- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-10-16
- Bylos Nr.
- 1A-336-383/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 1-04-0-00046-2018-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jūratė Jakubonienė, Valdas Vitunskas, Gytis Večerskas
- Nuteistasis
- E. A.
- Advokatai
- Ingrida Maldeikienė
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės, Gyčio Večersko ir Valdo Vitunsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. A. apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2020 m. vasario 10 d. nuosprendžio, kuriuo E. A. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 8 mėnesių laisvės atėmimo bausme.
Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi prie Kauno apygardos teismo 2018 m. birželio 18 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės, pridėta šiuo nuosprendžiu paskirta bausmės dalis ir paskirta galutinė bausmė - 7 metai 10 mėnesių laisvės atėmimo.
Iš E. A. (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos naudai priteista 38,55 Eur žalos atlyginimo.
2019 m. sausio 4 d. Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroro K. J. nutarimu skirtą laikiną nuosavybės teisės apribojimą į E. A. (duomenys neskelbtini) sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) esančias lėšas – 38,55 eurų sumai, nuspręsta palikti galioti iki civilinio ieškinio atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. E. A. nuteistas už tai, kad naudodamas fizinį smurtą padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, o būtent: 2018 m. spalio 15 d. apie 23 val. 25 min., atlikdamas laisvės atėmimo bausmę (duomenys neskelbtini), esančiuose (duomenys neskelbtini) karantino patalpose, tyčia užpylė karšto vandens miegančiam nuteistajam D. B. ant veido, kaklo, taip padarydamas D. B. veido ir kaklo I-II laipsnio A nudegimą, apimantį apie 3 procentus kūno paviršiaus, kas vertinama nežymiu sveikatos sutrikdymu.
2. Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2020 m. vasario 10 d. nuosprendyje konstatuota, kad E. A. kaltė įrodyta byloje surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Teismas konstatavo, kad E. A. veikė tiesiogine tyčia, apipildamas nukentėjusiojo veidą ir kaklą karštu vandeniu, suprato, kad sužalos D. B. ir šių pasekmių siekė, todėl jo veiksmai atitinka BK 140 straipsnio 1 dalį.
Šalies argumentai
3. Apeliaciniame skunde nuteistasis E. A. prašo Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2020 m. vasario 10 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – nuteistąjį E. A. išteisinti, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
3.1. Skunde nurodoma, kad teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, rėmėsi prieštaringais įrodymais, kurios davė apklausti liudytojais nuteistieji, buvę toje pačioje karantino patalpoje. Liudytojas D. P., kuris nusikaltimo išvakarėse atvyko į karantino patalpas, tyčiojosi iš nukentėjusiojo skaitydamas nuosprendį, išsakė nukentėjusiajam grasinimą, naktį nemiegoti, nurodė, kad nusikalstamą veiką padarė apeliantas. Taip pat liudytojas R. P., kuris miegojo prie arbatinuko ir tiek teisiamojo posėdžio metu, tiek ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad iš nukentėjusiojo niekas nesityčiojo iki atvykstant „(duomenys neskelbtini)“ (D. P.) bei nurodė, kad nukentėjusįjį sužalojo būtent apeliantas. R. P. dar nurodė, kad prasilenkiant su nuteistuoju, pastarasis jo atžvilgiu išsakė necenzūrinius žodžius. Kiti teisme apklausti liudytojai iš esmės tepatvirtino faktą, kad iki atvykstant į karantino patalpas „(duomenys neskelbtini)“ (D. P.) niekas iš nukentėjusiojo nesityčiojo ir jo negąsdino, tačiau paties įvykio aplinkybių nurodo nematę. D. P. parodymais teismas neturėjo pagrindo remtis, nes vertinant jo veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu - tyčiojimąsi, garsų nuosprendžio skaitymą, gąsdinimą, jis ir yra tas asmuo, kuris galimai ir padarė nusikalstamą veiką ir jo parodymai gali reikšti asmens siekį išvengti atsakomybės, apkalbant kitą asmenį.
3.2. Skunde teigiama, kad liudytojo R. P. parodymais teismas taip pat negalėjo remtis, kadangi asmuo parodymus prieš jį duoda akivaizdžiai dėl užgautų ambicijų ir tai atsispindi tiek parodymuose ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme. Ikiteisminio tyrimo pareigūnai tarnybiniame pranešime net nustatė datas, kada galėjo būti tarp liudytojo ir jo konfliktas, kuris įtakojo R. P. parodymų turinį. Kaip parodė ir vėlesni įvykiai, minėtam asmeniui už parodymų prieš apeliantą davimą, buvo palengvintos bausmės atlikimo sąlygos.
3.3. Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, jog aplinkybes, kad apeliantas nesusijęs su šia nusikalstama veika, patvirtina ir objektyvūs duomenys. Neginčijamai nustatyta, kad D. B. su juo karantino patalpose gyveno laikotarpiu nuo 2018 m. spalio 12 d. iki 2018 m. spalio 16 d. Kaip patvirtino visi liudytojai, jokio tyčiojimosi, jokių gąsdinimų ir pan., tuo laikotarpiu iš apelianto pusės išreikšti nebuvo. Tik 2018 m. spalio 15 d. karantino patalpose apgyvendinus D. P. visas nukentėjusiojo gyvenimas šiose patalpose apsiverčia. Vienintelis D. P. pradeda tyčiotis, gąsdinti D. B., garsiai skaito jo nuosprendį, susijusį su lytinio nusikaltimo padarymu. Niekas kitas iki to, D. B. atžvilgiu jokių veiksmų neatliko.
3.4. Apelianto teigimu, nuosprendis turi būti grindžiamas įrodymais, o ne samprotavimais bei nepatikimais liudytojų parodymais. Jis pateikė pagrįstus parodymus apie įvykio aplinkybes, kurį kaltinimas ir teismas privalėjo paneigti įrodymais, tačiau to nepadarė. Dar ikiteisminio tyrimo metu, matydamas, kad negali apsiginti teisinėmis priemonėmis, išreiškė prašymą dėl tyrimo poligrafu, tačiau šio prašymo niekas netenkino. Teisminio bylos nagrinėjimo metu paaiškėjo, kad kaip daiktinis įrodymas paimtas arbatinukas, tačiau jis netirtas, nenuimti pirštų atspaudai ir taip pašalinta galimybė nustatyti, kas juo paskutinis naudojosi ir jį lietė. Teismas taip pat nieko nepasisakė dėl parodymų atpažinti, kuomet asmenys, atliekantys bausmę ir gyvenantys pagal nustatytą subkultūrą, pateikiami atpažinimui, pateikiant asmens bylas. Tokių procesinių veiksmų nenumato joks įstatymas, o tuo labiau baudžiamojo proceso kodeksas.
3.5. Nuteistojo vertinimu, šioje byloje turėtų būti nustatyti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies pažeidimo požymiai. Teismas bylos aplinkybes išnagrinėjo šališkai ir neišsamiai, jų patikimumas BPK nustatytomis priemonėmis nepatikrintas teismo proceso metu. Teismas neteisingai įvertino surinktus bei ištirtus įrodymus, nepatikrino kiekvieno įrodymo tikrumą, liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį ir neįvertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą.
4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo gynėja palaikė apeliacinį skundą, prašė jį tenkinti. Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
5. Nuteistojo E. A. apeliacinis skundas atmetamas.
6. Apeliaciniame skunde pirmosios instancijos teismo nuosprendis ginčijamas įrodymų vertinimo aspektu, tvirtinant, kad teismas įrodymus vertino neteisingai, dėl to nepagrįstai pripažino E. A. kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalimi skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina pateikto apeliacinio skundo ribose.
7. Teisėjų kolegija, išanalizavusi apeliacinio skundo argumentus, kuriais nuteistasis grindžia nesutikimą su nuosprendyje padarytomis išvadomis, dar kartą įvertinusi baudžiamosios bylos duomenis, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad E. A. D. B. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, užpildamas karšto vandens pastarajam ant veido.
8. Apygardos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padaryta išvada, kad E. A. kaltė dėl D. B. padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo yra įrodyta byloje esančiais įrodymais, kurių patikimumas, leistinumas, sąsajumas ir įrodomoji reikšmė patikrinti teisminio bylos nagrinėjimo metu. Teismo nuosprendis, priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų, teisėjų kolegijos vertinimu, BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio nuostatos nepažeistos. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog ištirtų ir išanalizuotų įrodymų pagrindu E. A. nusikalstama veika pagal BK 140 straipsnio 1 dalį kvalifikuota tinkamai, kadangi atitinka šio nusikaltimo požymius. Nuteistojo apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindų reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nuosprendį ir priimti naują, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl E. A. kaltės.
9. BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šiuo nusikaltimu kėsinamasi į asmens sveikatą. Objektyviai jis pasireiškia fizinio smurto prieš asmenį naudojimu (mušimu, kitokiu smurtavimu), padariniais – fizinio skausmo sukėlimu arba nežymiu sužalojimu ar trumpu susargdinimu, priežastiniu ryšiu tarp veikos ir padarinių; subjektyviai – tiesiogine ar netiesiogine tyčia – suprantant, kad dėl konkretaus fizinio smurto – pavojingos veikos – gali kilti atitinkami padariniai (fizinis skausmas asmeniui, jo nežymus sužalojimas ar trumpalaikis susargdinimas), ir jų siekiant, arba nors ir nesiekiant šių konkrečių padarinių, bet sąmoningai leidžiant jiems atsirasti.
10. Nuteistasis E. A. apklausiamas pirmosios instancijos teisme parodė, kad 2018 m. spalio 15 d. naktį buvo apiplikytas D. B., tačiau jis to nepadarė. Ir nors nuteistasis nuosekliai nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios savo kaltę neigė, tačiau jo versija paneigta ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais ir laikoma gynybine.
11. Priešingai, negu skunde teigia nuteistasis, byloje surinkti įrodymai neabejotinai patvirtina, kad nuteistasis E. A. nežymiai sutrikdė nukentėjusiajam sveikatą. Nukentėjusysis D. B., apklaustas pirmosios instancijos teisme parodė, kad jį kiti nuteistieji išvijo iš kameros ir, nuėjęs į koridorių, pasiėmęs čiužinį, ant jo atsigulė. Užmigus, pajuto kaip buvo apipiltas kažkuo karštu, pajuto skausmą. Nukentėjusysis analogiškas aplinkybes aiškino nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, jo parodymai nekito, o priešingai – buvo nuoseklūs, todėl apylinkės teismas pagrįstai jais rėmėsi, juo labiau, kad nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes patvirtina byloje esantys įrodymai.
12. Liudytojas A. K. apklausiamas apylinkės teisme parodė, kad matė, jog D. B. veidas buvo paraudęs. Liudytojas A. S. apklausiamas apylinkės teisme parodė, kad D. B. paskambino į postą ir pasakė, kad jį apiplikino. Nors šie liudytojai nematė paties įvykio (kaip buvo apiplikytas karštu vandeniu D. B.), tačiau jų parodymai laikytini netiesioginiais nuteistojo kaltės įrodymais. Pažymėtina, kad įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio netiesioginiais įrodymais, tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai, tačiau pažymi, jog netiesioginiais įrodymais asmens kaltė gali būti grindžiama tik tais atvejais, kai jais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje yra sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Be to, kaip ir tiesioginiai įrodymai, taip pat ir netiesioginiai įrodymai turi būti patikimi, o jų patikimumas nustatomas išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Nagrinėjamu atveju, ištyręs ir įvertinęs byloje esančius netiesioginius įrodymus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog jie neginčytinai ir patikimai pagrindžia tarpinių faktų egzistavimą.
13. Pirmosios instancijos teisme apklaustas liudytojas D. P. patvirtino, kad matė kaip E. A. atsikėlė iš lovos ir įjungė virdulį, o po 5 minučių išgirdo D. B. riksmą. Po to E. A. atbėgo į patalpą ir atsigulė. Sutiktina su skunde nurodyta aplinkybe, kad šio liudytojo parodymai viso baudžiamojo proceso metu nebuvo nuoseklūs, kito, kadangi apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu jis parodė, kad nematė, kas kaitė virdulį, bet netrukus E. A. įsipylė vandens į puodelį ir išėjo į koridorių, netrukus kažkas koridoriuje riktelėjo ir nuteistasis E. A. atbėgo į gyvenamąją patalpą ir atsigulė (t. 1 b. l. 73-75). Tuo tarpu apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją liudytojas D. P. parodė, kad matė kaip E. A. ėjo į koridorių, kur miegojo nukentėjusysis. Nurodė nematęs kaip E. A. pylė vandenį iš užvirusio virdulio, tačiau niekas daugiau be apelianto nebuvo išėjęs į koridorių. Nurodė, kad užvirė vanduo, išsijungė virdulys ir atsidarė koridoriaus durys, iš koridoriaus pasigirdo riksmas ir į patalpą įbėgo E. A. (t. 1 b. l. 83-84). Nors iš šių parodymų visumos, kaip minėta, matyti, kad jie šiek tiek kito, tačiau, kaip nurodė liudytojas D. P., tai buvo įtakojama aplinkybės, kad jis negalėjo nieko sakyti prie kitų nuteistųjų, nes su juo galėjo susidoroti. Be to, kartu ir iš aukščiau išdėstytų parodymų visumos matyti, kad nors liudytojas D. P. keitė savo parodymus dalyje dėl virdulio užkaitimo aplinkybių, tačiau nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nuosekliai nurodė aplinkybę, kad girdėjo koridoriuje riksmą ir matė, kaip prieš tai į koridorių ėjo E. A., o po riksmo – šis atbėgo atgal į gyvenamąją patalpą. Nesutiktina su skunde nurodytu argumentu, kad teismas neturėjo pagrindo remtis šio liudytojo parodymais, nes pastarasis tyčiojosi, garsiai skaitė nukentėjusiojo nuosprendį, gąsdino ir yra tas asmuo, kuris galimai padarė nusikalstamą veiką. Atmetant šį argumentą, pažymėtina, kad jokie kiti byloje esantys įrodymai nepatvirtina, kad E. A. inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė D. P.. Vien tai, kad, kaip išties patvirtina byloje esantys įrodymai, o būtent – liudytojų parodymai, šis liudytojas tyčiojosi ir garsiai skaitė nukentėjusiojo atžvilgiu priimtą nuosprendį, nepatvirtina fakto, kad jis apipylė nukentėjusįjį karštu vandeniu.
14. Nukentėjusiojo D. B., liudytojo D. P. nurodytas aplinkybes patvirtina pirmosios instancijos teisme apklausto R. P. parodymai apie tai, kad matė kaip E. A. užkaitė arbatinuką, o jam užvirus, išėjo į koridorių ir greitai grįžo, tuo tarpu nukentėjusysis D. B. pradėjo rėkti. Po šio įvykio su E. A. prasilenkė, pastarasis jį išvadino necenzūriniais žodžiais. Šio liudytojo parodymai ikiteisminio tyrimo metu taip pat kito. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad girdėjo kaičiant arbatinuką, tačiau nematė kas tai padarė, ir, ar kas nors kur nors ėjo (t. 1 b. l. 45-46). Pakartotinai apklaustas ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad E. A. užkaitė arbatinuką, puse korpuso išlindo į koridorių pažiūrėti, po to šis į kažką iš užvirusio arbatinuko įsipylė vandens ir išėjo greitai į koridorių, pasigirdo D. B. riksmas. Po to E. A. atbėgo į savo vietą ir atsigulė. Ryte apeliantas klausinėjo visų nuteistųjų, kas ką sakys pareigūnams. Paaiškino, kad anksčiau davė kitus parodymus, nes iš E. A. jaučia grėsmę, pastarasis save laiko autoritetu. Po įvykio susitikus su E. A., šis pasakė, kad: ,,neduok Dieve, žertvos, kuris prasikalbėsit“, t. y. davė suprasti, kad jei kuris nors išduos apeliantą, šis su juo susidoros (t. 1 b. l. 49-50). Iš esmės analogiškas aplinkybes šis liudytojas nurodė ir apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją (t. 1 b. l. 69-70). Papildomai paaiškino, kad E. A. priklauso ,,bachūrams“, o jis yra žemesnės kastos, todėl E. A. pasakius, kad liudytojas nieko nematė ir nežino, negalėjo net balso pakelti. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad liudytojo R. P. parodymais teismas taip pat negalėjo remtis, kadangi šis parodymus prieš jį duoda akivaizdžiai dėl užgautų ambicijų ir tai atsispindi jo parodymuose. Šis skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas, kadangi, kolegijos vertinimu, byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad šis liudytojas siekia tik pakenkti apeliantui ir jį apkalba. Juo labiau, kad nuteistojo E. A. kaltę patvirtina ne tik šio liudytojo parodymai, bet, priešingai – įrodymų visuma.
15. Teismas, pripažindamas nuteistąjį E. A. kaltu, taip pat rėmėsi įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gautais rašytiniais byloje surinktais duomenimis. 2018 m. spalio 16 d. protokole-pareiškime D. B. nurodė, kad jis 2018 m. spalio 15 d. apie 23.25 min. miegojo, kai kažkas at veido užpylė verdančio vandens, dėl ko jam buvo suteikta medicininė pagalba (t. 1 b. l. 4). Iš esmės analogiškos aplinkybės nurodytos ir nukentėjusiojo 2018 m. spalio 16 d. paaiškinime (t. 1 b. l. 112). 2019 m. kovo 6 d. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad (duomenys neskelbtini), karantino patalpos įrengtos šalia 19 būrio, kur išėjimai (durys) į bendrą kiemą ir į 19 būrio koridorių yra užrakinami ir atrakinami tik pareigūnų, kiti asmenys į karantino patalpas patekti negali (t. 1 b. l. 42). 2019 m. vasario 5 d. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad E. A., atlikdamas bausmę (duomenys neskelbtini), 14-ame būryje, buvo pasimatymuose 2018 m. lapkričio 24 d. (vestuvių data) <...>. Einant iš 14 būrio į pasimatymų patalpas, einant į budėtojų tarnybą, parduotuvę, siuntinių išdavimo patalpas, nuteistųjų stadioną, mokyklą, profesinę mokyklą, nuteistieji praeina palei 1 būrio metalinių virbų tvorą, todėl gali bendrauti su asmenimis esančiais šio būrio kieme (ši aplinkybė patvirtina liudytojo R. P. nurodytas aplinkybes, kad jo atžvilgiu išsakyti E. A. grasinimai buvo išsakomi, pastarajam einant į vestuves, t. 1 b. l. 174). 2019 m. rugsėjo 17 d. pažymoje nurodyta, kad 2018 m. spalio 15 d. į (duomenys neskelbtini) karantino patalpą buvo patalpintas D. P., 2018 m. spalio 12 d. - patalpintas E. A. ir 2018 m. spalio 8 d. - D. B. (t. 2 b. l. 121). Sužalojimo faktą ir nežymaus sveikatos sutrikdymo faktą patvirtina 2018 m. spalio 16 d. medicininės apžiūros pažyma, tos pačios dienos asmens apžiūros protokolas, specialisto išvada (t. 1 b. l. 114, 115-117, 124). Apygardos teismo vertinimu, nuteistojo E. A. kaltės turinį patvirtina aukščiau išvardinti rašytiniai įrodymai, kurie sudaro vieningą visumą, tarpusavyje vieni kitus papildo. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi byloje surinktų įrodymų visuma, kurių pakako daryti pagrįstą išvadą, kad E. A. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.
16. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvais ir išvadomis dėl E. A. kaltės, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Kolegijos vertinimu, nuteistojo kaltė yra įrodyta pilnai ir visapusiškai ištyrus visus byloje surinktus įrodymus bei juos palyginus su kitais byloje surinktais duomenimis ir padarius pagrįstas išvadas, jog kaltinančių įrodymų visuma, sudaro nenuginčijamą pagrindą priimti apkaltinamąjį nuosprendį E. A. atžvilgiu dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo. Priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, nuteistojo kaltę neginčijamai įrodo liudytojų D. P., R. P. parodymai, kadangi šie liudytojai patvirtino matę, jog ne kas kitas, o būtent E. A. užkaitė arbatinuką, o užvirus vandeniui, šis įsipylė vandens, išėjo į koridorių ir, pasigirdus nukentėjusiojo riksmui, parbėgo į gyvenamąją patalpą.
17. Apeliaciniame skunde nuteistasis teigia, kad neva parodymus prieš jį davė liudytojas R. P. tik dėl to, kad pareigūnai jo atžvilgiu palengvino bausmės atlikimo sąlygas. Su šiuo argumentu teisėjų kolegija nesutinka ir pažymi, jog 2019 m. lapkričio 4 d. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pažymoje nurodyta, kad siekiant užtikrinti liudytojo R. P. saugumą ir ikiteisminio tyrimo sėkmingą baigtį, 2019 m. vasario mėnesį buvo priimtas sprendimas – nutarimas dėl nuteisto R. P. perkėlimo į kitą įstaigą. 2019 m. vasario 12 d. nuteistasis buvo pervežtas tolimesnės bausmės atlikimui į (duomenys neskelbtini) (t. 2 b. l. 151). Be to, (duomenys neskelbtini) direktoriaus 2019 m. gruodžio 16 d. rašte nurodyta, kad nuteistasis R. P. (duomenys neskelbtini) direktoriaus įsakymu 2018 m. spalio 16 d. perkeltas iš 22 būrio 222 brigados į 1 būrio 13 brigadą, esant Kriminalinės žvalgybos skyriaus suderinimui siekiant liudytojo apsaugos nuo galimo poveikio. Vėliau tuo pačiu pagrindu bei Kalėjimų departamento direktoriaus nutarimu 2019 m. vasario 12 d. R. P. buvo perkeltas į (duomenys neskelbtini) (t. 2 b. l. 172-173). Iš šių raštuose nurodytų aplinkybių matyti, kad nuteistojo R. P. perkėlimas pataisos įstaigoje iš vieno būrio į kitą, buvo sąlygotas ne siekio suteikti geresnes bausmės atlikimo sąlygas, o siekiant šį liudytoją apsaugoti, kad jo atžvilgiu nebūtų daromas poveikis, siekiant, kad jis neduotų ar pakeistų parodymus, juo labiau, kad šio liudytojo parodymai yra vieni iš svarbiausių šioje baudžiamojoje byloje.
18. Nepagrįstai apeliantas skunde nurodo, kad nebuvo tirtas kaip daiktinis įrodymas arbatinukas, kadangi iš (duomenys neskelbtini) kriminalinės žvalgybos skyriaus 2019 m. vasario 25 d. apžiūros protokolo matyti, kad buvo atlikta elektrinio virdulio apžiūra (t. 1 b. l. 127). Nesutiktina ir su apelianto argumentu, kad joks įstatymas nenumato parodymų atpažinti, kuomet asmenys, atliekantys bausmę ir gyvenantys pagal nustatytą subkultūrą, pateikiami atpažinimui, pateikiant asmens bylas. Pažymėtina, kad BPK 194 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad siekiant nustatyti nežinomą įtariamąjį, daiktą ar kitą objektą, liudytojui ar nukentėjusiajam gali būti parodomos ikiteisminio tyrimo įstaigoje surinktos asmenų nuotraukų ar vaizdo įrašų kartotekos, daiktų ar kitų objektų kolekcijos. Atsižvelgiant į tai, ikiteisminio tyrimo metu, atliekant asmens parodymą atpažinti iš nuotraukų, BPK normos nebuvo pažeistos.
19. Atsižvelgiant į aukščiau aptartas aplinkybes, kolegija daro išvadą, jog apylinkės teismo nuosprendis yra išsamiai motyvuotas, teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra objektyvaus pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo E. A. apeliacinį skundą atmesti.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.