Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Nustatė, kad nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos 2011-08-22 sprendimo Nr. (15/5-7-7)7U-445 neišduoti pareiškėjai Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Bendrijoje teisėtumo bei pagrįstumo. Ginčijamas sprendimas priimtas, nes E. M. B. H. neatitinka leidimo gyventi išdavimo sąlygų bei nė vieno leidimo nuolat gyventi išdavimo ar Europos Sąjungos valstybės narės piliečio teisės gyventi Lietuvos Respublikoje pagrindų, atsakovas vadovavosi Įstatymo 55 straipsnio 2 dalimi (b. l. 34-35). Pareiškėja E. M. B. H. 2011-08-29 padavė skundą teismui, prašydama panaikinti 2011-08-22 Migracijos departamento sprendimą Nr. (15/5-7-7)7U-445 ir įpareigoti atsakovą išduoti leidimą gyventi Europos Bendrijoje pagal įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 101 str. 1 d. 5 p.

Pareiškėja E. M. B. H. yra Kubos Respublikos pilietė (adm. byla NR. 1-2457-602/2009 b. l. 31), kuriai 2008-03-27 Migracijos departamento sprendimu Nr. (15/6-11)-12PR-21 atsisakyta suteikti pabėgėlio Lietuvos Respublikoje statusą bei nuspręsta suteikti pareiškėjai papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje ir išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (adm. byla NR. 1-2457-602/2009 b. l. 25-26). E. M. B. H. 2009-06-17 pateikė prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi tuo pagrindu, kad ji yra turėjusi leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Pagrindai, kuriems esant galėjo būti išduotas leidimas nuolat gyventi, ginčui aktualiu laikotarpiu buvo nustatyti Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 53 straipsnio 1 dalyje (2009-07-22 įstatymo redakcija). Įstatymo 53 str. 1 dalyje nustatyti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Bendrijoje išdavimo pagrindai, t.y. leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu: 1) jis išsaugojo teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę Pilietybės įstatymo nustatyta tvarka; 2) jis yra lietuvių kilmės asmuo; 3) jis atvyko gyventi į Lietuvos Respubliką kartu su Lietuvos Respublikos piliečiu kaip jo šeimos narys; 4) jis neteko Lietuvos Respublikos pilietybės, tačiau gyvena Lietuvos Respublikoje; 5) jis yra vaikas iki 18 metų, gimęs Lietuvos Respublikoje, ir jo tėvai ar vienas iš jų yra Lietuvos Respublikos piliečiai, kurių gyvenamoji vieta deklaruota Lietuvos Respublikoje, arba turi leidimą nuolat gyventi; 6) jis yra vaikas iki 18 metų, gimęs ne Lietuvos Respublikoje, ir jo tėvai arba vienas iš jų yra Lietuvos Respublikos piliečiai, kurių gyvenamoji vieta deklaruota Lietuvos Respublikoje, arba turi leidimą nuolat gyventi; 7) jis gavo pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje; 8) jis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir turėjo leidimą laikinai gyventi; 9) Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnyje numatytu atveju. Pagal Įstatymo 53 str. 3 d. nuostatas užsienietis, kuriam išduodamas leidimas nuolat gyventi, turi atitikti šio Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nustatytas sąlygas. Leidimą nuolat gyventi išduodant užsieniečiui šio straipsnio 1 dalies 8 punkte numatytu pagrindu, pragyventas laikotarpis apskaičiuojamas vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka. Leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje yra išduodamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Bendrijoje užsieniečiams išdavimo ir fiktyvios santuokos sudarymo, fiktyvios registruotos partnerystės bei fiktyvaus įvaikinimo įvertinimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445, kurių 6 p. nustatyta, kad laisvos formos prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi užsienietis pateikia asmeniškai. Prašyme išduoti leidimą nuolat gyventi užsienietis turėtų nurodyti gyvenamosios vietos, kurioje yra deklaravęs gyvenamąją vietą arba kurioje ketina deklaruoti gyvenamąją vietą, adresą, ar jis neserga ligomis, keliančiomis grėsmę žmonių sveikatai, taip pat nurodyti, kad jam yra žinoma, jog nesumokėjus valstybės rinkliavos prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi nagrinėjimas bus nutrauktas ir apie tai jam nebus pranešta, ir ar jis sutinka, kad jo asmens duomenys, vadovaujantis Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymu, būtų tvarkomi sprendžiant leidimo nuolat gyventi išdavimo klausimus. Taisyklių 11 p. numatyta, kad Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte ir 5 dalyje nustatytais pagrindais kartu su prašymu išduoti leidimą nuolat gyventi pateikiami: turimas galiojantis kelionės dokumentas (duomenims sutikrinti su prašyme išduoti leidimą nuolat gyventi nurodytais užsieniečio duomenimis); dokumentas, patvirtinantis, kad užsienietis turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Pažymėtina, kad Taisyklių 11 punkte nurodytais pagrindais prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi padavusiam užsieniečiui leidimas nuolat gyventi gali būti išduotas, jeigu užsienietis teisės aktų nustatyta tvarka išlaikė valstybinės kalbos egzaminą ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindų egzaminą. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjai 2008-04-03 išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kurio galiojimas baigėsi 2009-04-03 (adm. byla NR. 1-2457-602/2009 b. l. 24). Atsižvelgiant į šiuos duomenis, pagrįstai pripažinta, kad pareiškėja neatitinka Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyto leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindo. Nagrinėjamu atveju taip pat nenustatyta duomenų, kad pareiškėja atitiktų nors vieną iš kitų Įstatymo 53 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų leidimui nuolat gyventi gauti. Vadovaujantis Įstatymo 26 str. 1 d., leidimas gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas arba keičiamas, jeigu užsienietis: 1) atitinka Šengeno sienų kodekse nustatytas atvykimo sąlygas; 2) turi galiojantį sveikatos draudimą patvirtinantį dokumentą, kai Lietuvos Respublikos įstatymų numatytais atvejais nėra apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu, arba Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytais atvejais ir tvarka turi patvirtintą Lietuvos Respublikoje gyvenančio Lietuvos Respublikos piliečio arba užsieniečio įsipareigojimą apmokėti išlaidas už gyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu jam suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas; 3) turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Tačiau byloje nėra pateikta duomenų, patvirtinančių, kad E. M. B. H. atitinka įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje nustatytas leidimo gyventi išdavimo sąlygas.

2011-08-05 E. M. B. H. pateikė naują prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi, nurodant, kad leidimas nuolat gyventi jai galėtų būti išduotas pagal įstatymo 101 straipsnio 1 dalies 1, 2 ar 5 punktus (b. l. 26, 27). Įstatymo 101 straipsnio 1 dalis nustato, kad Europos Sąjungos valstybės narės pilietis turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu jis: 1) yra darbuotojas arba savarankiškai dirbantis asmuo; 2) turi sau ir savo šeimos nariams, jei jie atvyksta kartu su juo arba pas jį, pakankamai išteklių pragyventi Lietuvos Respublikoje ir turi galiojantį sveikatos draudimą patvirtinantį dokumentą; 3) yra studentas, moksleivis, stažuotojas, kvalifikacijos kėlimo kursų ar profesinių mokymų dalyvis, turi sau ir savo šeimos nariams, jei jie atvyksta kartu su juo arba pas jį, pakankamai išteklių pragyventi Lietuvos Respublikoje ir turi galiojantį sveikatos draudimą patvirtinantį dokumentą; 4) yra Europos Sąjungos valstybės narės piliečio šeimos narys, kuris atvyksta kartu su juo arba pas jį. Įstatymo 101 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečio šeimos nariai, kurie nėra Europos Sąjungos valstybės narės piliečiai, turi teisę gauti Europos Sąjungos leidimą gyventi, kai atvyksta gyventi į Lietuvos Respubliką kartu su Lietuvos Respublikos piliečiu, pasinaudojusiu laisvo judėjimo Europos Sąjungoje teise, ar pas jį iš kitos Europos Sąjungos valstybės narės teritorijos. Įstatymo 101 straipsnio 3 dalis numato, kad Europos Sąjungos valstybės narės piliečio šeimos nariai, kurie nėra Europos Sąjungos valstybės narės piliečiai, turi teisę gauti Europos Sąjungos leidimą gyventi, kai atvyksta gyventi į Lietuvos Respubliką ilgiau negu 3 mėnesius per pusę metų kartu su Europos Sąjungos valstybės narės piliečiu, turinčiu teisę gyventi Lietuvos Respublikoje pagal šio straipsnio 1 dalies 1–3 punktus, arba pas jį. Šio straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytu atveju kaip Europos Sąjungos valstybės narės piliečio šeimos nariai, kurie nėra Europos Sąjungos valstybės narės piliečiai, turi teisę apsigyventi tik sutuoktinis, asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, išlaikomi vaikai ir Europos Sąjungos valstybės narės piliečio, jo sutuoktinio ar asmens, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, išlaikomi giminaičiai pagal tiesiąją aukštutinę liniją. Taigi nustatytas reglamentavimas patvirtina, kad Įstatymo 101 straipsnis nustato Europos Sąjungos valstybės narės piliečio ir jų šeimos narių teisės gyventi Lietuvos Respublikoje pagrindus. Todėl šio straipsnio nuostatos galėtų būti taikomos pareiškėjos atžvilgiu tuo atveju, jei ji būtų Europos Sąjungos valstybės narės pilietė arba Europos Sąjungos valstybės narės piliečio šeimos narė. Nagrinėjamu atveju E. M. B. H. yra Kubos Respublikos pilietė. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėja turi kurios nors iš Europos Sąjungos valstybių narių pilietybę ar yra Europos Sąjungos valstybės narės piliečio šeimos narys. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas nematė pagrindo taikyti Įstatymo 101 straipsnio nuostatas E. M. B. H.. Pažymėjo, kad sprendimas neišduoti pareiškėjai Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Bendrijoje, yra priimtas vadovaujantis ginčo metu galiojančiomis Įstatymo nuostatomis. Kartu pažymėtina, kad keliamam ginčui reikšmingi Įstatymo 2004 m. balandžio 29 d dėl užsieniečių teisinės padėties 53 ir 101 straipsniai buvo keičiami 2006 m. lapkričio 28 d. įstatymu Nr. X-924, 2009 m. liepos 22 d. įstatymu Nr. XI-392. Atsižvelgiant į tai, nepagrįsti E. M. B. H. argumentai, kad Migracijos departamento Užsieniečių reikalų skyrius, priimdamas skundžiamą sprendimą, taikė būtent Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 2, 6, 7, 8, 11, 17, 18, 21, 25, 26. 28, 33, 34, 35, 40, 43, 46, 50, 51, 53, 54, 55, 56, 64, 79, 88, 90, 93, 97, 99, 100, 101, 102, 104, 106, 113, 115, 127, 130, 131, 132, 136, 138, 140 straipsnių pakeitimo, įstatymo papildymo 49(l), 101(1), 140(1) straipsniais, 30, 105 straipsnių pripažinimo netekusiais galios, X skyriaus pavadinimo pakeitimo bei įstatymo priedo pakeitimo ir papildymo įstatymo nuostatas.