Alytaus apylinkės teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Lazdijų rajono apylinkės teismo teisėjas Ramūnas Šarka, sekretoriaujant Joanai Kardokienei, dalyvaujant pareiškėjai E. Z. S. ir jos atstovei advokatei Jurgitai Spaičienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs civilinę bylą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir praleisto termino atnaujinimo pagal pareiškėjos E. Z. S. pareiškimą suinteresuotiems asmenims A. R., D. R., I. P., T. N. Ž., A. R., G. H. ir Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1) nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjos tėvas R. V., V. (g. 1906) po savo tėvo R. V., T. mirties 1938 m. iki 1940 m. liepos 22 d. priėmė palikimą faktiškai turtą valdydamas ir nuosavybės teise valdė 0,81 ha tėvui iki mirties priklausiusios žemės Seinų apskr., (duomenys neskelbtini);

2) pripažinti, jog pareiškėjos E. Z. S. (buv. R.) 1991 m. rugsėjo 4 d. prašymu (su vėlesniais papildymais ir pakeitimais), pateiktu valstybės institucijoms, siekiama atkurti nuosavybės teises į žemę, iki 1940 m. liepos 22 d. visuotinio žemės nacionalizavimo priklausiusią pareiškėjos tėvui R. V. , V. (g. 1906 m.);

3) atnaujinti terminą dokumentams pateikti.

Pareiškėja pareiškime nurodo ir teismo posėdžio metu paaiškino, kad jai jau yra atkurtos nuosavybės teisės į jos tėvo V. R. žemę, tačiau nėra užbaigtos procedūros, susijusios su nuosavybės teisų atkūrimu į senelio V. R. iki 1938 m. turėtą žemę, kurią po jo mirties paveldėjo ir valdė pareiškėjos tėvas V. R.. Pareiškėjos senelis V. (kai kur dokumentuose V.) R., T., pareiškėjos tėvas V. R. ir tėvo brolis (pareiškėjos dėdė) V. R. turėjo 16,53 ha žemės (duomenys neskelbtini) kaime. Ši žemės buvo vienoje vietoje ir viename plote tik pareiškėjos seneliui V. R. priklausė 0,81 ha žemės, dėdei V. R. – 3,83 ha, o tėvui V. R. – 11,89 ha. Senelis V. R. mirė (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) kaime būdamas 84 metų amžiaus. Po jo mirties liko jo žmona V. P. ir vaikai E., A., B., Z., V., V., V. ir A.. Senelio dukros tuo metu jau gyveno atskirai, buvo ištekėjusios, gavusios kraičio ir senelio žemės nepaveldėjo. Senelio sūnus B. buvo gavęs žemės dar iki senelio mirties po savo vedybų ir gyveno atskirai. Senelio sūnus V. buvo mokytojas, savo šeimos neturėjo, sirgo epilepsija ir juo pačiu rūpinosi pareiškėjos tėvas. Todėl pareiškėjos dėdė V. R. savo tėvo (pareiškėjos senelio) V. R., T. žemės nepaveldėjo, jos nedirbo ir neprižiūrėjo. Senelio žmona jo žemės taip pat nedirbo ir nepaveldėjo, nes buvo sena ir ligota. Vienintelis, kuris galėjo perimti dirbti senelio žemę ir tą padarė buvo pareiškėjos tėvas V. R., nes senelio žemė buvo toje pačioje vietoje kartu su jo žeme, jie gyveno vienuose senelio namuose. Pareiškėjos tėvas toliau valdė senelio žemę po šio mirties, prižiūrėjo ją, vedė ūkį, todėl iki žemės nacionalizacijos 0,81 ha žemės savininku po senelio mirties buvo pareiškėjos tėvas V. R., kuris mirė 1946 m. Pareiškėja 1991-09-04 Kapčiamiesčio agrarinės reformos tarnybai pateikė prašymą atkurti nuosavybė teises į jos tėvo žemę. Tuo metu ji nežinojo, kad ta žemė priklausė dar ir seneliui bei dėdei. Rašydama prašymą ji norėjo atgauti ir savo tėvo žemę, ir senelio žemę, kurią jos tėvas iš senelio paveldėjo. Prašyme žemės savininkus nurodė taip, kaip jai patarė tarnybos darbuotojos. Tuo metu nebuvo tiksliai žinoma kiek žemės ir kokiu pagrindu valdė pareiškėjos tėvas ir tik 2016 m. vasario mėn. paaiškėjo, kad trūksta duomenų apie tai, kas valdė 0,81 ha žemės plotą po pareiškėjos senelio V. R., T. mirties 1938 m. iki 1940-07-22. Kadangi nuosavybės teisių atkūrimo procesas užsitęsė daugiau kaip 24 metus, o apie trūkstamus dokumentus pareiškėja sužinojo tik 2016 m. vasario mėnesį, tai prašo atnaujinti terminą teismo sprendimui, kaip naujam dokumentui, pateikti. Taip pat prašo pripažinti, kad 1991 m. rugsėjo mėn. 4 d. jos prašymas pateiktas siekiant atkurti nuosavybės teises į žemę, iki 1940 m. liepos 22 d. visuotinio žemės nacionalizavimo priklausiusią jos tėvui R. V., V. (g. 1906 m.)

Suinteresuotas asmuo A. R. atsiliepime į pareiškėjos pareiškimą nurodė, kad sutinka su E. Z. S. reikalavimais ir patvirtino, kad po jų senelio V. R., T. mirties 1938 m., jam priklausiusią 0,81 ha žemę valdė ir naudojo jų tėvas V. R., nes senelė V. buvo senyvo amžiaus ir ligota, o kitas V. R., T. sūnus V. R. sirgo epilepsija. A. R. nesutinka tik su tuo, kad nuosavybės teisės į 0,81 ha žemės, kurią nacionalizacijos metu valdė jų tėvas V. R., būtų atkurtos vienai pareiškėjai, o ne visiems įpėdiniams, kurie nurodyti 1991-09-04 prašyme dėl nuosavybės teisių atkūrimo (2 t., b. l. 109-111).

Suinteresuotas asmuo T. N. Ž. atsiliepime į pareiškėjos pareiškimą nurodė, kad sutinka su jos reikalavimais, nes 0,81 ha žemės (duomenys neskelbtini) kaime 1940-07-22 valdė V. R. (2 t., b. l. 120).

Kiti suinteresuoti asmenys atsiliepimų nepateikė, pareiškėjos reikalavimų neginčijo ir įrodymų, paneigiančių pareiškėjos nurodytas ir suinteresuotų asmenų A. R. bei T. N. Ž. patvirtintas aplinkybes, nepateikė.

Pareiškimas tenkintinas.

Dėl juridinę reikšmė turinčio fakto nustatymo

Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos pateiktoje nuosavybės teisių atkūrimo byloje esantys sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo patvirtina, kad pareiškėjai ir kitiems pretendentams (A. R., D. R., I. P., T. N. Ž., G. A. R.) jau yra atkurtos nuosavybės teisės į jų tėvo V. R. turėtą 11,89 ha žemės Lazdijų r. sav. (duomenys neskelbtini) kaime (1 t., b. l. 41-46, 91).

Tęsiant nuosavybės teisių atkūrimo procedūras, Nacionalinė žemės tarnyba 2016-02-15 raštu Nr. 4SD-3.14 – (14.4.104.) pareiškėjai nurodė, jog R. V., T. mirė 1938 m., todėl žemės nacionalizacijos metu (1940 m. liepos 22 d.) R. V., T. negalėjo būti žemės, kurią pretenduoja susigrąžinti natūra pretendentė kaip V. R. įpėdinė, savininku. Tarnyba pažymėjo, kad dokumentų, patvirtinančių, kad žemę valdė R. V., T. palikuonys, nėra ir dėl to reikalinga kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo (1 t., b. l. 20-21).

Iš byloje esančios 2005-03-15 Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymos Nr. R4-10/3 apie nuosavybę matyti, kad Žemės tvarkymo departamento archyviniame fonde, Seinų apskr., (duomenys neskelbtini) kaimo išskirstymo viensėdžiais byloje, Žemės tvarkymo projekto pateikimo 1931-04-02 protokole įrašyti žemės savininkai: 1) R. V. T. turėjęs 58 a naudingos, 2 a nenaudingos, 21 a naudingos žemės; 2) R. V. V., iki gyvos galvos valdo R. V., T. ir R. V., turėję 1,76 ha naudingos, 5 a nenaudingos, 1 ha 91 a naudingos, 10 a naudingos, 1 a nenaudingos žemės; 3) R. V., iki gyvos galvos valdo R. V., T. ir R. V., turėję 2 ha 85 a naudingos, 8 a nenaudingos, 3 ha 13 a naudingos, 3 a nenaudingos, 11 a naudingos, 1 a nenaudingos, 5 ha 68 a naudingos žemės. Toje pačioje pažymoje nurodyta, kad 1935-03-29 patvirtintame (duomenys neskelbtini) seniūnijos mokesniais apdėjimo reikalu rūšimis paskirstytų žemių sąraše įrašyti savininkai “R.: V. T., V. V. ir V.”, (duomenys neskelbtini) kaime turėję 16,53 ha žemės (1 t., b. l. 14-15, 95).

Lietuvos valstybinio archyvo 1993-05-26 pažymėjime Nr. 565-R nurodyta, kad Žemės tvarkymo departamento archyviniame fonde, Seinų apskrities Kapčiamiesčio valsčiaus (duomenys neskelbtini) kaimo žemės vienkiemiais išskirstymo plano nuorašo, patvirtinto 1932-04-09, eksplikacijoje įrašyti žemės savininkai: R. V., iki gyvos galvos valdo R. V., T. ir R. V., turėję 11,89 ha žemės (1 t., b. l. 98).

Lietuvos valstybės archyvo 2005-03-08 pažyma Nr. (P1-2842) P2-2435 patvirtina, kad Kapčiamiesčio Romos katalikų bažnyčios archyviniame fonde, mirties aktų įrašų knygoje, yra įrašas, jog V. R. T. mirė (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) kaime, būdamas 84 metų amžiaus ir paliko žmoną V. P., vaikus: E., A., B., Z., V., V., V., A. (1 t., b . l. 5).

Su 2005-03-15 Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažyma Nr. R4-10/3 pateiktas 1927 m. Seinų apskr. naujokų šaukimo komisijos Priėmimo formuliaras Nr. 15 patvirtina, kad V. R. V., gimęs (duomenys neskelbtini), gyveno (duomenys neskelbtini) kaime su tėvu V. 72 m., ir motina V. 57 m., turėjo brolius ir seseris: B., V., Z., V., A., E., A. (1 t., b . l. 18-19, 95-96).

Šie archyvuose esantys įrodymai patvirtina, kad 1931-1932 metais pareiškėjos tėvas V. R. Seinų apskrityje Kapčiamiesčio valsčiuje (duomenys neskelbtini) kaime nuosavybės teise turėjo 11,89 ha žemės, jo brolis V. R. V. - 3,83 ha žemės, o jų tėvas V. R. T. - 0,81 ha žemės. Visi šie savininkai vėlesnių metų dokumente, t. y. 1935-03-29 (duomenys neskelbtini) seniūnijos mokesniais apdėjimo reikalu rūšimis paskirstytų žemių sąraše, buvo įrašyti kaip savininkai, kurie (duomenys neskelbtini) kaime turėjo tą patį kiekį - 16,53 ha žemės. Šis bendras plotas atitinka 1931-1932 metais turėtas kiekvieno iš jų dalis, todėl šie archyviniai dokumentai patvirtina, kad visų trijų savininkų turėtas žemės plotas nesikeitė ir leidžia spręsti, kad pareiškėjos nurodomos aplinkybė apie tai, kiek žemės turėjo jos senelis savo mirties metu, yra teisingos. Pažymėtina, kad visą šią žemę pagal minėtus archyvinius dokumentus iki gyvos galvos valdyti turėjo teisę V. R., T., tačiau savininku jis buvo tik 0,81 ha jam priklausiusios dalies. Tai patvirtina pareiškėjos paaiškinimus, kad visa žemė buvo vienoje vietoje, viename plote ir ją valdyti iki savo mirties turėjo teisę senelis, tačiau jis buvo žemę padalijęs savo vaikams minėtomis dalimis, o pats nuosavybės teise mirties metu turėjo 0,81 ha žemės. Todėl teismas konstatuoja, kad po V. R., T. mirties liko jo palikimas - 0,81 ha žemės (duomenys neskelbtini) kaime.

Kaip matyti ir iš šios bylos, ir iš nuosavybės teisių atkūrimo bylos medžiagos, ginčo tarp pareiškėjos ir kitų suinteresuotų asmenų dėl to, kad pareiškėjos senelis V. R., T. mirties metu 1938 metais turėjo 0,81 ha žemės nėra. Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos trūksta tik duomenų apie tai, kas valdė šią žemę po 1938 m. iki žemės nacionalizacijos, nes atkuriant nuosavybės teisės tūri būti nustatytas žemės savininkas, iš kurio žemės buvo nacionalizuota. Todėl šio fakto nustatymas sukels teisines pasekmes, t. y. gavus teismo sprendimą kaip naują dokumentą, patvirtinantį nuosavybės teises žemės nacionalizacijos metu, leis toliau spręsti nuosavybės teisių atkūrimo procesą į 0,81 ha žemės (duomenys neskelbtini) kaime.

Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises, be kitų, pateikiami ir nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai. Šio įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kokiais dokumentais gali būti patvirtintos nuosavybės teisės, o 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad piliečiai, kurių dokumentai, patvirtinantys nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, neišliko, turi teisę dėl nuosavybės teisių nustatymo kreiptis į teismą Civilinio proceso kodekso (toliau CPK) nustatyta tvarka.

Teismas, be kitų juridinių faktų, nagrinėja ir bylas dėl žemės valdymo nuosavybės teise juridinio fakto nustatymo (CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Teismų praktikoje pažymėta, kad Liaudies Seimui 1940 m. liepos 22 d. priėmus deklaraciją, įvyko žemės nacionalizacija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. rugsėjo 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-783/2002, 2004 m. lapkričio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-596/2004). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 1999 m. kovo 10 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-4/1999, suformulavo teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę, kad aplinkybė, kas buvo pagal TSRS (LTSR) įstatymus nacionalizuoto ar kitaip nusavinto turto savininkas, turi būti nustatoma pagal iki žemės nacionalizacijos atitinkamoje Lietuvos Respublikos teritorijos dalyje galiojusius teisės aktus. Savininko nuosavybės teisė buvo pažeista, kai jam nuosavybės teise priklausęs turtas buvo pagal TSRS (LTSR) įstatymus nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas. Dėl to nustatant, kurio asmens teisės buvo pažeistos ir kuris asmuo piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymų prasme yra turto savininkas, būtina nustatyti, kas buvo nacionalizuoto ar kitaip neteisėtai nusavinto turto nuosavybės teise subjektas to turto nacionalizavimo ar kitokio nusavinimo momentu. Atitinkamai po to nustatoma, kokiems asmenims priklauso teisės į nuosavybės teisių atkūrimą buvusio turto savininko mirties atveju.

Seinų apskrities Kapčiamiesčio valsčiaus (duomenys neskelbtini) kaime, kur pareiškėjos senelis V. R., T. nuosavybės teise 1938 metais turėjo 0,81 ha žemės, t. y. Užnemunėje, privačius civilinius įstatymus buvo priimta vadinti Napoleono kodeksu. Užnemunėje iki 1940 m. liepos 22 d. veikė šie civiliniai įstatymai: 1825 m. Civilinis kodeksas, kuris apėmė metrikaciją, šeimos teisę, globą ir rūpybą; 1836 metų Įstatymas apie santuoką; Civilinis Napoleono kodeksas, tai yra jo antroji ir trečioji knygos, reguliuojančios turto santykius (nuosavybę, įpėdinystę su turtu) ir Ipotekos Įstatai.

Pagal Napoleono kodekso 711 straipsnį nuosavybė galėjo būti įgyjama paveldėjimu, dovanojimu ar testamentu, sutartimi, priaugimu, senėjimu, sujungimu į vieną. Prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jos tėvas V. R. 1940 m. liepos 22 d. visuotinio žemės nacionalizavimo metu nuosavybės teise valdė 0,81 ha žemės (duomenys neskelbtini) kaime, pareiškėja turėjo įrodyti, jog po savo tėvo V. (Vincento) R., T. mirties šį žemės sklypą pareiškėjos tėvas V. R. įgijo vienu iš numatytų būdų - paveldėjimu pagal įstatymą.

Paveldėjimo santykius reglamentavo Napoleono Kodekso Trečiosios knygos Pirmojo titulo Pirmojo skyriaus 718-814 straipsniai, kurie numatė, kad palikimas priimamas tam tikrais aktyviais veiksmais, kurie byloja apie įpėdinio ketinimą priimti palikimą arba nebyliais palikimo priėmimo veiksmais (paveldėtojas atlieka veiksmus, patvirtinančius jo ketinimą priimti palikimą – tai yra faktiškai priimdamas palikimą asmuo turi ir toliau gyventi ūkyje, prižiūrėti ūkį, dirbti žemę ar mokėti mokesčius).

Napoleono kodekso 723 straipsnis nustatė tokią įpėdinių eilę: teisėti įpėdiniai, jų nesant, vaikai ne iš santuokos; paskui – sutuoktinis ir valstybė. Tais atvejais, kai tarp sutuoktinių nebuvo sudaryta priešvedybinė sutartis, sutuoktinių paveldėjimo klausimus Civilinio kodekso 231-235 straipsniai, Napoleono kodekso 767-773 straipsniai nustatė taip: kai lieka teisėti vaikai, tai kitas sutuoktinis (vyras ar žmona) paveldi ne nuosavybėn, bet tik iki gyvos galvos valdyti tiek, kiek gauna kiekvienas vaikas. Nustatant jų dalis, tėvas ar motina laikomi vienu vaiku ir priskaitomi prie vaikų skaičiaus. Sutuoktinis gaudavo vieną ketvirtąją palikimo dalį nuosavybėn, tik tuo atveju, kai nelikdavo vaikų, o yra mirusiojo giminaičių iki ketvirto laipsnio. Tais atvejais, jei likdavo giminaičiai tolimesnių laipsnių, tai vietoje ketvirtosios dalies nuosavybėn gaudavo pusę palikimo. Tik nelikus giminaičių, turinčių teisę paveldėti, sutuoktinio nuosavybėn pereidavo visas turtas, tačiau šiuo atveju sutuoktinis turėdavo prašyti teismą įvesti į turto valdymą. Ši Napoleono kodekso nuostata nesikeitė iki visuotinės žemės nacionalizacijos. Pagal Napoleono kodekso 778 straipsnį palikimo priėmimas galėjo būti atliktas oficialiu raštu arba faktiniu palikimo priėmimu, kuris numatė, kad palikimas priimamas tam tikrais nebyliais, bet aktyviais veiksmais, kurie byloja apie įpėdinio ketinimą priimti palikimą (paveldėtojas atlieka veiksmus, patvirtinančius jo ketinimą priimti palikimą).

Pareiškėja teismo posėdyje paaiškino, kad jos tėvas V. R. visą laiką gyveno su savo tėvu (pareiškėjos seneliu) vienuose namuose, jiems priklausančios žemės dalys buvo toje pačioje vietoje, o po senelio mirties jo žemės nebuvo galimybės niekam kitam prižiūrėti ir valdyti, išskyrus pareiškėjos tėvą V. R., nes šis turėjo daugiausiai žemės toje pačioje vietoje, kur buvo ir senelio žemė, ir likęs gyventi tuose pačiuose namuose, kur gyveno senelis, visą šią žemę vienintelis dirbo, prižiūrėjo bei valdė. Senelio dukros buvo gavę kraičio ir gyveno atskirai, sūnus B. buvo gavęs žemės dar anksčiau, o sūnus V. R. buvo mokytojas, sirgo ir juo pačiu rūpinosi pareiškėjos tėvas. Šias aplinkybes iš dalies patvirtina minėti archyviniai dokumentai apie R. turėtą žemės kiekį ir kiekvieno iš jų dalis, jas patvirtino ir atsiliepimus pateikę suinteresuoti asmenys.

Vertinant pareiškėjos paaiškinimų įrodomąją reikšmė ir patikimumą, teismas atsižvelgia į tai, kad civilinėje byloje nėra pateiktų jokių įrodymų, kurie prieštarautų ar paneigtų pareiškėjos nurodomas aplinkybes. Remiantis CPK 178 straipsniu, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, o teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 str. 1 d.). Vertinant įrodymus, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pripažinta, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu (tikimybių balansu). Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai labiau leidžia daryti išvadą, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo.

Šioje byloje ištirti įrodymai ir nustatytos aplinkybės leidžia teismui tikėti pareiškėjos paaiškinimais, kuriems pagrįsti ji pateikė archyvinių dokumentų, ir kuriuos patvirtino atsiliepimus pateikę suinteresuoti asmenys, nes jokių įrodymų, leidžiančių abejoti pareiškėjos paaiškinimais ir byloje esančiais rašytiniais dokumentais, nėra.

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes teismas pripažįsta įrodytu faktą, kad pareiškėjos tėvas 0,81 ha žemės paveldėjo iš savo tėvo ir valdė ją žemės nacionalizacijos metu.

Dėl termino pateikti nuosavybės teisę įrodantį dokumentą atnaujinimo

Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus iki 2003 m. gruodžio 31 d. turi pateikti šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytoms institucijoms. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.

Iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos pateiktos nuosavybės teisių atkūrimo bylos ir pareiškėjos pateikto prašymo grąžinti žemę matyti, kad pareiškėja 1991 m. rugsėjo 4 d. prašymu kreipėsi į Lazdijų rajono Kapčiamiesčio apylinkės agrarinės reformos tarnybą, prašydama R. V., V. vardu nustatyti jo turėtą žemę Seinų apskrityje, Kapčiamiesčio valsčiuje, (duomenys neskelbtini) kaime (1 t. b. l. 16-17). Tuo metu pareiškėja tiksliai nežinojo kiek tiksliai žemės ir kokiu pagrindu jos tėvas V. R. valdė nacionalizacijos metu, nes archyviniai dokumentai buvo pradėti rinkti tik po prašymo pateikimo. Priėmusi pareiškėjos prašymą valstybė pradėjo nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesą ir jau atkūrė nuosavybės teises į pareiškėjos tėvui priklausiusią 11,89 ha žemės dalį, dėl kurios savininko žemės nacionalizacijos metu neaiškumo nekilo (1 t. b. l. 91-92). Atsižvelgiant į šias aplinkybes teismas sprendžia, kad pareiškėja, kuri paduodama prašymą atkurti nuosavybės teises prašė R. V., V. vardu nustatyti visą jo turėtą žemę, turėjo pagrįstą ir teisėtą lūkestį manyti, kad jai bus atkurtos nuosavybės teisės į visą jos tėvui priklausiusį išlikusį nekilnojamąjį turtą. Aplinkybė, kad nepakanka dokumentų apie tai, kas valdė nuosavybės teise 0,81 ha žemės dalį (duomenys neskelbtini) kaime po pareiškėjos senelio V. R., T. mirties iki visuotinės žemės nacionalizacijos 1940-07-22, pareiškėjai paaiškėjo tik iš minėto Nacionalinės žemės tarnybos 2016-02-15 rašto Nr. 4SD-3.14 – (14.4.104.), kuriame buvo nurodyta, jog šios žemės savininkas žemės nacionalizacijos metu, iš turimų dokumentų, neaiškus. Taigi, Nacionalinė žemės tarnyba tik po daugiau nei 24 metų nuo pradinio prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikimo, informavo pareiškėją, kad ji turi pateikti papildomus dokumentus, patvirtinančius nuosavybės teises. Todėl teismas pripažįsta, kad iki šio 2016-02-15 pasiūlymo pareiškėja pagrįstai tikėjo, kad jos pateikti dokumentai yra pakankami, nes buvo pradėta nuosavybės teisių atkūrimo procedūra ir į dalį žemės nuosavybės teisės jau atkurtos, o anksčiau apie trūkstamus dokumentus jos niekas neinformavo.

Atsižvelgiant į tai, teismas konstatuoja, kad pareiškėja dėl objektyvių priežasčių, t. y. tik 2016-02-15 nustačius, jog byloje nėra pakankamai įrodymų dėl nuosavybės teisių į 0,81 ha žemės atkūrimo, negalėjo pateikti tokių įrodymų iki Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme nustatyto termino, t. y. iki 2003 m. gruodžio 31 d. Spręsdamas dėl termino atnaujinimo, teismas atsižvelgia ir į tai, kad pareiškėja pakankamai operatyviai kreipėsi į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir termino atnaujinimo, kai tik buvo informuota apie trūkstamus dokumentus.

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes ir terminų atnaujinimo teisinį reglamentavimą, teismas sprendžia, kad pareiškėja terminą pateikti nuosavybės teisę įrodančius dokumentus praleido dėl svarbių ir ne nuo jos priklausančių priežasčių, todėl terminas atnaujintinas (CPK 442 straipsnio 13 punktas), kadangi teismo sprendimas, nustatantis valdymo nuosavybės teise faktą, yra naujas dokumentas, kuriam pateikti terminas yra praleistas (Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalis).

Dėl paduoto prašymo užskaitymo

Pareiškėja prašo pripažinti, jog jos 1991 m. rugsėjo 4 d. prašymu siekiama atkurti nuosavybės teises į žemę, iki 1940 m. liepos 22 d. visuotinio žemės nacionalizavimo priklausiusią tėvui R. V., V. (g. 1906 m.), nes būtų nesąžininga ir neprotinga neišspręsti paties pareiškimo užskaitymo klausimo, kuris vėliau galimai trukdytų sklandžiai tęsti nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą.

Sprendžiant šį reikalavimą pažymėtina, kad E. Z. S. 1991 m. rugsėjo 4 d. prašymo grąžinti žemę, pateikto Lazdijų rajono Kapčiamiesčio apylinkės agrarinės reformos tarnybai, 1 punkte prašoma R. V., V. vardu nustatyti jo turėtos žemės plotą, 2 punkte nurodoma, kad ši žemė buvo Seinų apskrityje, (duomenys neskelbtini) kaime, o 3 punkte nurodyta, kad žemė buvo įsigyta kaip tėvo, R. V. palikimas (1 t. b. l. 16-17). Toks prašymo turinys iš tiesų patvirtina pareiškėjos prašomą nustatyti faktą, kad 1991 m. rugsėjo 4 d. prašymu ji siekia atkurti nuosavybės teises į tėvui R. V., V. (g. 1906 m.) priklausiusią žemę. Nuosekliai ir sistemiškai skaitant ir aiškinant 1991-09-04 prašymo turinį, akivaizdu, jog prašoma nustatyti R. V., V. vardu turėtos žemės plotą (1 punktas), o R. V. nurodomas tik kaip buvęs savininkas, iš kurio žemė buvo įsigyta paveldėjimo būdu (3 punktas). Pažymėtina, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2016-02-15 rašto Nr. 4SD-3.14 – (14.4.104.) turinys (1 t., b. l. 20-21) ir visa nuosavybės teisių atkūrimo byla (1 t., 36-145 – 2 t., 2-108) rodo, jog ši institucija niekada ir neabejojo, kad E. Z. S. 1991 m. rugsėjo 4 d. prašymas grąžinti žemę paduotas siekiant atkurti nuosavybės teises į jos tėvo V. R. žemę. Neaiškumas kilo tik dėl V. R. turėto žemės ploto, nes šiai institucijai trūko duomenų apie tai, kas buvo 0,81 ha žemės (duomenys neskelbtini) kaime savininku žemės nacionalizacijos metu, kadangi paskutinis archyviniuose dokumentuose nurodomas 0,81 ha ploto savininkas V. R., T. mirė dar 1938 metais. Tačiau tai, kad 1991 m. rugsėjo 4 d. pareiškėjos prašymas grąžinti žemę nėra visiškai aiškus pačiai pareiškėjai matosi iš jos 2016-02-01 prašymo Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, nes ji prašė atkurti nuosavybė teises į seneliui V. R., T. priklausančią žemę, 0,81 ha, esančią (duomenys neskelbtini) kaime Lazdijų rajone (1 t., b. l. 7-8). Būtent atsakydama į šį pareiškėjos prašymą Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos informavo E. Z. S., kad 0,81 ha žemės savininku žemės nacionalizacijos metu jos senelis nebuvo, nes mirė dar iki to. Todėl siekiant užkirsti kelią skirtingam pareiškėjos E. Z. S. 1991 m. rugsėjo 4 d. prašymo traktavimui tolesniame nuosavybės teisių atkūrimo procese, ir siekiant užtikrinti sklandų bei greitesnį nuosavybės teisių atkūrimą, kuris ir taip ilgai užsitęsė, teismas sutinka, jog būtų nesąžininga ir neprotinga nepripažinti pateikto prašymo grąžinti žemę kaip prašymo, kuriuo siekiama atkurti nuosavybės teises į žemę, kurią iki 1940 m. liepos 22 d. visuotinio žemės nacionalizavimo nuosavybės teise valdė pareiškėjos tėvas R. V., V. (Civilinio kodekso 1.5 straipsnio 4 dalis, 1.138 straipsnio 1 punktas). Teismas, įvertinęs pareiškėjos E. Z. S. teisėtus lūkesčius atgauti savo tėvo žemę, ir tai, kad pareiškėja prašyme buvo nurodžiusi tiek savo tėvą, kaip žemės savininką, tiek senelį, kaip ankstesnį savininką, po kurio mirties žemę paveldėjo jos tėvas, atsižvelgdamas į tai, kad tik šiuo teismo sprendimu yra nustatomas juridinę reikšmę turintis faktas, patvirtinantis kas buvo 0,81 ha žemės savininku nacionalizacijos metu, pareiškėjos prašymą tenkina ir pripažįsta, jog 1991 m. rugsėjo 4 d. prašymu pareiškėja siekia atkurti nuosavybės teises į žemę, iki 1940 m. liepos 22 d. visuotinio žemės nacionalizavimo priklausiusią tėvui R. V., V. (Civilinio kodekso 1.138 straipsnio 1 punktas).

Suinteresuoto asmens A. R. atsiliepime nurodytas nesutikimas, kad nuosavybės teisės į 0,81 ha žemės, kurią nacionalizacijos metu valdė jų tėvas V. R., būtų atkurtos vienai pareiškėjai nesusijęs su šioje byloje nagrinėjamais pareiškėjos reikalavimais, nes šioje byloje nesprendžiama kuriems pretendentams bus atkurtos nuosavybės teisės į 0,81 ha, žemę, esančią (duomenys neskelbtini) kaime Lazdijų rajone. Šioje byloje sprendžiami tik reikalavimai, kurių patenkinimas sudarys prielaidas tęsti nuosavybės teisių atkūrimo procesą, kuris toliau negali vykti dėl trūkstamų dokumentų. Tuo tarpu sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 0,81 ha žemę bus priimamai jau po šio teismo sprendimo įsiteisėjimo įstatymų nustatyta tvarka.

Bylinėjimosi išlaidos valstybei, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, kurios sudaro 7,84 Eur, priteistinos iš pareiškėjos E. Z. S., kadangi ji nėra atleista nuo tokių išlaidų (CPK 96 straipsnio 1 dalis).

Vadovaudamasis CPK 259, 263-270 straipsniais, 442-448 straipsniais, 576-578 straipsniais, teisėjas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškimą tenkinti.

Nuosavybės teisių atkūrimo tikslu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad R. V., V. (gim. 1906), po savo tėvo R. V., T. mirties (duomenys neskelbtini) priėmė R. V., T. palikimą faktiškai turtą valdydamas ir iki 1940 m. liepos 22 d. nuosavybės teise valdė 0,81 ha tėvui iki mirties priklausiusios žemės Seinų apskrities (duomenys neskelbtini) kaime.

Atnaujinti E. Z. S. terminą pateikti nuosavybės teises į R. V., V. (gim. 1906) žemę patvirtinančius dokumentus.

Pripažinti, kad pareiškėjos E. Z. S. 1991 m. rugsėjo 4 d. prašymu, pateiktu valstybės institucijoms, siekiama atkurti nuosavybės teises į žemę, iki 1940 m. liepos 22 d. visuotinio žemės nacionalizavimo priklausiusią pareiškėjos tėvui R. V., V. (gim. 1906 m.).

Priteisti iš E. Z. S. 7,84 Eur (septynis eurus 84 centus) bylinėjimosi išlaidų valstybei, sumokant jas į Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300 AB „Swedbank“, arba Nr. LT12 2140 0300 0268 0220 Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriuje, arba Nr. LT74 7400 0000 0872 3870 Danske Bank A/S Lietuvos filiale, arba Nr. LT74 4010 0510 0132 4763 AB DNB banke, arba Nr. LT78 7290 0000 0013 0151, AB „Citadele“ banke, arba Nr. LT05 7044 0600 0788 7175 AB SEB banke, arba Nr. LT32 7180 0000 0014 1038 AB Šiaulių banke, arba Nr. LT42 7230 0000 0012 0025 UAB Medicinos banke, įmokos kodas – 5660. Jas galima sumokėti bet kuria­me banke, Lietuvos pašto skyriuje ar „Perlo“ terminale.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui, skundą paduodant per Lazdijų rajono apylinkės teismą.