Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vaclovo Pauliko (pirmininkas ir pranešėjas), Alvydo Barkausko ir Ingos Staknienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės (apeliantės) akcinės bendrovės „NEO Finance“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. kovo 18 d. sprendimo už akių, priimto civilinėje byloje Nr. e2-784-617/2024 pagal ieškovės akcinės bendrovės (toliau – AB) „NEO Finance“ ieškinį atsakovui T. S. dėl skolos ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

0 I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

22. Atsakovas atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

23. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.

24. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

25. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

26. Šiuo atveju svarbu pabrėžti, kad pagal CPK 2 straipsnio nuostatas, teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei priimdamas sprendimą, privalo teisingai, sąžiningai, protingai taikyti bei aiškinti įstatymus tam, jog tarp ginčo šalių atkurta teisinė taika atitiktų įstatymų reikalavimus, būtų teisinga; kad pagal CPK 176 straipsnio nuostatas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, jog egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku; kad pagal CPK 12 ir 178 straipsnius, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis); kad pagal CPK 185 straipsnį teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Taigi skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai, suinteresuotų asmenų apeliacinio skundo motyvai šioje nutartyje yra analizuojami remiantis būtent nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų bei nustatytų teisinių, faktinių aplinkybių visetu (CPK 3 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009).

27. Pažymėtina, jog sekant kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teismas apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).

28. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria ieškovės reikalavimas dėl tarpininkavimo mokesčio priteisimo patenkintas iš dalies, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių

29. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2022 m. spalio 12 d. ieškovė „NEO Finance“, AB ir atsakovas sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. K722577259, kurios pagrindu ieškovė suteikė atsakovui 2 000,00 Eur dydžio vartojimo kreditą 24 mėnesių terminui. Atsakovas Sutartimi įsipareigojo iki 2024 m. spalio 12 d. grąžinti suteiktą 2 000 Eur vartojimo kreditą, sumokėti bendrą vartojimo kredito kainą (vartojimo kredito mokestį): 214,96 Eur dydžio palūkanas (metinė palūkanų norma – 10,00 proc.) ir 243,64 Eur tarpininkavimo mokesčio. Atsakovas Sutarties tinkamai nevykdė, į ieškovės raginimą sumokėti pagal Sutartį susidariusį įsiskolinimą nereagavo, todėl ieškovė Sutartį su atsakovu vienašališkai nutraukė 2023 m. spalio 24 d. Ieškovė nurodė, kad atsakovas ieškovei liko skolingas iš viso 1 729,42 Eur. Duomenų apie tai, kad atsakovas įvykdė pradiniam kreditoriui ar ieškovei savo įsipareigojimus pagal Sutartį, byloje nepateikta (CPK 178 straipsnis).

Dėl tarpininkavimo mokesčio dalies, po Sutarties nutraukimo priteisimo

30. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė prašė priteisti 51,98 Eur tarpininkavimo mokesčio, paskaičiuoto iki sutarties nutraukimo (2023 m. spalio 24 d.) ir 117,76 Eur dydžio negautų pajamų (nuostolių), pasireiškusių ieškovei nesumokėtu tarpininkavimo mokesčiu už laikotarpį nuo Sutarties nutraukimo (2023 m. spalio 24 d.) iki sutarties vykdymo termino pabaigos (2024 m. spalio 12 d.).

32. Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, kad Sutarties 5.3.3. punktu, ir Sutarties 8.6¹ punktu šalių susitarimu buvo nustatyta neproporcingai didelė vartotojo civilinė atsakomybė už ginčo sutartyje numatytų įsipareigojimų netinkamą vykdymą, todėl šios sutartinės nuostatos laikytinos nesąžiningomis bei negaliojančiomis nuo sutarties sudarymo momento (CK 6.228⁴ straipsnio 8 dalis), o šių Sutarties punkto pagrindu skaičiuojamas tarpininkavimo mokestis nuo sutarties nutraukimo iki sutarties termino pabaigos negali būti priteistas. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pripažino nesąžininga ir negaliojančia ab initio (nuo sudarymo momento) (i) Sutarties bendrųjų sąlygų 5.3.3. punktą, kad: „Vartojimo kredito gavėjui išlieka pareiga mokėti Tarpininkavimo mokestį ir tuo atveju, jei Vartojimo kredito sutartis yra nutraukiama dėl jos nevykdymo. Tokiu atveju, Tarpininkavimo mokestis yra laikomas Bendrovės, kaip tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus, negautomis pajamomis ( nuostoliais ), kurias Bendrovė pagrįstai tikisi gauti, Vartojimo kredito gavėjui tinkamai vykdant Vartojimo kredito sutartį.“ ir (ii) Sutarties bendrųjų sąlygų 8.6¹. punkto nuostatos dalį, kuria „< ... > Vartojimo kredito gavėjui nepadengus įsiskolinimo per numatytą terminą ir įsigaliojus Vartojimo kredito sutarties nutraukimui < ... > Vartojimo kredito davėjas įsipareigoja padengti Bendrovės nuostolius ( negautas pajamas ), kuriuos Bendrovė pagrįstai tikėjosi gauti Vartojimo kredito davėjui Vartojimo kredito sutartį vykdant tinkamai: < ... > Tarpininkavimo mokestį, paskaičiuotus po Vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos.“, kiek tai susiję su tarpininkavimo mokesčio grąžinimu už laikotarpį po Vartojimo kredito sutarties nutraukimo iki sutarties termino pabaigos, todėl ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovo 117,76 Eur negautų pajamų (nuostolių), pasireiškusių ieškovei nesumokėtu tarpininkavimo mokesčiu už laikotarpį nuo sutarties nutraukimo (2023 m. spalio 24 d.) iki Sutarties termino pabaigos (2024 m. spalio 12 d.), pirmosios instancijos teismas atmetė kaip nepagrįstą.

33. Taigi, byloje kilo ginčas dėl reikalavimo priteisti 117,76 Eur tarpininkavimo mokesčio dalį, apskaičiuotą už laikotarpį po sutarties nutraukimo iki sutartyje numatytos sutarties pabaigos, teisėtumo.

35. Apeliacinės instancijos teismas visų pirma pažymi, kad ginčas byloje kilo iš vartojimo kredito sutarties (CK 6.228¹ straipsnio 1 dalis), ieškovė šios aplinkybės neginčija. Vartojimo kredito teisinius santykius reglamentuojantis VKĮ priimtas įgyvendinant be kita ko 2008 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2008/48/EB dėl vartojimo kredito sutarčių ir panaikinančią Tarybos direktyvą 87/102/EEB (toliau – Direktyva 2008/48/EB). Iš Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – Teisingumo Teismas, ESTT) suformuotos jurisprudencijos nustatyta, kad Direktyva 2008/48/EB siekiama užtikrinti aukštą vartotojų apsaugą (žr. pvz., ESTT 2019 m. birželio 6 d. sprendimo byloje Schyns, C 58/18, 28 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Ši apsaugos sistema pagrįsta idėja, kad vartotojo padėtis yra mažiau palanki nei pardavėjo ar tiekėjo tiek dėl galimybių derėtis, tiek dėl informuotumo (žr. pvz., ESTT 2016 m. balandžio 21 d. sprendimo byloje Radlinger ir Radlingerová, C 377/14, 63 punktą). Šiame kontekste papildomai pažymėtina, kad dėl naujų rinkos modelių (verslo formų) kaip antai nagrinėjamu atveju – tarpusavio skolinimo platformos veiklos ypatumų vartotojas neretai yra priverstas sutikti su pardavėjo ar tiekėjo iš anksto parengtomis sąlygomis, jų kritiškai nevertindamas, ir negali daryti įtakos jų turiniui, todėl neretai su vartotoju sudarytų sutarčių standartinės sąlygos sukuria ryškų neatitikimą tarp šalių teisių ir pareigų vartotojo nenaudai.

36. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ieškovės apeliaciniame skunde dėstomus argumentus, šalių sudarytos sutarties nuostatas, teisinį reglamentavimą dėl vartojimo kredito sutarčių, sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje visų pirma spręstinas klausimas dėl tarpininkavimo mokesčio, kaip ieškovės gaunamo atlygio ir mokėtino tarpininkavimo mokesčio dydžio atitikties imperatyvioms įstatymo nuostatoms.

37. Pabrėžtina, jog ieškovė yra Lietuvos Respublikoje veikianti tarpusavio skolinimo platformos operatorė, valdanti tarpusavio skolinimo platformą www.paskoluklubas.lt, o atsakovas – vartojimo kredito gavėjas (vartotojas). Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad taikomas tarpininkavimo mokestis laikomas vartojimo kredito gavėjo mokamu atlygiu tarpusavio skolinimo platformos operatoriui VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies prasme.

38. Ginčo sutarties sudarymo metu (2022 m. spalio 12 d.) galiojusios VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies redakcijoje (galiojo nuo 2018 m. birželio 15 d. iki 2023 m. sausio 1 d.) buvo nustatyta, kad ne mažiau kaip 50 procentų tarpusavio skolinimo platformos operatoriui paskolos davėjo ir (arba) vartojimo kredito gavėjo mokamo atlygio turi būti skaičiuojama proporcingai nuo paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintų įmokų. VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies normos redakcija įsigaliojo nuo 2018 m. birželio 15 d., priėmus 2018 m. birželio 5 d. Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymą Nr. XIII-1241. Pastarojo įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodyta, kad ne mažiau kaip 50 proc. operatoriui paskolos davėjo ir (arba) vartojimo kredito gavėjo mokamo atlygio dalis turi būti skaičiuojama nuo paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo faktiškai grąžintų įmokų. Ši norma tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus atlygį tiesiogiai proporcingai susieja su vartojimo kredito gavėjo vykdant sutartį grąžinama įmokų suma ir nustato maksimalią atlygio ribą, kurią draudžiama viršyti, todėl ji vertintina kaip imperatyvioji.

39. Kartu pažymėtina, kad VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies nuostatoje neįvirtinta galimybė 50 procentų tokio mokesčio išdalinti mėnesinėmis įmokomis bei nėra numatyta operatoriaus teisė reikalauti viso likusio tarpininkavimo mokesčio po vartojimo kredito sutarties nutraukimo. Be to, Lietuvos banko vartojimo kredito teikimo gairių (toliau – Gairės) 22.10 p. yra plėtojama pozicija, kad yra draudžiama vartojimo kredito gavėjui taikyti bet kokius papildomus mokesčius, kurie „yra tiesiogiai susiję su vartojimo kredito gavėjo finansinių įsipareigojimų nevykdymu laiku“.

40. Sutarties 1.28 punkte įtvirtinta, kad tarpininkavimo mokestis – tai Vartojimo kredito gavėjo mokamas atlygis Bendrovei už Bendrovės teikiamas tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus paslaugas (įskaitant, bet neapsiribojant, už Vartojimo kredito gavėjo duomenų surinkimą iš valstybės registrų ir kitų duomenų bazių, jų apdorojimą ir įvertinimą, taip pat už Vartojimo kredito paraiškos nagrinėjimą bei visų su Sutartimi susijusių dokumentų parengimą ir įforminimą), mokamas iki visiško įsipareigojimų pagal Vartojimo kredito sutartį įvykdymo. Tarpininkavimo mokestis yra apskaičiuojamas Vartojimo kredito sutarties 5.3.1. punkte nurodyta tvarka, o konkretus Tarpininkavimo mokesčio dydis nurodomas Vartojimo kredito sutarties Specialiosiose sąlygose.

41. Taigi, tarpininkavimo mokestis apibrėžiamas kaip tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus gaunamas atlygis už paslaugas, susijusias su vartojimo kredito sutarties vertinimu, suteikimu ar administravimu, arba už kitas panašias paslaugas, kurios yra susijusios su tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus veikla. Ieškovės gaunamas atlyginimas sutartyje įvardijamas kaip tarpininkavimo mokestis.

42. Apeliaciniame skunde teigiama, kad tarpininkavimo mokestis yra atlygis, kurį apeliantė gauna už teikiamas tarpusavio skolinimo platformos administravimo paslaugas. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad tarpininkavimo mokestis yra įsipareigojimų nevykdymo pasekmė, kuri negali atsirasti atsakovui. Tarpininkavimo mokestis mokamas pagal Sutartį yra fiksuotas ir jo dydis buvo aptartas dar prieš sudarant Sutartį, tad atsakovui atsirado prievolė pagal Sutartį apeliantei sumokėti visą apskaičiuotą tarpininkavimo mokestį. Tai, kad tarpininkavimo mokestis pagal VKĮ numatytą reglamentavimą kaip tarpusavio platformos operatoriaus taikomas atlygis yra išdėstomas kredito įmokų periodiškumu, jokiu būdu nelemia priešingos išvados, bei daro įtaką tik tokio mokesčio įvykdymo terminams.

43. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nesutikdama su aukščiau nurodytais apeliantės argumentais pabrėžia, jog pati ieškovė ieškinyje nurodė, kad ieškovė kaip tarpusavio skolinimo platformos operatorius turi teisę gauti atlygį tiek už tarpininkavimą administruojant tinkamai vykdomas vartojimo kredito sutartis, tiek ir už nutrauktų dėl netinkamo vykdymo paskolos sutarčių administravimą. Tarpininkavimo mokesčio dydis buvo aiškus ir žinomas atsakovui dar vartojimo kredito sutarties metu, ieškovė kaip tarpusavio platformos operatorius negali pritaikyti vienkartinio mokesčio vartotojui, todėl išskaido jo mokėjimą dalimis iki visiško kredito grąžinimo pagal sutartį dienos, todėl prašoma priteisti (117,76 Eur) tarpininkavimo mokesčio suma turi būti laikoma ieškovės nuostoliais (negautomis pajamomis), kuriuos ieškovė pagrįstai galėjo tikėtis gauti, jei vartojimo kredito sutartis būtų tinkamai vykdoma. Atsižvelgiant į tai, visi apeliantės argumentai, jog reikalavimas sumokėti nesumokėto tarpininkavimo mokesčio dalį nėra nei netesybos (tai nėra nei bauda, nei delspinigiai), nei koks kitas mokestis siejamas su finansinių įsipareigojimų nevykdymu, atmestini kaip visiškai nepagrįsti.

44. Taip pat apeliantė nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino reikalavimą priteisti tarpininkavimo mokesčio dalį kaip reikalavimą priteisti negautas pajamas, nes reikalavimo teisės į likusią tarpininkavimo mokesčio dalį atsiradimas nėra siejamas su Sutarties nutraukimu ir civilinės atsakomybės taikymu. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino Sutarties Bendrųjų Sąlygų 5.3.3. ir 8.6¹ p. dalies nuostatas nesąžiningomis. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog kaip jau buvo minėta, pati apeliantė ieškinyje nurodė, jog prašoma priteisti (117,76 Eur) tarpininkavimo mokesčio suma turi būti laikoma ieškovės nuostoliais (negautomis pajamomis), kuriuos ieškovė pagrįstai galėjo tikėtis gauti, jei vartojimo kredito sutartis būtų tinkamai vykdoma. Taigi, kaip matyti, apeliantė apeliaciniame skunde nurodo argumentus, kurie prieštarauja apeliantės ieškinyje pateiktiems argumentais. Be to, Sutarties bendrųjų sąlygų 8.6¹ punkte nurodyta, kad Vartojimo kredito davėjas įsipareigoja padengti Bendrovės nuostolius (negautas pajamas), kuriuos Bendrovė pagrįstai tikėjosi gauti Vartojimo kredito davėjui Vartojimo kredito sutartį vykdant tinkamai: Palūkanas ir Tarpininkavimo mokestį, paskaičiuotus po Vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos. Atsižvelgiant į tai, visi apeliantės argumentai, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino reikalavimą priteisti tarpininkavimo mokesčio dalį kaip reikalavimą priteisti negautas pajamas bei tai, jog tarpininkavimo mokesčio dalies atsiradimas nėra siejamas su Sutarties nutraukimu ir civilinės atsakomybės taikymu yra visiškai nepagrįsti, todėl atmestini. Atitinkamai atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliantės argumentai, jog pirmosios instancijos teismas pasisakydamas dėl tarpininkavimo mokesčio, nepagrįstai rėmėsi VKĮ 11 straipsnio 8 dalimi ir sprendė, kad tarpininkavimo mokesčio nesumokėtos dalies atlyginimas yra negalimas, taip pat atmestini kaip visiškai nepagrįsti.

45. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tarpininkavimo mokestis sudaro vartojimo kredito kainos dalį ir yra didelė ekonominės naštos, susijusios su kredito sutartimi vartotojo prisiimtų įsipareigojimų vykdymu, dalis (nagrinėjamu atveju tarpininkavimo mokesčio suma sudaro 243,64 Eur, kurios dalis po Sutarties nutraukimo yra 117,76 Eur. Kartu paminėtina ir tai, kad siekdami užtikrinti vartotojų apsaugą nacionaliniai teismai turi pareigą užtikrinti, kad išlaidos, kurios nustatytos vartotojui, nebūtų atlygis už paslaugas, kurios nėra suteiktos vartotojui (bus suteiktos ateityje), kurių apimtis nėra iki galo aiški arba kurios nėra objektyviai susijusios su sutartimi.

46. Nors iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos nenustatyta, kad paskolos davėjas (tarpusavio skolinimo platformos operatorius) atitinkamoje sutartyje privalo konkrečiai nurodyti visas paslaugas, teikiamas už vienoje ar keliose sutarties sąlygose nurodytus mokesčius, vis dėlto, atsižvelgiant į apsaugą, kurią 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos Direktyva 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (toliau – Direktyva 93/13/EEB) siekiama suteikti vartotojui, nes jo padėtis yra mažiau palanki nei verslininko tiek dėl galimybių derėtis, tiek dėl informacijos lygio, svarbu, kad iš visos sutarties būtų įmanoma suprasti faktiškai teikiamų paslaugų pobūdį arba jį nuspėti. Be to, vartotojas turi turėti galimybę patikrinti, ar įvairūs mokesčiai arba įvairios už juos teikiamos paslaugos nesidubliuoja (ESTT 2019 m. spalio 3 d. sprendimo byloje Kiss ir CIB Bank, C 621/17, 43 punktas).

47. Sutiktina su apeliantės argumentais, jog sutarties specialiosios dalies sąlyga, kuria sulygta konkreti tarpininkavimo mokesčio suma, yra aiški, apibrėžta, atsakovui turėjo būti suprantama, kad šį mokestį reikės sumokėti grąžinant kreditą, be to, būtent tokio dydžio tarpininkavimo mokesčio mokėjimas buvo išdėstytas kas mėnesį, nustatant atsakovo mokėtinų kasmėnesinių įmokų dydį. Taip pat ieškovė, sudarydama vartojimo kredito sutartis, veikia kaip tarpusavio skolinimo platformos operatorius, asmuo, kuris administruoja tarpusavio skolinimo platformą (VKĮ 2 straipsnio 14 punktas), ir turi teisę gauti atlyginimą už teikiamas paskolos suteikimo paslaugas. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog pirmiau nurodytos aplinkybės savaime nereiškia, kad vartojimo kredito sutarties nutraukimo atveju kredito davėjas turi teisę reikalauti viso tarpininkavimo mokesčio, t. y. tos jo dalies, kuri būtų mokama, jeigu sutartis nebūtų nutraukta ir būtų vykdoma toliau. Iš Sutarties bendrosiose sąlygose pateiktos tarpininkavimo mokesčio apibrėžties matyti, kad tai savo esme yra mokestis už kredito davėjo teikiamas paslaugas, susijusias su kredito sutarties sudarymu (teikiamų paslaugų komunikavimu, kliento mokumo vertinimu ir tikrinimu, vartojimo kredito sutarties sąlygų derinimu su klientu, vartojimo kredito sutarties paruošimu) bei sutarties vykdymo kontrole ją sudarius. Tuo tarpu vartojimo kredito sutarties nutraukimas prieš terminą atleidžia abi sutarties šalis nuo esamų sutartinių prievolių vykdymo ir sutartinių prievolių vykdymo ateityje, tačiau kredito davėjui išlieka teisė reikalauti atlyginti nuostolius dėl sutarties nevykdymo (netinkamo vykdymo). Kadangi tarpininkavimo mokestis yra tiesiogiai susijęs su sutartinių įsipareigojimų vykdymu ir nėra skirtas kompensuoti kredito davėjo nuostolius dėl netinkamo sutarties vykdymo, šis mokestis gali būti skaičiuojamas tik už laikotarpį iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo (Vilniaus apygardos teismo 2021-12-14 nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-3013-577/2021, Vilniaus apygardos teismo 2021-11-23 nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-2645-392/2021, Vilniaus apygardos teismo 2021-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-2492-392/2021).

48. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į pačios apeliantės nurodomą tarpininkavimo mokesčio paskirtį, taip pat į tai, kad su minėtu mokesčiu susijusios išlaidos ir jų paskirstymas nustatomi platformos operatoriaus vienašališkai, dėl ieškovės turimos diskrecijos apskaičiuojant mokėtinas sumas praktiškai tampa labai sudėtinga vartotojui ar teismui nustatyti išlaidas, objektyviai susijusias su dėl netinkamo vykdymo nutrauktomis sutartimis. Pažymėtina ir tai, jog apeliantė nepateikė įrodymų apie tai, kokias konkrečias operacijas turi atlikti, kokių ir kiek konkrečių išlaidų (kaštų) patiria administruodama atsakovės sutartį bei siekdama atgauti iš atsakovės skolą (kaip nurodyta ieškinyje), t. y. kokia konkreti išlaidų dalis jai tenka, kurias ieškovė patiria valdydama tarpusavio skolinimo platformą bei ją administruodama (CPK 178 straipsnis). Be to, įstatymo nuostatose nėra aiškiai įvirtinta operatoriaus teisė reikalauti viso likusio tarpininkavimo mokesčio po vartojimo kredito sutarties nutraukimo. Ieškovei neįrodžius, kad prašomas priteisti tarpininkavimo mokestis atitinka faktiškai suteiktas paslaugas ir ieškovės patirtas išlaidas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tenkinti apeliacinio skundo reikalavimo dėl tarpininkavimo mokesčio nuo Sutarties nutraukimo dienos iki Sutarties termino pabaigos priteisimo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai tarpininkavimo mokestį priteisė tik iki sutarties nutraukimo dienos.

49. Apeliantė taip pat nurodė, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai suteikė absoliučią vartotojų teisių apsaugą, neįvertinęs, kad tokia pozicija sukuria prielaidas vartotojams piktnaudžiauti savo teise, taip pažeidžiant ieškovės teises, tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, tokie apeliantės argumentai yra deklaratyvaus pobūdžio, subjektyvūs, nepagrįsti jokiais įrodymais (CPK 178 straipsnis), todėl atmestini kaip visiškai nepagrįsti.

50. Nors apeliantė nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino to, kad iš atsakovo reikalaujamas tarpininkavimo mokestis nebuvo siejamas su Sutarties vykdymo administravimu, nes už tokias apeliantės kaip tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus funkcijas yra atlyginama iš paskolos davėjų pagal Susitarimą dėl investicijos gaunamą tarpininkavimo mokestį bei tai, jog teismas neįvertino, kad tarp šalių nesusiklostė tradiciniai kreditavimo santykiai, tačiau teisėjų kolegija pabrėžia, jog tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Iš esmės teisėtas ir pagrįstas teismo sprendimas ar nutartis negali būti panaikinami vien formaliais pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-31/2014). Šiuo atveju pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo motyvais bei padarytomis išvadomis nėra.

Dėl procesinės bylos baigties

51. Apibendrindama nurodytus argumentus ir padarytas išvadas dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių teisėtumo ir pagrįstumo, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, materialiosios bei proceso teisės nuostatas, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą už akių, kurio keisti ar naikinti, atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus, nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo. Tai, kad apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nėra pagrindo pripažinti teismo išvadas nepagrįstomis. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija apeliacinį skundą atmeta, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

52. Ieškovės apeliacinio skundo reikalavimai netenkinti, todėl nėra teisinio pagrindo iš atsakovo priteisti ieškovės bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).

53. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 8,00 Eur sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2024 m. sausio 1 d.), valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos (CPK 96 straipsnis).

54. Apeliacinės instancijos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos (CPK 331 straipsnio 6 dalis).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu

Rezoliucinė dalis

nutaria:

ieškovės apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 18 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.