti pagrindu teigti, jog priežastinis ryšys tarp A. D. veiksmų ir eismo įvykio kilimo yra nustatytas. Minėta, jog asmuo negali būti traukiamas administracinėn atsakomybėn remiantis vien tik prielaidomis. Be to, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą, būtina vadovautis ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 1 d. įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo 2014 m. spalio 10 d. nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį M. Z. apeliacinio skundo argumentais, nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis LR ATPK 302¹² str. 1 d. 1 p.,

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 10 d. nutarimą palikti nepakeistą, M. Z. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėja Sigita Bieliauskienė