- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-03-13
- Bylos Nr.
- 2A-424/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01045-2011-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Pečiulis, Nijolė Piškinaitė, Alvydas Poškus
- Atsakovas
- G. D., D. V.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Nijolės Piškinaitės, Alvydo Poškaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Galvijų gausa“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 19 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-5291-640/2011 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Galvijų gausa“ ieškinį atsakovams G. D. ir D. V. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas BUAB ,,Galvijų gausa“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti niekiniais ir negaliojančiais ab initio kasos išlaidų orderius: 2010 m. birželio 30 d. Nr. 52, 2010 m. liepos 22 d. Nr. 61, 2010 m. liepos 31 d. Nr. 64, 2010 m. rugsėjo 30 d. Nr. 86, 2010 m. spalio 6 d. Nr. 87, 2010 m. spalio 22 d. Nr. 97; priteisti ieškovui iš atsakovų solidariai 162 945,82 Lt, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2010 m. birželio 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-4152-619/2010 iškėlė UAB „Galvijų gausa“ bankroto bylą ir iki nutarties įsiteisėjimo dienos areštavo visą UAB „Galvijų gausa“ nekilojamąjį ir kilnojamąjį turtą bei lėšas, esančias banko sąskaitose. Teismo nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjo 2010 m. spalio 14 d. Laikotarpiu, kai jau galiojo laikinosios apsaugos priemonės, buvusi įmonės vadovė D. V. įmonės darbuotojui G. D. kasos išlaidų orderiais išmokėjo: 2010 m. birželio 30 d.– 22 300 Lt; 2010 m. liepos 22 d.– 2 760 Lt; 2010 m. liepos 31 d. – 56 946,01 Lt; 2010 m. rugsėjo 30 d. – 31 000 Lt; 2010 m. spalio 6 d. – 20 000 Lt. Po to, kai įsiteisėjo teismo nutartis dėl ieškovo bankroto bylos iškėlimo, atsakovui G. D. 2010 m. spalio 22 d. buvo išmokėta 29 939,81 Lt suma. Ginčijamais išlaidų orderiais atsakovui G. D. buvo iš viso išmokėta 162 945,82 Lt. Pinigai buvo išmokėti be jokio teisinio pagrindo. Be to, įmonės darbuotojui G. D. buvo išduota prokūra ir jis privalėjo veikti tik įmonės interesais.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2011 m. lapkričio 15 d. sprendimu ieškovo ieškinį tenkino iš dalies – pripažino minėtus kasos išlaidų orderius niekiniais ir negaliojančiais nuo sudarymo momento CK 1.80 ir 1.81 straipsnių pagrindais, taikė restituciją iš dalies ir ieškovui BUAB „Galvijų gausa“ solidariai iš atsakovų G. D. bei D. V. priteisė 139 323,84 Lt, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2011 m. balandžio 24 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kitą ieškinio dalį atmetė.
Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs atsakovų G. D. ir D. V. apeliacinį skundą, 2012 m. liepos 5 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 15 d. sprendimo dalį, kuria taikyta dalinė restitucija, ir dėl šios dalies bylą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2013 m. kovo 19 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismo sprendime nurodyta, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. liepos 5 d. nutartimi (civilinė byla Nr. 2A-1312/2012) nutarė Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 15 d. sprendimo dalį, kuria taikyta dalinė restitucija, panaikinti ir šioje dalyje bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Sprendimo dalis CK 1.80 ir 1.81 straipsnių pagrindu pripažinti UAB „Galvijų gausa“ ginčijamus kasos išlaidų orderius (2010 m. birželio 30 d. Nr. 52, 2010 m. liepos 22 d. Nr. 61, 2010 m. liepos 31 d. Nr. 64, 2010 m. rugsėjo 30 d. Nr. 86, 2010 m. spalio 6 d. Nr. 87, 2010 m. spalio 22 d. Nr. 97) niekiniais ir negaliojančiais nuo jų sudarymo momento yra įsiteisėjusi. Teismas taip pat nustatė, kad atsakovė D. V. buvo paskirta UAB „Galvijų gausa“ direktore nuo 2010 m. balandžio 1 d., atsakovas G. D. nuo 2007 m. sausio 29 d. pagal darbo sutartį dirbo UAB „Galvijų gausa“ vadybininku. Atsakovui G. D. buvo išduota UAB „Galvijų gausa“ prokūra nuo 2005 m. sausio 12 d. iki 2010 m. spalio 21 d.
Teismo vertinimu, byloje pateikti įsigytų prekių (paslaugų) pardavimo pridėtinės vertės mokesčio registravimo žurnalai už ginčo laikotarpį ir pridėtos sąskaitos bei kvitai pagrindžia faktinę aplinkybę, kad visos išlaidos pagal ginčijamus kasos išlaidų orderius yra apskaitytos ir pagrįstos mokėjimo bei apskaitos dokumentais. Teismas sprendė, kad byloje pateikti bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentai taip pat pagrindžia aplinkybę, kuri ieškovo nebuvo ginčijama, jog atsakovai iš UAB „Galvijų gausa“ nėra gavę jokio turto, kurį būtų galima priteisti grąžinti ieškovui, taikant restituciją. Teismo nuomone, G. D. atsiskaitė už avansinius mokėjimus bendrovėje nustatyta tvarka ir terminais, todėl jis susiklosčiusiame teisiniame santykyje vertintinas kaip atskaitingas asmuo, o ne kaip bendrovės kreditorius. Aplinkybė, kad G. D. su kitais ūkio subjektais atsiskaitydavo anksčiau, nei jam buvo išmokami pinigai iš bendrovės kasos pagal avansinius mokėjimus, t. y. panaudodavo savo asmenines lėšas, nekeičia susiklosčiusių teisinių santykių turinio, nes pagal byloje pateiktus įrodymus nustatyta, jog G. D. visais atvejais veikė kaip bendrovės darbuotojas ir prokuristas, bet ne kaip asmuo, kurį su bendrove galėjo sieti sutartiniai santykiai. Dėl šios priežasties teismas darė išvadą, kad atsakovas G. D. nebuvo tokiuose teisiniuose santykiuose su įmone, pagal kuriuos jam išmokėtas sumas būtų galima kvalifikuoti kaip prievolės atsakovui įvykdymą, atitinkamai nepagrįsti ieškovo argumentai, jog lėšų atsakovui G. D. išmokėjimu buvo pažeistos kitų bendrovės kreditorių teisės. Teismas nenustatė pagrindų restitucijai taikyti, todėl reikalavimą priteisti iš atsakovo G. D. sumas pagal nuginčytus kasos pajamų orderius atmetė.
Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovės D. V. pareiga atsakyti pagal ieškinį buvo grindžiama jos neteisėtais veiksmais išmokant pinigus iš bendrovės kasos po to, kai buvo priimta teismo nutartis taikyti laikinąsias apsaugos priemones, bet negrindžiant reikalavimo civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindais. Kadangi nutartimi dėl bankroto bylos iškėlimo buvo taikytos ir laikinosios apsaugos priemonės, tai įmonės vadovė neturėjo teisės atsiskaityti pagal finansines prievoles, atsiradusias tiek iki laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo, tiek atsiradusias po jų pritaikymo, išskyrus tas, kurios nagrinėjamu atveju pripažintinos būtinomis gyvulių išlaikymui ir žemės naudmenų plotų priežiūrai, t. y. išlaidos būtinos išlaikyti bendrovės turtą, nes priešingu atveju tam turtui būtų padaryta nepataisoma žala, kuri neigiamai atsilieptų galimybei tenkinti kreditorių reikalavimus bankroto procese. Teismas pažymėjo, kad ieškovas, nurodydamas visas turėtas išlaidas bendrovėje ginčo laikotarpiu, neteikė jokių papildomų argumentų, kuriais vadovaudamasis būtų konkrečia suma išskyręs bendrovės turtui būtinas išlaidas, kurios turėjo būti panaudotos tam, jog bendrovės turtas būtų išsaugotas ir nustatyta tvarka tinkamos būklės perduotas bankroto administratoriui, tačiau prašė priteisti visą išlaidų sumą iš atsakovų. Teismo nuomone, neturėdamas ieškovo argumentų teismas neturi pagrindo savo iniciatyva spręsti, kokiai sumai buvo pirkta prekių ir paslaugų, kuri turėtų būti pripažinta būtinomis išlaidomis. Teismas pažymėjo, kad dalis turėtų išlaidų, nors ir nenustatant jos piniginės išraiškos, neabejotinai priskirtinos būtinoms išlaidoms. Kita dalis išlaidų, prie kurių priskirtinos išlaidos už teisines paslaugas, mokesčiai, dalis tikėtina kitais tikslais išleistų sumų, vertintina kaip neteisėtai atlikti mokėjimai galiojant teismo taikytoms laikinosioms apsaugos priemonėms. Dėl pastarosios mokėjimų dalies konstatuotini atsakovės D. V., kaip įmonės vadovės, neteisėti veiksmai, nes bendrovės vadovė pažeidė teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių, nepagrįstai ir neteisėtai perleisdama įmonės lėšas kreditoriams, turėjusiems teisę į savo finansinių reikalavimų patenkinimą Įmonių bankroto įstatymo nustatyta eile, pažeidė kitų kreditorių teisę gauti savo reikalavimų patenkinimą pagal patvirtintą eilę. Teismo teigimu, nors ir konstatavus, kad dalis kreditorių neteisėtai gavo apmokėjimą iš bendrovės pirmiau už kitus kreditorius (taikant Įmonių bankroto įstatymo normas, reglamentuojančias kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarką), bei įmonės, kuriai iškelta bankroto byla, vadovo neteisėtus veiksmus, nėra pagrindo pripažinti, jog tie kreditoriai nebegali būti tvirtinami bankroto byloje, įtraukiant juos į reikalavimų tenkinimo eilę. Dėl šios priežasties teismas sprendė, kad teisingam bylos išnagrinėjimui nėra svarbu nustatyti tikslią būtinų mokėjimų ir pripažintinų neteisėtais mokėjimų sumą, nes ieškovui nėra užkertamas kelias reikšti ieškinius tiems kreditoriams, kurie, jo manymu, neteisėtai gavo prievolės įvykdymą anksčiau už kitus kreditorius bei atitinkamai įrodinėti tokių ieškinio reikalavimų pagrįstumą.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Ieškovas (apeliantas) BUAB „Galvijų gausa“ apeliaciniu skundu prašo teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - ieškinį tenkinti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Teismas klaidingai nustatė, kad nėra pagrindo taikyti restituciją, priteisiant atitinkamas sumas iš atsakovo G. D. Lėšos iš įmonės kasos buvo išimtos ir perduotos šiam asmeniui kasos išlaidų orderių pagrindu. Tai leidžia spręsti, jog būtent tarp atsakovo G. D. ir ieškovo įvyko sandoriai, kurie įsiteisėjusiu teismo sprendimu pripažinti niekiniais ir negaliojančiais. Dėl to teismo argumentas, kad atsakovas visais atvejais veikė kaip bendrovės darbuotojas ir prokuristas, bet ne kaip asmuo, kurį su bendrove siejo sutartiniai santykiai, todėl jo atžvilgiu esą negali būti taikoma restitucija, yra nepagrįstas. Kadangi sandoris, pagal kurį atsakovas gavo turtą (lėšas) pripažintas negaliojančiu ab initio, byloje galėjo ir turėjo būti taikoma restitucija (CK 6.145 str.). Atsakovas G. D. su trečiaisiais asmenimis, t. y. su įmonėmis, iš kurių buvo gautos prekės ar paslaugos, atsiskaitinėjo savo asmeninėmis lėšomis, o nuosavų lėšų disponavimui nebuvo taikoma jokių apribojimų. Dėl šios priežasties ieškovas neturi jokio teisinio pagrindo nukreipti savo reikalavimus į tuos trečiuosius asmenis. Tuo metu, kai ieškovui buvo taikomas viso turto ir lėšų areštas, atsiskaitymas vyko tik su atsakovu, todėl būtent šiam asmeniui tenka pareiga grąžinti lėšas, kurias jis gavo neteisėtai, ir teisė reikšti savo finansinį reikalavimą bankroto byloje. Be to, atsakovas buvo įmonės darbuotojas, kuriam, be kita ko, buvo išduota prokūra. Atsakovas nuo pat įmonės įkūrimo aktyviai dalyvavo visoje įmonės veikloje, todėl jam buvo žinomos aplinkybės dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Atsakovas šiuo atveju turėtų būti laikomas įmonės kreditoriumi, o ieškovas turėtų pareigą su juo atsiskaityti. Atsakovė D. V. atsakinga už žalos įmonei atlyginimą, nes ji, kaip įmonės vadovė, išmokėjo pinigus G. D. (atliko neteisėtus veiksmus), pažeisdama teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Dėl to atsakovė privalo atlyginti žalą, kuri kilo dėl jos neteisėtų veiksmų.
Atsiliepimas
Atsakovė D. V. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo teismo sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti. Nurodė, kad po to, kai buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, vienintelės lėšos, kuriomis buvo galima disponuoti, buvo grynieji pinigai bendrovės kasoje. Ji iš teismo nutarties turinio suprato, jog tik šios lėšos liko neareštuotos, todėl grynaisiais pinigais buvo mokami įmonės administracijos darbuotojų bei fermų darbuotojų atlyginimai, taip pat buvo perkamos būtinos prekės ir paslaugos įmonės galvijams bei žemės naudmenoms išlaikyti. Tuo laikotarpiu ieškovas neįgijo jokių prekių ar paslaugų, kurios nebuvo būtinos įmonės veiklai palaikyti. Šiais įmonės pirkiniais rūpinosi prokuristas G. D., kuris už įmonės perduotas ir savo lėšas pirko įmonei reikalingą inventorių bei paslaugas, o pateikus įmonei pirkimo dokumentus bei įsigytą turtą, buvo daromi įrašai atskaitingų asmenų sąskaitose apie įmonės skolą. Kai įmonė gaudavo lėšų, jos buvo grąžinamos atskaitingiems asmenims, įskaitant prokuristą G. D. Praktikoje avansai atskaitingiems asmenims nebuvo mokami. Dėl to ieškovo reikalavimas grąžinti lėšas, kurios per įmonės prokuristą buvo sumokėtos tretiesiems asmenims, yra nepagrįstas. Ieškovas pinigų turi reikalauti ne iš darbo funkcijas vykdžiusių įmonės atstovų, o iš pinigus gavusių prekių ir paslaugų teikėjų, kurie įmonei pardavė prekes ir suteikė paslaugas. Iš ieškovo reikalavimų nėra aišku, ar atsakovei reikalavimas grindžiamas restitucijos taikymo pagrindais, ar ieškovas reikalauja taikyti civilinę atsakomybę. Restitucija negalima, nes jokių lėšų nei iš UAB ‚Galvijų gausa“, nei iš atsakovo G. D., nei iš įmonės kreditorių atsakovė nėra gavusi. Atsakovė veikė UAB „Galvijų gausa“ vardu ir interesais, o pripažinus kasos išlaidų orderius negaliojančiais, restitucijos pasekmės kylą tik pinigų gavėjui, o ne pinigų mokėtojo atstovui. Civilinė atsakomybė ieškiniu nebuvo įrodinėjama.
Atsakovas G. D. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti. Nurodo, kad teismas pagrįstai netaikė restitucijos. Nors ankstesniais teismų sprendimais ieškovo ginčyti kasos išlaidų orderiai buvo pripažinti negaliojančiais, tačiau tai yra tik techninio pobūdžio dokumentai, numatyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarime Nr. 179 „Dėl Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių patvirtinimo“. Kasos išlaidų orderiai nėra sandoriai, todėl kasos išlaidų orderių pripažinimas negaliojančiais negalėjo tapti restitucijos taikymo pagrindu. Sandoriai, pagal kuriuos buvo sumokėti pinigai, buvo sudaryti ne tarp atsakovo ir kitų asmenų, o tarp ieškovo ir kitų asmenų. Teismo posėdžio metu ieškovas pripažino, kad pirktos prekės ir paslaugos tikrai buvo suteiktos ieškovui, kad su šių prekių bei paslaugų teikėjais buvo atsiskaityta panaudojant grynuosius pinigus, kurie G. D. buvo išmokėti nuginčytų kasos išlaidų orderių pagrindu. Negrąžindamas įsigytų prekių ieškovas reikalauja grąžinti už prekes sumokėtus pinigus, savo reikalavimą nukreikdamas ne į prekių ir paslaugų teikėjus, o į įmonės atstovą. Ieškovas tokiu būdu siekia pinigus prisiteisti iš atsakovo, tačiau tuo pačiu pats pripažįsta, kad atsakovas vėliau taps kreditoriumi ieškovo bankroto byloje. Tai rodo, jog ieškovo reikalavimas yra nelogiškas. Ieškovas nenurodo, kuo grindžia savo reikalavimus atsakovei D. V.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacijos tikslas – neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo patikrinimas, neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į apelianto skunde išdėstytus nesutikimo su teismo sprendimu motyvus bei teisinius argumentus, patikrina skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisinį, faktinį, taip pat ir absoliučius sprendimo negaliojimo pagrindus; savo iniciatyva teismas negali išplėsti skundo argumentų sąrašo ar pradėti analizuoti tokius argumentus, kuriais skunde nesiremiama, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 263 str., 320 str., 329 str.). Absoliučių apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Ieškovas BUAB „Galvijų gausa“ byloje ginčijo kasos išlaidų orderius: 2010 m. birželio 30 d. Nr. 52, 2010 m. liepos 22 d. Nr. 61, 2010 m. liepos 31 d. Nr. 64, 2010 m. rugsėjo 30 d. Nr. 86, 2010 m. spalio 6 d. Nr. 87, 2010 m. spalio 22 d. Nr. 97. Savo reikalavimą grindė tuo, kad po to, kai Vilniaus apygardos teismas 2010 m. birželio 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-4152-619/2010 iškėlė UAB „Galvijų gausa“ bankroto bylą ir taikė areštą visam UAB „Galvijų gausa“ nekilnojamajam ir kilnojamajam turtui bei lėšoms, esančioms banko sąskaitose, galiojantį iki teismo nutarties įsiteisėjimo dienos (ši nutartis įsiteisėjo 2010 m. spalio 14 d.), įmonės vadovė D. V. įmonės darbuotojui G. D. ginčijamais kasos išlaidų orderiais išmokėjo pinigus (bendra išmokėtų lėšų suma yra 162 945,82 Lt). Vilniaus apygardos teismas 2011 m. lapkričio 15 d. sprendimu ieškovo ieškinį tenkino iš dalies ir pripažino minėtus kasos išlaidų orderius niekiniais bei negaliojančiais nuo jų sudarymo momento (CK 1.80 ir 1.81 straipsnių pagrindai), taikė restituciją iš dalies ir ieškovui BUAB „Galvijų gausa“ priteisė solidariai iš atsakovų G. D. bei D. V. 139 323,84 Lt, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat priteisė ieškovui lygiomis dalimis iš atsakovų 3 786 Lt žyminio mokesčio, o valstybei – 29,32 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų. Kitą ieškinio dalį pirmosios instancijos teismas atmetė. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs atsakovų G. D. ir D. V. apeliacinį skundą, 2012 m. liepos 5 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 15 d. sprendimo dalį, kuria taikyta dalinė restitucija, taip pat iš atsakovų lygiomis dalimis priteistas žyminis mokestis ir su bylos nagrinėjimu susijusios bylinėjimosi išlaidos, ir dėl šios dalies bylą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Tai reiškia, kad teismo 2011 m. lapkričio 15 d. sprendimo dalis, kuria kasos išlaidų orderiais atlikti piniginiai mokėjimai (finansinės operacijos) pripažinti niekiniais ir negaliojančiais, įsiteisėjo priėmus Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. liepos 5 d. nutartį. Toje Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje taip pat nurodyta, kad dalis išmokėtų pinigų panaudota bendrovės turto išlaikymui ir tokiu atveju egzistuoja CK 6.145 straipsnio 2 dalyje numatytos aplinkybės, leidžiančios teismui išimties tvarka iš dalies netaikyti restitucijos, tačiau būtina objektyviai nustatyti, kokios išlaidos buvo panaudotos įmonės turtui išlaikyti ir išsaugoti. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija visų pirma pažymi tai, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo išplėsti bylos nagrinėjimo ribų ir iš naujo vertinti tarp ieškovo ir atsakovo G. D. susiklosčiusius santykius, atliekant mokėjimus pagal nuginčytus išlaidų orderius. Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas darė priešingą išvadą nei yra padaryta įsiteisėjusioje Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. liepos 5 d. nutartyje, t. y. kad G. D. atsiskaitė už avansinius mokėjimus bendrovėje nustatyta tvarka ir terminais, todėl jis susiklosčiusiame teisiniame santykyje vertintinas kaip atskaitingas asmuo, o ne kaip bendrovės kreditorius. Minėtoje Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje konstatuota, kad įmonėje buvo atliekami ne avansiniai mokėjimai, o avansiniai pirkimai, t. y. atsakovas G. D. už UAB „Galvijų gausa“ vardu pirktas prekes ir paslaugas atsiskaitydavo asmeninėmis lėšomis, tokiu būdu tapdamas įmonės kreditoriumi. UAB „Galvijų gausa“ atsiskaitymą su kreditoriais draudė įmonės turtui ir lėšoms pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog byloje pagrindai restitucijai nenustatyti, yra neteisinga. Faktas, kad restitucija, pripažinus sandorius (pinigų mokėjimus pagal kasos išlaidų orderius) niekiniais ir negaliojančiais, yra taikytina, tačiau taikytina tik iš dalies, buvo konstatuotas įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu (CPK 182 str. 2 p.). Dėl šios priežasties teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstu apeliacinio skundo argumentą, kad pripažinus negaliojančiu ab initio sandorį, pagal kurį atsakovas gavo turtą (lėšas), byloje galėjo ir turėjo būti taikoma restitucija. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą nustatyti išmokėtų lėšų, kurios buvo būtinos įmonės turėtam specifiniam turtui išlaikyti, dalį ir dėl šių lėšų išimties būdu restitucijos netaikyti, o dėl kitos neteisėtai išmokėtų lėšų dalies taikyti restituciją.
CK 1.80 straipsnyje nustatyta, kad imperatyviosioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad, kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo padarinių. CK 6.145 straipsnyje nustatyta, kad restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos. Iš nurodytų teisės normų turinio matyti, kad restitucija yra civilinių teisių gynybos būdas, kai šaliai grąžinama tai, ką ji yra perdavusi kitai šaliai, o iš nepagrįstai įgijusios šalies išieškoma tai, ką ši nepagrįstai gavusi. Taigi restitucija dėl sandorio negaliojimo yra įvykdyto sandorio šalių grąžinimas į status quo. CK 6.145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba iš viso jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos pagerėtų. Kaip jau minėta, nagrinėjamu atveju pinigų atsakovui G. D. išmokėjimas (perdavimas) pagal nuginčytus kasos išlaidų orderius pripažintas niekiniu sandoriu, dėl ko kyla restitucijos taikymo poreikis. Byloje taip pat nustatyta, kad dalis atsakovui G. D. išmokėtų lėšų buvo skirtos atlyginti turėtoms būtinoms išlaidoms (bendrovės gyvulių išlaikymui ir žemės ūkio naudmenų priežiūrai), o tokiu atveju egzistuoja CK 6.145 straipsnio 2 dalyje numatytos aplinkybės, leidžiančios teismui išimties tvarka iš dalies netaikyti restitucijos. Sprendžiant klausimą, kokia apimtimi byloje taikytina restitucija, kokia apimtimi ? netaikytina, svarbu nustatyti atsakovui G. D. išmokėtų lėšų panaudojimo tikslingumą. Ieškovas į bylą pateikė bendrovės išlaidų nuo 2010 m. birželio 1 d. iki 2010 m. spalio 22 d. detalizaciją (5 t., 171-173 b. l.). Byloje ginčo dėl to, kad šioje išlaidų detalizacijoje pateikti duomenys būtų neteisingi, nekilo, todėl teisėjų kolegija, spręsdama klausimą dėl restitucijos, vadovaujasi šioje detalizacijoje pateiktais duomenimis. Teisėjų kolegijos nuomone, restitucija netaikytina dėl patirtų išlaidų, kurios byloje aktualiu laikotarpiu buvo būtinos ieškovo veiklai, atsižvelgiant į jos specifiką, nes ieškovas veiklą vykdė žemės ūkio ir gyvulininkystės srityje. Būtent tam, kad būtų nustatytos išlaidų rūšys, byla dėl restitucijos taikymo anksčiau buvo grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Teisėjų kolegija, įvertinusi pažymoje apie išlaidų detalizaciją nurodytas išlaidų rūšis, laikosi nuostatos, kad prie būtinųjų išlaidų priskirtinos šios išlaidos: kuras (išskyrus išlaidas, patirtas kurui įsigyti nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2010 m. spalio 22 d., nes nustatyta, jog jau 2010 m. spalio 1 d. bendrovei priklausę galvijai buvo parduoti kitam ūkio subjektui (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. liepos 5 d. nutartis byloje Nr. 2A-1312/2012), o tai reiškia, kad išlaidų, susijusių su pašarų gyvuliams gabenimu ar kita su gyvulių išlaikymu ar priežiūra tiesiogiai susijusia veikla, dėl kurios buvo galima patirti kuro išlaidas, įmonė nebepatyrė), pašarai, veterinariniai vaistai, gaišenų tvarkymas, žemės gerinimo darbai. Tokių rūšių būtinosios išlaidos pagal išlaidų detalizacijoje pateiktus duomenis sudaro 50 961,70 Lt sumą. Taigi dėl šių išlaidų išimties tvarka restitucija netaikytina (CK 6.145 str. 2 d.). Kitos išlaidų detalizacijoje nurodytos išlaidos negali būti priskiriamos tokioms būtinosioms išlaidoms, be kurių įmonės specifinis turtas (gyvuliai ir žemės naudmenos) būtų galėjęs itin pablogėti ar net žūti (būti prarastas), t. y. būtinosiomis išlaidomis nelaikytinos išlaidos teisinėms paslaugoms, sėklų pirkimui, trąšoms, gyvulių pirkimui ir kitos pažymoje išvardytos išlaidos (pvz., išlaidos transporto paslaugoms tam tikrais atvejais galėtų būti priskirtos prie būtinųjų, jei jos būtų susijusios su pašarų gabenimu įmonės gyvuliams ar pan., tačiau pagal pateiktus pirminius apskaitos dokumentus didžioji šių išlaidų dalis tenka šiaudų gabenimui iš Lietuvos (sąskaita-faktūra Nr. 002650 už transporto paslaugas Varėna-Cuneo, sąskaita-faktūra 002663 už transporto paslaugas Vilnius-Padova) arba prekių, kurių būtinumas neįrodytas, transportavimui (pvz., kalkių gabenimas iš Italijos pagal PVM sąskaitą-faktūrą serija RAS Nr. 05857). Byloje atsakovai neįrodinėjo, kad šios arba kitos išlaidos, kurios, teisėjų kolegijos vertinimu, nepriskirtinos prie būtinųjų, buvo neišvengiamos ir itin svarbios ne įprastai įmonės veiklai vykdyti, o būtent su specifine veikla, tiesiogiai nukreipta gyvulių išlaikymui ar žemės naudmenų priežiūrai, susijusioms neatidėliotinoms prekėms/paslaugos įsigyti. Atsakovai tiek bylos nagrinėjimo metu, tiek ir atsiliepimuose į apeliacinį skundą apsiribojo deklaratyviais teiginiais, kad visos lėšos buvo skirtos tam, jog galvijai būtų pašerti ir prižiūrėti, o žemės naudmenos minimaliai apdirbtos. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad restitucija taikytina tik atsakovui G. D., nes dalis lėšų (nepriskirtinų būtinosioms) neteisėtai buvo sumokėtos G. D., kuris prieš tai atliko avansinius pirkimus ieškovo vardu, t. y. sumokėjo ieškovo vardu už prekes ir paslaugas ne ieškovo (bendrovės) lėšomis, tokiu būdu tapdamas ieškovo kreditoriumi.
Apibendrinant tai, kas išdėstyta, pripažinus niekiniais ir negaliojančiais ab initio kasos išlaidų orderius: 2010 m. birželio 30 d. Nr. 52, 2010 m. liepos 22 d. Nr. 61, 2010 m. liepos 31 d. Nr. 64, 2010 m. rugsėjo 30 d. Nr. 86, 2010 m. spalio 6 d. Nr. 87, 2010 m. spalio 22 d. Nr. 97, taikytina restitucija iš dalies, t. y. ieškovui iš atsakovo G. D., kuriam buvo išmokėtos ieškovo lėšos pagal šiuos orderius, priteistina 111 984,12 Lt (162 945,82 Lt - 50 961,70 Lt).
Ieškovas apeliaciniame skunde nesutinka ir su ta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria atmestas ieškinio reikalavimas atsakovei D. V., tačiau su šia teismo sprendime padaryta išvada teisėjų kolegija sutinka. Byloje ieškovas, atstovaujamas bankroto administratoriaus, pareiškė ieškinį dėl sandorių (piniginių mokėjimų) pripažinimo negaliojančiais ir pagal neteisėtus sandorius perduotus pinigus prašė priteisti solidariai iš juos gavusio atsakovo G. D. ir įmonės vadovės D. V. Iš ieškinio pagrindo matyti, kad pinigų priteisimą iš atsakovų ieškovas siejo būtent su restitucijos taikymu, t. y. ieškovas siekė neteisėtų sandorių negaliojimo teisinių padarinių, o ne civilinės atsakomybės taikymo. Tokią išvadą teisėjų kolegija daro dėl to, kad CK 6.245 straipsnio 1 dalyje civilinė atsakomybė apibrėžta kaip turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Bet kuriai civilinės atsakomybės rūšiai (tiek sutartinei, tiek deliktinei) taikyti reikalinga nustatyti visas būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas: nukentėjusios šalies patirtą žalą (nuostolius), atsakingos dėl žalos atsiradimo šalies neteisėtus veiksmus (neteisėtą neveikimą) ir kaltę (išskyrus griežtosios civilinės atsakomybės taikymo atvejus) bei priežastinį neteisėtų veiksmų (neteisėto neveikimo) ir padarytos žalos (nuostolių) ryšį. Šioje byloje įrodinėjimo dalyką sudarė sandorių (pinigų išmokėjimo pagal ginčytus kasos pajamų orderius) pripažinimas niekiniais ir negaliojančiais ab initio, o civilinės atsakomybės taikymo sąlygų ieškovas neįrodinėjo. Pripažinus sandorį niekiniu, kilo poreikis spręsti pasekmių pagal nuginčytą sandorį atsiradimo klausimą, ir, kaip nurodyta pirmiau šioje nutartyje, restitucija (iš dalies) šiuo atveju taikyta atsakovo G. D. atžvilgiu, t. y. piniginės lėšos ieškovui BUAB „Galvijų gausa“ priteistos iš pripažinto niekiniu sandorio kitos šalies. Atsakovė D. V. nebuvo nuginčytų sandorių šalimi, todėl restitucija jos atžvilgiu negalima, o civilinės atsakomybės taikymo sąlygos nebuvo įrodinėjimo dalykas šioje byloje. Dėl šios priežasties sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada dėl ieškinio reikalavimų atsakovei D. V. nepagrįstumo, nors ir kitais, nei skundžiamame sprendime nurodytais, motyvais.
Ieškovas, prašydamas taikyti restituciją, taip pat prašė priteisti 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Šis ieškovo prašymas tenkintinas iš dalies – vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi ir CK 6.210 straipsnio 1 dalimi iš atsakovo G. D. priteisiamos 5 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą grąžinti pinigų sumą, skaičiuojamos nuo civilinės bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Lietuvos apeliaciniam teismui 2012 m. liepos 5 d. nutartimi panaikinus ankstesnio byloje priimto teismo sprendimo dalį dėl restitucijos taikymo, buvo panaikinta ir sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, todėl teisėjų kolegija atitinkamai vėl paskirsto bylinėjimosi išlaidas. Kadangi ieškovo reikalavimas, susijęs su restitucijos taikymu, patenkinamas iš dalies, valstybei iš atsakovo G. D. priteistina 3 240 Lt žyminio mokesčio, nuo kurio mokėjimo ieškovas yra atleistas, taip pat 29,32 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.
Atsakovas G. D. už byloje anksčiau paduotą apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 15 d. sprendimo yra sumokėjęs 3 786 Lt žyminį mokestį (5 t., 130 b. l.). CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyta, kad bylose, kuriose dalyvauja bankrutuojanti įmonė, kiti jose dalyvaujantys asmenys atleidžiami nuo žyminio mokesčio už paduotus apeliacinius skundus. Atsakovas G. D. neturėjo pareigos mokėti žyminio mokesčio už šioje byloje paduotą apeliacinį skundą, todėl jo sumokėtas mokestis turėjo būti jam grąžintas (CPK 87 str. 1 d. 1 p., 5 d. nuostatos), tačiau tai nebuvo padaryta. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija šiuo sprendimu grąžina atsakovui G. D. už apeliacinį skundą sumokėtą žyminį mokestį.
Esant tokioms pirmiau išdėstytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikintinas iš dalies (dėl restitucijos atsakovui G. D. taikymo) ir dėl šios dalies priimtinas naujas sprendimas ? restitucija taikytina iš dalies. Apskųsto teismo sprendimo dalis, kuria atmestas ieškinys atsakovei D. V., paliktina nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
nusprendžia:
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 19 d. sprendimo dalį, kuria atmestas bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Galvijų gausa“ ieškinio reikalavimas dėl restitucijos taikymo atsakovo G. D. atžvilgiu ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą.
Reikalavimą dėl restitucijos taikymo tenkinti iš dalies ir priteisti ieškovui bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Galvijų gausa“ (j. a. kodas 300028814) iš atsakovo G. D. (paso Nr. (duomenys neskelbtini), gimimo data (duomenys neskelbtini)) 111 984,12 Lt (vieną šimtą vienuolika tūkstančių devynis šimtus aštuoniasdešimt keturis litus ir 12 centų).
Priteisti iš atsakovo G. D. 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 111 984,12 Lt sumą, skaičiuojamas nuo civilinės bylos iškėlimo 2011 m. balandžio 24 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinys atsakovei D. V., palikti nepakeistą.
Priteisti valstybei iš atsakovo G. D. (paso Nr. (duomenys neskelbtini), gimimo data (duomenys neskelbtini)) 3 240 Lt žyminio mokesčio už ieškinį ir 29,32 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.
Grąžinti atsakovui G. D. (paso Nr. (duomenys neskelbtini), gimimo data (duomenys neskelbtini)) už apeliacinį skundą sumokėtą 3 786 Lt žyminį mokestį (Swedbank, AB 2011 m. gruodžio 14 d. įmokos mokėjimo kvitas, op. archyvo kodas: 2011121400872868).