- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-08-30
- Bylos Nr.
- I-918-463/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04983-2013-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jolanta Malijauskienė
- Pareiškėjas
- B. D.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolanta Malijauskienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo B. D. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas B. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti solidariai iš atsakovų nesumokėtas darbo užmokesčio dalis – 21 928,02 Eur (75 713,08 Lt), t. y. pareiginę algą ir priedą už kvalifikacinę klasę, susidariusią laikotarpiu nuo 2009-05-01 iki 2013-09-30 (b. l. 1–5).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijoje dirba karjeros valstybės tarnautoju. Pažymėjo, kad 2009 m. gegužės 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo pakeitimo įstatymui buvo sumažinti 15-20 kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai. Lietuvos Respublikos Seimui 2009-07-17 priėmus Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymui buvo sumažinti 11 ir aukštesnių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai ir priedai už kvalifikacinę klasę. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, kad pareiginės algos koeficientai ir priedai už kvalifikacines klases buvo sumažinti nepagrįstai, todėl, pareiškėjo nuomone, jam turėtų būti priteista nepagrįstai neišmokėta darbo užmokesčio dalis, t. y. sumažintas pareiginės algos koeficientas ir priedas už klasę.
Pareiškėjui apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai (b. l. 39), neatvykimo priežastys nežinomos. Byla nagrinėjama pareiškėjui nedalyvaujant rašytinio proceso tvarka.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija, atstovaudama ir Lietuvos valstybei, atsiliepime neginčijo, kad pareiškėjui neišmokėta darbo užmokesčio dalis – 21 928,02 Eur (75 713,08 Lt). Nurodė, kad bus sukurtas kompensavimo mechanizmas, kuriuo vadovaujantis pareiškėjui bus kompensuota neišmokėta darbo užmokesčio dalis. Pabrėžė, kad pagal galiojančius teisės aktus neturi pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimo. Pripažino, kad teismui 2013-10-10 pažyma apie neapskaičiuotą ir neišmokėtą darbo užmokesčio dalį yra teisinga. Be to, nurodė, kad teismo posėdyje nedalyvaus (b. l. 9–10).
Atsakovui apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai, neatvykimo priežastys nežinomos, byla nagrinėjama jam nedalyvaujat rašytinio proceso tvarka.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Byloje ginčas kilo dėl valstybės tarnautojo darbo užmokesčio dalies, susidariusios dėl Konstitucijai prieštaraujančio reglamentavimo taikymo, priteisimo.
Nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2003 m. sausio 21 d. perkeltas į aukštesnes pareigas, t. y. iš Vidaus reikalų ministerijos Ekonomikos ir finansų departamento direktoriaus pavaduotojo pareigų į to paties departamento direktoriaus pareigas (A lygis, 18 kategorija; b. l. 10–11). Pareiškėjui Vidaus reikalų ministerijos valstybės sekretoriaus 2006-01-03 potvarkiu Nr. 1PTE-2 pareiškėjui suteikta 1-a kvalifikacinė klasė (b. l. 12). Vidaus reikalų ministro 2012-08-22 įsakymu Nr. 1TE-328 pareiškėjas 2012-08-24 perkeltas į Vidaus reikalų ministerijos vyriausiojo patarėjo pareigas (A lygis 18 kategorija), paliekant suteiktą kvalifikacinę klasę ir pratęsiant tarnybos laiką iki 2013-08-24 (b. l. 13). Vidaus reikalų ministro 2013-07-18 įsakymu Nr. 1TE-278 esant tarnybinei būtinybei perkeltas į Ekonomikos ir finansų departamento direktoriaus (A lygis 18 kategorija) pareigas (b. l. 14).
Pareiškėjas yra karjeros valstybės tarnautojas. 2009 m. gegužės 1 d. ir 2009 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojus Pakeitimo įstatymui, buvo sumažinti valstybės tarnautojų pareiginių algų koeficientai bei priedų už kvalifikacines klases dydžiai, todėl pareiškėjas gaudavo mažesnį darbo užmokestį nei iki minėto įstatymo pakeitimų įsigaliojimo. Tai patvirtina ir Vidaus reikalų ministerijos pažyma, pagal kurią pareiškėjui buvo neišmokėta 21 928,02 Eur (75 713,08 Lt; b. l. 6–9).
Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažino, kad teisės aktų nuostatos, kuriomis vadovaujantis ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo mažinamas darbo užmokestis, prieštarauja Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Be to, Konstitucinis Teismas minėtame nutarime konstatavo, kad iš Konstitucijos 23 str. kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos. Taigi Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime akcentavo ne tik Seimo teisę, bet ir aiškią pareigą – pašalinti neigiamas teisines pasekmes, kilusias taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai; Konstitucinis Teismas nurodė šios pareigos įvykdymo būdą – įstatymu nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Tai, kad sumažinto darbo užmokesčio kompensavimas turi būti vykdomas teisės aktų nustatyta tvarka patvirtina ir Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimas, kuriame konstatuota, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais.
Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymas (toliau – Grąžinimo įstatymas), pagal kurį visiems 2009 m. rugpjūčio–2013 m. spalio mėn. ėjusiems valstybės tarnautojų pareigas asmenims neišmokėta darbo užmokesčio dalis bus kompensuojama 2016–2020 m. laikotarpiu Vyriausybės nustatyta tvarka (2015-08-26 nutarimu Nr. 903).
Grąžinimo įstatymo preambulėje nurodyta, kad Seimas jį priėmė įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimus bei siekdamas atlyginti tuos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtus praradimus, kurių nebūtų buvę patirta, jeigu būtų buvęs užtikrintas tolygus ir proporcingas darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas tam tikru mastu. Taigi šiuo įstatymu yra nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.
Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime nustatė, jog asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, taip pat į tai, kad įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika (išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016), konstatuoja, kad Vidaus reikalų ministerija, kaip darbdavys, vadovaudamasis Grąžinimo įstatyme nustatytomis sąlygomis, turi pareigą kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. pripažino, kad jie buvo neproporcingi. Pareiškėjas skunde neginčijo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo teisėtumo.
Atsižvelgus į tai, kas anksčiau išdėstyta, pareiškėjo reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 str., 88 str. 1 p., 132 str.,
nusprendžia:
Pareiškėjo B. D. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.