Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Viktoro Aiduko, Jono Algirdo Riepšo ir pranešėjos Lidijos Liucijos Žilienės,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. P. kasacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2006 m. spalio 31 d. nuosprendžio, kuriuo T. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 2 dalį (dėl vagystės iš R. M. ir R. M. buto) laisvės atėmimu dvejiems metams dešimčiai mėnesių, pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (dėl R. M. automobilio vagystės) laisvės atėmimu trejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams.

T. P. pagal BK 302 straipsnio 1 dalį ir 214 straipsnio 1 dalį išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu).

Taip pat skundžiama Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 11 d. nutartis, kuria nuteistojo T. P. apeliacinis skundas atmestas, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2006 m. spalio 31 d. nuosprendis pakeistas – iš nuosprendžio rezoliucinės dalies pašalinta, kad mobiliojo ryšio telefoną „Siemens C65“, saugomą Panevėžio m. VPK, grąžinti T. P., nuspręsta daiktą – mobiliojo ryšio telefoną „Siemens C65“ – grąžinti savininkei R. J.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas ir P. S., jis kasacine tvarka nesiskundžia.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą, prokuroro, prašiusio nuteistojo kasacinį skundą atmesti, paaiškinimą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. P. nuteistas už tai, kad kartu su P. S., veikdami bendrininkų grupe kaip bendravykdytojai, 2006 m. gegužės mėn., laikotarpiu nuo 13 d. 22.30 val. iki 14 d. 2.45 val., tiksliau nenustatytu laiku, per duris įsibrovę į R. M. ir R. M. priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini), pagrobė bendros 3237 Lt vertės svetimą nukentėjusiesiems R. M. ir R. M. priklausantį turtą.

T. P. taip pat nuteistas už tai, kad jis kartu su P. S., veikdami bendrininkų grupe kaip bendravykdytojai, 2006 m. gegužės mėn., laikotarpiu nuo 13 d. 22.30 val. iki 14 d. 2.45 val., tiksliau nenustatytu laiku, pagrobė nukentėjusiajam R. M. priklausantį 5000 Lt vertės automobilį „Lancia Thema“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini), stovėjusį Panevėžyje, (duomenys neskelbtini).

Kasaciniame skunde nurodoma, kad abiejų instancijų teismai neatsižvelgė į liudytojo R. D. parodymus, patvirtinusius faktą, kad jis darant nusikaltimą nedalyvavo – tuo metu, kai buvo daromas nusikaltimas, buvo su draugu klube „Egivela“, be to, jo dalyvavimo darant nusikaltimą nepatvirtina ir iš įvykio vietos paimtos mikrodalelės, nes jų priklausomybė nenustatyta. Teismai šio svarbaus liudytojo parodymų tinkamai neįvertino, taip pažeisdami Europos žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnio 1 punkto d paragrafą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo T. P. kasacinis skundas atmestinas.

Nuteistojo T. P. nusikalstamoms veikoms baudžiamasis įstatymas taikytas tinkamai, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadaryta.

Kasacinės bylos nagrinėjimo pagrindas yra netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas ar esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai (BPK 369 straipsnis). Kasacinės instancijos teismas faktinių aplinkybių nenustato, įrodymų iš naujo netiria ir nevertina, o tik remdamasis teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis sprendžia teisės taikymo klausimus (BPK 376 straipsnio 1 dalis).

Dėl BPK 20 straipsnio reikalavimų laikymosi ir BK 178 straipsnio 2 dalies taikymo

Kasatoriaus T. P. teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus – ignoravo liudytojo R. D. parodymus, patvirtinančius jo nedalyvavimą darant vagystes, ir dėl to nepagrįstai nuteisė už vagystę iš buto bei automobilio pagrobimą, nepagrįsti.

Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatą teisėjai privalo įrodymus vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Šio reikalavimo pirmosios instancijos teismas nepažeidė, jis apkaltinamąjį nuosprendį dėl T. P. padarytos vagystės iš M. buto, taip pat R. M. priklausančio automobilio vagystės grindė įrodymais, patvirtinančiais T. P. kaltumą, motyvuotai paneigdamas kaltinimui prieštaraujančius įrodymus.

Kasatoriaus T. P. versiją, kad jis darant nusikaltimus nedalyvavo, nes vagystės metu neva buvęs su draugu R. D. naktiniame klube, teismas paneigė ne tik nusikaltimų bendrininko P. S. parodymais, kurie įvertinti kaip nuoseklūs nuo pat tyrimo pradžios (nes juos patvirtino parodymų patikrinimo vietoje ir akistatos su T. P. metu, taip pat teisminio bylos nagrinėjimo metu), bet ir kitais ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais duomenimis.

Teismo nuosprendžiu pagal P. S. parodymus nustatyta, kad jiems bevaikščiojant po miestą T. P. liepė P. S. palaukti, o pats nuėjo pažiūrėti į namą, po to jį (P. S.) pasikvietė, sakydamas, kad rado nerakintas duris. Abu nuėję į butą pavogė įvairių daiktų, tarp jų mobiliojo ryšio telefonus ir automobilio raktelius, tada nutarė pavogti ir automobilį. Po vagystės jie pinigus pasidalijo, be to, P. S. sau pasiėmė vogtą telefoną „Nokia 6100“, T. P. – „Nokia 7250i“. Teismas sprendė, kad kaltinamojo P. S. parodymais nėra pagrindo netikėti, nes juos patvirtina telefoninių skambučių išklotinių duomenys, pagal kuriuos T. P. mobiliojo ryšio telefono SIM kortelė, kurio Nr. (duomenys neskelbtini), į iš R. M. buto pavogtą telefoną „Nokia 7250i“ pirmą kartą buvo įdėta praėjus beveik valandai po vagystės padarymo – 2006 m. gegužės 14 d. 3.42 val., 3.44 val. ir 3.46 val., po to ji ne kartą įdėta į šį telefoną ir 2006 m. gegužės 14, 15, 18 ir 19 dienomis tiek dienos metu, tiek vakare, o paskutinį kartą – 2006 m. gegužės 19 d. 13.49 ir 13.52 val. Asmens kratos protokolo duomenimis, 2006 m. birželio 7 d. kratos metu iš T. P., be kitų daiktų, buvo paimta sukarpyta SIM kortelės dalis, ant kurios užrašytas vogto mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini), PIN kodas (duomenys neskelbtini) ir PUK kodas (duomenys neskelbtini).

Priešingai nei nurodo kasatorius, pirmosios instancijos teismas kruopščiai išanalizavo ir T. P. bei liudytojo R. D., kuris buvo iškviestas į teismo posėdį, parodymus ir juos atmetė, konstatavęs, kad jie prieštarauja tarpusavyje (abu skirtingai nurodo, kiek laiko pažįstami, kada nuvyko į klubą ir kiek ten buvo, taip pat nurodo skirtingas degalines, į kurias važiavo po pobūvio klube, be to, aplinkybes degalinėje – T. P. nurodo, kad jam nepažįstamas asmuo mobiliojo ryšio telefoną davė pažiūrėti ir jis į jį įsidėjo savo SIM kortelę pabandyti, kai buvo vienas, o R. D. parodė, kad vyriškis rodė telefoną T. P. jo akivaizdoje, kad T. P. tik apžiūrėjo telefoną, jokios kortelės į jį nedėjo) ir kad liudytojo R. D. parodymai nepatvirtina kaltinamojo T. P. nurodytų aplinkybių ir nepaneigia to fakto, kad T. P. buvo nusikaltimų padarymo metu su P. S.

Teisėjų kolegija, remdamasi pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, sprendžia, kad šios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį dėl T. P., argumentuotai ir labai aiškiai išdėstė, kuo remiantis patvirtinama jo kaltė, kokie byloje surinkti įrodymai paneigia T. P. aiškinimą dėl jo nekaltumo ir kur yra vienų ar kitų įrodymų prieštaringumas bei motyvuotai juos paneigė. Taigi, nagrinėdamas šią bylą, pirmosios instancijos teismas nei BPK 20 straipsnio 5 dalies, nei BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų nepažeidė.

Dėl BK 61 straipsnio 2 dalies taikymo

Kasatoriaus nemotyvuotas prašymas sušvelninti paskirtą bausmę netenkintinas. Tokį prašymą kasatorius buvo pateikęs ir savo apeliaciniame skunde. Kasacinės instancijos teismas, remdamasis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų bausmės skyrimo motyvais (įvertinta nusikaltimų pavojingumo laipsnis ir pobūdis (padaryti du tyčiniai baigti apysunkiai nusikaltimai, kuriais pasikėsinta į svetimą nuosavybę), atsižvelgta į tai, kad T. P. buvo aktyvus nusikaltimų vykdytojas, žala visiškai neatlyginta, į asmenybę apibūdinančius duomenis, kad nusikalstamas veikas padarė turėdamas neišnykusį teistumą (BK 27 straipsnio 1 dalis), tik atlikęs bausmę, tai rodo jo nenorą taisytis, kad apibūdinamas neigiamai, į atsakomybę sunkinančią aplinkybę (nusikaltimai padaryti bendrininkų grupe), atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą), sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas kasatoriui bausmes už padarytus nusikaltimus, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė – už juos paskyrė bausmes, nedaug viršijančias BK 178 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkį, taigi jos savo dydžiu nėra per griežtos, be to, bendrindamas bausmes teismas parinko ne patį griežčiausią bausmių subendrinimo būdą – dalinį bausmių sudėjimą (BK 63 straipsnio 4 dalis).

Nenustačius BPK 369 straipsnyje įtvirtintų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo arba naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo T. P. kasacinį skundą atmesti.