Kauno apylinkės teismo nutartis

Kaišiadorių rajono apylinkės teismo teisėjas Ričardas Juodis, susipažinęs su pareiškėjo V. V. skundu privataus kaltinimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kaišiadorių rajono apylinkės teisme 2015-05-05 gautas V. V. skundas, kuriuo prašoma privataus kaltinimo tvarka iškelti baudžiamąją bylą P. M. ir pripažinti jį kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 str. 2 d.; pripažinti V. V. nukentėjusiuoju ir priteisti jam 2000 Eur; priteisti iš P. M. visas išlaidas susijusias su bylos vedimu.

Motyvuojamoji dalis

Skundą atsisakytina priimti.

Privataus kaltinimo bylų procesas yra specifinė baudžiamojo proceso rūšis, kai kaltinimą vykdo nukentėjusysis ar jo teisėtas atstovas. Šios kategorijos bylose būtent nukentėjusiojo skundas (atstovo pareiškimas) atlieka kaltinamojo akto funkciją, nes juo pradedamas privataus kaltinimo bylų procesas ir nustatomos nagrinėjimo teisme ribos. Todėl šiam procesiniam dokumentui keliami didesni formalūs reikalavimai nei kreipimuisi bylose, kuriose atliekamas ikiteisminis tyrimas. Pareiškimas turi būti surašytas griežtai laikantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 412 str. įtvirtintų reikalavimų. Be to, privataus kaltinimo bylų procese būtent nukentėjusysis turi pareigą rinkti ir pateikti teismui įrodymus (Lietuvos Respublikos BPK 34 str.). Jis turi būti aktyvus proceso dalyvis ir pateikti teismui visą reikiamą medžiagą, kad būtų teisingai išnagrinėta baudžiamoji byla, kadangi būtent nukentėjusysis privataus kaltinimo procese atlieka prokuroro funkciją.

Lietuvos Respublikos BPK 412 str. nurodyta, jog privataus kaltinimo tvarka paduotame skunde ar pareiškime turi būti nurodyta: nusikalstamos veikos, kuria kaltinamas asmuo, padarymo vieta, laikas, padariniai ir kitos esminės aplinkybės; duomenys, kurie patvirtina skunde ar pareiškime išdėstytas aplinkybes; nukentėjusiojo, nusikalstamos veikos padarymu įtariamo asmens bei liudytojų vardai, pavardės ir gyvenamoji vieta.

Pareiškėjo skundas neatitinka Lietuvos Respublikos BPK 412 str. keliamų reikalavimų nukentėjusiojo skundo turiniui: nors pareiškėjas kaltina P. M. nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 154 str. 2 d. kaltinimas paremtas tik paties pareiškėjo subjektyviu susidariusios situacijos vertinimu ir interpretavimu. Taip pat, pareiškėjas nenurodo jokių objektyvių duomenų, kurie pagrįstų jo kaltinimą, t. y., kad P. M. jį apšmeižė ir kad siekė tokių padarinių. Iš skundo turinio visiškai neaišku, kuo remdamasis V. V. kaltina P. M. paskleidus informaciją apie tai, kad jis „kontrabandistas“.

Teisinėje valstybėje negali būti tokios situacijos, kai be konkrečių faktų pirmiausia asmenims būtų keliama privataus kaltinimo byla, o tik po to tie faktai renkami. Pats teismas rinkti kaltinimui pagrįsti medžiagos negali, nes taip prisiimtų baudžiamąjį persekiojimą inicijuojančio asmens vaidmenį. Teisme faktai turi būti tikrinami, ten jie tampa įrodymais, bet konkretūs duomenys apie asmens padarytą nusikalstamą veiką turi būti nurodyti skunde.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. 2 d. atsako tas, kas šmeižė asmenį, neva šis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, arba per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje. Šiame straipsnyje aprašyta veika priskiriama nusikaltimams ir baudžiamiesiems nusižengimams asmens garbei ir orumui. Teismų praktikoje garbė suprantama kaip viešoji teigiama nuomonė apie asmenį, asmens geras vardas. Orumas – tai asmens savęs vertinimas, kurį lemia visuomenės įvertinimas. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotą praktiką būtina ginti asmens garbę ir orumą, bet atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį baudžiamoji atsakomybė turi būti proporcinga priemonė, siekiant apsaugoti nukentėjusiojo teises ir reputaciją (EŽTT sprendimas A. A. prieš Portugaliją). Dėl to pirmiausia, esant galimybei, asmens garbės ir orumo gynimui turėtų būti išnaudotos švelnesnės priemonės (pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.24 str.). Baudžiamoji atsakomybė demokratinėje visuomenėje turi būti suvokiama kaip kraštutinė, paskutinė priemonė (ultima ratio), naudojama saugomų teisinių gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų negalima pasiekti, išnaudojus visas kitas galimas teisinės gynybos priemones. Tik pavojinga veika gali būti pripažinta nusikalstama.

Vertinant pareiškėjo privataus kaltinimo tvarka pateiktą skundą, darytina išvada, kad P. M. padaryti veiksmai nepasiekė tokio pavojingumo laipsnio, kad juos būtų galima pripažinti nusikalstama veika. Baudžiamosios teisės teorijoje ir teismų praktikoje veikos pavojingumas suprantamas kaip objektyvi nusikaltimo savybė, nepriklausanti nei nuo įstatymo leidėjo, nei nuo asmenų, taikančių baudžiamąsias teisines normas, valios. Nusikalstamos veikos pavojingumas pasireiškia žalos, padaromos baudžiamojo įstatymo saugomiems gėriams, dydžiu, ir apibūdinamas dviem rodikliais - pavojingumo pobūdžiu, t.y. objekto, kuriam padaroma žala, vertingumu, ir pavojingumo laipsniu. Nors P. M. galimai 2010-03-25 kreipdamasis į pareiškėją pasakė „A, kontrabandistas, priėjai liepto galą!”, tačiau atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos BK 154 str. 2 d. numatyto nusikaltimo esmę ir ginamo objekto reikšmę, darytina išvada, kad jo veiksmai akivaizdžiai neturėjo tokio pavojingumo laipsnio, kad juos galima būtų pripažinti nusikalstama veika. Užgaulus asmens pavadinimas, neigiamas apibūdinimas, turi neigiamą, žeminantį, įžeidžiantį pobūdį, tačiau vertinant bendrą situaciją, veika nelaikytina tokia pavojinga, jog civilinės teisinės priemonės būtų aiškiai nepakankamos apginti nukentėjusiojo interesus. Minėta, kad baudžiamosios teisės, baudžiamojo proceso normos yra traktuojamos kaip „ultima ratio“, t. y. kaip paskutinė priemonė, kuria asmuo gali ginti, jo įsitikinimu, pažeistas teises. Sankcijų įtvirtinimo baudžiamaisiais įstatymais turi būti imamasi tik tada, kai neįmanoma kitomis socialinėmis, teisinėmis priemonėmis apginti teisinių gėrių, kurie yra pažeidinėjami. O šiuo atveju susiklostę teisiniai santykiai gali būti sprendžiami ir kitos teisės šakos, pavyzdžiui, civilinės teisės, nustatytomis priemonėmis (Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2014 m. gegužės 26 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-365-508-2014). Pažymėtina, kad tuo atveju, jei nagrinėjant civilinį ginčą teismas nustatytų, kad vienos iš šalių veiksmuose galbūt yra tam tikro nusikaltimo požymių, įstatymo leidėjas teismui suteikia teisę informuoti prokurorą apie nustatytas minėtąsias aplinkybes (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 300 str.).

Dėl aukščiau pateiktų priežasčių V. V. skundas nepriimtinas ir grąžintinas jį padavusiam asmeniui, išaiškinant, jog ištaisius nurodytus trūkumus, skundas gali būti pateiktas teismui pakartotinai.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atsisakyti priimti pareiškėjo V. V. skundą ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.

Nutartis per 7 (septynias) dienas nuo nutarties nuorašo gavimo dienos gali būti skundžiama Kauno apygardos teismui per Kaišiadorių rajono apylinkės teismą.