Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žano Kubecko, Arvydo Martinavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Jarūnės Sedalienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. H. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Pareiškėja M. H. K. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Regionų administracinį teismą prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas) 2025 m. liepos 25 d. sprendimą Nr. 25S168573, kuriuo buvo pripažintas netekusiu galios sprendimas priimti prašymą.

Nepaisant to, kad pareiškėjas jau buvo Lietuvoje ir ruošėsi pradėti studijas, Migracijos departamentas 2025 m. rugpjūčio mėn., likus mėnesiui iki studijų pradžios, panaikino jam išduotą leidimą laikinai gyventi, motyvuodamas tuo, kad pareiškėjas neva neatvyko studijuoti.

Pareiškėjas pažymi, kad 2025 m. kovo 12 d. (duomenys neskelbtini) universitetas elektroniniu laišku informavo jį apie pagamintą leidimo laikinai gyventi kortelę ir nurodė, jog ją būtina atsiimti. Tame pačiame laiške buvo aiškiai išdėstyta, kad kortelės neatsiėmimas ir nepateikimas originalių studijų dokumentų tvirtinimui gali būti pagrindas leidimo panaikinimui. Atsižvelgdamas į šiuos reikalavimus, pareiškėjas atvyko į Lietuvą ir elgėsi sąžiningai, vykdydamas universiteto nurodymus.

Akcentuoja, kad viso proceso metu laikėsi galiojančių teisės aktų reikalavimų ir vadovavosi universiteto pateiktais nurodymais. Studijų pradžios atidėjimas į rugsėjo mėnesį buvo nulemtas ne pareiškėjo veiksmų, o dėl administracinio proceso trukmės, susijusios su leidimo laikinai gyventi išdavimu, kuris truko apie tris mėnesius.

Paaiškina, kad pareiškėjas nebuvo įpareigotas atvykti į universitetą nedelsiant ir pateikti originalius išsilavinimo dokumentus. Pareiškėjo teiginiai šiuo klausimu nėra pagrįsti objektyviais duomenimis. Nurodo, kad tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo įteiktas per išorės paslaugų teikėją 2025 m. kovo 10 d., t. y. po kovo 1 d. Be to, pats pareiškėjas kartu su skundu pateikė įrodymus, jog buvo informuotas, kad atvykus po kovo 1 d., studijų pradžia bus nukelta į 2025 m. rugsėjo 1 d.

Akcentuoja, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, leidimo laikinai gyventi galiojimas tiesiogiai priklauso nuo to, ar užsienietis įgyvendina reikalavimus, kurių pagrindu leidimas buvo išduotas. Jei šie pagrindai nėra įgyvendinami, leidimas negali būti laikomas galiojančiu. Šiuo aspektu asmens kaltės klausimas neturi esminės teisinės reikšmės vertinant sprendimo teisėtumą, kadangi sprendimas panaikinti leidimą buvo priimtas remiantis imperatyviais įstatyme nustatytais pagrindais.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo M. H. K. skundas tenkintinas.

Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. liepos 25 d. sprendimo Nr. 25S168573, kuriuo buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi, teisėtumo ir pagrįstumo. Sprendimas buvo panaikintas remiantis UTPĮ 50 str. 1 d. 9 p. pagrindu, kuriame nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, kai nutraukiamas mokymasis, studijos, stažuotė, kvalifikacijos tobulinimas arba jeigu užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodytu pagrindu, neatvyko mokytis, studijuoti, stažuoti ar tobulinti kvalifikacijos, taip pat jeigu užsienietis, priimtas studijuoti į mokslo ir studijų instituciją pagal studijų programą (programas), yra surinkęs mažiau kaip 40 studijų kreditų per pastaruosius vienerius studijų metus ir šio straipsnio 11 dalyje nustatyta tvarka nenustatyta pateisinamų priežasčių.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu ketina mokytis Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 46 straipsnio nuostatas. Leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis priimtas studijuoti į mokslo ir studijų instituciją pagal studijų programą (programas) arba į doktorantūrą (Įstatymo 46 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Taigi, pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo išduotas tuo pagrindu, jog jis buvo priimtas studijuoti (duomenys neskelbtini) universitete pagal studijų programą, vadovaujantis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 6 punktu ir 46 straipsnio 1 dalies 1 punktu.

Įstatymo 50 straipsnis numato leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 9 punktas numato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nutraukiamas mokymasis, studijos, stažuotė, kvalifikacijos tobulinimas, taip pat jeigu užsienietis studijuodamas ar mokydamasis nesilaiko apribojimo, nustatyto Įstatymo 46 straipsnio 6 dalyje.

Byloje iš pateiktų dokumentų paaiškinimų nustatyta, kad pareiškėjas 2024 m. gruodžio 6 d. (duomenys neskelbtini) universitetas patvirtino, kad pareiškėjas sumokėjo 4900 € už magistro studijas ir buvo priimtas į Integruotos komunikacijos programą. 2024 m. gruodžio 11 d. – Migracijos departamentas perdavė pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išorės paslaugų teikėjui VFS centrui. 2025 m. sausio 15 d.– Pareiškėjas užsiregistravo vizitui į VFS centrą Malaizijoje, paskirta data – 2025 m. sausio 29 d.

2025 m. sausio 29 d. – pareiškėjas pateikė dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi VFS centre Malaizijoje. 2025 m. kovo 10 d. – Leidimo laikinai gyventi kortelė buvo įteikta pareiškėjui per VFS centrą.

2025 m. vasario 14 d. (duomenys neskelbtini) universitetas informavo pareiškėją, kad Migracijos departamentas priėmė sprendimą išduoti leidimą laikinai gyventi ir, kad studijos prasideda nuo kovo 3 d., jei pareiškėjas atvyks studijuoti po kovo 3 d, jo studijų pražia bus nukelta į naują semestrą nuo 2025 metų rugsėjo.

2025 m. kovo 3 Migracijos departamentas informavo atsakovą, kad leidimo laikinai gyventi kortelė jau pagaminta ir jis gali užsiregistruoti jos atsiėmimui Malaizijoje.

2025 m. kovo 11 d. pareiškėjas kreipėsi į Universitetą, informuodamas, kad pasiėmė Leidimo laikinai gyventi kortelę, už poros dienų atvyks į Lietuvą ir nori pradėti lankyti universitetą.

2025 m. kovo 11 (duomenys neskelbtini) universitetas atsiuntė el .laišką nurodydamas, kas pareiškėjas turi atvykti į Lietuvą ir pateikti bakalauro studijų diplomo bei kitų dokumentų originalus, jei to nepadarys leidimas laikinai gyventi bus panaikintas, turėdamas leidimą laikinai gyventi jis gali atvykti į Lietuvą ir laukti studijų pradžios nuo 2025 m. rugsėjo mėnesio.

2025 m. liepos 3 d. (duomenys neskelbtini) universitetas išdavė priėmimo raštą, kad pareiškėjo prašymu jo magistro studijų programa pakeičiama į (duomenys neskelbtini).

2025 m. liepos 25 d. Migracijos departamentas priėmė ginčijamą sprendimą panaikinti Pareiškėjo leidimą laikinai gyventi. Tą pačią dieną pareiškėjas buvo informuotas per MIGRIS sprendimą.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties, Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 „Dėl Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, Viešojo administravimo įstatymas.

Pareiškėjas M. H. K. kreipėsi į Regionų administracinį teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. liepos 25 d. sprendimą Nr. 25S168573, kuriuo buvo pripažintas netekusiu galios sprendimas priimti jo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas teigia, kad minėtas sprendimas buvo priimtas neatsižvelgiant į faktines aplinkybes, nesilaikant proporcingumo principo ir pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, reglamentuojančius užsieniečių teisinį statusą Lietuvoje.

Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas 2024 m. gruodžio 6 d. buvo priimtas į (duomenys neskelbtini) universiteto magistro studijų programą „Integruota komunikacija“, apie tai buvo išduotas oficialus priėmimo raštas. Tą pačią dieną pareiškėjas sumokėjo visą studijų kainą – 4900 eurų, iš kurių 4600 eurų buvo sumokėta pagrindiniu pavedimu, o likusi suma – papildomu mokėjimu. Šie veiksmai patvirtina, kad pareiškėjas turėjo aiškų ir pagrįstą ketinimą vykdyti studijas Lietuvoje, o jo veiksmai buvo nuoseklūs ir atitiko studijų pradžios reikalavimus.

2024 m. gruodžio 11 d. Migracijos departamentas perdavė pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išorės paslaugų teikėjui VFS centrui. Pareiškėjas, siekdamas paspartinti procesą, 2025 m. sausio 15 d. užsiregistravo vizitui į VFS centrą Malaizijoje, kur 2025 m. sausio 29 d. pateikė visus reikiamus dokumentus. Leidimo laikinai gyventi kortelė jam buvo įteikta 2025 m. kovo 10 d., o jau kitą dieną – kovo 11 d. – pareiškėjas informavo universitetą apie ketinimą atvykti į Lietuvą ir pradėti studijas. Šie veiksmai rodo, kad pareiškėjas elgėsi aktyviai, sąžiningai ir laikydamasis teisės aktų reikalavimų.

(duomenys neskelbtini) universitetas 2025 m. vasario 14 d. informavo pareiškėją, kad studijų pradžia numatyta nuo kovo 3 d., tačiau jei pareiškėjas atvyks po šios datos, jo registracija bus automatiškai perkelta į rudens semestrą, prasidedantį 2025 m. rugsėjo 1 d. Tą pačią dieną Migracijos departamentas informavo, kad leidimo kortelė jau pagaminta ir pareiškėjas gali ją atsiimti. 2025 m. kovo 11 d. universitetas papildomai nurodė, kad pareiškėjas turi atvykti į Lietuvą ir pateikti bakalauro diplomo bei kitų dokumentų originalus, o jų nepateikimas gali būti pagrindas leidimo panaikinimui. Taigi, pareiškėjas, vadovaudamasis šia informacija, pagrįstai atvyko į Lietuvą 2025 m. kovo 12 d., turėdamas tikslą įvykdyti jam keliamus reikalavimus.

Nepaisant to, Migracijos departamentas 2025 m. liepos 25 d. priėmė sprendimą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, motyvuodamas tuo, kad pareiškėjas neva neatvyko studijuoti. Toks sprendimas buvo priimtas likus vos mėnesiui iki faktinės studijų pradžios, nepaisant to, kad pareiškėjas jau buvo Lietuvoje, turėjo galiojantį leidimą ir laukė studijų pradžios, kaip buvo nurodyta universiteto komunikacijoje. Be to, 2025 m. liepos 3 d. universitetas išdavė naują priėmimo raštą, patvirtinantį, kad pareiškėjo prašymu jo studijų programa buvo pakeista į „(duomenys neskelbtini)“, kas dar kartą patvirtina aktyvų pareiškėjo dalyvavimą akademiniame procese.

Migracijos departamento pozicija, kad pareiškėjas neturėjo objektyvaus pagrindo atvykti į Lietuvą 2025 m. kovo 12 d., nes studijų pradžia buvo nukelta į rugsėjo mėnesį, neatitinka faktinių aplinkybių. Universitetas aiškiai nurodė, kad dokumentų originalai turi būti pateikti Lietuvoje, o jų nepateikimas gali lemti leidimo panaikinimą. Pareiškėjas, vadovaudamasis šia informacija, elgėsi teisėtai ir protingai. Be to, studijų pradžios atidėjimas buvo nulemtas ne pareiškėjo veiksmų, o administracinės procedūros trukmės, susijusios su leidimo išdavimu, kuri truko apie tris mėnesius.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Viešojo administravimo įstatymas, taip pat Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329. Šie teisės aktai reikalauja, kad administraciniai sprendimai būtų pagrįsti objektyviai, proporcingai ir individualiai įvertinus visas reikšmingas aplinkybes. Migracijos departamento sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi, neatsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas faktiškai atvyko į Lietuvą, vykdė universiteto nurodymus ir laukė studijų pradžios, neatitinka šių principų.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai pažymima, kad leidimo laikinai gyventi galiojimas priklauso nuo to, ar užsienietis įgyvendina reikalavimus, kurių pagrindu leidimas buvo išduotas. Tačiau šiuo atveju pareiškėjas ne tik įgyvendino jam keliamus reikalavimus, bet ir aktyviai bendradarbiavo su institucijomis, siekdamas užtikrinti teisėtą buvimą Lietuvoje. Migracijos departamento sprendimas ignoruoja šias aplinkybes ir grindžiamas formaliu požiūriu, neatsižvelgiant į proporcingumo ir teisėtų lūkesčių principus.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nepažeidė jam taikomų teisės aktų reikalavimų, o studijų pradžios atidėjimas buvo nulemtas objektyvių administracinių kliūčių, Migracijos departamento sprendimas pripažinti netekusiu galios leidimą laikinai gyventi laikytinas nepagrįstu ir turėtų būti panaikintas. Pareiškėjo skundas yra pagrįstas tiek faktiniu, tiek teisiniu požiūriu, todėl jo prašymas tenkintinas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad atsakovas nepagrįstai, vertindamas faktines aplinkybes, nusprendė, kad pateikti ne visi reikiami dokumentai. Vertinant dokumentų turinį ir nustačius, kad jie neatitinka Įstatymo nustatytų sąlygų, tai būtų pagrindas pareiškėjos prašymo išduoti leidimą gyventi netenkinti.

VAĮ 2 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad administracinis sprendimas – teisės aktų reglamentuotu būdu ir (ar) forma išreikšta vienkartinė viešojo administravimo subjekto valia dėl teisės taikymo, privaloma ir skirta konkrečiam asmeniui ar individualiai apibrėžtai asmenų grupei. VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodyta: 1) administracinį sprendimą priėmusio viešojo administravimo subjekto pavadinimas; 2) administracinio sprendimo data; 3) administraciniam sprendimui suteiktas registracijos numeris; 4) atliekamas tvarkomasis veiksmas arba asmenims nustatytos teisės ir (ar) pareigos; 5) administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; 6) administracinio sprendimo motyvai; 7) administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką; 8) administracinį sprendimą priėmusio asmens vardas, pavardė ir pareigos. To paties straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad administracinis sprendimas turi būti pasirašytas jį priėmusio pareigūno, valstybės tarnautojo, kito įstatymų nustatytą specialų statusą turinčio fizinio asmens arba viešojo administravimo subjekto vadovo, jo pavaduotojo ar įgalioto asmens. Kai administracinis sprendimas priimamas naudojantis valstybės informacinėmis sistemomis, sprendimo pasirašymui prilyginamas patvirtinimas (autorizavimas) valstybės informacinėje sistemoje.

Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio kontekste Migracijos departamento sprendimas neatitinka objektyvumo reikalavimo, nes nebuvo įvertintos visos faktinės aplinkybės, susijusios su pareiškėjo veiksmais ir komunikacija su universitetu. Sprendimas taip pat pažeidžia proporcingumo principą, nes panaikintas leidimas laikinai gyventi, nepaisant to, kad pareiškėjas vykdė jam keliamus reikalavimus ir nebuvo nustatyta, jog jis pažeidė įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 9 punkto sąlygas. Individualus aplinkybių vertinimas nebuvo atliktas tinkamai, nes sprendimas priimtas neatsižvelgiant į pareiškėjo aktyvų elgesį, teisėtus lūkesčius ir faktinį buvimą Lietuvoje.

Administracinė praktika reikalauja, kad sprendimai būtų ne tik teisėti, bet ir pagrįsti, atitinkantys asmens teisėtus lūkesčius bei proporcingi siekiamam tikslui. Migracijos departamento sprendimas šiuo atveju neatitinka šių reikalavimų, todėl laikytinas priimtu pažeidžiant Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio nuostatas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. liepos 25 d. sprendimą Nr. 725S168573, kuriuo buvo pripažintas netekusiu galios sprendimas priimti prašymą, yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas.

Dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo

2025 m. rugpjūčio 8 d. nutartimi teismas priėmė pareiškėjo skundą nagrinėti ir taikė reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdė Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. liepos 25 d. sprendimo Nr. 25S168573 vykdymą iki galutinio teismo sprendimo įsiteisėjimo nagrinėjamoje byloje.

2025 m. rugsėjo 24 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartimi nusprendė, kad Regionų administracinio teismo 2025 m. rugpjūčio 8 d. nutarties dalį, kuria pritaikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė, palikti nepakeistą.

Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnio 9 dalimi, kai teismas atmeta skundą (prašymą, pareiškimą), taikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės išlieka galioti iki teismo sprendimo įsiteisėjimo. Atsižvelgiant į tai, 2025 m. rugpjūčio 8 d. teismo nutartimi taikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė – 2025 m. liepos 25 d. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sprendimo Nr. 25S168573 galiojimo sustabdymas – turi būti palikta galioti iki minėto sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Pagal to paties straipsnio 5 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Kitų atstovų pagal pavedimą pagalbai apmokėti patirtos išlaidos atlyginamos, jeigu teismas pripažįsta, kad jos buvo būtinos ir pagrįstos ir jos nėra susijusios su teisinių paslaugų teikimu proceso šaliai. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu.

Byloje nustatyta, kad tokių prašymų dėl bylinėjimosi išlaidų nepateikta. Pareiškėjas 2025 m. rugpjūčio 5 d. sumokėjo 30 Eur žyminio mokesčio.

ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis numato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Taigi nuostata „kurios naudai priimtas sprendimas“ reiškia, kad bylinėjimosi išlaidos priteisiamos tai šaliai, kuri laimi bylą, t. y. kurios atžvilgiu priimtas teismo baigiamasis aktas yra palankus (patenkinti materialiniai reikalavimai).

Nustatyta, kad pareiškėjo skundo reikalavimai yra pagrįsti, jo skundas tenkinamas. Akivaizdu, jog ginčas yra išspręstas pareiškėjo naudai, todėl pareiškėjui M. H. K. iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos priteistina 30 Eur

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 – 87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu

nusprendžia:

Pareiškėjo M. H. K. skundą patenkinti.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. liepos 25 d. sprendimą Nr. 725S168573.

Priteisti pareiškėjui M. H. K. 30 Eur žyminio mokesčio iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.

2025 m. rugpjūčio 8 d. teismo nutartimi taikytą reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. liepos 25 d. sprendimo Nr. 25S168573 vykdymą iki galutinio teismo sprendimo įsiteisėjimo nagrinėjamoje byloje – palikti galioti iki šio sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.