- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-02-22
- Bylos Nr.
- 1A-198-319/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-24437-2017-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Rimas Švirinas, Algirdas Jaliniauskas, Jurgis Kiškis
- Nuteistasis
- J. S.
- Kategorijos
- 1.1.10.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko, Jurgio Kiškio ir Rimo Švirino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (iki 2017 m. gruodžio 31 d. – Kauno apylinkės teismas) 2017 m. lapkričio 29 d. nuosprendžio, kuriuo J. S. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 straipsnio 1 dalyje, 178 straipsnio 2 dalyje, 201 straipsnio 1 dalyje, ir už juos paskirtas bausmes subendrinus, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, dalį paskirtos bausmės pridėjus prie Jonavos rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 13 d. nuosprendžiu paskirtos 2 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmės, J. S. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2017 m. gegužės 19 d. iki šio nuosprendžio įsiteisėjimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
J. S. nuteistas už tai, kad, 2017 metų gegužės 18 dieną, laikotarpiu nuo 16.00 val. iki 17.00 val., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, būdamas prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), grasino Š. Ž. jį nužudyti ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, sakydamas: „viską dabaigsiu ir kapus padegsiu“, dėl ko nukentėjusiajam buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas nužudyti ar sunkai sutrikdyti sveikatą gali būti įvykdytas, kadangi tos pačios dienos naktį, t.y., 2017 m. gegužės 18 d., apie 01.00 val., jo brolis V. S., panaudodamas šaunamąjį ginklą, sužalojo savo dukrą V. S. bei nukentėjusįjį Š. Ž., o vėliau padegė jų gyvenamąjį namą, kas nukentėjusiajam suteikė pakankamą pagrindo manyti, kad grasinimai gali būti įvykdyti.
Be to, jis nuteistas už tai, kad 2017 metų gegužės 19 dieną, apie 13.00 val., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, per duris įsibrovė į J. S. priklausantį gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), iš kurio pagrobė: peilį 25 eurų vertės, skrudintuvę 25 eurų vertės, metalinį dubenėlį 2 eurų vertės, du puodus su rankenomis bendros 40 eurų vertės, kiaurapuodį 100 eurų vertės, keramikinį puodą 25 eurų vertės, keptuvę 150 eurų vertės, du metalinius puodus bendros 250 eurų vertės, keturis stiklinius dangčius bendros 70 eurų vertės, taip pat, tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje pasikėsino pagrobti nukentėjusiajai J. S. priklausantį medinį stalą, tačiau savo nusikalstamos veikos nebaigė, dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi stalas buvo per didelis ir netilpo pro durų angą, tokiu būdu nukentėjusiajai J. S. padarė bendrą 687 eurų turtinę žalą.
Be to, jis nuteistas už tai, kad nuo 2000 metų, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, savo gyvenamosiose patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), koridoriuje neteisėtai laikė aparatą namų gamybos stipriesiems alkoholiniams gėrimams gaminti iki 2017 metų gegužės 19 dienos 22.00 val., kol jį kratos metu surado ir paėmė policijos pareigūnai.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apylinkės teismas, priimdamas J. S. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, padarė išvadą, kad jo kaltė dėl visų inkriminuotų veikų pilnai įrodyta, nusikalstami veiksmai kvalifikuoti teisingai. Skirdamas nuteistajam bausmę, teismas laikėsi BK 54 straipsnyje numatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įvertino padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, sunkumą, jo ankstesnius teistumus, teisingai įvertino nuteistojo asmenybę, atsižvelgė į teigiamas ir neigiamas nuteistojo savybes, kitas svarbias bausmės skyrimui aplinkybes ir padarė išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti paskiriant jam tik su realiu laisvės atėmimu susijusią bausmę. Apeliaciniame skunde nuteistasis J. S. prašo Kauno apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 29 d. nuosprendį pakeisti: dėl BK 145 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 2 dalyje numatytų veikų jį išteisinti ir taikyti jo atžvilgiu BK 75 straipsnio nuostatas, paskiriant nors ir maksimalų bausmės vykdymo atidėjimo terminą.
3.1. Skunde nuteistasis teigia, kad nepadarė BK 145 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo. Jo vertinimu, norint inkriminuoti šį nusikaltimą, būtina nustatyti grasinimo realumą, įvertinus tai, ar grasinantis norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos. J. S. vertinimu, iš jo pasakytų žodžių negalima spręsti apie grasinimo realumą nukentėjusiesiems, ypatingai J. S., kurios net nebuvo įvykio vietoje, nes, neaišku, iš kokiu aplinkybių seka, kad apeliantas kreipėsi konkrečiai būtent į juos. Teigia, kad patys žodžiai nebuvo nukreipti į asmens gyvybės atėmimą, jo kūno vientisumą pažeidimą ar konkretų sužalojimą, o, jis kalbėjo apie „visko užbaigimą ir kapų sunaikinimą“, t. y. abstrakčiai, o ne apie Š. Ž. ar kitą asmenį. Be to, nuteistojo teigimu, kad tarp jo ir nukentėjusiojo buvo ne tik kelių metrų atstumas, bet ir tvora, apeliantas rankose neturėjo įrankio, kurį galima panaudoti žmogui suluošinti, kas yra labai svarbu vertinant ne tik objektyviai, bet ir subjektyviai kėsinimosi galimybę. Jo kaltę paneigia ir liudytojo N. P. nurodytos aplinkybės, kad J. S. nuo jo ir Š. Ž. buvo 10-15 metrų atstumu buvo susierzinęs bei piktas, nieko nekalbėjo, tik stebėjo, ir tiktai eidamas prie automobilio išsakė žodžius „pabaigsiu čia viską ir kapus padegsiu“. Liudytojas S. V. patvirtino, kad apeliantas buvo labai susierzinęs, tačiau tikrai neturėjo lazdos. Visos šios aplinkybės, apelianto manymu, kelia abejones ne tik dėl pačių grasinimų buvimo, bet ir dėl jų realumo, juolab, kad dėl prieš tai patirto streso Š. Ž. negalėjo realiai vertinti situacijos.
3.2. Apeliantas skunde neigia turėjęs tikslą pavogti J. S. priklausančius daiktus, nes į įvykio vietą atvažiavo visai kitu tikslu – paprašytas mamos pažiūrėti įvykusios situacijos. Buvusių prie brolio namo nukentėjusiojo S. Ž. ir kitų asmenų nepažinojo. Kadangi matėsi, kad namas apdegęs, apipiltas vandeniu, yra laisvas priėjimas į jį, apeliantas paėmė minėtus daiktus tik tam, kad juos pasaugoti, o ne turėti juos savo nuosavybėje. Jis pats turi visus reikalingus buities reikmenis, todėl jam nebuvo jokio tikslo juos pasisavinti. Mano, kad dėl to jis negali būti nuteistas už vagystę.
Šalies argumentai
3.3. Apeliantas mano, kad teismas jam turėjo taikyti bausmės vykdymo atidėjimą. Nurodo, kad bausmės vykdymo atidėjimo terminas parenkamas atsižvelgiant į galimybę pasiekti bausme įgyvendinamus tikslus numatytus BK 41 straipsnio 2 dalyje. Spręsdamas dėl bausmės vykdymo atidėjimo taikymo, teismas turi nuodugniai išnagrinėti visas aplinkybes, susijusias tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su nuteistojo asmenybe. Tuo atveju, jei teismas manys, kad jis pagristai nuteistas, prašo atsižvelgti į tai, kad jis dirbantis asmuo bei yra senyvo amžiaus - jam yra 66 metai, prastos sveikatos ir taikyti jam bausmės vykdymo atidėjimą.
Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti teismo nuosprendį.Nuteistojo J. S. apeliacinis skundas atmestinas.Apeliaciniame skunde nuteistasis savo kaltę neigia dėl dviejų jam inkriminuotų nusikaltimų, taip pat kelia jam paskirtos bausmės individualizavimo klausimą. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 str. 3 d.).
Dėl BK 145 straipsnio 1 dalies taikymo.
Apeliantas savo kaltę dėl šios nusikalstamos veikos neigia. Jis tvirtina, kad kaltinime nurodyta jo pasakyta frazė apie „visko užbaigimą ir kapų sunaikinimą“, nebuvo nukreipta į konkretų asmenį ir jo gyvybės atėmimą, kūno vientisumą pažeidimą ar konkretų sužalojimą, nes jis kalbėjo abstrakčiai, neskirdamas šių žodžių nukentėjusiesiems, juo labiau J. S., kurios net nebuvo įvykio vietoje, jam neaišku, iš kokių aplinkybių seka, kad jis šiais žodžiais kreipėsi konkrečiai būtent į juos. Išnagrinėjusi apeliacinį skundą, skundžiamą teismo nuosprendį, dar kartą įvertinusi byloje surinktus įrodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir pakankamai kruopščiai ištyrė įvykio situaciją, įrodymus vertino laikydamasis BPK reikalavimų, ir padarė pagrįstas išvadas dėl J. S. nusikalstamos veikos sudėties įrodytumo.
7.1. BK 145 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta baudžiamoji atsakomybė tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti kito žmogaus sveikatą turi būti konkretus ir realus. Grasinimas yra realus, kai yra pakankamas pagrindas manyti, kad jis bus realizuotas. Vertinant grasinimo realumą reikia atsižvelgti į grasinimo motyvus, santykius tarp grasintojo ir nukentėjusiojo, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama. Taigi, nustatant grasinimo realumą, būtina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas, kad nagrinėjamojoje situacijoje buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl šio asmens ketinimų ir kad jis iš tikrųjų siekė įbauginti nukentėjusįjį (tai nebuvo nevykęs pokštas, spontaniškai išsprūdę žodžiai, panašūs į grasinimą, bet kitokią prasmę turintys veiksmai ir pan.). Kvalifikuojant veiką dėl grasinimo nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, būtina nustatyti tiesioginę kaltininko tyčią – kad jis suvokia, jog grasinimą kitam žmogui atimti gyvybę ar sunkiai sutrikdyti sveikatą išsako taip, kad nukentėjusysis tiki, jog tie veiksmai realiai gali būti įvykdyti, ir tokios nukentėjusiojo būsenos nori.
7.2. Apeliantas neneigia, kad įvykio dieną buvo savo brolio namo kieme ir susinervinęs galbūt ir pasakė ,,viską dabaigsiu ir kapus padegsiu“, tačiau neigia tokiu pasakymu kam nors konkrečiai grasinęs fiziniu susidorojimu, jis kieme buvusių asmenų net nepažinojo. Kolegijos vertinimu, nors nuteistasis ir tvirtino, kad nenorėjo nužudyti savo brolio dukters V. S. ir Š. Ž., įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, darytina išvada, jog šis J. S. pasakytus žodžius ,,viską dabaigsiu ir kapus padegsiu“ priėmė asmeniškai, kaip grasinimą jam ir jo draugei V. S. ir turėjo realų pagrindą bijoti apelianto ir tikėti, kad grasinimai gali būti įvykdyti. Tokia išvadą apylinkės teismas padarė nuosekliai ir išsamiai išanalizavęs byloje nustatytų aplinkybių ir surinktų įrodymų visumą. Kaip nustatyta bylos medžiaga, naktį prieš įvykį, J. S. brolis V. S. pašovė Š. Ž. į ranką, šaudamas sunkiai sužalojo jo draugę V. S. ir padegė jų gyvenamąjį namą, todėl natūralu, kad esant tokioms nekasdieninėms aplinkybėms, kai jau buvo pasikėsinta į nukentėjusiojo gyvybę, J. S. žodžius ,,viską dabaigsiu ir kapus padegsiu“ Š. Ž. tiesiogiai suprato kaip V. S. atliktų veiksmų tęstinumą ir leido manyti, kad grasinimus kaltinamasis gali įvykdyti. Nukentėjusysis, priešingai nei nurodė apeliantas, patvirtino, kad šiuos grasinančius žodžius J. S. pasakė stovėdamas netoliese nukentėjusiojo, buvo susinervinęs ir piktas. Šią aplinkybę, kad apelianto pasakyti žodžiai buvo skirti Š. Ž., patvirtino liudytojai S. V. ir N. P.. Aukštesnysis teismas pritaria apylinkės teismo išvadai, jog tai, kad J. S. grasinimus nukentėjusysis Š. Ž. suvokė kaip realius ir skirtus būtent jam, patvirtina ir ta aplinkybė, kad po tokių kaltinamojo žodžių nukentėjusysis iš karto paskambino tyrėjui. Liudytojas S. V. taip pat patvirtino, kad apeliantas po sudegusio namo kiemą vaikščiojo piktas, keikėsi, darėsi vis agresyvesnis, negražiais žodžiais išvadino J. S. ir pasakė ,,aš pabaigsiu tą, ką pradėjo mano brolis“. Liudytojas N. P. prie namo buvo kartu su nukentėjusiuoju Š. Ž., jis matė už tvoros stovintį J. S., jis buvo piktas, susierzinęs, ir, nueidamas pasakė, kad ,,dabaigsiu čia aš viską, sudeginsiu kapus“. Šis liudytojas taip pat suprato, kad grasinimas buvo skirtas Š. Ž., nes išgirdęs pasakytus žodžius, apie tai pasakė nukentėjusiajam, o šis sakė, kad praneš policijai.
7.3. Apeliantas nurodo, kad J. S. negalėjo būti pripažinta nukentėjusiąja, nes kai jis pasakė tuos žodžius, jos apskritai net nebuvo įvykio vietoje. Kolegija mano, kad byloje nustatytų ir išanalizuotų aplinkybių visuma apylinkės teismui pagrįstai leido daryti išvadą, kad nors J. S. įvykio vietoje grasinimo metu ir nebuvo, tačiau ji J. S. žodžius suvokė kaip realų pavojų jos dukros V. S. ir šios gyvenimo draugo Š. Ž. gyvybei bei sveikatai. Nukentėjusioji J. S. iš dukros sužinojo, kad jos vyras V. S. pašovė jų vyriausiąją dukrą ir jos draugą bei padegė namą. Jaunesnioji dukra jai pasakė, kad J. S. buvo atėjęs prie apdegusio namo ir grasino Š. Ž., sakydamas, jog „viską dabaigs ir padegs kapus“. Š. Ž. šią aplinkybę dėl grasinimo jai patvirtino pats, kai atvažiavo ją paimti iš Vilniaus oro uosto. Nukentėjusioji J. S. paaiškino, kad tokius J. S. žodžius ji suprato kaip realius grasinimus pabaigti jo brolio V. S. pradėtą darbą, t. y. nušaus Š. ir jos dukrą V., remiantis ne tik susidariusi situacija, tačiau ir dėl to, jog ji seniai pažinojo vyro brolį, ir žinojo, kad jis yra nenuspėjamas, pilnas pykčio žmogus, visada didžiavosi ginklais, todėl tokie grasinimai jai iš ties atrodė realūs ir dėl jų nukentėjusioji labai išgyveno.
7.4. Apylinkės teismas teisingai konstatavo, kad J. S. veikė tiesiogine tyčia, t. y. suvokė, kad grasina nukentėjusiesiems siekdamas sukelti jiems baimę, nerimą dėl gyvybės ir sveikatos, suprato, kad asmenys turėjo pagrindą galvoti, jog jo grasinimai gali būti realiai įvykti ir to siekė, tai yra veikė tiesiogine tyčia. Kaip jau minėta, grasinimo sudėčiai nėra būtina nustatyti, kad kaltininkas iš tikrųjų ketina savo grasinimus realiai įvykdyti. Pakanka konstatuoti, kad jo išsakyti grasinimai, atsižvelgiant į faktinę situaciją, nukentėjusiojo buvo suprasti, kaip realūs. Motyvai, kurių pagrindu skatinamas kaltininkas grasina nukentėjusiesiems, nusikaltimo kvalifikavimui reikšmės taip pat neturi. Taigi, pagal pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes baudžiamasis įstatymas – BK 145 straipsnio 1 dalis – J. S. padarytiems nusikalstamiems veiksmams pritaikytas tinkamai.
Dėl BK 178 straipsnio 2 dalies taikymo.
J. S. kaltę dėl vagystės įsibrovus į gyvenamąją patalpą neigia, nurodydamas, kad daiktus iš brolio namo paėmė, kad pasaugotų ir vėliau grąžintų J. S., o ne norėdamas juos pasisavinti. Tačiau byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad jo veiksmuose buvo visi BK 178 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo požymiai.
8.1. Kaip teisingai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, tai, kad apeliantas tame name buvo lankęsis anksčiau pas brolį, nereiškia, kad ir įvykio metu jis turėjo teisę patekti į minėtą namą. Byloje nustatyta, kad šis namas priklauso nuteistojo V. S. sutuoktinei J. S., su kuria, kaip patvirtino ir pats nuteistasis, jie nebendravo apie 7 metus. Pati savininkė name negyveno, nes buvo išvykusi į užsienį, su jos žinia tame name gyveno jos dukra V. S. su draugu Š. Ž.. Taigi, apeliantas į namą pateko be namo savininkės ir be namo faktinių gyventojų sutikimo ar leidimo, jų nesant namuose, t. y. savavališkai į jį įsibrovė. Apelianto versija, kad puodai ir kiti virtuvės įrankiai, buvo nupirkti jo ir, kad jis šiuos daiktus paėmė tik pasaugoti, paneigta byloje surinktais įrodymais. Nukentėjusioji J. S. paaiškino, kad puodus, skrudintuvą ir kitus virtuvės įrankius ji yra įsigijusi pati. Įvertinus faktines aplinkybes, kad, kaip minėta, namas priklauso J. S., kad name ilgą laiką gyveno J. S. su vyru ir vaikais, o jai išvykus, iki įvykio gyveno ir jos dukra su draugu, akivaizdu, kad name buvę daiktai buvo įgyti ir priklausė jame gyvenusiems asmenims. Todėl apelianto teiginys, jog indus brolio šeimai pirko jis, laikytinas deklaratyviu. Neįtikima ir faktiniais duomenimis paneigia apelianto sugalvota versija, kad pagrobtus daiktus jis parsivežė namo pasaugoti, ketindamas juos vėliau grąžinti J. S.. Kaip matyti iš nustatytų aplinkybių, jis su nukentėjusiąją nebuvo artimai bendraujantys giminaičiai. Iki įvykio jis su J. S. nebendravo 7 metus, be to, liudytojo S. V. parodymai patvirtina, kad įvykio vietoje J. S. neigiamai atsiliepė apie nukentėjusiąją, išvadino ją nepadoriais žodžiais. Liudytoja nurodė, kad pamatęs nuteistąjį nešant iš namo daiktus, paklausė jo, kaip gali imti daiktus iš namo, kai nėra šeimininkų. Kaltinamajam atsakius, kad tai ne jo reikalas, S. V. iškvietė policiją. Tokia J. S. kaimynystėje gyvenančių žmonių reakcija į apelianto veiksmus yra akivaizdus faktas, kad jis nebuvo laikomas artimu šeimininkams asmeniu. Abejones dėl apelianto parodymų teisingumo kelia ir jo neigimas bandyti iš namo išnešti medinį stalą, ką paneigė nešališkų liudytojų S. V., V. L. K., L. N., R. I. parodymai, jog apeliantas ėjo pas kaimynus ir prašė įrankių stalo kojoms nusukti, kadangi stalas netelpa per duris. Kad tokie J. S. veiksmai kaimynystėje gyvenančiu žmonių buvo įvertinti kaip neteisėti ir savavališki, patvirtina tai, kad liudytojai L. K. ir L. N. iškvietė policiją. Taigi, surinktų duomenų visuma leidžia neabejotinai tvirtinti, kad J. S. įsibrovęs į nukentėjusiosios J. S. gyvenamąjį namą pagrobė svetimą, jam nepriklausantį turtą, todėl tokie jo veiksmai tinkamai kvalifikuoti BK 178 straipsnio 2 dalį.
Motyvuojamoji dalis
Dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo
9. Kaip matyti iš apeliacinio skundo, J. S. prašo takyti jam BK 75 straipsnio nuostatas.
9.1. Pagal teismų praktiką (Teismų praktikos taikant bausmių vykdymo atidėjimą apžvalga (Baudžiamojo kodekso 75 ir 92 straipsniai) (2008 m. vasario 15 d., „Teismų praktika“ Nr. 28) laikomasi nuomonės, kad, teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo, pavyzdžiui: ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę ir neneigė jos ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, kad ateityje nedarys naujų pavojingų veikų, kad nelinkęs sukurti konfliktinių situacijų, kad padaryti nusikaltimai yra daugiau atsitiktinio pobūdžio ir neparodo tikrosios jo vertybinės orientacijos, kad jis nuoširdžiai gailisi dėl padarytų veikų, atsiprašo nukentėjusiųjų, atlygina padarytą žalą. Taigi, šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo ir kad pakanka tokiu atveju nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-42/2012).
9.2. BK 75 straipsnio nuostatų taikymas yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl, net ir esant formaliems pagrindams pagal nusikalstamos veikos kategoriją, esminė taikymo sąlyga yra teismo išvada, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Teismas šią išvadą gali suformuluoti pagal visų BK 41 straipsnio nuostatų kontekstą, t. y. turi būti įvertinta: ar taip asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veikų darymo, pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Vadinasi, nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti motyvuojamas ne tik bausmės skyrimas, bet ir sprendimas dėl paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo, nurodant BK 75 straipsnio taikymo sąlygas bei pagrindžiant išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti atidedant bausmės vykdymą (BPK 305 str. 1 d. 4 p.) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-181/2012).
9.3. Teismas, skirdamas J. S. bausmę atsižvelgė į tai, kad jis nusikalsta ne pirmą kartą, šių veikų padarymo metu jis jau buvo nuteistas du kartus, trečią kartą buvo teisiamas po šių veikų padarymo. Tokios aplinkybės apylinkės teismui leido nuteistąjį apibūdinti kaip nusikalsti linkusią asmenybę, todėl siekiant sulaikyti tokį asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti jį už padarytas nusikalstamas veikas bei paveikti jį taip, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, jam skirtina BK 145 straipsnio 1 dalies, 178 straipsnio 2 dalies ir 201 straipsnio 1 dalies sankcijose numatyta bausmės rūšis – laisvės atėmimas. Nustatant bausmės dydį, teismas atsižvelgė į J. S. amžių, sveikatos būklę ir skyrė už sankcijos vidurkį mažesnę bausmę. Kaip jau minėta, esminė bausmės vykdymo atidėjimo taikymo sąlyga yra teismo išvada, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, kuri padaroma įvertinus aplinkybes, susijusias ir su nuteistojo asmenybe, nusikalstamos veikos padarymo priežastimis, elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo: ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, nesistengia išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, kad ateityje nedarys naujų pavojingų veikų ir kt. Šiuo atveju, kaip matyti iš J. S. pozicijos, jis dėl dviejų jam inkriminuojamų veikų kaltę neigia, siekdamas išvengti atsakomybės, nors ji įrodyta byloje surinktų duomenų visuma. Vertinant aptartą, apylinkės teismui nebuvo pagrindo manyti, kad bausmės tikslai nuteistajam gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo ir todėl BK 75 straipsnio nuostatų netaikė.
10. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, Kauno apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 29 d. nuosprendis yra teisėtas, teisingas ir pagrįstas, todėl keisti jį J. S. apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo J. S. apeliacinį skundą atmesti.