Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės Lietuvių tautininkų ir respublikonų sąjungos atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2017 m. lapkričio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-1017-372/2017 atsisakyti priimti ieškovės Lietuvių tautininkų ir respublikonų sąjungos ieškinį atsakovei Šiaulių rajono savivaldybei dėl nuosavybės teisių pripažinimo, priėmimo–perdavimo akto ir teisinės registracijos panaikinimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė Lietuvių tautininkų ir respublikonų sąjunga 2017-10-26 kreipėsi į Šiaulių apygardos teismą su ieškiniu ir prašė: 1) pripažinti niekiniu nuo sudarymo momento 2006-02-21 raštą Nr. S-972-(8.46) bei priėmimo–perdavimo 2006-06-09 aktą, kurių pagrindu įregistruotos atsakovės Šiaulių rajono savivaldybės nuosavybės teisės į pastatą, esantį Aušros al. 21, Šiauliuose; 2) panaikinti teisinę registraciją į ginčo pastatą atsakovės Šiaulių rajono savivaldybės vardu; 3) pripažinti ieškovės nuosavybės teises į ginčo pastatą; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.Nurodė, kad Lietuvių tautininkų ir respublikonų sąjungos (tuometinis pavadinimas – Lietuvos tautininkų sąjunga) lėšomis buvo pastatytas ginčo pastatas, ieškovė naudojosi ir juo disponavo nuosavybės teisėmis iki nacionalizacijos. Ieškovei priklausęs ginčo turtas 1941-04-08 buvo įtrauktas į Šiaulių mieste nacionalizuotų namų savininkų sąrašą. Nuo to momento ieškovė neteko nuosavybės teisių į jai priklausantį nekilnojamąjį turtą. Ieškovė 1991-04-08 raštu kreipėsi dėl nuosavybės teisių į ginčo pastatą atkūrimo. Šiaulių miesto valdyba 1991-07-22 raštu Nr. 331-10 nurodė, kad pastatas yra Šiaulių rajono kultūros namų balanse ir jo patalpomis naudojasi įvairios Šiaulių rajono organizacijos. Sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo nebuvo priimtas, nuosavybės teisės nebuvo atkurtos kita forma. Atsakovė 2017-09-05 sprendimu Nr. T-260 nusprendė ginčo turtą įtraukti į savivaldybei priklausančių ir parduodamų objektų sąrašą. Atsakovės nuosavybės teisės į ginčo objektą įregistruotos 2006-02-21 rašto Nr. S-972-(8.46) bei priėmimo–perdavimo 2006-06-09 akto pagrindu. Atsakovė neturėjo teisinio pagrindo įgyti nuosavybės teisių į ginčo objektą, dėl tos priežasties aktai ir įrašas viešame registre apie atsakovės nuosavybės teises į minėtą turtą pripažintini niekiniais nuo jų sudarymo dienos.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Šiaulių apygardos teismas 2017-11-02 nutartimi atsisakė priimti ieškovės ieškinį, nurodė ieškovei, kad ji gali kreiptis į Šiaulių apygardos administracinį teismą, įpareigojo Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos grąžinti ieškovei 1 965 Eur žyminio mokesčio.Teismas pažymėjo, jog nors ieškovė nenurodė jokio įstatymo, kuriuo galėtų pagrįsti savo reikalavimus, teismas iš ieškinio teksto mato, jog kalbama apie nuosavybės teisių į nekilnojamojo turto, esančio Aušros al. 21, Šiauliai, atkūrimą. Nurodoma, kad atsakovė 1991-04-08 neišsprendė ieškovės klausimo dėl nuosavybės teisių į nacionalizuotą pastatą, kuris buvo pastatytas ieškovės lėšomis 1935 metais. Būtent taip suformuluoti visi ieškovės raštai atsakovei. Teismas padarė išvadą, kad tokio pobūdžio reikalavimai nėra teismingi bendrosios kompetencijos teismams. Vertinant ieškovės reikalavimus, ieškinyje vyrauja administraciniai santykiai, kuriuos sprendžia administraciniai teismai, šiuo atveju tai būtų Šiaulių apygardos administracinis teismas.

Atskirojo skundo argumentai

Ieškovė Lietuvių tautininkų ir respublikonų sąjunga atskirajame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2017-11-02 nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, atskiru prie atskirojo skundo pridėtu prašymu prašo kreiptis į specialiąją teisėjų kolegiją dėl klausimo dėl bylos rūšinio teismingumo išsprendimo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Ieškinio reikalavimai susiję su civiliniais teisiniais santykiais. Vienas iš pagrindinių ieškinio reikalavimų yra nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą pripažinimas. Tai yra vienas iš civilinių teisių gynimo būdų (CK 1.138 str.).CPK taip pat yra reglamentuojamas atskiras nuosavybės teisių į daiktą pripažinimo institutas. CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatyta, kad teismas nagrinėja bylas dėl pastato, žemės ar miško valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo. Šiaulių apylinkės teismas, atsisakydamas priimti ieškovės ieškinį, nurodė, kad reikalavimai nagrinėtini bendrosios kompetencijos teisme, konkrečiai – apygardos teisme. Šiaulių apygardos teismas padarė priešingą išvadą ir sprendė, kad byla teisminga administraciniam teismui. Susiklosčius tokiai situacijai, būtina, kad specialioji teisėjų kolegija pasisakytų dėl bylos rūšinio teismingumo tam, kad ieškovė savo teises galėtų apginti efektyviai.

Motyvuojamoji dalis

Teisėja konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Siekiant užtikrinti visų asmenų lygią teisę naudotis teismine gynyba, taip pat proceso ekonomiškumo, koncentruotumo ir kitus principus, CPK ir kituose įstatymuose įtvirtinta asmens teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo tvarka. Civilinės bylos teismingumas konkrečiam teismui yra viena iš esminių sąlygų tinkamai įgyvendinti teisę kreiptis į teismą. Proceso teisės normų, nustatančių rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui taisykles, pažeidimas yra vienas absoliučių teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d. 6 p.). Todėl jau ieškinio priėmimo stadijoje itin svarbu yra identifikuoti kuriam teismui – bendrosios kompetencijos ar administraciniam – priskirtinas ginčas ir ar jis pagal teismingumo taisykles nagrinėtinas būtent tame teisme, į kurį ieškovas kreipėsi.Teismas bylos teismingumą įvertina ir nustato atsižvelgdamas tiek į ieškinio dalyką, tiek ir į jo pagrindą (kaip du būtinus ieškinio elementus, CPK 135 str.). Ieškinio faktinis pagrindas atskleidžia teisinio santykio, iš kurio kilęs ieškovo reikalavimas, pobūdį, kuris, atitinkamai, lemia bylos rūšinį teismingumą (CPK 36 str. 2 d.). Vadinasi, tam, kad būtų galima teisingai išspręsti bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimą, ieškinyje privaloma aiškiai suformuluoti ne tik ieškinio dalyką, bet ir jo pagrindą. Ieškovas, kreipdamasis į teismą, neturi pareigos nurodyti tik įstatymo ar kito teisės akto, kuriuo grindžiami jo reikalavimai (ieškinio teisinio pagrindo), tačiau faktines aplinkybes (faktinį pagrindą) ieškinyje visuomet būtina nurodyti, o jeigu to nepadaroma, teismas turi taikyti procesinio dokumento trūkumų ištaisymo institutą.Nagrinėjamos bylos atveju apeliantė kreipėsi į Šiaulių apygardos teismą siekdama nuginčyti 2006-02-21 raštą Nr. S-972-(8.46) bei priėmimo–perdavimo 2006-06-09 aktą, kurių pagrindu, kaip teigia, buvo neteisėtai įregistruotos atsakovės Šiaulių rajono savivaldybės nuosavybės teisės į ginčo pastatą, taip pat prašė panaikinti teisinę registraciją į ginčo pastatą atsakovės Šiaulių rajono savivaldybės vardu, pripažinus nuosavybės teises į šį pastatą apeliantei. Tačiau prie ieškinio apeliantė nepridėjo nei jos ginčijamų aktų, nei nurodė kodėl šie jos ginčijami aktai yra neteisėti ir negalioja, t. y. nesuformulavo savo ieškinio faktinio pagrindo, apsiribojusi vien įvykių chronologine tvarka išdėstymu ieškinyje bei nuoroda, jog jos 1991-04-08 prašymas dėl nacionalizuoto turto grąžinimo (nuosavybės teisių atkūrimo) jokia forma nėra išspręstas. Pirmosios instancijos teismas, nepaisant pakankamai akivaizdaus ieškinio faktinio pagrindo ydingumo, padarė išvadą, kad apeliantė su reikalavimais kreipėsi į netinkamą teisminę instituciją (bendrosios kompetencijos teismą), savo iniciatyva kvalifikavęs reikalavimus kaip ginčą dėl nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą, esantį Aušros al. 21, Šiauliuose, apeliantei neatkūrimo, kuris nagrinėtinas pagal viešosios teisės taisykles administraciniame teisme. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokia teismo išvada stokoja pagrįstumo ir yra per ankstyva. Iš ieškinyje nurodytų teiginių apie apeliantės siekį atkurti nuosavybės teises į nacionalizuotą ginčo pastatą būtų galima padaryti prielaidą, jog atsakovės Šiaulių rajono savivaldybės nuosavybės teisės atsiradimo neteisėtumas apeliantės galimai tapatinamas su jos pačios teisės į nuosavybės atkūrimą pažeidimu. Kita vertus, jokių viešojo administravimo subjektų veiksmų ar neveikimo, sprendžiant apeliantės nuosavybės teisės atkūrimo klausimus, šiame ieškinyje neįvardijama ir neginčijama. Šiame kontekste paminėtina, kad nors atskirajame skunde apeliantė ginčo teismingumą bendrosios kompetencijos teismui papildomai mėgina pagrįsti kreipimosi į bendrosios kompetencijos teismą suponuojančiu teisiniu pagrindu – CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punktu, numatančiu teismo ypatingosios teisenos tvarka nagrinėjamas bylas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto (dėl pastato, žemės ar miško valdymo nuosavybės teise) nustatymo, tačiau savo valdymo pagal CPK XXVI skyriaus taisykles ieškinyje ji taip pat neįrodinėjo ir tokio fakto teismo sprendimu nustatyti neprašė.Kiekvienos bylos rūšinį teismingumą bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui lemia teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, pobūdis. Gali būti ir tokių situacijų, kad teisinis santykis yra mišrus, tuomet bylos rūšinis teismingumas priklauso nuo to, kuris teisinis santykis (civilinis ar administracinis) byloje vyrauja (CPK 36 str. 2 d., Administracinių bylų teisenos įstatymo 22 str. 2 d.). Kaip jau buvo aptarta, šiuo konkrečiu atveju teismas pripažino, kad administracinis santykis yra dominuojantis, nes ginčas susijęs su nuosavybės teisių apeliantei į nekilnojamąjį daiktą, esantį Aušros al. 21, Šiauliai, neatkūrimu, tačiau apeliacinės instancijos teismas aiškaus pagrindo tokios išvados susiformavimui neįžvelgia. Būtų galima pritarti pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad ginčai, susiję su nuosavybės teisių atkūrimo procedūromis, kurių vykdymas bei atitinkamų aktų priėmimas yra reglamentuojamas specialiųjų teisės aktų ir laikytinas viešojo administravimo veikla, laikytini reikalavimais, kylančiais iš administracinių teisinių santykių, jie nėra teismingi bendrosios kompetencijos teismams. Tokiu atveju kiti apeliantės reikalavimai dėl aktų, kurių pagrindu įregistruotos atsakovės nuosavybės teisės į ginčo objektą, pripažinimo niekiniais bei teisinės registracijos į ginčo pastatą atsakovės vardu panaikinimo galėtų būti vertinami kaip išvestinio pobūdžio, priklausantys nuo pirmųjų reikalavimų išsprendimo. Tačiau, nurodyta nutarties 13 punkte, viešojo administravimo subjektų veiksmai / neveikimas šiame ieškinyje nėra ginčijami ir būtent tokio savo pažeistų teisių gynimo būdo apeliantė nėra pasirinkusi.Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, remdamasis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis (CPK 179 str. 3 d.), nustatė dar ir tokią aplinkybę, jog apeliantė 2017-10-03 kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu, prašydama panaikinti Šiaulių rajono savivaldybės tarybos 2017-09-05 sprendimo Nr. T-260 dalį, kuria nuspręsta pakeisti viešame aukcione parduodamo Šiaulių rajono savivaldybės nekilnojamojo turto ir kitų nekilnojamųjų daiktų sąrašą ir įtrauktas nekilnojamasis turtas, esantis Aušros al. 21, Šiauliuose. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017-10-06 nutartimi administracinėje byloje Nr. eI-2270-394/2017 šį skundą atsisakė priimti kaip nenagrinėtiną teismų Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka ir išaiškino pareiškėjai, kad ji turi teisę CPK nustatyta tvarka kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą pagal atsakovės buveinės vietą – Šiaulių apylinkės teismą. Paminėta nutartis yra įsiteisėjusi. Taigi, nors apeliantė, 2017-10-26 pareikšdama nagrinėjamoje byloje kitą ieškinį, tokio paties reikalavimo (panaikinti Šiaulių rajono savivaldybės tarybos 2017-09-05 sprendimo Nr. T-260 dalį) ir nėra suformulavusi, šis reikalavimas labiau tikėtina yra susijęs su nagrinėjamoje byloje siekiamu inicijuoti ginču dėl galimai pažeistos tos pačios jos teisės gynimo. Todėl atsisakius priimti apeliantės ieškinį, prieš tai jai nesuteikus galimybės patikslinti ieškinio pagrindą sudarančių faktinių aplinkybių ar apsispręsti dėl konkretaus jos teisių gynybos būdo, iš esmės susidaro tokia su teisės į teisminę gynybą principu nesuderinama situacija, kuomet apeliantė negali pasinaudoti savo teisių gynimu tiek civilinio, tiek administracinio proceso tvarka. Dėl aptartų apeliantės ieškinio turinio trūkumų ir jos pozicijos neaiškumo šiuo metu visiškai tiksliai identifikuoti teisinių santykių pobūdžio, iš kurių kilę apeliantės reikalavimai, ir pagal tai teisingai išspręsti šios bylos rūšinio teismingumo klausimą nėra galimybės. Pirmosios instancijos teismas, įgyvendindamas CPK 8 straipsnyje įtvirtintą teismo kooperacijos (bendradarbiavimo) su dalyvaujančiais byloje asmenimis pareigą, turėtų apsvarstyti ieškinio trūkumų šalinimo instituto taikymo poreikį ir tik po to vertinti, ar gali šiame teisme nagrinėti reikalavimus. Šiuo aspektu sutiktina su atskirojo skundo argumentais, kad kilus abejonių dėl bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui, šiuos klausimus gali išspręsti speciali teisėjų kolegija (CPK 36 str. 3 d.). Tokiu atveju teismas motyvuotą nutartį dėl bylos rūšinio teismingumo klausimų sprendimo paduoda per Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą (CPK 36 str. 4 d.). Tam, kad teismas galėtų tinkamai motyvuoti nutartį dėl kreipimosi į specialiąją teisėjų kolegiją, pirmiausiai turi būti galimybė identifikuoti ginčo esmę. Apeliantei aiškiai nesuformulavus savo ieškinio esminių elementų (ieškinio pagrindo ir dalyko), nepateikus jos prašomų pripažinti negaliojančiais aktų, apeliacinės instancijos teismas apeliantės prašymo kreiptis į specialiąją teisėjų kolegiją netenkina. Tačiau tai neužkerta kelio ieškinio priėmimo klausimą iš naujo spręsiančiam pirmosios instancijos teismui, išlikus abejonių dėl bylos rūšinio teismingumo, kreiptis į specialiąją teisėjų kolegiją tokioms abejonėms pašalinti.Atsižvelgiant į tai, kad ieškinio priėmimo klausimo sprendimas yra pirmosios instancijos teismo prerogatyva, skundžiama nutartis panaikintina ir apeliantės ieškinio priėmimo klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui svarstyti iš naujo (CPK 137 str.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2017 m. lapkričio 2 d. nutartį panaikinti ir perduoti ieškinio priėmimo klausimą iš naujo spręsti pirmosios instancijos teismui.