- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-02-19
- Bylos Nr.
- 2A-131-280/2015
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Laimutė Sankauskaitė (pran.), Laimantas Misiūnas, Zina Mickevičiūtė
- Atsakovas
- E. V.
- Ieškovas
- UAB DK „PZU Lietuva“
- Kategorijos
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2A-131-280/2015
Rita Dambrauskaitė Teisminio proceso Nr. 2-08-3-03099-2014-1
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. vasario 19 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Laimutės Sankauskaitės,
viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo E. V. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 6 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-4015-589/2014 pagal ieškovo UAB DK „PZU Lietuva“ ieškinį atsakovui E. V. dėl žalos regreso tvarka atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas UAB DK „PZU Lietuva“ ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo E. V. 75 472,60 Lt sumą, 5 procentų dydžio metinines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas paaiškino, jog tarp ieškovo ir atsakovo E. V. 2011-08-24 buvo sudaryta įprastinė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis AYAS Nr. 01 8112436, kuria buvo apdrausta transporto priemonė „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinė atsakomybė. Draudimo sutarties 1.6 p. ieškovas ir atsakovas susitarė, kad transporto priemonė (duomenys neskelbtini) nebus naudojama Didžiojoje Britanijoje ir Šiaurės Airijos Jungtinėje Karalystėje bei Airijoje. 2012 m. liepos 28 d. apie 13.55 val. Dubline, Airijoje, kilo eismo įvykis, kurio metu automobilio (duomenys neskelbtini) vairuotojas atsitrenkė į automobilį „TOYOTA AVENSIS“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), stovėjusį prie šviesoforu reguliuojamos sankryžos. Eismo įvykio metu buvo apgadintas automobilis TOYOTA AVENSIS, taip pat sutrikdyta jo vairuotojo J. K. ir keleivės H. R. sveikata. Dėl eismo įvykio metu atsiradusios žalos ieškovas išmokėjo 150 945,20 Lt dydžio draudimo išmoką. Draudimo išmoka buvo išmokėta keturiomis dalimis: 2013-07-19 – 4 143,36 Lt (1200 EUR), 2013-10-17 – 1 698,78 Lt (492 EUR), 2013-12-17 – 63 304,67 Lt (18 334,30 EUR), 2014-03-05 – 81 798,39 Lt (23 690,45 EUR). Dalis anksčiau išmokėtos draudimo išmokos yra priteista Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 20 d. sprendimu už akių. Atsakovo kaltė, 2012-07-28 eismo įvykio Airijoje aplinkybės, nustatytos įsiteisėjusiu teismo sprendimu ankstesnėje civilinėje byloje dėl ginčo tarp tų pačių šalių, turi prejudicinę galią ir nėra įrodinėtinos iš naujo. Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 str. 2 d. numato draudiko teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį, jeigu draudėjas netinkamai vykdė arba nevykdė draudimo sutartyje numatytų pareigų. Atsakovo automobilio (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinė atsakomybė buvo apdrausta transporto priemonės neeksploatuojant Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Jungtinėje Karalystėje ir Airijoje. Atsakovas prieš eksploatuodamas automobilį (duomenys neskelbtini) Airijoje privalėjo apie tai informuoti ieškovą, o ieškovas, atsižvelgdamas į naujai išaiškėjusias aplinkybes, turėjo teisę reikalauti pakeisti draudimo sutarties sąlygas ir apdrausti padidėjusią draudimo riziką. Tačiau atsakovas apie padidėjusią draudimo riziką neinformavo, tuo pažeidė sudarytos draudimo sutarties 1.6 p. bei Draudimo sutarties sąlygų 36,38 p. Esant šiems pažeidimams, ieškovas įgijo regreso teisę dėl išmokėtos žalos dalies atlyginimo. Vadovaujantis TPVCAPDĮ 22 str. 2 d., 2004-06-23 LR Vyriausybės nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių 62.2 p., Civilinio kodekso 6.280 str. 1 d., ieškovas prašo priteisti iš atsakovo 75 472,60 Lt žalos atlyginimo.
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio miesto apylinkės teismas 2014 m. spalio 6 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisė iš E. V. 75 472,60 Lt draudimo išmokos, 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2014-05-08) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 2 264 Lt žyminio mokesčio, 723,20 Lt už vertimus, 3509 Lt už advokato teisinę pagalbą ieškovui - UAB DK „PZU Lietuva“, kitą ieškinio reikalavimų dalį atmetė, priteisė iš E. V. 25 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei. Teismas, įvertinęs šalių paaiškinimus bylos nagrinėjimo metu, rašytinius įrodymus, liudytojos paaiškinimus bylos nagrinėjimo metu, darė išvadą, jog draudimo liudijime nurodyta sąlyga, jog transporto priemonė negali būti naudojama Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Jungtinėje karalystėje ir Airijoje, atsakovui buvo žinoma ir negali būti vertinama kaip nesąžininga sutarties sąlyga, nesukelianti atsakovui jokių pasekmių. Teismas pažymėjo, kad atsakovas sudarė tiek transporto priemonių draudimo, tiek įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį ir prisiėmė visus įsipareigojimus pagal šias sutartis. Be to, Panevėžio miesto apylinkės teismo sprendimu iš atsakovo buvo priteista draudimo išmoką už ta patį eismo įvykį, o minėtas teismo sprendimas šiuo atveju turi prejudicinę reikšmę. Ieškovas, vykdydamas įsipareigojimus pagal šalių sudarytą draudimo sutartį, išmokėjo 150 945,20 Lt dydžio draudimo išmoką už automobilio Peugeot 407, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) 2012 m. liepos 28 d. eismo įvykio metu Airijoje padarytą žalą. Kadangi atsakovas ieškovui apie padidėjusią draudimo riziką nepranešė, teismas ieškovo reikalavimą priteisti iš atsakovo 75 472,60 Lt dydžio žalos atlyginimą, kas sudaro 50 proc. išmokėtos draudimo išmokos, laikė pagrįstu ir tenkino.
Šalies argumentai
Atsakovas E. V. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo UAB DK „PZU Lietuva“ civilinį ieškinį dėl 75 472,60 Lt žalos regreso tvarka priteisimo, 5 proc. dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmesti, priteisti iš ieškovo atsakovo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliantas pažymėjo, jog nėra pasirašęs įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties, todėl toks faktas kelia abejonių, ar su sutartimi ir jos sąlygomis draudėjas yra supažindintas. Draudimo sutartis paprastai sudaroma prie jos prisijungiant pagal draudiko parengtas sąlygas. Atsakovas, apdrausdamas savo, kaip automobilio Peugeot 407 valdytojo civilinę atsakomybę, informavo draudimo bendrovės atstovę apie ketinimą vykti į Airiją, jam buvo išduotas tarptautinis transporto priemonės draudimo liudijimas. Šiame liudijime nebuvo pažymėta, kad draudimo apsauga nesuteikiama Airijoje ar Didžiojoje Britanijoje. 1.6 punkto sąlyga su atsakovu turėjo būti aptarta atskirai, kadangi standartinėje sutartyje yra siurprizinė. Apeliantas atkreipė dėmesį į tai, kad su ieškovu jis buvo sudaręs ir KASKO sutartį, pagal kurią dėl minėto 2012-07-28 eismo įvykio metus patirtos žalos atsakovui buvo išmokėta draudimo išmoka, o tai leidžia teigti, kad ieškovas šioje byloje piktnaudžiauja savo dominuojama padėtimi. Būtent draudikui tenka pareiga įrodyti aplinkybes, atleidžiančias nuo draudimo išmokos mokėjimo ar suteikiančias teise sumažinti draudimo išmoką. Ieškovo atstovė su atsakovu minėtos sąlygos neaptarė individualiai, ja pažeisti atsakovo interesai, todėl ši sąlyga pirmosios instancijos teismo turėjo būti pripažinta nesąžininga ir neprivaloma. Be to, ieškovas nepateikė įrodymų, kaip atsiradusios žalos dydis priklausė nuo to, jog avarija buvo padaryta Airijoje.
Atsiliepimas
Ieškovas UAB DK „PZU Lietuva“ atsiliepimu prašo atsakovo E. V. apeliacinį skundą atmesti, priteisti ieškovui iš atsakovo 532,40 Lt bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Ieškovas paaiškino, kad draudimo sutarties nuostatos dėl draudimo apsaugos kitose šalyse priskiriamos prie standartinių draudimo sutarties sąlygų. Draudimo sutarties 1.6 p. yra sutarties šalių teisės susitarti dėl papildomų sąlygų įgyvendinimas, ši sąlyga individuali, aiški, nedviprasmiška. Būtent dėl šios sąlygos įtraukimo į sutartį draudimo įmoka pagal draudimo sutartį buvo sumažinta iki 176 Lt. Jei draudėjas būtų nurodęs, kad transporto priemonę eksploatuos ir Didžiojoje Britanijoje bei Airijoje, draudimo įmoka būtų buvusi 1 056 Lt. Atsakovas turėjo visas galimybes susipažinti su sutarties sąlygomis, tačiau jokių pretenzijų dėl 1.6 p. nepareiškė. Be to, draudimo sutartis su analogiška sąlyga šalys buvo sudarę ir iki ginčo sutarties. Ne pirmą kartą sudarydamas draudimo sutartį su sąlyga, jog draudžiamos transporto priemonės nenaudos Jungtinėje Karalystėje ir Airijoje, atsakovas turėjo suvokti, kad draudimo sutarties 1.6 p. įtvirtinta sąlyga yra itin svarbi draudikui, nes yra vienas iš pagrindų, kuriuo remiantis yra apskaičiuojama draudimo rizika ir draudimo įmoka. Byloje nėra ginčo dėl draudimo apsaugos galiojimo Airijoje. Ieškovas atlygino visą nukentėjusiojo patirtą žalą. Transporto priemonės eksploatavimas Jungtinėje Karalystėje ir Airijoje yra laikomas draudimo rizika didinančia aplinkybe, nes šiose valstybėse lietuviai sukelia daugybę eismo įvykių, kadangi eismas vyksta lietuviams neįprasta kairiąja kelio puse, o ir draudimo išmokos šiose valstybėse yra didesnės. Atsiliepime pažymima, kad atsakovas Kasko draudimo sutartį sudarė žymiai anksčiau nei privalomojo draudimo sutartį, be to, kiekvienu konkrečiu atveju sudarydamas sutartį, draudėjas privalo pateikti visą reikšmingą informaciją. Atsakovas nevykdė sutarties sąlygų ir nepranešė draudikui apie pasikeitusias aplinkybes ir automobilio eksploatavimą Airijoje, todėl ieškovas patyrė papildomų išlaidų, susijusių su žalos administravimu kitoje valstybėje, kas laikytina ieškovo žala.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos aplinkybes, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, byloje esančius rašytinius įrodymus ir šalių paaiškinimus, visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir argumentais, todėl jų nebekartoja, tačiau pasisako dėl apeliacinio skundo motyvų.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad atsakovas nebuvo supažindintas su draudimo sutarties sąlygomis, draudikas buvo informuotas apie draudėjo ketinimus vykti į Airiją, draudimo liudijime nebuvo pažymėta, kad draudimo apsauga Jungtinėje Karalystėje ir Airijoje negalioja, pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, jog ieškovas su atsakovu buvo sudarę ir Kasko draudimo sutartį, individuali draudimo sutarties sąlyga nebuvo aptarta su atsakovu, ieškovas nepateikė įrodymų, kaip atsiradusios žalos dydis priklausė nuo to, jog avarija buvo padaryta Airijoje. Teisėjų kolegija pasisako dėl šių apelianto argumentų.
Ginčas byloje kilęs dėl 2011-08-24 įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties AYAS Nr. 01 8112436 sąlygų, jų aiškinimo ir draudėjo supažindinimo su šiomis sąlygomis. Kadangi byloje nėra ginčo dėl atsakomybės dėl 2012-07-28 eismo įvykio metu padarytos žalos ir ieškovo išmokėtos draudimo išmokos dydžio, apeliacinės instancijos teismas šiais klausimais nepasisako.
Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau - TPVCAPDĮ) 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje naudojamos transporto priemonės privalo būti apdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Atsakovas E. V. ir ieškovas UAB DK „PZU Lietuva“ 2011-08-24 sudarė įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį AYAS Nr. 01 8112436, kuria buvo apdrausta transporto priemonė „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinė atsakomybė, buvo išduotas draudimo sutarties liudijimas (b. l. 9, 10). 2011-08-24 draudimo sutarties 1.6 p. numatyta, jog draudimo rizika įvertinta ir įmoka apskaičiuota atsižvelgiant į tai, kad transporto priemonė ne Lietuvos teritorijoje naudojama ne ilgiau nei 40 d. per metus ir nėra naudojama Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Jungtinėje Karalystėje ir Airijoje. Teismui pateikta 2011-08-24 draudimo sutartis AYAS Nr. 01 8112436 yra nepasirašyta, todėl apeliantas kelia klausimą dėl atsakovo supažindinimo su šia sutartimi ir jos sąlygomis. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu atsakovas E. V. patvirtino, kad sutarties sąlygas aptarė su draudiko atstove, sutartį perskaitė ir pasirašė. Atsakovas nepateikė kitos tuo pačiu laikotarpiu galiojusios draudimo sutarties, sudarytos su ieškovu ar kitu draudiku, kurioje būtų susitarta dėl kitokių sąlygų, nei numatyta ieškovo pateiktoje sutartyje, todėl teismas neturi pagrindo vertinti ieškovą ir atsakovą susitarus dėl kitokių sąlygų.
Teismo posėdyje atsakovas paaiškino jau nebe pirmus metus sudarantis draudimo sutartis, šią aplinkybę patvirtina ir ieškovo pateikta tarp E. V. ir UAB DK „PZU Lietuva“ 2011-03-24 sudaryta įprastinė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis AYAS Nr. 01 7926165, kuria apdrausta Opel Vectra (b. l. 138). Ši sutartis atsakovo pasirašyta, o jos 1.6 punktas numato analogišką sąlygą transporto priemonės neeksploatuoti Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Jungtinėje Karalystėje bei Airijoje. Atsakovas pripažino susipažinęs su šia sutartimi ir jos sąlygomis, tačiau 1.6 punktą nepagrįstai aiškino kaip leidžiantį transporto priemonę eksploatuoti Jungtinėje Karalystėje ir Airijoje ne daugiau nei 40 dienų. Įvertinus tiek paties atsakovo paaiškinimus, tiek byloje pateiktą atsakovo pasirašytą sutartį, darytina išvada, kad atsakovas buvo supažindintas su sutartimi bei jos sąlygomis, o ginčas tarp šalių kilo dėl atsakovo netinkamai aiškinamos sutarties 1.6 p. sąlygos.
Sutarties šalių laisvės principas garantuoja sutarties šalims teisę savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas (CK 6.156 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju ieškovas ir atsakovas susitarė, kad transporto priemonė nebus eksploatuojama Jungtinėje Karalystėje ir Airijoje. Atsakovas pažymi, jog draudimo sutartys sudaromos prisijungimo būdu, todėl sąlygos turi būti aiškinamos ją pasiūliusios šalies nenaudai, tačiau apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad nors draudimo sutartys ir sudaromos pagal standartines sąlygas, bet kiekvienu konkrečiu atveju jos yra individualizuojamos atsižvelgiant į draudėjo poreikius. Kaip paaiškino ieškovas, draudėjas gali rinktis, ar automobilį drausti eksploatavimui Lietuvoje ir Europos Sąjungoje, išskyrus Jungtinę Karalystę ir Airiją, ar visoje Europos Sąjungoje, įskaitant ir Jungtinę Karalystę bei Airiją (b. l. 123). Nuo eksploatavimo regiono priklauso ir draudiko rizika bei įmokos dydis, tad atsakovas, pasirinkęs automobilį eksploatuoti visoje ES be išimčių, vietoje sumokėtos 176 Lt metinės įmokos būtų turėjęs mokėti 1 056 Lt, t. y. 6 kartus didesnę sumą. Nėra pagrindo abejoti, kad jis to nesuprato ar nežinojo.
Apeliaciniame skunde teigiama, kad draudiko atstovė buvo informuota apie atsakovo ketinimus vykti į Airiją. Teismo posėdyje E. V. paaiškino, kad jau 10 metų gyvena Airijoje ir ten naudojasi Airijoje registruotais automobiliais, Lietuvoje registruotomis transporto priemonėmis Airijoje niekada nevažinėjo, tačiau teigė minėjęs draudiko atstovei, jog yra galimybė, kad draudžiamu automobiliu vyks į Airiją. Tai netiesiogiai patvirtina tą aplinkybę, kad visos sutarties sąlygos jam buvo žinomos.
Pažymėtina, kad kiekviena šalis turi pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus (CPK 178 str.), tuo tarpu atsakovas savo teiginių niekaip nepagrindžia. Atsakovas, drausdamas Opel Vectra transporto priemonę eksploatavimui ES, išskyrus Jungtinę Karalystę, už jos draudimą mėnesiui mokėjo 38 Lt (b. l. 138), tad negalėjo pagrįstai tikėtis, jog Peugeot 407 draudimas, 12 mėnesių kainuojantis 176 Lt, reiškia, kad transporto priemonę galės eksploatuoti platesnėje teritorijoje, t. y. kad buvo įvertinta didesnė draudimo rizika. Kadangi dėl sąlygos transporto priemonių neeksploatuoti Jungtinėje Karalysteje ir Airijoje šalys buvo numačiusios ir ankstesnėse draudimo sutartyse, o draudimo rizikos ir įmokų diferencijavimas priklausomai nuo transporto priemonės eksploatavimo valstybių yra įprastinė draudimo bendrovių praktika, teigti, jog ši sąlyga yra siurprizinė ar nesąžininga, nėra pagrindo.
Draudimo sutartis yra rizikos sutartis, pagal kurią draudikas perima iš draudėjo nuostolių atsiradimo riziką. Tokia sutartis grindžiama šalių didžiausio tarpusavio pasitikėjimo principu, dėl to draudimo sutarties šalys privalo būti viena kitai absoliučiai atviros ir atskleisti viena kitai visą informaciją, kuri gali būti reikšminga šiai sutarčiai sudaryti bei jos sąlygoms nustatyti ir vykdyti. Ieškovo ir atsakovo sudarytoje sutartyje draudimo rizika ir įmoka apskaičiuota įvertinus tai, kad transporto priemonė nebus eksploatuojama Jungtinėje Karalystėje ir Airijoje, į tai, kad transporto priemonė nebus naudojama mokamam keleivių pervežimui, mokymui vairuoti, taksi, operatyvinei veiklai, jog transporto priemonę vairuos ne jaunesni nei 25 m. vairuotojai ar turintys didesnę nei 3 m. vairavimo patirtį – t. y. įvertinti rizikos veiksniai. Sutartyje taip pat pažymėta, kad pasikeitus draudimo rizikai, apdraustasis per 3 darbo dienas nuo tada, kai apie tokius pasikeitimus sužinojo ar turėjo sužinoti, privalo pranešti draudikui. Draudėjui nuslėpus informaciją apie pasikeitusias aplinkybes ir riziką, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų iki 50 proc. dėl draudiminio įvykio padarytos žalos išmokėtos išmokos. Analogišką draudiko teisę numato ir TPVCAPDĮ 22 str. 2 d. norma, pažyminti, kad jei draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį. Draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes ir į Vyriausybės nustatytą Žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką. LR Vyriausybės nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių 62.2 p. nustato, jog draudėjui neįvykdžius ar netinkamai vykdžius draudimo sutartyje nustatytas pareigas, atsakingas draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų iki 50 proc. išmokėtos draudimo išmokos.
Nagrinėjamoje byloje neginčijamai nustatyta, kad atsakovas, nepranešęs ieškovui apie padidėjusią draudimo riziką, transporto priemonę eksploatavo Airijoje, kur sukėlė eismo įvykį. Priešingai atsakovo ir jo atstovo aiškinimui, šis įvykis buvo draudiminis, o draudimo apsauga galiojo visoje Europos Sąjungoje, įskaitant ir Jungtinę Karalystę bei Airiją, todėl ieškovas atlygino padarytą žalą ir išmokėjo 150 945,20 Lt dydžio draudimo išmoką. Apeliaciniame skunde teigiama, kad atsakovas buvo suklaidintas, nes draudimo liudijime nebuvo pažymėta, kad draudimas negalioja Airijoje, tačiau pabrėžtina, jog taip nurodyta ir negalėjo būti, kadangi draudimo apsauga eismo įvykio valstybėje galiojo – jei nebūtų galiojusi, atsakovui būtų pačiam tekę atlyginti visą eismo įvykio padarytą žalą.
Atsižvelgus į minėtas aplinkybes, darytina išvada, kad atsakovas (draudėjas) nevykdė draudimo sutartyje nustatytos pareigos nenaudoti automobilio Airijoje, o naudodamas šioje valstybėje, turėjo pranešti ieškovui (draudikui) apie padidėjusią riziką, todėl ieškovas (draudikas) turi teisę reikalauti, kad atsakovas grąžintų dalį išmokėtos draudimo išmokos.
Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad tarp šalių buvo sudaryta Kasko sutartis, kurios pagrindu už tą patį eismo įvykį buvo išmokėta išmoka atsakovui. Apeliantui paaiškintina, kad dėl sutarties sąlygų yra deramasi ir sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju, jos turinys ir sąlygos priklauso nuo šalių susitarimo tuo atveju, o ne nuo anksčiau ar vėliau sudarytos kitos sutarties (nebent tai tiesiogiai numatyta sutartyje). Kasko sutartis ir transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis buvo sudarytos skirtingu laiku, todėl ginčo sutarties turiniui įtakos neturėjo.
Apeliaciniame skunde teigiama ir tai, kad ieškovas nepateikė įrodymų, kaip atsiradusios žalos dydis priklausė nuo to, jog avarija buvo padaryta Airijoje, tačiau toks teiginys nepagrįstas. Ieškovo atstovas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu paaiškino, kad eismo sąlygos Airijoje ar Jungtinėje Karalystėje skiriasi nuo sąlygų Lietuvoje ar kitose ES valstybėse, todėl transporto priemonių eksploatavimas minėtose dviejose valstybėse laikomas draudimo rizikos padidėjimu ir tai numatoma draudimo sutartyse, nustatant draudimo įmoką. Atsakovas su tokiomis sąlygomis sutiko, todėl jau po draudiminio įvykio ir ieškovo atliktų išmokų žalai atlyginti, nebegali ginčyti sutarties sąlygų ir ieškovo draudimo rizikos apskaičiavimo kriterijų.
Vadovaudamasis išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir teisingai ištyrė ir įvertino įrodymus bei aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas ir priėmė pagrįstą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti.
Apeliacinio skundo netenkinus ir ieškovui prašant, iš apelianto priteistinos ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 str. 1 d.). UAB DK „PZU Lietuva“ nurodė turėjęs 532,40 Lt advokato pagalbos išlaidų ir pateikė 2014-12-01 PVM Sąskaitą faktūrą bei 2014-12-02 Mokėjimo pavedimo kvitą, patvirtinančius, jog UAB DK „PZU Lietuva“ sumokėjo advokatui R. Baliūčiui 532,40 Lt už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Šios išlaidos neviršija Respublikos Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio numatytų ribų, yra pagrįstos, todėl priteisiamos iš apelianto ieškovo naudai. Kadangi Europos Sąjungos Tarybos 2014 m. liepos 23 d. sprendimu Lietuvos Respublikoje nuo 2015 m. sausio 1 d. įvestas euras, pagal LR Euro įvedimo Lietuvos Respublikoje įstatymo 3 str. 4 d. priteisiama 532,40 Lt suma perskaičiuojama iš litų į eurus minėto įstatymo nustatyta tvarka ir iš atsakovo E. V. priteisiama 154,19 € suma ieškovui.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies pirmuoju punktu,
nutaria:
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš E. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) 154,19 € advokato pagalbos išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, ieškovo UAB DK „PZU Lietuva“ (į. k. 110057869) naudai.