Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo teisėjas Olegas Šibkovas teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto centro policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Centro policijos nuovados (toliau – Institucija) skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 14 d. nutarimo G. G. administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. G. administracinio teisės pažeidimo protokolas buvo surašytas dėl to, kad jis 2014 m. rugpjūčio 10 d., apie 19.00 val., būdamas neblaivus (nustatytas 2,18 promilės girtumas), viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini), necenzūriniais žodžiais išplūdo UAB (duomenys neskelbtini) apsaugos darbuotojus A. E. ir R. L., t. y. tokiais veiksmais galimai pažeidė viešąją tvarką ir žmonių rimtį, ir padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 174 straipsnyje.

Kauno apylinkės teismas 2014-10-14 nutarimu administracinę teiseną G. G. atžvilgiu pagal ATPK 174 straipsnį nutraukė, nenustatęs administracinio teisės pažeidimo sudėties.

Byloje esantis teismo posėdžio protokolas vaidina svarbų vaidmenį užtikrinant asmenų teisę į tinkamą ir sąžiningą teismo procesą, nes jame turi būti fiksuojami esminiai bylos nagrinėjimo momentai, asmenų atvykimas į teismo posėdį, įrodymų tyrimas ir kiti svarbūs duomenys. Tuo tarpu iš byloje esančio teisino posėdžio protokolo matyti, kad apklausiamas R. L. tik pasako, kad kiekvieną įvykį atsiminti sudėtinga, bet neaišku ar šį įvykį jis atsimena ar ne t.y. nei patvirtino nei paneigė įvykio. Toks menamas teismo posėdžio protokolo turinys nėra leistinas.

Esant situacijai, kai apie įvykį iš įvairių šaltinių yra gaunama skirtinga informacija, administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo metu bet kokios abejonės ar prieštaravimai turi būti pašalinami tiesiogiai apklausiant liudytojus, aktyviai tiriant įrodymus ir siekiant nustatyti tikrąsias galimo pažeidimo padarymo aplinkybes. Tik išnaudojus visas teisines priemones, galima priimti sprendimą dėl asmens kaltumo ar nekaltumo. Todėl pirmosios instancijos teismas, šiuo atveju apsiribojęs tik vieno apsaugos darbuotojo apklausa teisme ir pažeidėjo iškvietimu į teismą ir nesiėmė jokių papildomų priemonių, kad būtų nustatyti ir teisme apklausti kiti nešališki įvykio liudytojai.

Motyvuojamoji dalis

Institucijos apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei padarytomis išvadomis. Institucija skunde savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo išvadomis iš esmės motyvuoja tuo, jog teismas nevisapusiškai, nepilnai išnagrinėjo bylą, nesilaikė reikalavimo tiesiogiai ištirti bylos įrodymus, nekvietė į posėdį liudytojų susijusių su įvykiu, bei nesiėmė veiksmų kilusioms abejonėms pašalinti.

Aukštesnės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą, būtina ištirti ir įvertinti visas bylai reikšmingas aplinkybes (ATPK 248 straipsnis), įrodymus vertinti laikantis ATPK 257 straipsnio, kuriame nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi prieštaravimai tarp jų, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kai išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, patikrinus bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, pirmosios instancijos teismas minėtų reikalavimų nepažeidė, teisės normas taikė tinkamai, o teismo išvados, kad nėra neginčijamų įrodymų, patvirtinančių G. G. kaltę padarius ATPK 174 straipsnyje numatytą pažeidimą, neprieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms.

ATPK 174 straipsnis numato, kad administracinę atsakomybę užtraukia nedidelis chuliganizmas, tai yra necenzūriniai žodžiai ar gestai viešosiose vietose, įžeidžiamas kibimas prie žmonių ar kiti panašūs veiksmai, pažeidžiantys viešąją tvarką ir žmonių rimtį. Nagrinėjamu atveju G. G. administracinio teisės pažeidimo protokolas buvo surašytas už tai, kad jis girdint aplinkiniams žmonėms necenzūriniais žodžiais išplūdo apsaugos darbuotojus A. E. ir R. L..

Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog tarp administracinėn atsakomybėn patraukto asmens bei apsaugos darbuotojų kilo žodinis konfliktas, kuris neužtraukia administracinės atsakomybės pagal ATPK 174 str. Aukštesnysis teismas sutinka su tokia išvada ir pažymi, kad iš G. G. paaiškinimų, matyti, jog ginčas kilo dėl parduotuvėje paliktų akinių. Daroma išvada, kad G. G. veiksmai nebuvo nukreipti į aplinkinius, nenustatyta, kad jis būtų siekęs ką nors sutrikdyti, įžeisti ar paniekinti. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pats konflikto faktas savaime nėra viešosios tvarkos ir žmonių rimties pažeidimas.

Institucija nesutikimą su skundžiamame nutarime padarytomis išvadomis grindžia tuo, kad teismas nevisapusiškai, nepilnai išnagrinėjo bylą, nesilaikė reikalavimo tiesiogiai ištirti bylos įrodymus. Iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teisme buvo apklaustas administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo G. G., kuris paaiškino, jog buvo tiesiog ginčas, necenzūrinių žodžių nevartojo. Taip pat apklaustas tiesiogiai įvykyje dalyvavęs asmuo R. L. paaiškino, jog neatsimena įvykio aplinkybių, per dieną būna ne vienas toks įvykis. Pirmosios instancijos teisme pagarsinus administraciniame teisės pažeidimo protokole užfiksuotas aplinkybes, šis liudytojas jokių aplinkybių susijusių su nagrinėjamu įvykiu nenurodė, tik paaiškino, jog A. E. jau nedirba.

Teismas įvertinęs administracinio teisės pažeidimo byloje esančius duomenis, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad administracinio teisės pažeidimo byla perduota teismui visiškai neatlikus jokio tyrimo, betarpiškai po įvykio neapklaustas nei vienas įvykyje galimai dalyvavęs asmuo, nepaimtas vaizdo įrašas. Šiuo metu, nuo įvykio praėjęs ne mažas laiko tarpas ir atlikti savalaikiai Institucijos neatliktus tyrimo veiksmus būtų neefektyvu, todėl siekiant užtikrinti proceso koncentruotumo, ekonomiškumo principų įgyvendinimą, grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui, netikslinga.

Taip pat apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog priešingai nei nurodo institucija, būtinybės iškviesti ir apklausti liudytojus t.y. apsaugos darbuotoją V. K., bei policijos pareigūnus E. D. ir A. P., nėra, kadangi iš bylos medžiagos matyti, kad lydytojai patys asmeniškai įvykio nematė. Pažymėtina, kad teismų praktikoje yra ne kartą išaiškinta, jog įrodymų rinkimo procesas negali būti begalinis, todėl Institucijos nurodomų papildomų liudytojų apklausimas buvo netikslingas, kadangi prašomi apklausti liudytojai negalėtų patvirtinti ar paneigti pažeidimo padarymo fakto.

Sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą, būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai. Kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltę patvirtinančių įrodymų. Asmuo negali būti pripažintas padaręs administracinį teisės pažeidimą remiantis tik duomenimis, kurių pagrindu galima tik manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas. Administracinių teisės pažeidimų bylose patrauktojo administracinėn atsakomybėn asmens kaltę turi įrodyti administracinio teisės pažeidimo protokolą surašiusi institucija, kas nagrinėjamu atveju nebuvo padaryta, todėl visos abejonės dėl asmens kaltumo traktuojamos administracinėn atsakomybėn patraukto asmens naudai.

Aptartų aplinkybių pagrindu konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai, išsamiai, nešališkai ir objektyviai išnagrinėjo byloje esančius įrodymus bei pagrįstai, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu, administracinio teisės pažeidimo teiseną pagal ATPK 174 str. nutraukė, nesant G. G. veiksmuose pažeidimo sudėties. Keisti ar naikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 14 d. nutarimą apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

palikti Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 14 d. nutarimą nepakeistą ir Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto centro policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Centro policijos nuovados apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.