- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-04-16
- Bylos Nr.
- I-7484-244/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01368-2015-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Liudmila Zaborovska
- Pareiškėjas
- D. D.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Liudmila Zaborovska rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. D. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas D. D. skunde (b. l. 1) prašo: 1) priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), 15,81 Eur turtinės ir 1 000 Eur neturtinės žalos.
Skunde pareiškėjas paaiškino, kad jam Lukiškių TI-K parduotuvėje buvo parduotas maisto papildas (proteinas), kurio kaina buvo didesnė, nei tokio pat maisto papildo kaina laisvėje esančioje parduotuvėje, o tai prieštarauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymo Nr. IR-172 „Dėl tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ (toliau - Taisyklės) 87 punkto reikalavimą, kad Lukiškių TI-K parduotuvėje prekių kainos neturi viršyti didesnės nei 10 procentų kainos, nei šių prekių kaina yra parduotuvėse, kurių prekių apyvarta yra panaši. Dėl minėto įvykio kreipėsi į įstaigos administraciją, tačiau jo prašymai buvo piktybiškai ignoruojami, dėl ko jis jautėsi pažemintas, apgautas.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą (b. l. 13–15) su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į skundą paaiškino, kad Lukiškių TI-K direktoriaus įsakymu sudaryta komisija kas mėnesį lygina Lukiškių TI-K teritorijoje veikiančios UAB „Pontem“ parduotuvės kainas su šalia įstaigos esančiomis parduotuvėmis. Kainos neviršija palyginamų parduotuvių vidutinių prekių kainų. Lyginamos maisto prekių ir būtiniausių reikmenų pardavimo kainos. Maisto papildai (proteinas) nėra įtraukti į privalomą maisto prekių ir būtiniausių reikmenų asortimentą ir parduodami pagal atskirą užsakymą. Komisija tokių kainų nelygina ir negali įpareigoti UAB „Pontem“ parduoti siūlomą produktą už kitą kainą. Jeigu užsakovui siūlomų maisto papildų (proteino) kaina yra nepriimtina, jis gali jų nepirkti. Įstaigos darbuotojai griežtai vadovaujasi galiojančiais teisės aktais ir jų nuostatomis, bei tinkamai ir teisėtai veikia, nepažeisdami teisėtumo. Būtina įrodyti, kad tam tikri pareiškėjo skunde minimi įstaigos trūkumai tiesiogiai įtakojo besiskundžiantį asmenį ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes. Pareiškėjas nepateikė duomenų ir nenurodė aplinkybių, patvirtinančių, tai, kad jam buvo sukelti dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas, kitokie potyriai, kurie galėtų būti laikomi neturtine žala. Šiuo atveju nėra priežastinio ryšio dėl jo skunde išdėstytų aplinkybių, dėl kurių jis galėjo patirti tam tikrą žalą, kurią prašo atlyginti, todėl toks D. D. reikalavimas atlyginti neturtiną žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaita. Sprendžiant pareiškėjo reikalavimo pagrįstumą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado pareiškėjo nurodyta žala. Šiuo atveju nėra būtinos Civilinio kodekso 6.271 str. nustatytos valstybės civilinės atsakomybės – žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.
Motyvuojamoji dalis
Skundas netenkintinas.
Byloje ginčas kilo dėl atsakovės pareigos atlyginti turtine ir neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl to, kad jam Lukiškių TI-K parduotuvėje buvo parduotas maisto papildas (proteinas), kurio kaina buvo didesnė, nei tokio pat maisto papildo kaina laisvėje esančioje parduotuvėje.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 92 straipsnio 1 dalis numato, kad nuteistiesiems leidžiama už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų. To paties straipsnio 2 dalis nustato, kad pataisos įstaigose nuteistiesiems draudžiamų įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų sąrašą nustato Teisingumo ministerija.
Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 (2012 m. balandžio 1 d. redakcija) (toliau – ir Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės), 86 punktas numato, jog tardymo izoliatoriaus direktorius privalo užtikrinti, kad kiekvienas suimtasis galėtų įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų parduotuvėse ne rečiau kaip kartą per savaitę. Tardymo izoliatoriaus direktorius taip pat privalo užtikrinti, kad maisto produktų ir būtiniausių reikmenų pardavimo kainos neviršytų šių prekių vidutinių kainų, nustatytų parduotuvėse, kurių prekių apyvarta yra panaši, ir veikiančių toje miesto (rajono) teritorijoje, kurioje veikia tardymo izoliatorius. Tardymo izoliatorių parduotuvėse parduodamų maisto produktų ir būtiniausių reikmenų kainų kontrolės taisykles tvirtina Kalėjimų departamento direktorius (87 p.). Suimtajam, kuriam paskirta nuobauda – iki vieno mėnesio atimta teisė pirktis maisto produktų, – leidžiama nusipirkti tik būtiniausių reikmenų (89 p.).
Pažymėtina, jog Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. V-172, priimtu, be kita ko, vadovaujantis Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 86, 87 punktais ir vykdant nurodytus įpareigojimus, yra patvirtintos Tardymo izoliatorių parduotuvėms privalomų maisto produktų ir būtiniausių reikmenų asortimentų ir kainų kontrolės taisyklės (toliau – ir Tardymo izoliatorių parduotuvėms privalomų maisto produktų ir būtiniausių reikmenų asortimentų ir kainų kontrolės taisyklės), kuriose yra nurodytas tardymo izoliatorių parduotuvėms privalomas maisto produktų asortimentas, privalomas būtiniausių reikmenų asortimentas. Šiame akte taip pat yra pažymima, jog esant galimybių maisto produktų, būtiniausių reikmenų asortimentas gali būti didesnis.
Teismas pabrėžia, jog prekybos tinklo įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų organizavimas laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigose yra viena iš laisvės atėmimo bausmes atliekančių nuteistųjų materialinio, buitinio aprūpinimo krypčių (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1772/2013). Taigi kalėjimo administracija turi teisės aktų nustatyta tvarka užtikrinti sąlygas nuteistųjų specialiosios teisės už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigyti maisto produktų įstaigoje veikiančioje parduotuvėje realizavimui.
Kita vertus, pastebėtina, jog BVK 92 straipsnio 1 dalyje numatyta nuteistųjų teisė už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigyti ne bet kokių reikmenų, o tik būtiniausių reikmenų ir teisės aktai nenumato nuteistųjų teisės besąlygiškai visada reikalauti atitinkamų konkrečių prekių ar konkrečių gamintojų prekių. Pareiškėjo skundo argumentai dėl privalėjimo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracijai sudaryti sąlygas leisti pareiškėjui įsigyti pigesnes ir kokybiškesnes jo norimas prekes kalėjimo parduotuvėje yra paremti samprotavimais, prielaidomis bei subjektyviu ir suprantamu kalinamo pareiškėjo noru pagerinti savo kalinimo sąlygas. Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracijai tokios pareigos nėra numatyta, nėra įtvirtinta, kad ji turėtų visais atvejais užtikrinti, kad parduotuvės privalomai tiektų prekes, neįeinančias privalomą būtiniausių reikmenų asortimentą. Atitinkamai, nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog pareiškėjo nurodyti maisto papildai (proteinas) nėra nurodyti būtiniausių reikmenų sąraše, todėl nebuvo pažeisti teisės aktai užtikrinant nurodytų prekių kainą.
Kiek tai susiję su pareiškėjo prašoma priteisti žala, teismas pabrėžia, kad pareiškėjas prašomą priteisti žalą siejo su jo teisių nepagrįstu ribojimu perkant jo interesus atitinkančius produktus, todėl, vertinant, ar pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti tenkinamas, būtina nustatyti, ar kalėjimo pareigūnai, atsisakydami sudaryti sąlygas leisti pareiškėjui įsigyti pigesnes ir kokybiškesnes prekes parduotuvėje, veikė teisėtai.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.263 straipsnio 1 dalyje nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės bei savivaldybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę.
Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė) kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
Kaip minėta, šiuo atveju pareiškėjas žalą kildina būtent iš nurodyto, jo nuomone, nepagrįsto jo teisių pažeidimo ir ribojimo, o šiuo atveju nustačius, kad pareiškėjo teisės nurodytu aspektu nebuvo pažeistos, nėra pagrindo teigti, kad buvo atlikti neteisėti veiksmai. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįrodė atliktų neteisėtų veiksmų, nurodo, jog kitų sąlygų, būtinų deliktinei atsakomybei kilti, nustatymas yra betikslis, kadangi tam, kad būtų priteista pareiškėjo prašoma žala turi būti nustatytos visos trys komuliatyvios sąlygos, būtinos deliktinei atsakomybei kilti, – neteisėti veiksmai, žala, priežastis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos.
Konstatavus, kad atsakovės neteisėti veiksmai nenustatyti (nėra atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindinės sąlygos), nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo ir priteisti žalos atlyginimą.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str.,
nusprendė:
Pareiškėjo D. D. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.