- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-10-16
- Bylos Nr.
- 1A-61-255-2014
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Regina Bertašienė (pirm.), Linas Pauliukėnas, Remigijus Preikšaitis
- Nukentėjusysis
- J. S.
- Kaltinamasis
- L. Z.
- Advokatai
- Galina Korabliova
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Bertašienės, teisėjų Lino Pauliukėno, Remigijaus Preikšaičio, sekretoriaujant Ingai Navickienei,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo J. S. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 5 d. nuosprendžio, kuriuo L. Z. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 155 straipsnio 1 dalį, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių. Iš J. S. priteista 100 litų L. Z. atstovavimo išlaidoms atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
L. Z. buvo kaltinamas tuo, kad viešai žodžiu pažemino žmogų: 2012 m. rugpjūčio 27 d., apie 8.50 val., (duomenys neskelbtini) patalpose, (duomenys neskelbtini) Klaipėdoje, L. Z. pasakė nukentėjusiajam J. S., kad jį reikia guldyti į ligoninę pagydyti protą. Tokiu būdu L. Z. viešai pažemino J. S. girdint tretiesiems asmenims.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nukentėjęs J. S. prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 5 d. nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį. Skunde nurodoma, kad byla buvo nagrinėjama šališko teismo, šiurkščiai pažeidžiant jo procesines teises bei pažeidžiant jo teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, dėl ko teismas priėmė neteisingą ir neteisėtą nuosprendį, kuris naikintinas.
Apeliantas nurodo, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 44 straipsnio 10 dalimi, kiekvienam asmeniui, pripažintam nukentėjusiuoju garantuojama teisė įstatymo nustatyta tvarka nemokamai gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, o BPK 45 straipsnis numato pareigą teismui išaiškinti proceso dalyviams jų teises ir jas užtikrinti, sudarant galimybę jomis pasinaudoti. Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba (toliau Tarnyba) 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimu Nr. (1.31)-TPA-1962-12 suteikė J. S. apmokamą antrinę teisinę pagalbą, paskirdama Klaipėdos antrinės teisinės pagalbos advokatų kontoros advokatę D. R. atstovauti šiame baudžiamajame procese J. S.. Advokatė buvo paskirta iš tos pačios advokatų kontoros, kurioje dirba ir kaltinamasis L. Z., dėl ko reali teisinė pagalba nebuvo teikiama. Tarnyba 2013 m. sausio 14 d. sprendimu Nr. (1.31)-TPC-4-13 pakeitė advokatę D. R. ir paskyrė advokatą M. V., kuris taip pat teisinės pagalbos neteikė, dėl ko tinkama antrinė teisinė pagalba pirmos instancijos teisme J. S. teikiama nebuvo. Mano, kad Tarnyba veikė suinteresuotai ir realios teisinės pagalbos teikimo neužtikrino, todėl buvo pažeistas bylų nagrinėjimo rungimosi principas, nes kaltinamasis būdamas advokatas turėjo gynėją, o J. S. byloje neturėjo jokios teisinės pagalbos, dėl ko buvo šiurkščiai pažeistas BPK 7 straipsnis ir tai turėjo įtakos bylos teisingam išsprendimui. Skunde nurodoma, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismas nuolat realizuoja išankstinę priešišką nuostatą J. S. atžvilgiu. J. S., siekdamas teisingo bylos išnagrinėjimo bei abejonių pašalinimo, 2012 rugpjūčio 30 d. pareiškimu prašė nušalinti teisėją K. Baškienę, bet teisėja nenusišalino, po to, siekdamas įgyvendinti teisę į nešališką bylos nagrinėjimą, 2012 m. rugsėjo 26 d. prašymu kreipėsi į Klaipėdos apygardos teismą dėl bylos perdavimo nagrinėti kitam apylinkės teismui, bet prašymas buvo atmestas. Apeliantas teigia, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta teisė turėti advokatą reiškia asmens teisę pasirinkti advokatą, taip pat teisę turėti valstybės paskirtą advokatą, šio straipsnio 6 dalyje nustatyta asmens teisė į gynybą, taip pat ir teisė turėti advokatą yra absoliuti, ji negali būti paneigta ar suvaržyta jokiais pagrindais ir jokiomis sąlygomis. Mano, kad teismas buvo šališkas, todėl ir sudarė nepalankias sąlygas nukentėjusiajam, dėl ko laikytina, kad ši byla išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo ir priimtas nuosprendis neteisėtas ir naikintinas. Be to, apeliantas pažymi, kad suinteresuotumas pasireiškė ir prasidėjusiame apeliaciniame procese, kadangi Tarnybos 2013 m. liepos 12 d. sprendimu Nr.(1.31)-TPA-1049-13 paskirtas advokatas V. J. atstovauti J. S. apeliaciniame procese nusišalino nuo pareigos paruošti apeliacinį skundą bei jį atstovauti apeliaciniame procese, todėl tokie Tarnybos ir teismo veiksmai vertintini kaip organizuotas veikimas prieš J. S..
Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad teismas nuosprendyje pateikia aplinkybes iš esmės nesusijusias su J. S. skundo esme, kadangi kaltinamasis aiškina apie liudytojos S. S. administracinės bylos aplinkybes, kas nesusiję su šios bylos dalyku, pateikiamos aplinkybės neatitinka tikrovės. Nuosprendyje pateikiamos aplinkybės, kad advokatas būdamas koridoriuje tiksliai žinojo, kas vyko bylą nagrinėjančio pareigūno kabinete, nors kabinete L. Z. nebuvo, bet iš kabineto išėjo trise: L. Z., S. S. ir J. S., nurodomos aplinkybės apie tariamus J. S. „pamokslų“ skaitymus, dėl ko kaltinamasis išsakė teiginį, kad J. S. reikia gydytis. J. S. nuomone, iš viso L. Z. paaiškinimo vertintina tik viena aplinkybė, kad kaltinamasis nors ir netikslia versija, bet patvirtino, kad įžeidimo požymiai egzistuoja. Teismas nuosprendyje nurodo, kad incidentas vyko (duomenys neskelbtini) antro aukšto vestibiulyje, nors tiksli vieta nurodyta nebuvo, aptardamas kaltinamojo veiksmus dėl teiginių ir veiksmų pirštu, juos atskyrė, nors įžeidimas buvo vientisas veiksmas, kuris buvo realizuotas žodiniu teiginiu ir pabrėžtinu veiksmu, pasireiškiančiu piršto sukiojimu smilkinio srityje.
Šalies argumentai
Apeliantas mano, kad teismas padarė subjektyvią išvadą, kad kaltinamojo L. Z. veikoje nėra nusikaltimo požymių. Skunde pažymima, kad teismas vertino tik kaltinamojo žodžius, o įžeidžiančio veiksmo, atlikto sukiojant pirštą prie smilkinio, teismas nevertino, todėl teismas parodė suinteresuotumą byla ir šališkumą. J. S. teigia, kad jis nieko neaiškino kaltinamajam apie S. S. sveikatos būklę ir kaltinamojo įžeidžiantys veiksmai nesusiję su S. S.. Teismas veiksmus, turinčius aiškius nusikalstamos veikos požymius, vertina nepakankamais todėl, kad aplinkybę, susijusią su veiksmu pasukiojant pirštą prie smilkinio, J. S. pateikė praėjus vieneriems metams, tačiau teismas nepasisako, kokiomis priežastimis taip ilgai buvo nagrinėjama byla.
J. S. nurodo, kad teismas nepagrįstai rėmėsi baudžiamąja byla Nr. 2K-421/2007, kadangi tai ne analogiškas atvejis. Apeliantas nurodo, kad L. Z. žinojo, kad J. S. sveikata labai bloga, kad sveikatos būklė tiesiogiai priklausoma nuo situacijų ir jį supančios aplinkos, kad įžeidimas sudarys neigiamas pasekmes, nes panašios aplinkybės visada sutrikdo jo sveikatą, ne kartą susiklosčius analogiškoms aplinkybėms J. S. buvo išvežtas į ligonines. L. Z. tai žinojo ir tokiais veiksmais siekė jį viešai įžeisti ir pažeminti, taip sutrikdyti sveikatą. Teismas išsigalvojo aplinkybes, susijusias su tariamais J. S. paaiškinimais L. Z. ir tai panaudojo tikslingai siekiant bet kokiomis priemonėmis išteisinti kaltinamąjį. Nepagrįstas teismo vertinimas, kad advokatas L. Z., turintis didelį advokato darbo stažą, negalėjo suvokti ką daro, negalėjo suprasti veiksmų paskirties.
Apeliantas nurodo, kad teismas, veikdamas suinteresuotai, nepagrįstai ir neteisėtai iš J. S. priteisė 100 litų kaltinamojo L. Z. patirtoms proceso išlaidoms padengti. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, Klaipėdos apygardos teismas nepagrįstai, vadovaujantis BPK 322 straipsniu, pripažino gynėjo dalyvavimą būtinu ginant L. Z. ir 2012-11-09 pranešimu Nr. 1A-1039-380/12 nepagrįstai nurodė Koordinatoriui parinkti gynėją kaltinamajam, o J. S. teisės į advokatą buvo ignoruotos. Nors J. S. advokatas sprendimu ir buvo paskirtas bei privalėjo dalyvauti teismo posėdžiuose, bet nei viename teismo posėdyje nedalyvavo ir net neatsiuntė teismams jokio pranešimo. Advokatę G. M. paskyrė Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, už advokatės paslaugas apmoka Tarnyba, todėl L. Z. nepagrįstai sumokėjo 100 litų G. M., o ši nepagrįstai pinigus paėmė ir išdavė kvitą. Be to, gynėja kaltinamąjį gynė apeliaciniame procese, kurį laimėjo J. S., apeliaciniame procese dėl jo teisių šiurkščių pažeidimų bei klausimo nagrinėjimo vilkinimo J. S. patyrė žalą, 100 litų procesinių išlaidų suma priteista nepagrįstai ir neteisėtai.
J. S. nuomone, nagrinėjant šią bylą Klaipėdos miesto apylinkės teismas nesilaikė BPK nuostatų, išsamiai neatskleidė nusikalstamos veikos aplinkybių, teismas vadovavosi prielaidomis, prieštaraujančiomis aplinkybėms, todėl neatskleidė bylos esmės, šiurkščiai pažeistas BPK 7 straipsnis, teismas nesilaikė rungimosi principo, byla buvo nagrinėjama be advokato, todėl buvo pažeisti šie asmens teisių užtikrinimo pagrindai ir principai.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą išteisintasis L. Z. nurodo, kad nesutinka su apeliaciniu skundu. Kaip matyti iš Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2012 12 17 sprendimo Nr.(1.31)-TPA-1962-12, J. S. buvo paskirta antrinė teisinė pagalba apeliacinės instancijos teisme, jo advokatui neatvykus, jis sutiko nagrinėti bylą advokatui nedalyvaujant. Pažymima, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis buvo J. S. palanki, jo skundas buvo patenkintas, todėl skųstis dėl advokato neturėjimo apeliacinės instancijos teisme nėra jokio pagrindo. Tuo tarpu, nuosprendis, kurį skundžia J. S., yra priimtas pirmos instancijos teismo, bylą nagrinėjanti teisėja J. S. išaiškino jo teises, taip pat ir teisę turėti advokatą, tačiau jis šia teise nepasinaudojo. Nepagrįsti J. S. argumentai, kad pagal Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalį jo teisė turėti advokatą yra absoliuti, kadangi šioje dalyje kalbama apie asmenį, įtariamą padarius nusikaltimą, kaltinamąjį, o ne apie privatų kaltintoją.
J. S. nuorodos apeliaciniame skunde, kad teismas buvo šališkas, todėl ir sudarė nepalankias sąlygas nukentėjusiam, neparemtos jokiais faktais, nenurodoma, kuo pasireiškė teismo šališkumas, kokios ir kaip nepalankios sąlygos jam buvo sudarytos, yra nepagrįstos.
Šalies argumentai
L. Z. teigia, kad pirmos instancijos teismas teisingai vertino bylos aplinkybes. L. Z. teigimu, iš J. S. skundo akivaizdu, kad jis meluoja apeliaciniame skunde rašydamas, kad apie S. S. sveikatos būklę L. Z. neaiškino ir kad teismas išsigalvojo aplinkybes, susijusias su tariamais jo aiškinimais L. Z.. Apie S. S. sveikatos būklę buvo aiškinama L. Z. nešamuose S. S. raštuose, kuriuos rengė J. S.. 2012 m. rugpjūčio 27 d. L. Z. antrą kartą įėjus į (duomenys neskelbtini) pareigūno kabinetą, kuriame jau buvo J. S. ir S. S., J. S. tą patį aiškino pareigūnui, o kai L. Z. paklausė pareigūno, ar jis atideda bylos nagrinėjimą, tą patį pradėjo aiškinti ir L. Z.. Ne S. S., o J. S. prašė atidėti administracinės bylos nagrinėjimą, kadangi pateiktas prašymas pakeisti S. S. paskirtą advokatą, o be advokato ji nesutinkanti nagrinėti bylos, administracinio teisės pažeidimo metu ji dėl jos sveikatos būklės nesiorientavo aplinkoje. Kada visi trys išėjo iš pareigūno kabineto, L. Z. paklausė S. S., kodėl anksčiau nepateikė prašymo pakeisti advokatą, o kada į pokalbį įsiterpė J. S., nenorėdamas bendrauti su juo, L. Z. pradėjo laiptais iš trečio aukšto leistis žemyn, J. S., eidamas iš paskos, priekaištavo dėl neišreikalautų dokumentų, kad L. Z. nedrįstų gauti užmokesčio už šią bylą, sakė, kad S. S. nesiorientavo aplinkoje, kad ji teismo posėdžiuose negali dalyvauti, kad ją pastoviai su greitąją išveža iš teismo. Tuomet L. Z. ir pasakė, kad gydytis reikia, turėdamas omenyje, kad gydytis reikia, kad S. S. orientuotųsi aplinkoje, kad teismuose galėtų dalyvauti, kad iš posėdžių nevežtų į ligoninę. Neturėjo jokio tikslo įžeisti nei J. S., nei S. S., tiesiog padarė išvadą iš J. S. aiškinimų. L. Z. pažymi, kad J. S. ir S. S. likus antrajame (duomenys neskelbtini) pastato aukšte, o L. Z. nusileidus jau į pirmą aukštą, J. S., matyt, supratęs, kad galimai iš to bus galima iškelti bylą, grįžo prie antro aukšto laiptinės turėklų ir, maloniai atsiprašęs, paprašė pasakyti, nuo kokios ligos jam reikia gydytis. Kadangi L. Z. nenorėjo konfliktuoti su J. S., taip pat suprato, kad J. S. jį provokuoja, todėl L. Z. nieko neatsakė, tada J. S., neišgirdęs atsakymo nuo kokių ligų jam reikia gydytis, piktai sušukęs „bus byla“, atsitraukė nuo turėklų, o L. Z. nuėjo link išėjimo iš pastato.
Atsiliepime nurodoma, kad iš J. S. skundo dėl baudžiamosios bylos iškėlimo privataus kaltinimo tvarka matyti, kad skirtingai nurodomos įžeidinėjimo aplinkybės. Esą L. Z. pradėjo įžeidinėti J. S. po to, kai jis paaiškino apie S. S. negalavimus, tačiau J. S. pirmos instancijos teisme teisiamajame posėdyje aiškino, jog L. Z. pradėjo įžeidinėti po to, kai jis parodė L. Z. kažkokius procesinius dokumentus, o apeliaciniame skunde J. S. rašo, kad L. Z. buvo pateiktas tik prašymas atidėti bylos nagrinėjimą, kurį paėmęs į rankas kaltinamasis ir pradėjo įžeidinėti J. S.. Dėl to kyla klausimas, kodėl J. S. pakeitė savo argumentus. L. Z. nuomone, kada teisiamajame posėdyje J. S. buvo pasiūlyta balsu perskaityti skundą dėl privataus kaltinimo, jis paaiškino, kad skundo egzemplioriaus neišsaugojo ir jo neturi, teisėjai leidus, perskaitė byloje esantį skundą. Kadangi skundo egzemplioriaus jis neturėjo ir per 10 mėnesių nuo jo surašymo dienos pamiršo, ką jame buvo parašęs, jis kartu su S. S. pasirinko kitą įvykių versiją, t.y. aiškinti, jog J. S. pradėjo įžeidinėti po to, kai jis davė susipažinti procesinius dokumentus. Teismo posėdyje balsu perskaitęs skundą ir pastebėjęs, jog skunde rašė kitaip, J. S. negalėjo nukrypti nuo naujai pasirinktos versijos, kadangi tuo metu liudytoja S. S. jau buvo pašalinta iš teismo salės ir tuomet jų parodymai būtų skirtingi, todėl tiek teisiamajame posėdyje, tiek apeliaciniame skunde jis laikosi kitokios negu skunde dėl baudžiamosios bylos iškėlimo pateiktos įvykių versijos. L. Z. pažymi, kad prašymą atidėti bylos nagrinėjimą J. S. paliko administracinę bylą nagrinėjančiam pareigūnui, todėl jiems visiems trims išėjus iš pareigūno kabineto, J. S. net neturėjo ką parodyti L. Z.. Mano, kad net jeigu ir būtų turėjęs ką parodyti, J. S. nebūtų to daręs, kadangi 2012 m. rugpjūčio 27 d. Sinkevičiai visiškai ignoravo L. Z. ir nepripažino kaip S. S. atstovo.
L. Z. taip pat teigia, kad nepagrįsti J. S. argumentai turėtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Nurodo, kad tuo metu, kada Klaipėdos apygardos teismas nagrinėjo J. S. skundą, advokatė G. M. neteikė valstybės garantuojamos teisinės pagalbos su ja buvo sudaryta gynybos sutartis ir jai buvo sumokėta tik simboliškai, L. Z. šias išlaidas patyrė ir pirmos instancijos teismas teisingai jas priteisė iš J. S.. Mano, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismas teisingai išnagrinėjo bylą, visapusiškai įvertino jos aplinkybes, todėl prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 5 d. nuosprendį palikti nepakeistą, o J. S. apeliacinį skundą atmesti.
Teismo posėdyje nukentėjusysis prašo apeliacinį skundą tenkintini.
Išteisintasis L. Z. ir jo gynėja prašo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau tekste BPK) 320 straipsnio 3 dalį teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, bei patikrina, ar nėra padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų.
Išnagrinėjusi baudžiamąją bylą teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kurį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Teisėjų kolegijos nuomone nagrinėdamas baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teismas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė.
Dėl išteisintojo kaltės ir įrodymų vertinimo.
Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog baudžiamosios atsakomybės pagrindas Lietuvos baudžiamojoje teisėje yra nusikalstamos veikos požymių buvimas (nusikalstamos veikos sudėtis) kaltininko veikoje. Nuosprendyje neturi būti abejonių dėl Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties ir dėl to, kas padarė nusikaltimą, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, ir tai yra pagrindinė būtina sąlyga vertinant įrodymus. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas byloje esančius įrodymus ištyrė bei įvertino tinkamai ir pagrįstai pripažino, jog nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo, požymių ir L. Z. dėl jam pareikštų kaltinimų pagal BK 154 straipsnio 1 dalį išteisino.
L. Z. privataus kaltinimo tvarka buvo kaltinamas tuo, kad viešai žodžiu pažemino žmogų: 2012 m. rugpjūčio 27 d., apie 8.50 val., (duomenys neskelbtini) patalpose, (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje pasakydamas nukentėjusiajam J. S., kad jį reikia guldyti į ligoninę pagydyti protą. Pagal BK 154 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas viešai veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažemino žmogų. Šiame straipsnyje numatytas įžeidimas t.y. viešas kito žmogaus užgaulus pažeminimas veiksmu, žodžiu arba raštu yra padaromas tiesiogine tyčia. Tačiau šiuo atveju byloje nėra L. Z. kaltę patvirtinančių įrodymų. Teisiamojo posėdžio metu apklausiamas kaltinamasis (1 t., b.l. 118) parodė, kad „...kai jis (J. S.) pradėjo kalbėti apie S. S. sveiktos būklę, kad ją veža į ligonines, tuomet buvo pasakyta mano replika „gydytis reikia“... Aš tą frazę pasakiau, aš to neneigiu, bet pasakiau tame kontekste, kad žmogus orientuotųsi gatvėje, kad jis galėtų posėdžiuose dalyvauti, kad reikia gydytis...“. Teisiamojo posėdžio metu ir nagrinėjant bylą apeliacine tvarka L. Z. teigė, kad įžeisti kaltinamojo jis nenorėjo, o minėtą frazę pasakė apie S. S. sveikatą. Nukentėjusysis ir privatus kaltintojas privataus kaltinimo skunde (1 t. , b. l. 2) nurodė, kad „.. L. Z. garsiai, kad girdėtų tretieji asmenys, viešoje vietoje mane įžeidė, pareikšdamas, kad man reikia pasigydyti ligoninėje. Advokatas išreiškė žinią, kad mane reikalinga guldyti į ligoninę pagydyti protą...“. Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis J. S. parodė, kad jaučiasi įžeistas dėl L. Z. pasakymo „psichiškai nesveikas, tau reikia pasigydyti“ (1 t., b.l. 116). Taip pat teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis teigė, jog buvo įžeistas ir įžeidžiančiu gestu – piršto sau prie smilkinio pasukiojimu, tačiau formuluodamas kaltinimą privataus kaltinimo skunde J. S. tokios aplinkybės nenurodė (1 t., b.l. 2). Išnagrinėjęs pateiktus įrodymus ir juos vertindamas pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad jokių kitų duomenų, patvirtinančių jog L. Z. atliko įžeidžiantį gestą nėra. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tą aplinkybę, kad J. S., rašydamas teismui privataus kaltinimo skundą kitą dieną po įvykio, nenurodė, kad buvo įžeistas ir gestu – L. Z. pasukiojant pirštą prie smilkinio. Šią aplinkybę jis nurodė praėjus beveik vieneriems metams po įvykio. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje aptarė ir įvertino liudytojos S. S. parodymus, nurodė, kad nukentėjusiojo ir liudytojos nurodomos kai kurios aplinkybės skiriasi. Nėra pagrindo sutikti su apelianto nuomone, kad teismas nuosprendyje analizavo neesmines, su kaltinimu nesusijusias aplinkybes. Bylos nagrinėjimo metu buvo apklausti kaltinamasis, nukentėjusysis, liudytoja, jų parodymai apie įvykio aplinkybes išdėstyti nuosprendyj ir įvertinti, kaip to reikalauja BPK 305 straipsnis.
Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad kaltinamasis L. Z. pasakydamas žodžius „reikia gydytis“ nesiekė pažeminti nei nukentėjusiojo J. S., nei liudytojos S. S.. Įvertinęs situaciją, kurioje buvo pasakyti žodžiai „reikia gydytis“, teismas padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, kad kaltinamasis šiuo pasakymu nesiekė neigiamai apibūdinti nukentėjusiojo asmenybės, jį pažeminti ar pakenkti jo moraliniam prestižui, o kaltinamojo L. Z. veiksmuose nėra objektyvių ir subjektyvių nusikalstamos veikos, numatytos Baudžiamojo kodekso 155 straipsnio 1 dalyje, požymių.
Be to, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms, šiuo atveju kaltinimą palaikančiam asmeniui; kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Šis principas įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, visas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai. Todėl teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytas aplinkybes ir byloje nesant kitų įrodymų, kurie leistų pašalinti iškilusias abejones, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį.
Dėl nukentėjusiojo galimybės pasinaudoti teisine pagalba ir teismo šališkumo.
Skunde nurodoma, kad sutinkamai su BPK 44 straipsnio 10 dalimi, kiekvienam asmeniui, pripažintam nukentėjusiuoju garantuojama teisė įstatymo nustatyta tvarka nemokamai gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, o BPK 45 straipsnis numato pareigą teismui išaiškinti proceso dalyviams jų teises ir jas užtikrinti, sudarant galimybę jomis pasinaudoti. Apeliantas teigia, kad buvo apribota jo galimybė pasinaudoti Valstybės garantuota teisine pagalba ir pažeistas rungtyniškumo principas.
Su tokia pozicija sutikti nėra pagrindo.
Iš pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio protokolo (1 t., b.l. 115) matyti, kad teisiamojo posėdžio metu nukentėjusiajam procesinės teisės buvo išaiškintos ir nukentėjusysis jas suprato. Apeliantas neteisingai supranta, kad jo teisė turėti advokatą yra absoliuti. Šioje byloje J. S. yra privatus kaltintojas. Privataus kaltinimo bylose skundą paduoda ir kaltinimą teisme palaiko nukentėjusysis. Teisme jis įgyja privataus kaltintojo statusą (BPK 408 straipsnio 1 dalis). Tik jeigu nukentėjusysis dėl nepilnametystės, fizinių ar psichinių trūkumų negali pasinaudoti visomis nukentėjusiojo teisėmis, paduoti pareiškimą ir palaikyti kaltinimą teisme gali jo teisėtas atstovas (BPK 408 straipsnio 2 dalis). Nukentėjusysis turi teisę turėti atstovą. Iš bylos medžiagos (1 t., b. l. 52) matyti, kad Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimu Nr. (1.31)-TPA-1962-12 paskyrė Klaipėdos antrinės teisinės pagalbos advokatų kontoros advokatę D. R. teikti J. S. antrinę teisinę pagalbą. 2013 m. sausio 4 d. sprendimu Nr. (1.31)-TPC-4-13 pakeitė advokatę D. R. ir paskyrė advokatą M. V. teikti antrinę teisinę pagalbą (1 t., b. l. 60). 2013 m. liepos 12 d. sprendimu Nr. (1.31)-TPA-1049-13 buvo paskirtas advokatas V. J. teikti pareiškėjui teisinę pagalbą apeliaciniame procese, advokatas dalyvavo 2013 m. lapkričio 21 d. teismo posėdyje (2 t., b. l. 33-36). Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimu Nr. (1.31)-TPD-116-13 buvo nutrauktas antrinės teisinės pagalbos teikimas J. S.. Apeliaciniame skunde daug vietos skiriama apelianto santykių su Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba aprašymui, tačiau paminėti klausimai nėra šio apeliacinio skundo nagrinėjimo dalykas: A. S. pasinaudojo teise apskųsti paminėtą sprendimą įstatymo nustatyta tvarka, 2014 m. kovo 26 d. Klaipėdos apygardos administracinis teismas J. S. skundo netenkino ir konstatavo, kad antrinė valstybės garantuota teisinė pagalba J. S. buvo nutraukta pagrįstai. 2014 m. liepos 6 d. nutartimi Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimą paliko nepakeistą (2 t., b. l. 52 - 60).
Teisinis reglamentavimas nenumato, kad privataus kaltinimo bylų procese teismas turėtų nukentėjusiajam paskirti atstovą, todėl apelianto argumentai šioje skundo dalyje yra nepagrįsti. Kadangi valstybės garantuojama teisinė pagalba J. S. pagrįstai buvo nutraukta ir nenustatytos būtinos nukentėjusiojo atstovo dalyvavimo sąlygos, todėl pats nukentėjusysis turėjo teisę sudaryti sutartį su advokatu dėl jo atstovavimo privataus kaltinimo procese. Atkreiptinas dėmesys, kad nukentėjusiojo privataus kaltinimo skundo nagrinėjimas vyko apie metus laiko (Klaipėdos miesto apylinkės teisme skundas gautas 2012 m. rugpjūčio 28 d., nuosprendis priimtas 2013 m. liepos 5 d.) todėl J. S. turėjo galimybę pasirūpinti atstovavimu. Įvertinus teisinį reguliavimą, anksčiau nurodytas faktines aplinkybes, nėra jokio pagrindo pripažinti, kad ši nukentėjusiojo J. S. teisė buvo pažeista.
Nepagrįsti ir apeliacinio skundo argumentai dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo. Vertinant objektyviuosius aspektus, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių dėl teisėjo šališkumo. Apelianto teiginiai, kad teismas bylą išnagrinėjo šiurkščiai pažeisdamas jo teisę į teisingą bylos nagrinėjimą ir tuo akivaizdžiai parodė šališkumą ir suinteresuotumą bylos baigtimi, kad nuosprendis grindžiamas subjektyviais samprotavimais, kad nuosprendyje neatskleista bylos esmė, deklaratyvūs. Šališku turėtų būti pripažįstamas teismas, kai bylą nagrinėja teisėjas, negalintis dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų pagrindų. Šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyta, kad teisėjas negali dalyvauti procese, jeigu proceso dalyviai nurodo kitas aplinkybes, keliančias pagrįstų abejonių teisėjo nešališkumu. Byloje nėra jokių duomenų, kurie galėtų rodyti teisėjos asmeninį suinteresuotumą bylos baigtimi. Jokių pagrindų, ar aplinkybių, kuriomis remiantis galima būtų spręsti, kad teismas buvo šališkas, apeliantas nenurodė nei pirmos instancijos teismo proceso metu, nei apeliaciniame skunde. Nukentėjusiajam buvo išaiškinta teisė nušalinti teisėją. Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliantas naudojosi šia teise. J. S. pareikštą nušalinimą teismas išsprendė nepažeisdamas įstatymų reikalavimų ( 2 t. b. l. 11). Pareiškimas dėl bylos perdavimo kitam apylinkės teismui išspręstas Klaipėdos apygardos teismo nutartimi (1 t., b. l. 13). Netenkinti prašymai dėl nušalinimo bei padarytos išvados dėl įrodymo vertinimo ne apelianto naudai negali būti laikomos teismo šališkumu. Dar kartą pažymėtina, jog teismas įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų matyti, jog teismas įvertino visus bylos duomenis, motyvavo išteisinamąjį nuosprendį, todėl apeliacinio skundo argumentai dėl teismo šališkumo atmesti kaip nepagrįsti.
Dėl bylinėjimosi išlaidų.
BPK 105 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad kai kaltinamasis išteisinamas baudžiamojoje byloje, pradėtoje tik pagal nukentėjusiojo pareiškimą, teismas turi teisę nuspręsti, kad visas proceso išlaidas ar jų dalį apmoka asmuo, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis šia nuostata, priteisė išteisintajam jo turėtas procesines išlaidas ir apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su tokiomis teismo išvadomis, nes, kaip matyti iš bylos duomenų, išteisintojo priteistos proceso išlaidos yra pagrįstos rašytiniais įrodymais ir nėra aiškiai per didelės.
Remiantis bylos duomenimis nustatyta, jog kaltinamąjį L. Z. pirmosios instancijos teisme gynė advokatė G. M.. Iš pinigų priėmimo kvito matyti, kad kaltinamasis už gynybą sumokėjo advokatei 100,00 Lt (1 t., b. l. 41,42). Priteista suma nėra aiškiai per didelė, pagrįsta rašytiniais įrodymais, todėl apeliacinio skundo argumentai, susiję su nepagrįstu bylinėjimosi išlaidų priteisimu, atmestini.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nukentėjusiojo J. S. apeliacinį skundą atmesti.