- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-08-21
- Bylos Nr.
- 2A-1254-823/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-07525-2013-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Burdulienė, Vidas Stankevičius, Goda Ambrasaitė-Balynienė (pran.)
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės
- Ieškovas
- AB „Lesto“
- Trečiasis asmuo
- A. C., S. K., B. K.
- Kategorijos
- 45.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 114.11pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Godos Ambrasaitės - Balynienės, kolegijos teisėjų Rūtos Burdulienės ir Vido Stankevičiaus, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo AB „Lesto“ patikslintą ieškinį atsakovui dėl skolos priteisimo, tretieji asmenys A. C., S. K. ir B. K.,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas AB „Lesto“ kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 11 172,59 Lt skolos už sunaudotą elektros energiją, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklauso butas, esantis (duomenys neskelbtini), butas, esantis (duomenys neskelbtini) ir butas, esantis (duomenys neskelbtini). Už ieškovo patiektą elektros energiją butui, esančiam (duomenys neskelbtini), susidarė 294,20 Lt įsiskolinimas. Nuo 2008 m. vasario 5 d. iki 2010 m. liepos 21 d. už elektros energiją, sunaudotą bute, esančiame (duomenys neskelbtini), susidarė 659,37 Lt įsiskolinimas, o už elektros energiją, tiektą namo bendroms reikmėms, tenkančią šiam butui, apskaičiuotą vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.76 straipsnio reikalavimais, per laikotarpį nuo 2003 m. birželio 1 d. iki 2009 m. rugpjūčio 1 d. susidarė 617,49 Lt skola. Visas įsiskolinimas už butą, esantį (duomenys neskelbtini) sudaro 1 276,86 Lt. Už bute, esančiame (duomenys neskelbtini), sunaudotą elektros energiją laikotarpiu nuo 2008 m. gruodžio 12 d. iki 2011 m. liepos 1 d. susidarė 9 496,15 Lt skola, o už šiam butui tenkančią bendroms namo reikmėms tiektos elektros energijos dalį - 105,38 Lt skola. Visas įsiskolinimas už butą, esantį (duomenys neskelbtini), sudaro 9 601,53 Lt. Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad minėti butai nuosavybės teise priklauso atsakovui, skolos susidarymo laikotarpiu jokia buto nuomos arba kitokia teisių perleidimo sutartis nebuvo registruota. Dėl šios priežasties atsakovas praranda teisę remtis nuomos sutarties sudarymo faktu prieš trečiuosius asmenis, šiuo atveju – prieš ieškovą. Elektros energijos pirkimo – pardavimo sutarties su ieškovu dėl elektros energijos tiekimo nurodytiems butams niekas nesudarė, todėl, remiantis Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 1-38, 96 punktu, už susidariusį įsiskolinimą yra atsakingas atsakovas.
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė su pareikštu ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), skolos susidarymo laikotarpiu buvo laisvos, todėl į jas negalėjo būti tiekiama elektros energija ir ji negalėjo būti naudojama. Patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), buvo išnuomotos A. C. ir šiuo metu ten gyvena A. C.. Patalpomis, esančioms (duomenys neskelbtini), naudojasi S. K. ir B. K.. Atsakovo nuomone, pagal pareikštą ieškinį jis nėra tinkamas atsakovas, o tinkami atsakovai yra buitiniai vartotojai, faktiškai vartoję elektros energiją. Ieškovas turėtų išsiieškoti skolas iš tiesioginių buitinių vartotojų, kurie vartojo elektros energiją, o ne iš atsakovo, nes jiems pradėjus vartoti elektros energiją, laikoma, kad su ieškovu buvo sudaryta energijos tiekimo sutartis konkliudentiniais veiksmais.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. lapkričio 5 d. sprendimu ieškinį tenkino – priteisė ieškovui AB „Lesto“ iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 11 172,59 Lt skolos; 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2013 m. kovo 5 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 335 Lt bylinėjimosi išlaidų; priteisė valstybei iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu – 19,38 Lt.
Teismas nurodė, kad tarp bylos šalių nėra ginčo dėl suvartotos elektros energijos kiekio bei už ją nesumokėtos sumos. Atsakovas ginčija savo kaip turto savininko pareigą sumokėti už elektros energiją remdamasis tuo, kad už ją turi atsiskaityti butuose gyvenę tretieji asmenys. Sprendžiant nagrinėjamoje byloje kilusį klausimą kuriam subjektui – buto savininkui ar nuomininkui, tenka pareiga atsiskaityti už bute suvartotą elektros energiją, taikytinos specialiosios elektros energijos tiekimo santykius reglamentuojančios normos, įtvirtintos Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 1-38 patvirtintose Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklėse (toliau – ir Taisyklės). Remiantis Taisyklių 6 punktu, nagrinėjamu atveju savivaldybė yra prilyginama buitiniam vartotojui. CK 6.384 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad jeigu pagal sutartį abonentas yra fizinis asmuo – vartotojas, naudojantis energiją savo buitinėms reikmėms, tai sutartis laikoma sudaryta nuo vartotojo įrenginių prijungimo prie energijos tiekimo tinklų. Todėl, nesudarius rašytinės sutarties su elektros energijos tiekėju, laikytina, kad elektros energijos pirkimo - pardavimo sutartis tarp elektros energijos tiekėjo ir buto, kuriam tiekiama elektra, savininko sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas nuo pastato elektros įrenginių prijungimo prie energijos tiekimo tinklų iki šalys sudarys elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartį pagal individualiai aptartas sąlygas. Daugiabučio namo butui tiekiamos elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties šalis gali būti ne tik savininkas, bet ir buto nuomininkas, tačiau pirkimo–pardavimo santykiai tarp nuomininko ir elektros energijos tiekėjo gali atsirasti tik iš rašytinės pirkimo–pardavimo sutarties, bet ne iš faktinio elektros energijos vartojimo. Byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybei priklausančių butų nuomininkai A. C. ir S. K. bei B. K. rašytinės elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties su ieškovu sudarę nebuvo. Butas, esantis (duomenys neskelbtini), iš viso nebuvo išnuomotas. Tai reiškia, kad nepaisant to, kas naudojosi objektui tiekiama elektros energija, elektros energijos pirkimo–pardavimo santykių dalyviu turi būti laikomas objekto savininkas – atsakovas.
Teismas nurodė, kad pagal CK 6.579 straipsnį gyvenamosios patalpos nuomos sutartis, kai nuomotojas yra valstybė, savivaldybė ar juridinis asmuo, turi būti sudaroma raštu, o gyvenamosios patalpos nuomos sutartis gali būti panaudota prieš trečiuosius asmenis tik įregistravus ją įstatymų nustatyta tvarka viešame registre. Byloje nustatyta, kad rašytinė nuomos sutartis tarp patalpų savininko Vilniaus miesto savivaldybės ir nuomininkų įregistruota nebuvo, todėl, atsakovas negali remtis tarp jo ir trečiųjų asmenų susiklosčiusiais nuomos teisiniais santykiais ir vienašališkai perkelti riziką ūkio subjektui dėl asmenų, kuriems jis suteikė socialinį būstą, veiksmų. Be to, pagal Taisyklių 97 punktą, net tuo atveju, jei Taisyklėse nustatyta tvarka sutartį su elektros tiekėju yra sudaręs nuomininkas, objekto savininkas yra subsidiariai atsakingas tiekėjui ir (ar) operatoriui už nuomininko prievolių pagal sutartį tinkamą įvykdymą.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 5 d. sprendimą ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1) CK 6.384 straipsnio 1 dalis reglamentuoja sutarties sudarymą konkliudentiniais veiksmais kai vartotojas yra fizinis asmuo. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas, būdamas juridiniu asmeniu, konkliudentiniais veiksmais sudarė sutartį su ieškovu, yra nepagrįsta ir neatitinkanti CK 6.384 straipsnio 1 dalies. Teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 1- 38. Ieškovo prašomi priteisti skolų laikotarpiai yra daug ankstesni, todėl sprendimo teisinis pagrindas ir motyvacinė dalis neatitinka sprendimui keliamų reikalavimų.
2) Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 163/2013, kuria rėmėsi pirmosios instancijos teismas, nėra priimta analogiškoje byloje. Joje pateiktas teisės normų, reglamentuojančių atsiskaitymo už pateiktą elektros energiją santykius, išaiškinimas negali būti laikomas precedentu šioje civilinėje byloje, kadangi aptariamų bylų atsakovų atsakomybės ribos yra skirtingos, taip pat iš esmės skiriasi faktinės bylų aplinkybės.
3) Dėl Taisyklių 97 punkto nuostatų atitikties CK 6.245 straipsnio 5 daliai Vilniaus apygardos teismas 2013 m. rugpjūčio 13 d. kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą (civilinė byla Nr. 2A-1786-115/2013).
4) Teismas nepagrįstai nevertino atsakovo atsikirtimo, kad be atsakovo žinios 2003, 2005, 2006 ir kt. metais suinteresuotų asmenų – ieškovo darbuotojų, sudaromi aktai nėra objektyvūs įrodymai. Aptariami aktai, ieškovo reikalavimų pagrindas, į bylą pateikti nebuvo. Tiek ieškinys, tiek sprendimas grindžiamas paskaičiavimais (pažymomis, lentelėmis), kurie padaryti remiantis į bylą nepateiktais įrodymais – aktais.
4) Teismas turėjo įvertinti atsakovo prašymą taikyti CK 6.259 straipsnio 3 dalį, dėl ko ieškovui priteistinas nuostolių dydis turėjo būti sumažintas, arba atsakovas, vykdantis socialinio būsto nuomos, funkciją galėjo būti visiškai atleistas nuo atsakomybės. Ieškovo vykdoma socialinio būsto nuomos funkcija yra susijusi su viešuoju interesu, todėl teismas byloje privalėjo veikti aktyviai ir užtikrinti, kad būtų išaiškintos visos aplinkybės, reikšmingos sprendžiant skolos priteisimo ir tinkamo atsakovo nustatymo klausimus. Ieškovas, turėdamas įstatymo jam suteiktą teisę kreiptis į kontrahentą – atsakovą, dėl esminio elektros energijos pirkimo-pardavimo sutarties pažeidimo, t.y. nemokėjimo už jam suteiktas paslaugas, to nedarė daugiau nei 10 metų. Atsakovas – skolininkas, nei karto nebuvo informuotas apie netinkamą konkliudentiniais Ieškovas, nevykdydamas kooperavimosi ir bendradarbiavimo pareigos, prisidėjo prie patirtų nuostolių padidėjimo. Dėl šios priežasties kaltė negali būti vienareikšmiškai perkelta atsakovui. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 25 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-12123-391/2013.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovas AB „Lesto“ prašo apeliacinį skundą atmesti, skirti atsakovui 10 000 Lt baudą už piktnaudžiavimą teise, teikiant nepagrįstus apeliacinius skundus. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
1) Atsakovas siaurinamai aiškina CK 6.384 straipsnio 1 dalies nuostatas, nurodydamas, kad jis, būdamas gyvenamojo būsto savininkas, negalėjo sudaryti elektros energijos pirkimo – pardavimo sutarties konkliudentiniais veiksmais. Elektros energija buvo tiekiama gyvenamajam butui, todėl elektros energija, už kurią susidarė įsiskolinimas, buvo naudojama buitinėms reikmėms. Tokiu atveju CK 6.384 straipsnio 1 dalis numato galimybę sudaryti elektros energijos pirkimo – pardavimo sutartį konkliudentiniais veiksmais, t.y. pradėjus faktiškai naudoti elektros energiją.
2) Atsakovas neįrodė, kad, būdamas savininkas, rūpinosi savo turtu, tikrino, ar nuomininkai naudoja turtą pagal paskirtį, ar tinkamai atsiskaito su trečiaisiais asmenimis. Atsakovo elgesys neatitiko sąžiningo, protingo, apdairaus bei rūpestingo savininko elgesio standarto. Teismas galėtų vertinti galimą ieškovo aplaidumą tik tokiu atveju, jei pats atsakovas įrodytų, kad jis vykdė savo kaip savininko pareigas rūpintis turtu ir užtikrinti tinkamą jo naudojimą bei atsiskaitymus su trečiaisiais asmenimis.
3) Atsakovas nei atsiliepimu į ieškinį, nei pirmosios instancijos teismo posėdžių metu neginčijo prašomo priteisti įsiskolinimo dydžio. Atsakovas pareiškė abejonę vien tik dėl į bylą pateiktos patikrinimo užduoties, kurios pagrindu buvo nustatytas įsiskolinimas viename iš butų. Toks dokumentas yra tinkamas įrodinėjant rodmenų nurašymo faktą bei skolos susidarymo aplinkybes, todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė neginčijo įsiskolinimo dydžio, yra pagrįsta.
4) Apeliantas skundžia visus pirmosios instancijos teismų priimtus sprendimus, visiškai neatsižvelgdamas į jau suformuotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės taikymo ir aiškinimo praktiką analogiškose bylose. Apelianto skundų motyvai yra tapatūs, dėl jų apeliacinės instancijos teismas yra ne kartą pasisakęs. Tokiais veiksmais apeliantas apkrauna teismus nereikalingu darbu, dėl ko valstybė patiria nuostolių, o ieškovas yra priverstas teikti atsiliepimus į nepagristus apeliacinius skundus, nurodydamas tapačius nesutikimo motyvus. Toks apelianto elgesys pripažintinas piktnaudžiavimu teise ir jam skirtina bauda.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat ex officio patikrina, ar nėra absoliučių ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320 straipsnis). Absoliučių ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų kolegija nenustatė.
Ginčas byloje kilęs dėl skolos už elektros energiją, skolos susidarymo laikotarpis yra nuo 2003 m. birželio 1 d. iki 2011 m. liepos 1 d. Ginčui aktualūs teisės aktai yra Elektros energijos tiekimo ir vartojimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2001 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 398 (galiojo iki 2005 m. spalio 11 d.), Elektros energijos tiekimo ir vartojimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2005 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. 4-350 (galiojo nuo 2005 m. spalio 11 d.) ir Elektros energijos tiekimo ir vartojimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 1-38 (galioja nuo 2010 m. vasario 19 d.).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2005 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. 4-350 patvirtintų Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių nuostatas, yra nurodęs, kad pagal Taisyklių 29 punktą elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį tiekėjas, esant savininko raštiškam sutikimui ir kitoms Taisyklėse nurodytoms sąlygoms, gali sudaryti ne tik su savininkais, bet ir su nuomininkais, tačiau pirkimo–pardavimo santykiai tarp nuomininko ir elektros energijos tiekėjo gali atsirasti tik iš rašytinės pirkimo–pardavimo sutarties, bet ne iš faktinio elektros energijos vartojimo. Pagal Taisyklių 83 punktą tuo atveju, kai su visuomeniniu tiekėju nesudaryta sutartis, arba vartotojo neįmanoma nustatyti, už patiektą elektros energiją privalo atsiskaityti objekto, kuriame vartojama elektros energija, savininkas. Taigi, pagal bendrąją taisyklę elektros energijos tiekimo gyvenamajam būstui (daugiabučio namo butui) atveju elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties šalis yra šio būsto savininkas, kuriam ir tenka atsiskaitymo už suvartotą elektros energiją prievolė. Ši prievolė nuomininkui gali pereiti tik tuo atveju, jeigu su nuomininku sudaryta rašytinė elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis. Faktinis elektros energijos vartojimas neturi juridinės reikšmės ir nėra teisinis pagrindas nuomininko ir elektros energijos tiekėjo pirkimo–pardavimo santykiams atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-163/2013, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2014). Paminėti kasacinio teismo išaiškinimai pateikti bylose, kuriose buvo sprendžiamas būtent savivaldybės, kaip gyvenamojo buto savininkės, atsakomybės elektros energijos tiekėjui klausimas, todėl atmestini kaip nepagrįsti apelianto argumentai, susiję su atsakovo kaip juridinio asmens statuso įtaka galimybei sudaryti sutartį su ieškovu konkliudentiniais veiksmais.
Elektros energijos tiekimo ir vartojimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 1-38, 20 ir 100 punktuose įtvirtintos nuostatos iš esmės tapačios Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2005 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. 4-350 patvirtintų Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių 29 ir 83 punktų nuostatoms. Elektros energijos tiekimo ir vartojimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2001 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 398 (ginčo laikotarpiu galiojusios redakcijos), 31 punktas taip pat įtvirtino nuostatą, iš esmės tapačią Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2005 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. 4-350 patvirtintų Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių 29 punkto nuostatai. Taigi, nepaisant teisės aktų pasikeitimų ginčo laikotarpiu, atsakovo – savivaldybės, kaip ginčo butų savininkės ir elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties šalies, atsakomybės energijos tiekėjui teisinis reglamentavimas nesikeitė. Dėl šios priežasties apelianto argumentas, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 1-38 patvirtintomis taisyklėmis, neatsižvelgdamas į skolos susidarymo laikotarpį, neturi teisinės reikšmės vertinant pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstumą.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, ir apeliantas to neginčija, kad apeliantui priklausančių butų, esančių (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), nuomininkai nebuvo sudarę elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarčių su ieškovu. Gyvenamosios patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), atsakovo teigimu, skolos susidarymo laikotarpiu buvo laisvos, t.y. neišnuomotos. Esant tokioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pareiga atsiskaityti su ieškovu už nurodytiems butams tiektą elektros energiją tenka atsakovui kaip ginčo patalpų savininkui. Kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad dalis ieškovo reikalaujamos skolos yra skola, susidariusi už bendroms namo, esančio (duomenys neskelbtini), ir namo, esančio (duomenys neskelbtini), reikmėms tiektos elektros energijos dalį. Vadovaujantis CK 4.82 straipsnio 3 dalimi, tokias išlaidas privalo dengti būtent buto ir kitų patalpų savininkas. Pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytas argumentas dėl objekto savininko subsidiarios atsakomybės tiekėjui ir (ar) operatoriui už nuomininko prievolių pagal sutartį tinkamą įvykdymą yra tik papildomas argumentas, neturintis esminės reikšmės nagrinėjamos bylos baigčiai, kadangi nagrinėjamos bylos atveju ginčo butų nuomininkai sutarčių su ieškovu nebuvo sudarę. Dėl šios priežasties kolegija apelianto argumentų, susijusių su Taisyklių 97 punkto galimu prieštaravimu CK 6.245 straipsnio 5 daliai, neanalizuoja ir dėl jų nepasisako.
Apeliantas nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-163/2013 negalėjo būti vadovaujamasi kaip precedentu nagrinėjamoje byloje, kadangi skiriasi faktinės bylų aplinkybės. Kolegija su šiuo apelianto argumentu nesutinka. Civilinėje byloje Nr. 3K-3-163/2013 buvo sprendžiamas ginčas tarp UAB „Rytų skirstomieji tinklai“ (po reorganizacijos – AB „Lesto“) ir Vilniaus miesto savivaldybės dėl skolos už elektros energiją, tiektą Vilniaus miesto savivaldybei priklausančiam butui, kuriame faktiškai gyvenusi nuomininkė nebuvo su energijos tiekėju sudariusi rašytinės elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties. Taigi, teisiškai reikšmingos nagrinėjamos bylos ir civilinės bylos Nr. 3K-3-163/2013 faktinės aplinkybės iš esmės sutampa ir pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, pagrįstai kasacinio teismo išaiškinimais, pateiktais civilinėje byloje Nr. 3K-3-163/2013, vadovavosi. Kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad nurodyta kasacinio teismo praktika pakartota ir vėlesnėse bylose, kurių ratio decidendi sutampa su nagrinėjamos bylos (Žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2014).
Apeliantas be kita ko remiasi CK 6.259 straipsnio 3 dalimi, teigdamas, kad ieškovo reikalaujamos priteisti sumos turėtų būti sumažintos arba ieškovo reikalavimas visiškai atmestas. Kolegija pažymi, kad ieškovas nagrinėjamoje byloje yra pareiškęs ieškinį dėl skolos už elektros energiją priteisimo, t.y. prievolės vykdymo natūra, o ne dėl nuostolių atlyginimo, todėl CK 6.259 straipsnio nuostatos nagrinėjamoje byloje negali būti taikomos. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 25 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-12123-391/2013, kuriuo remiasi apeliantas, yra apskųstas apeliacine tvarka, t.y. neįsiteisėjęs, be to, dėl CK 6.259 straipsnio 3 dalies taikymo nurodytu sprendimu nespręsta.
Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovas, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ginčydamas reikalaujamos priteisti skolos dydį, rėmėsi dviem pagrindiniais argumentais – kad ieškovo pateikti įrodymai, pagrindžiantys skolos dydį, yra neleistini, ir kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), ginčo laikotarpiu buvo nenaudojamas, todėl skola už elektros energiją šiam butui negalėjo susidaryti. Ieškovas taip pat teigė, kad minėtame bute nėra energijos apskaitos prietaiso (b.l. 66). Teismo įpareigojimu ieškovas pateikė skaitiklio įrengimo užduotį, iš kurios matyti, kad apskaitos prietaisas nurodytame bute sumontuotas 2006 m. sausio 27 d. (b.l. 72). Pateikta užduotis atitinka apeliacinės instancijos teismui pateikto išrašo iš ieškovo apskaitos programos duomenis (b.l. 155). Skaitiklis sumontuotas su rodmeniu 5 kWh, apmokėjimas atliktas iki 129 kWh (2007 m. sausio 25 d.). 2008 m. rugpjūčio 21 d. apskaitos patikrinimo metu fiksuotas skaitiklio rodmuo – 1013 kWh. Pagal apeliacinės instancijos teismui pateiktus įrodymus, 2008 m. rugsėjo 24 d. abonentas atjungtas už skolą, kurios dydis 294,20 Lt (b.l. 163). Būtent tokios skolos, susidariusios šiam būti, ieškiniu ir reikalauja ieškovas. Atsakovas įrodymų, kad ginčo bute skaitiklio nėra, jo rodmenys yra kitokie, ar kad skola ieškovui yra padengta, į bylą nepateikė.
Vadovaujantis CPK 177 straipsniu, įrodymais civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, arba kad jų nėra. Tai, kad ieškovo į bylą pateikti aktai ir išrašai iš ieškovo valdomos duomenų bazės yra pasirašyti tik ieškovo, nepaneigia šių įrodymų leistinumo, o dėl jų įrodomosios vertės teismas sprendžia vertindamas byloje surinktų įrodymų visetą. Įrodinėjimo pareiga civiliniame procese tenka abiems šalims (CPK 178 straipsnis). Pažymėtina, kad atsakovas, kaip ginčo butų savininkas, turi galimybę kontroliuoti šiems butams įrengtų apskaitos prietaisų parodymus, tačiau teismui nepateikti jokie įrodymai, patvirtinantys, kad ieškovo nurodyti apskaitos duomenys yra klaidingi, arba kad skola ieškovui yra visiškai ar iš dalies padengta. Kadangi išrašai iš apskaitos programos laikytini leistinais įrodymais civiliniame procese, vien ta aplinkybė, kad ieškovas nėra pateikęs į bylą jo sudarytų aktų originalų (ieškovo teigimu, originalai nėra išlikę, nes duomenys suvedami ir apskaitomi apskaitos programa), atsakovui nepateikus teismui jokių įrodymų, leidžiančių spręsti, kad ieškovo nurodytas skolos dydis yra nepagrįstas, nesudaro pagrindo atmesti ieškovo reikalavimo.
Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus kolegija sprendžia, kad ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra priimtas tinkamai įvertinus byloje surinktus įrodymus, teisingai aiškinant ir taikant bylai aktualias teisės aktų nuostatas, ir nenukrypstant nuo teismų praktikos šios kategorijos bylose, todėl paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.
Ieškovas yra pareiškęs prašymą skirti atsakovui baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis pareiškiant aiškiai nepagrįstą apeliacinį skundą. Įstatyme nustatytos procesinės teisės (šiuo atveju – teisės į apeliaciją) įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-224/2005). Kolegija sutinka su ieškovo argumentu, kad teismų priimtų sprendimų ginčijimas analogiškose savo faktinėmis aplinkybėmis bylose, remiantis analogiškais argumentais, po to kai apeliaciniai skundai kitose bylose įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais buvo atmesti, gali liudyti proceso šalies piktnaudžiavimą teisminės gynybos teise, tačiau, atsižvelgdama į tai, kad atsakovo apeliacinis skundas nagrinėjamoje byloje buvo grindžiamas ne tik teisiniais argumentais, kurie teismų jau buvo ne kartą analizuojami bylose tarp tų pačių šalių, tačiau ir argumentais, susijusiais su įrodymų vertinimu konkrečioje byloje, neturi pagrindo pripažinti atsakovą piktnaudžiavus apeliacijos teise, todėl prašymą skirti apeliantui baudą atmeta.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 95 straipsniu, kolegija
nutaria:
Apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ieškovo AB „Lesto“ prašymą skirti atsakovui baudą atmesti.