- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-02-21
- Bylos Nr.
- 2A-42-577/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-16984-2011-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Jadvyga Mardosevič (pran.), Vilija Mikuckienė, Virginijus Kairevičius
- Atsakovas
- V. B., D. V.
- Ieškovas
- H. B.
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus miesto 18-as notarų biuras
- Kategorijos
- 30.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Jadvygos Mardosevič, kolegijos teisėjų Vilijos Mikuckienės ir Virginijaus Kairevičiaus, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovių V. B. ir D. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. kovo 28 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės H. B. ieškinį atsakovėms V. B. ir D. V. dėl nuosavybės dalies nustatymo, tretysis asmuo – Vilniaus miesto 18-as notarų biuras.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė:
Ieškovė H. B. - testamentinė H. M. (H. M.) įpėdinė kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovėms V. B. ir D. V. dėl nuosavybės dalies nustatymo, prašė nustatyti, kad 60/100 dalys buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, yra asmeninė H. M. nuosavybė, priteisti iš atsakovių bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje nurodė, jog 1978-11-24 jos motinos broliui H. M. buvo suteiktas butas; santuoką su M. V. jis sudarė 1983-09-01; iki santuokos sudarymo H. M. mokėjo įmokas už butą vienas ir baigė mokėti jau santuokos metu 1992-06-01. Iki santuokos sudarymo jis vienas buvo sumokėjęs 4 017,75 rub., o po santuokos sudarymo – 2 659,94 rub. Kadangi bendra buto kaina 6 677,69 rub., todėl ieškovės manymu, iki santuokos sudarymo H. M. buvo sumokėjęs 60 proc. buto kainos. Ši buto dalis yra jo asmeninė nuosavybė. Mirus jo sutuoktinei, jos palikimą priėmė H. M. ir jo dukros – atsakovės, tačiau paveldėjimo teisės liudijimas jiems nebuvo išduotas dėl nesutarimų, kokia dalis buto priklauso jai ir atsakovėms. Pažymėjo, jog H. M. turėjo aiškiai išreikštą savo valią įsigyti ginčo butą tik jo asmeninėn nuosavybėn, tačiau šį faktą patvirtinančių įrodymų nėra.
Atsiliepimas
Atsakovė V. B. ir D. V. su ieškovės reikalavimais nesutiko. Nurodė, kad nuosavybės teisės į butą buvo įregistruotos 1992-06-01 iki įsigaliojant naujam LR CK. Pagal tuo metu galiojusį LR SŠK 21 str. turtas, įgytas santuokos metu, yra bendra jungtinė sutuoktinių nuosavybė, kurios dalys yra lygios. Ieškovė nepateikė rašytinių įrodymų, kad H. M. vienas iki santuokos sudarymo mokėjo už butą. Ji pateikė tik DNSB pažymą, kurioje nurodyta, kad nuo 1986-01-01 už butą buvo mokama po 66,51 rub.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. kovo 28 d. sprendimu ieškinį tenkino; nustatė, kad 60/100 dalių buto su rūsiu, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, yra H. M. asmeninė nuosavybė. Konstatavo, jog H. M., kuris mirė (duomenys neskelbtini), buvo sudaręs testamentą, pagal kurį visą savo turtą paliko ieškovei H. B.; orderis ginčo butui H. M. buvo išduotas 1978-11-24, nuosavybės teisės į butą (duomenys neskelbtini), Vilniuje, jam buvo įregistruotos 1992-06-01, po jo santuokos su M. V. 1983-09-01 sudarymo. Teismas išvadas, kad H. M. iki jo santuokos sudarymo sumokėjo už butą 4 017,75 rub., ir todėl ieškovės reikalavimai dėl dalies buto pripažinimo H. M. asmenine nuosavybe yra pagrįstas, grindė GNSK Nr. 135 pažyma, kurioje nurodyta, kokie buvo mokėjimai, ir kad ginčo buto kaina buvo 6 677,69 rub..
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliantės (atsakovės) V. B. ir D. V. apeliaciniu skundu prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti kaip nepagrįstą, atleisti atsakovę V. B. nuo žyminio mokesčio mokėjimo, o nesant galimybės tai padaryti, atidėti žyminio mokesčio mokėjimą, priteisti iš ieškovės atsakovių naudai visas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismo sprendime apskritai nekeltas ir nenagrinėtas klausimas dėl nuosavybės teisės atsiradimo momento; mano, jog teismas netinkamai taikė materialiąsias teisės normas, reglamentuojančias bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę. Teismas įrodinėjimo inter alia prezumpcijos nuginčijimo pareigą paskirstė kitaip, nei kad nustatyta CK ir CPK; nepagrįstai ir neteisėtai įrodinėjimo pareigą perkėlė atsakovei V. B., taip pažeidžiant prezumpcijos nuginčijimą ir įrodinėjimo naštą reglamentuojančias teisės normas. Teismo sprendimas turėjo būti pagrįstas tik tomis bylos aplinkybėmis, kurių buvimą ar nebuvimą įrodo rašytiniai įrodymai, tuo tarpu sprendimas grindžiamas ieškovės pateiktomis prielaidomis. Be to nurodė, jog ieškovė nepateikė teismui raštiško prašymo priteisti iš atsakovės išlaidas advokato ir advokato padėjėjo pagalbai apmokėti, todėl sprendimas, susijęs su šia pinigų suma, yra neteisėtas ir nepagrįstas.
Atsiliepimas
Ieškovė H. B. atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, jog su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą; nurodo, kad ginčo butas H. M. buvo suteiktas anksčiau nei jis sudarė santuoką su M. V.. Didžioji dalis įmokų už butą sumokėta H. M. iki santuokos sudarymo, o ne santuokos metu, todėl yra pagrindas buto dalį pripažinti asmenine nuosavybe. Taip pat ieškovė nurodė, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog sudarant turto perleidimo sandorius toks turtas yra asmeninė, o ne bendroji jungtinė nuosavybė. Turto perleidimo sandoryje specialios nuorodos, kuri reikalauja, kad turtas įgyjamas asmeninėn nuosavybėn, nebuvo reikalaujama; teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis įstatymo reikalavimais ir remtis logikos dėsniais, sprendžiant apie gautų duomenų tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjamo dalyko faktams nustatyti, taip pat tikėtinumo taisykle, nes nėra reikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo reikalavimo pagrįstumu. Ieškovė pažymėjo, jog duomenys dėl patirtų išlaidų pirmosios instancijos teisme buvo pateikti laikantis įstatyme nustatytos tvarkos: raštiškas prašymas dėl priteisimo buvo išdėstytas ieškinio pareiškime.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti, ar nėra CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra. Byla apeliacine tvarka nagrinėjama atsakovių V. B. ir D. V. apeliacinio skundo ribose.
Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, t. y. paremtas byloje surinktais ir įvertintais įrodymais tiksliai nustačius faktines aplinkybes ir atitikti materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus (CPK 263 str.). Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes, svarbias kilusio ginčo išsprendimui, surinktus įrodymus ištyrė ir įvertino, laikydamasis CPK 176-185 straipsniuose numatytų taisyklių, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
Bylos duomenimis nustatyta, kad H. M. (mirė (duomenys neskelbtini)) buvo sudaręs testamentą, pagal kurį visą savo turtą paliko ieškovei H. B. (b.l. 5-6). Ginčo buto orderis H. M. buvo išduotas 1978-11-24 (b.l. 8), 1983-09-01 jis įregistravo santuoką su atsakovių motina M. V. (b.l. 12, 21); nuosavybės teisės į ginčo butą (duomenys neskelbtini), Vilniuje jam buvo įregistruota 1992-06-01, t.y. po jo santuokos sudarymo (b.l. 9). Atsakovės D. V. globėja ir turto administratorė yra jos sesuo atsakovė V. B. (b.l. 43). Nei atsakovėms, nei H. M. po M. M. mirties paveldėjimo teisės liudijimas dėl ginčo buto dalies neišduotas; atsakovė V. B. su pareiškimu dėl papildomo paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo nurodant, kad po M. M. mirties papildomai atsirado turtas – ginčo butas, kreipėsi tik 2011-10-27, t.y. po H. M. mirties (b.l. 76).
Byloje kilo ginčas dėl to, kuri dalis įmokų už butą buvo sumokėta už butą iki santuokos, o kuri dalis po jos sudarymo ir dėl to ar yra pagrindas buto dalį pripažinti H. M. asmeninė nuosavybė.
Visų pirma atmestini apeliančių argumentai, kad pirmos instancijos teismo sprendime nekeltas ir nenagrinėtas klausimas dėl nuosavybės teisės atsiradimo į butą pradžios. Pažymėtina, jog nors pirmos instancijos teismas ir nepaminėjo 1990 m. spalio 16 d. įstatymo Nr. I-680 „Dėl gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų“ 1 straipsnio nuostatų, kur nustatyta, jog gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo narys įgyja teisę tapti buto (gyvenamosios patalpos) savininku, kai visiškai išmoka pajų už butą, kas yra aktualu vertinant nuosavybės atsiradimo momentą, tačiau akivaizdu, jog nuosavybės teisės H. M. 1992-06-01 įregistruotos Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo 1992-06-01 pažymos pagrindu, todėl pirmos instancijos teismas, nors ir neakcentavęs nuosavybės atsiradimo pradžios, pagrįstai ginčui išspręsti taikė LR Santuokos ir šeimos kodekso nuostatas; be to, kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, sprendžia, kad pirmos instancijos teismas tinkamai taikė tiek materialinės, tiek procesinės teisės normas.
Pažymėtina, jog kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog sutuoktinių nuosavybės teisė į butą kooperatiniame name nustatoma pagal šeimos teisinius santykius reglamentuojančius įstatymus, neatsižvelgiant į tai, kurio sutuoktinio vardu buvo įgytas butas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-10-04 nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-375/2010). Tiek galiojusiame 1969 m. Santuokos ir šeimos kodekse, tiek ir galiojančiame 2000 m. CK įtvirtintas tas pats principas, pagal kurį nustatomas asmenų santuokoje įgyto turto teisinis režimas – turtas, įgytas po santuokos sudarymo, laikomas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe (Santuokos ir šeimos kodekso 21 straipsnio 1 dalis, CK 3.87 straipsnio 1 dalis). Be to, esant susituokus, įgytas turtas laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors jis įformintas vieno iš jų vardu, t. y. po santuokos sudarymo įgytas turtas laikomas bendrąja jungtine nuosavybe, nepaisant to, kurio iš sutuoktinių vardu tas turtas įgytas (Santuokos ir šeimos kodekso 21 straipsnio 3 dalis, CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pagal Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 3 dalį CK 3.88 straipsnio 3 dalies normos dėl bendrosios jungtinės nuosavybės pripažinimo taikomos, kai turtas registruojamas 2000 m. CK galiojimo metu. Iki šio kodekso įsigaliojimo, t. y. iki 2001 m. liepos 1 d., įregistruoto turto teisinis statusas nustatomas vadovaujantis Santuokos ir šeimos kodekso 21 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią turtas įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, jeigu tas turtas įgytas susituokus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-10-09 nutartis civilinėje Nr. 3K-3-551/2006; 2008-12-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-584/2008). Taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo bei taikymo praktikoje pažymėta, kad sutuoktinių turto nuosavybės registracija viešame registre atlieka tik teisės išviešinimo, bet ne teises nustatančią funkciją, dėl to CK 3.88 straipsnio 3 dalies teisės norma nepakeičia ir neapriboja CK 3.88 straipsnio 1, 2 ir 4 dalių normose, 3.90 ir 3.91 straipsniuose įtvirtintų bendrosios jungtinės nuosavybės nustatymo taisyklių. Dėl šios priežasties teismas, kilus ginčui dėl bendro sutuoktinių turto, turi vadovautis ne tik viešo registro duomenimis (CK 3.88 straipsnio 3 dalis), bet ir patikrinti šių duomenų tikrumą (patikimumą), remdamasis CK 3.88 straipsnio 1, 2 ir 4 dalių, 3.90 ir 3.91 straipsnių taisyklėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010-05-20 nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010). Nors pirmos instancijos teismas ir konkrečiai nenurodė visų materialinės teisės normų, kurios turėjo būti taikomos sprendžiant nagrinėjamą ginčą, tačiau iš sprendimo turinio akivaizdu, jog pirmosios instancijos teismas spręsdamas ginčą vertino byloje pateiktus įrodymus nuostatų, reglamentuojančių tiek asmeninę, tiek bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę, kontekste (SŠK 21 str., 22 str. 1 d., CK 3.89 str.).
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienoje civilinėje byloje yra labai svarbu nustatyti bylos nagrinėjimo ribas ir įstatymo nustatyta tvarka teisingai paskirstyti šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą. Įrodinėjimas civiliniame procese grindžiamas tikimybių pusiausvyros principu – teismas pripažįsta faktą esant nustatytu, jei, įvertinus į bylą pateiktus įrodymus, yra didesnė tikimybė manyti tam tikrą faktinę aplinkybę egzistavus nei neegzistavus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-10-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2010, 2002-04-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002, 2001-03-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001). Tuo pačiu, esant byloje surinktų įrodymų prieštaravimams, kilę neaiškumai vertinami atsižvelgiant į šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-02-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011).
Pažymėtina ir tai, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi savo reikalavimams bei atsikirtimams pagrįsti, išskyrus aplinkybes, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 str. str.), todėl ir atsakovės turėjo įrodyti savo teiginius, kuriais rėmėsi atsikirsdamos į pareikštą ieškinį. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus rašytinius įrodymus, neturi pagrindo sutikti su apeliančių argumentais, jog pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino netinkamai, be to įrodinėjimo naštą perkėlė atsakovėms, o priešingai, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo išvada, kad didesnę dalį įmokų (60 procentų) už ginčo butą H. M. įmokėjo iki santuokos sudarymo, – pagrįsta; taip pat pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog nors mokėjimai buvo baigti po santuokos sudarymo ir nuosavybė įregistruota jau santuokos metu, tačiau iki santuokos įdėtos lėšos turi būti laikomos H. M. asmeniniu indėliu, atitinkamą turto dalį laikant jo asmeniniu turtu (SŠK 22 str., CK 3.89 str.). Pažymėtina, kad nors Daugiabučių namų savininkų bendrijos Nr. 4212011-09-27 pažymoje Nr. 125 (b.l. 14) tiksliai nėra nurodyta, kokio dydžio įnašas buvo įmokėtas iki santuokos įregistravimo, tačiau tiek visos pažymos turinys, tiek kitų surinktų byloje įrodymų visuma nesudaro pagrindo daryti priešingos nei pirmos instancijos teismo padarytos išvados apie lėšų butui įgyti prigimtį; kaip minėta, iki įsigaliojant 1990 m. spalio 16 d. įstatymui „Dėl gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų“, kurio 1 straipsnyje nustatyta, kad gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo narys, visiškai išmokėjęs pajų už butą, tampa buto savininku ir nustoja būti kooperatyvo nariu, H. M. turėjo asmeninės nuosavybės teisę į 60 procentų pajinio įnašo. Ir nors nuosavybės teisė į butą atsirado visiškai išmokėjus pajų H. M. būnant santuokoje ir mokant pajinius įnašus iš bendrų santuokinių lėšų (Santuokos ir šeimos kodekso 21 straipsnio 1, 3 dalys), tačiau akivaizdu, jog santuokoje įmokėto įnašo dydis buvo tik 40 procentų. Byloje nėra duomenų, kurių pagrindų galima būtų spręsti, kad H. M. būtų išreiškęs valią ir (ar) sutuoktiniai būtų susitarę, jog kooperatinis butas, visiškai išmokėjus už jį pajų, taps vien H. M. asmenine nuosavybe, tačiau kilus nagrinėjamam ginčui pirmos instancijos teismas pagrįstai sprendė dėl buto 60/100 dalių pripažinimo H. M. asmenine nuosavybe. Taip pat pripažintina, jog įrodymų, kurių pagrindu galima būtų spręsti dėl pirmos instancijos teismo priimto sprendimo nepagrįstumo, byloje nėra.
Taip pat nepagrįsti ir atmestini apeliacinio skundo argumentai dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti priteisimo nepagrįstumo. Visų pirma, pažymėtina tai, kad ieškovės prašymas priteisti jai bylinėjimosi išlaidas buvo suformuluotas dar ieškinio pareiškime, o išlaidas patvirtinantys dokumentai buvo pateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, kaip to ir reikalauja CPK 98 str. nuostatos; antra, teismas pagrįstai paskirstė bylinėjimosi išlaidas vadovaudamasis CK 93 str. nuostatomis, pažymėtina, jog jų dydis atitinka CPK 98 str. nustatytas taisykles.
Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus ir juos įvertinęs (CPK 185 str.), konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas teisingai taikė ir aiškino materialines bei procesines teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas, o skundžiamas teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.
Kadangi paduodant apeliacinį skundą žyminio mokesčio mokėjimas apeliantei buvo Vilniaus miesto apylinkės teismo 1 apylinkės teismo nutartimi atidėtas iki bus priimtas procesinis sprendimas apeliacinės instancijos teisme, atmetus apeliacinį skundą, iš V. B. valstybei priteistini 1 665 Lt žyminio mokesčio (CPK 93 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-03-28 sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš V. B., a.k. (duomenys neskelbtini) 1665 Lt (tūkstantį šešis šimtus šešiasdešimt penkis litus) žyminio mokesčio valstybei (gavėjas Vilniaus apskrities VMI, gavėjo bankas Swedbank, a.s. LT24 7300 0101 1239 4300, įmokos kodas 5660).