Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Pranešėja Violeta Miliuvienė Teisėja Ingrida Krušienė Baudž. byla Nr. 1A-537-174/2009 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.; 1.2.26.2.1.; 2.1.7.4.1.1.1.8.1. (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

nutartis

2009 m. gruodžio 17 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Miliuvienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. U. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009-10-07 nuosprendžio, kuriuo V. U. , asmens kodas (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 284 straipsnio 1 dalį ir nuteistas dešimties mėnesių laisvės atėmimo bausme, bausmę atliekant pataisos namuose.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – nuspręsta palikti galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Bausmės pradžią nurodyta skaičiuoti nuo faktinio V. U. sulaikymo dienos.

Patenkintas civilinis ieškinys ir priteista iš V. U. 200 litų Klaipėdos apskrities viršininko administracijos viešosios įstaigos Klaipėdos tuberkuliozės ligoninės naudai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. U. nuteistas už tai, kad jis 2009-01-23, apie 17 val., viešoje vietoje – Klaipėdos apskrities viršininko administracijos viešojoje įstaigoje Klaipėdos tuberkuliozinėje ligoninėje, esančioje P. Lideikio g. 2, Klaipėdoje, įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams, tai yra būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, keikėsi necenzūriniais žodžiais ligoninės 3-iojo skyriaus bendrosios praktikos slaugytojos J. M. adresu, po to, išlaužęs ligoninės 3-iojo skyriaus durų papildomą dalį ir sugadinęs dvi durų spynas, įsibrovė į skyriaus patalpas ir toliau keikėsi necenzūriniais žodžiais slaugytojos J. M. ir budinčios gydytojos G. S. adresu, tokiu būdu sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo V. U. kaltės. Jo įvykdytą nusikalstamą veiką tinkamai kvalifikavo, kartu teisingai taikė baudžiamojo įstatymo bei baudžiamojo proceso normas.

V. U. nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį už tai, kad viešoje vietoje įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, tai yra, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, vartojo necenzūrinius žodžius, išlaužė 3-iojo ligoninės skyriaus papildomą durų dalį ir sugadino dvejas durų spynas. Iš apeliacinio skundo matyti, kad apeliantas neginčija, jog viešoje vietoje atliko pirmiau nurodytus veiksmus, tačiau aiškina, kad jis būdamas išgėręs keikėsi „ant savęs“, nes supyko, kad nebuvo įleistas į ligoninės 3-iąjį skyrių, kuriame gydėsi jo draugė, bei dėl to išlaužė šio skyriaus durų spyną, ir nesutinka su teismo išvada, kad tokiais veiksmais buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka. Šie V. U. teiginiai prieštarauja teismo nustatytoms bylos aplinkybėms bei teismo sprendime aptartiems įrodymams. Iš jų matyti, kad V. U. , būdamas girtas, atvyko į ligoninę aplankyti draugės, tačiau, negalėdamas pas ją patekti, ėmė įžūliai elgtis – vartojo necenzūrinius žodžius ligoninės slaugytojos J. M. adresu, o pastarajai neįleidus jo į skyrių, išlaužė duris ir taip pateko į ligoninės 3-iąjį skyrių. Atvykus budinčiai gydytojai G. S. , taip pat keikėsi necenzūriniais žodžiais pastarosios adresu, kol buvo sulaikytas policijos pareigūnų. Tokius V. U. veiksmus teismas pagrįstai laikė įžūliais, nes įvykio metu buvo sugadintas ir svetimas turtas. V. U. veiksmai sutrikdė ligoninės darbuotojų darbą, buvo padaryta materialinė žala dėl ligoninės turto – durų ir dviejų durų spynų sugadinimo, budinti gydytoja, ligoninės slaugytojos įspėta apie V. U. įžūlius veiksmus, buvo priversta iškviesti policiją. Esant šioms aplinkybėms nėra pagrindo abejoti, kad minėti V. U. veiksmai demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Vien tai, kad nuteistasis V. U. nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip interpretuodamas byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindamas, nėra pagrindas tenkinti jo apeliacinį skundą. Apelianto teiginiai, kad jis keikėsi „ant savęs“ ir kad minėti jo veiksmai nesutrikdė visuomenės tvarkos, atmestini. Pats nuteistasis apeliaciniame skunde neneigia viešoje vietoje, tai yra ligoninėje, vartojęs necenzūrinius žodžius girdint pašaliniams asmenims, tačiau tvirtina, jog būdamas išgėręs keikėsi „ant savęs“, nes pyko, kad nebuvo įleistas į ligoninės 3-iąjį skyrių, kuriame gydėsi jo draugė. Tačiau šis nuteistojo aiškinimas bylos įrodymais visiškai paneigtas. Tiek kaip liudytojos apklaustos ligoninės darbuotojos J. M. ir G. S. , tiek į įvykio vietą atvykęs policijos pareigūnas R. B. patvirtino, kad V. U. necenzūrinius žodžius vartojo būtent ligoninės darbuotojų, tai yra budinčios slaugytojos J. M. , o vėliau ir budinčios gydytojos G. S. adresu.

Kaip liudytoja apklausta ligoninės slaugytoja J. M. parodė, kad įvykio dieną prie ligoninės 3-iojo skyriaus atėjo nepažįstamas girtas vyriškis, kaip vėliau paaiškėjo,– V. U. , kuris norėjo patekti į skyrių aplankyti savo draugės R. M. , tačiau ji V. U. į skyrių neįleido nurodydama, kad šiame skyriuje gydomi atsparios formos tuberkuliozės ligoniai, todėl pašaliniai asmenys neįleidžiami. Tada V. U. pradėjo ją plūsti necenzūriniais žodžiais, trankyti iš kitos pusės skyriaus duris. Apie tai ji telefonu informavo budinčią gydytoją G. S. , kuri iškvietė policiją, grįžusi pamatė išlaužtas duris, V. U. nebebuvo. Atvykusiems policijos pareigūnams pasakė, kad V. U. greičiausiai pasislėpė skyriaus patalpose. Policijos pareigūnai nuėjo į skyriaus balkoną ir rado ten pasislėpusį V. U. kartu su drauge, ligoninės paciente R. M. . Jiems išėjus iš balkono, atėjo gydytoja G. S. , ir V. U. tiek pastarosios, tiek ir jos (J. M. ) adresu ir toliau vartojo necenzūrinius žodžius. Tada policijos pareigūnai sulaikė V. U. ir išsivežė. (b. l. 62–64). Tas pačias aplinkybes liudytoja J. M. nurodė apklausiama teisminio bylos nagrinėjimo metu (b. l .135).

Analogiškas įvykio aplinkybes nurodė ir kaip liudytoja ikiteisminio tyrimo metu apklausta G. S. . Ji parodė, kad įvykio dieną jai budint ligoninėje paskambino iš ligoninės 3-iojo skyriaus budinti slaugytoja ir pranešė, kad nepažįstamas neblaivus vyriškis, kaip vėliau paaiškėjo, – V. U. , atėjo aplankyti savo draugės, tačiau neįleistas į skyrių, išlaužė skyriaus duris ir įsibrovė į ligoninės patalpas. Atėjusi į skyrių ji pamatė, kad V. U. necenzūriniais žodžiais plūsta slaugytoją J. M. , vėliau V. U. pradėjo keiktis necenzūriniais žodžiais ir jos adresu. Ji nedelsdama iškvietė policijos pareigūnus, kurie netrukus atvykę sulaikė V. U. . (b. l. 59–61).

Liudytojų J. M. ir G. S. parodymus patvirtino ir kaip liudytojas apklaustas policijos pareigūnas R. B. . Jis apklausiamas tyrimo metu parodė, jog įvykio dieną buvo gautas pranešimas, kad Klaipėdos tuberkuliozinės ligoninės patalpose siaučia girtas chuliganas. Nuvykus į ligoninę pamatė išlaužtas 3-iojo skyriaus duris, kurios buvo suskilusios, ir sugadintas durų spynas. Šiame skyriuje sulaikė, kaip vėliau paaiškėjo, V. U. , kuris buvo girtas ir į skyrių pateko išlaužęs duris. Nors V. U. buvo sulaikytas, tačiau ir toliau įžeidinėjo gydytoją G. S. , plūsdamas ją necenzūriniais žodžiais. (b. l. 54–56). Tas pačias aplinkybes liudytojas R. B. nurodė teisminio bylos nagrinėjimo metu (b. l. 135).

Apylinkės teismas pagrįstai rėmėsi ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu liudytojų J. M. , R. B. bei ikiteisminio tyrimo metu liudytojos G. S. duotais parodymais, kurie yra nuoseklūs ir atitinka byloje nustatytas įvykio aplinkybes, o apelianto skundo teiginys, kad jis keikėsi „ant savęs“, yra deklaratyvus ir niekuo nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, išsiaiškinęs ir nustatęs faktines įvykio aplinkybes, kvalifikuodamas nuteistojo V. U. veiką kaip viešosios tvarkos pažeidimą, baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai.

Apeliacinio skundo motyvas, kad nebuvo apklausti visi liudytojai taip pat deklaratyvus, nes jis nenurodo kokie jo manymu liudytojai turėjo būti apklausti.

Nuteistasis skunde taip pat teigia, kad teismas paskyrė jam per griežtą bausmę, be to, be pagrindo pripažino jį itin pavojingu visuomenei recidyvistu. Tačiau ir su šiais apelianto skundo teiginiais sutikti negalima.

Paskirdamas bausmę V. U. pirmosios instancijos teismas vadovavosi BK 54 straipsnio 1, 2 dalimis ir nuosprendyje nurodė, kad V. U. padarė vieną tyčinį nusikaltimą, kuris priskiriamas nesunkių nusikaltimų kategorijai, jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio, kad nėra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nusikalstama veika padarytos žalos neatlygino, charakterizuojamas neigiamai, daug kartų teistas, nusikalstamą veiką įvykdė kitą dieną po to, kai buvo paleistas iš laisvės atėmimo vietos. Kadangi apeliantas padarė naują tyčinį nusikaltimą esant neišnykusiam ir nepanaikintam teistumui, todėl jis pagal BK 27 straipsnį laikytinas recidyvistu.

Pagal BK 27 straipsnio 1 dalį nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymo nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Toks asmuo yra recidyvistas. Kaip minėta, nuteistasis V. U. anksčiau šešis kartus teistas už tyčinių nusikaltimų padarymą. Teistumas jam nėra išnykęs ir nepanaikintas įstatymo nustatyta tvarka. Teistumo laikotarpiu apeliantas padarė naują tyčinį nusikaltimą, todėl teismas, priešingai nei tvirtina apeliantas, pagrįstai konstatavo, kad jis pagal BK 27 straipsnį yra recidyvistas. Recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę (BK 56 straipsnio 1 dalis), todėl apeliantui tinkamai parinkta laisvės atėmimo bausmės rūšis, nes kitų bausmių nepakanka jo nusikalstamiems polinkiams pakeisti. Nors BK 284 straipsnio 1 dalies, sankcija, be laisvės atėmimo bausmės, numato ir kitas alternatyvias bausmių rūšis, bet pagal BK 56 straipsnio 1 dalį teismas recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą, kaip minėta, paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. Skirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę recidyvistui teismas gali tik išimtiniais atvejais, esant tam pakankamų motyvų. Aptartų duomenų visuma rodo, kad apeliantas linkęs nusikalsti, ir yra pagrindas manyti, jog kitos rūšies bausmės nepakanka jos nusikalstamiems polinkiams pakeisti. Įvertinęs BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytų aplinkybių reikšmę, teismas V. U. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį paskyrė laisvės atėmimo bausmę, kuri savo dydžiu yra mažesnė negu straipsnio sankcijoje numatytas laivės atėmimo bausmės vidurkis. Pirmosios instancijos teismas, paskirdamas bausmę, nepažeidė BK 54 straipsnio reikalavimų, paskyrė teisingą bausmę, kuri nėra aiškiai per griežta, atitinka bausmės paskirtį, todėl nešvelnintina. Skirtingai nei teigia apeliantas, apylinkės teismas nuosprendyje nenurodė, kad V. U. yra itin pavojingas visuomenei recidyvistas.

Nors apeliantas teigia, kad jis išlauždamas ligoninės 3-iojo skyriaus duris negalėjo sulaužyti dviejų durų spynų, tačiau iš byloje esančio Klaipėdos tuberkuliozės ligoninės pareiškimo (b. l. 31) matyti, kad V. U. , išlauždamas užrakintas ligoninės 3-iojo skyriaus duris, išlaužė durų papildomą dalį bei nepataisomai sugadino dvi durų spynas, dėl to ligoninei buvo padaryta 200 Lt žala. Taigi akivaizdu, kad apeliantas išlaužė dvi durų spynas, tačiau ši aplinkybė nėra esminė, nes apeliantas neginčija priteisto civilinio ieškinio dydžio.

Teisėjų kolegija pažymi, kad apylinkės teismas pripažino V. U. atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai neabejotinai įtakojo nusikalstamos veikos padarymą, ir į tai pagrįstai atsižvelgė skirdamas bausmę, tačiau vėliau padarė rašymo apsirikimo klaidą nurodydamas: „atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra tai, kad V. U. kaltę pripažino“. Tačiau ši klaida neturėjo įtakos paskiriant apeliantui bausmę, todėl nelaikytina esmine.

Bylą nagrinėdamas apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, bei patikrina, ar nėra padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį apelianto apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo V. U. apeliacinį skundą atmesti.