- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-02-03
- Bylos Nr.
- 2A-115/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-02816-2011-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Audronė Jarackaitė, Marytė Mitkuvienė, Egidija Tamošiūnienė
- Ieškovas
- M. J., L. J.
- Atsakovas
- „Swedbank”
- Kategorijos
- 42.11.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 21.4.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 75.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Audronės Jarackaitės, Marytės Mitkuvienės ir Egidijos Tamošiūnienės (teisėjų kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų M. J. ir L. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2609-577/2011 pagal ieškovų M. J. ir L. J. ieškinį atsakovui „Swedbank”, AB, tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų, V. J., O. J., Vilniaus miesto 2-ojo notarų biuro notarei D. L.-B. dėl hipotekos sandorio pripažinimo negaliojančiu.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.Ginčo esmė
Ieškovai kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl 2007-05-16 hipotekos sutarties, kuria buvo įkeistas žemės sklypas (duomenys neskelbtini) bei gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini), esantys Bendorių k., Vilniaus rajone, pripažinimo neteisėta ir negaliojančia ab initio. Nurodė, jog hipotekos sutartis galėjo būti sudaryta tik gavus teismo leidimą įkeisti šeimos turtą. Hipotekos sandorio sudarymo metu įkeičiamas turtas – gyvenamasis namas dar nebuvo baigtas statyti ir šeima jame negyveno, tačiau atsižvelgiant į tai, kad ieškovai ketino ateityje gyventi šiame name, o atsakovas apie tai žinojo, faktiškai buvo įkeičiama ieškovų teisė į šeimos turtą, todėl pagal Civilinio kodekso (toliau – CK) 3.85 straipsnio 2 dalies reikalavimus teismo leidimas sandoriui sudaryti buvo būtinas. Negavus teismo leidimo sudarytas sandoris prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, todėl yra negaliojantis. Ieškovai prašė taikyti restituciją, t. y. pripažinti hipotekos lakštą negaliojančiu bei išregistruoti hipoteką iš Hipotekos registro.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. spalio 30 d. sprendimu ieškovų ieškinį atmetė.
Teismas konstatavo, kad ieškovai su atsakovu 2006-10-16 sudarė kredito sutartį Nr. 06-077403-FA/06-077660-FA, su visais vėlesniais jos sąlygų pakeitimais ir papildymais, kurioje buvo nustatyta, kad kredito gavėjų prievolių pagal sutartį įvykdymas užtikrinamas: 1) buto su bendrojo naudojimo patalpa, esančio (duomenys neskelbtini), Vilnius (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (toliau taip pat vadinama – butas), įkeitimu; šalys susitarė, kad šio turto įkeitimo sutarties sudarymo terminas yra 2006m. lapkričio 16 d.; 2) žemės sklypo, esančio adresu Bendorių k., Vilniaus r. (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (toliau taip pat vadinama – sklypas), įkeitimu; šalys susitarė, kad šio turto įkeitimo sutarties sudarymo terminas yra 2008 m. balandžio 13 d.; 3) žemės sklype, esančiame adresu Bendorių k., Vilniaus r. (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), statomo gyvenamojo namo su priklausiniais (toliau taip pat vadinama – namas) įkeitimu: šalys susitarė, kad šio turto įkeitimo sutarties sudarymo terminas yra 2008 m. balandžio 13 d. Taigi, ieškovų prievolių pagal kredito sutartį tinkamas vykdymas buvo užtikrintas tiek buto, tiek žemės sklypo, esančio adresu Bendorių k., Vilniaus r., tiek ir ant šio žemės sklypo statomo gyvenamojo namo įkeitimu. 2007-05-16 tarp ieškovų ir atsakovo buvo sudarytas hipotekos sandoris, kuriuo buvo įkeistas sklypas bei nebaigtas statyti namas. Hipoteka buvo įregistruota 2007-05-18. Teismas nesutiko su ieškovų argumentais, kad hipotekos sutartis prieštarauja imperatyvioms įstatymo – CK 3.85 straipsnio 2 dalies – nuostatoms, įpareigojančioms gauti teismo leidimą, kai sutuoktiniai, turintys nepilnamečių vaikų, sudaro sandorį dėl nekilnojamojo daikto, kuris yra šeimos turtas.
Teismas pažymėjo, kad CK 3.85 straipsnio 2 dalis įpareigoja gauti teismo leidimą sudarant sandorius ne dėl bet kokio turto, o tik dėl turto, atitinkančio dvi sąlygas: šis turtas yra nekilnojamasis daiktas ir šis nekilnojamasis daiktas yra pripažįstamas šeimos turtu. Pagal CK 3.84 straipsnio 2 dalį šeimos turtu pripažįstama šeimos gyvenamoji patalpa – nekilnojamasis daiktas, nuosavybės teise priklausantis vienam arba abiem sutuoktiniams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-03-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2006 ir kt.). Teismas, įvertinęs pačių ieškovų paaiškinimus ir byloje esančius rašytinius įrodymus, konstatavo, kad hipotekos sandorio sudarymo metu ieškovai su nepilnamečiu vaiku gyveno bute, kuriam įkeisti buvo gautas teismo leidimas. Šis butas buvo parduotas tik 2008-06-11, t. y. praėjus daugiau kaip vieneriems metams po ginčijamo hipotekos sandorio sudarymo. Teismas motyvavo, kad iš hipotekos sutarties turinio akivaizdu, jog hipotekos sandorio sudarymo metu ir patys ieškovai nelaikė nebaigto statyti gyvenamojo namo šeimos turtu, jie sutartyje patvirtino, kad įkeičiamam daikto priklausiniui – nebaigtam statyti gyvenamajam namui, kurio baigtumas 53 procentai, nėra taikomas šeimos turto teisinis režimas, be kita ko, ieškovai taip pat sutartyje nurodė, jog šeimos turtas yra butas, kurio įkeitimui buvo gautas teismo leidimas. Tiek įkeitimo, tiek nebaigto statyti gyvenamojo namo pirkimo-pardavimo sandoriuose daryti įrašai patvirtina, jog ginčo hipotekos sandorio sudarymo metu nebaigto statyti gyvenamojo namo baigtumas buvo tik 53 procentai, perkamas objektas buvo įvardintas terminu „dėžutė”, nebuvo atlikti namo apdailos darbai, nebuvo įvestos kanalizacija, elektros instaliacija, nepajungtas vandentiekis; patys ieškovai teigia, jog šiame name apsigyveno tik 2008 m. birželio mėnesio vidury; teismas pažymėjo ir tai, kad nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenimis gyvenamasis namas buvo pripažintas tinkamu naudotis tik 2009-03-05. Taigi, akivaizdu, jog ginčo hipotekos sandorio sudarymo metu įkeičiamame nebaigtame statyti gyvenamajame name ieškovų šeima negyveno, jis negalėjo būti laikomas šeimos gyvenamąja patalpa, todėl šio turto įkeitimui teismo leidimas nebuvo reikalingas. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, jog tiek teisės doktrinoje, tiek teismų praktikoje laikomasi vieningos pozicijos, kad šeimos turto teisinio statuso sandorio dalyko atžvilgiu klausimas turi būti išsprendžiamas ir teismo leidimas dėl disponavimo šeimos turtu CK 3.85 straipsnio 2 dalies prasme turi būti gautas ne bet kada, bet prieš sudarant tokio pobūdžio sandorį, todėl visiškai nepagrįsti ir ieškovų argumentai, jog kreditorius kaip savo srities profesionalas, žinodamas, kad ateityje ieškovai baigs statyti gyvenamąjį namą ir jame apsigyvens, turėjo pareigą informuoti ieškovus, jog įkeičiant šeimos būstą (teisę į jį) yra reikalingas teismo leidimas. Teismas atmetė ir ieškovų argumentus, kad jau galiojant hipotekos sandoriui, šio sandorio tolesniam galiojimui, nebaigtam statyti namui tapus šeimos turtu, turėjo būti gautas naujas teismo leidimas dėl nebaigto statyti namo hipotekos.
Kadangi namo įkeitimui nebuvo reikalingas teismo leidimas, 2007-05-16 hipotekos sutartis nepažeidė CK 3.85 straipsnio 2 dalies nuostatų ir nėra pagrindo išvadai, kad prieštarautų imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 str.).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Ieškovai M. J. ir L. J. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 30 d. sprendimą ir priimti naują - ieškinį visiškai patenkinti, taip pat priteisti iš atsakovo „Swedbank”, AB apeliantų naudai visas patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos svarbiausius argumentus:
1. Pirmosios instancijos teismas pažeidė imperatyvias šeimos turto teisinės apsaugos doktriną (teisinį režimą) įtvirtinančias teisės normas. Byloje nėra ginčo, ar namas ginčijamos hipotekos sandorio sudarymo metu buvo apeliantų šeimos gyvenamoji patalpa, šeimos turtas. Ginčijamos hipotekos sandorio sudarymo metu šeimos turto teisinis režimas buvo taikomas butui, tačiau buto hipoteka atsakovo prašymu buvo išregistruota 2008 m. birželio 9 d., o 2008m. birželio 11 d. apeliantai butą pardavė. Tai reiškia, kad nuo 2008 m. birželio 11 d. namas kaip vienintelė apeliantų šeimos gyvenamoji patalpa įgijo šeimos turto teisinį režimą ir jo įkeitimui reikalingas teismo leidimas.
2. Bylos išnagrinėjimui reikšminga, kad buto (apeliantų šeimos turtas iki 2008 m. birželio 11 d.) įkeitimui buvo gautas teismo leidimas, o namo (apeliantų šeimos turtas nuo 2008 m. birželio 11 d. iki dabar) įkeitimui teismo leidimas nebuvo gautas.
3. Teismas nepagrįstai CK 3.85 straipsnio 2 dalies normą aiškino pažodžiui, t. y. teismo leidimą laikė būtinu tik sandorio dėl disponavimo šeimos turtu sudarymo metu. Tuo tarpu byloje kilusiems hipotekos sandorio teisėtumo ir galiojimo teisiniams klausimams išspręsti turi būti panaudotas teleologinis metodas, pagal kurį turi būti nustatytas CK 3.85 straipsnio 2 dalies teisės normos (jeigu sutuoktiniai turi nepilnamečių vaikų, nekilnojamojo daikto, kuris yra šeimos turtas, sandoriams sudaryti būtinas teismo leidimas) tikslas. Šia teisės norma įstatymų leidėjas griežtai uždraudė bet kokius šios teisės normos taikymo išvengimo („įstatymo apėjimo”) veiksmus. Pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo nesivadovaudamas CK 3.85 straipsnio 2 dalies teisės normos tikslais, todėl ginčijamu sprendimu apeliantų nepilnametis vaikas Tautvydas J. J. liko neapsaugotas nuo atsakovo pagal kredito sutartį inicijuoto priverstinio skolos išieškojimo iš gyvenamojo namo, t. y. jo šeimos vienintelės gyvenamosios patalpos.
4. Kritiškai vertintini pirmosios instancijos teismo teiginiai, kad teisės doktrinoje ir teismų praktikoje laikomasi vieningos pozicijos, jog teismo leidimas dėl disponavimo šeimos turtu turi būti gautas prieš sudarant tokio pobūdžio sandorį. Teismas nei tokios doktrinos, nei teismų praktikos sprendime nenurodė.
5. Teismas, pripažinęs ginčijamą hipotekos sandorį niekiniu dėl prieštaravimo imperatyviai CK 3.85 straipsnio 2 dalies normai, galėjo hipotekos sandorį pripažinti negaliojančiu nuo jo sudarymo momento net ir tuo atveju, jeigu jo neteisėtumo pagrindas atsirado ne sudarymo momentu, o vėliau, t. y. apeliantams pardavus butą ir gyvenamajam namui įgijus šeimos turto teisinį režimą (2008 m. birželio 11 d.). Tačiau ginčijamame sprendime teismas hipotekos sandorio teisėtumą vertino tik jo sudarymo metu (2007 m. gegužės 16 d.) ir taip pažeidė CK 1.80 straipsnio 1 dalį, numatančią kad imperatyvioms teisės normos prieštaraujantis sandoris yra niekinis visais atvejais, t. y. net ir tada, kai sandoris tampa niekiniu, išnykus tam tikroms aplinkybėms, bet nepakitus niekinių sandorių teisiniam reglamentavimui. Byloje nagrinėjamu atveju, tuo momentu, kai gyvenamasis namas tapo apeliantų šeimos turtu (2008 m. birželio 11 d.), o teismo leidimo jo įkeitimui nebuvo gautas, ginčijamas hipotekos sandoris dėl prieštaravimo imperatyviai CK 3.85 straipsnio 2 dalies normai tapo niekiniu ir negaliojančiu.
Apeliantai pažymi, kad imperatyvios šeimos turto teisinį režimą reglamentuojančios CK 3.84 - 3.86 straipsnių normos disponavimo šeimos turtu sandorių teisėtumą sieja ne su jų sudarymo momentu, o su turiniu ir, dar daugiau, sudarymo teisinėmis aplinkybėmis, iš kurių esminė yra išankstinio teismo leidimo išdavimo aplinkybė.
Atsiliepimas
Atsakovas „Swedbank”, AB atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo palikti galioti Vilniaus apygardos teismo sprendimą 2012 m. spalio 30 d. sprendimą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsakovo naudai iš ieškovų priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimu Nr. 41 patvirtintoje Lietuvos Respublikos teismų praktikos, nagrinėjant bylas dėl teismo leidimų išdavimo pagal Civilinio proceso kodekso XXXIX skyriaus taisykles, apibendrinimo apžvalgoje yra nurodyta, kad kai šeimoje yra nepilnamečių vaikų, teismo leidimas reikalingas tik sudarant sandorį dėl šeimos gyvenamosios patalpos. Jeigu šeima turi keletą gyvenamųjų patalpų (butų, namų ir pan.), šeimos turtu yra pripažįstama tik viena gyvenamoji patalpa, kurioje šeima faktiškai gyvena (CK 3.84 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Šioje byloje neginčijamai nustatyta, kad 2007-05-16 hipotekos sutarties (sandorio) sudarymo metu namas nebuvo šeimos turtas. Tai reiškia, kad 2007-05-16 hipotekos sandorio sudarymui teismo leidimas nebuvo reikalingas. Priešingai, vadovaujantis CK 3.85 straipsnio 2 dalimi bei kasacinio teismo išaiškinimu, joks teismo leidimas 2007-05-16 turto hipotekos sutarčiai neturėjo ir negalėjo būti išduotas, nes tuo metu ieškovų šeimos turtu buvo butas, esantis Subačiaus g. 115b-72, Vilniuje. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad ginčijama 2007-05-16 hipotekos sutartis buvo sudaryta pagal visus privalomus teisės aktų reikalavimus, kurių atitikimą, be kita ko, patvirtino notaras bei hipotekos skyrius.
Ieškovų ir banko sudaryta 2007-05-16 hipotekos sutartimi šalių valia buvo įvykdyta bankui tapus turto hipotekos kreditoriumi. Iš tinkamai sudaryto sandorio atsirado nauja banko daiktinė teisė - turto hipoteka. Taip pat pasikeitė egzistavusi ieškovų daiktinė nuosavybės teisė, jos apimtis ir įgyvendinimas tapo apsunkinti hipoteka. Ginčidami hipotekos sandorį apeliantai iš esmės prašo teismo pripažinti negaliojančią banko hipotekos teisę į turtą, nes hipotekos teisės galiojimo metu 2008-06-11 turtas tapo vienintele apeliantų šeimos gyvenamąja patalpa. Apeliantų įsitikinimu šios daiktinės teisės tolimesniam galiojimui CK 3.85 straipsnio 2 dalies pagrindu turėjo būti gautas teismo leidimas. Aukščiau minėta, kad CK 3.85 straipsnio 2 dalyje nustatytas teismo leidimas yra tik naujo sandorio sudarymo, bet ne egzistuojančių daiktinių teisių tolimesnio galiojimo sąlyga. Hipotekos teisinių santykių ir pačios hipotekos teisės pabaigos pagrindai yra nustatyti CK Ketvirtosios knygos „Daiktinė teisė” XI skyriuje. Realūs turto hipotekos pabaigos pagrindai neegzistuoja.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, pažymi, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai ir išsamiai išnagrinėjo bylą, tinkamai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą, pakankamai išsamiai motyvuotą sprendimą. Teisėjų kolegija iš esmės pritardama nekartoja pirmosios instancijos teismo nustatytų bylos išnagrinėjimui reikšmingų faktinių aplinkybių bei motyvų, kokio turto įkeitimui reikalingas teismo leidimas, kad ginčijamu hipotekos sandoriu įkeistam turtui jo įkeitimo metu nebuvo taikomas šeimos turto teisinis režimas ir kodėl, taip pat motyvų, kodėl bankas neturėjo pareigos informuoti ieškovus, jog įkeičiant sklypą bei nebaigtą statyti namą reikalingas teismo leidimas, kad ginčijamas be teismo leidimo sudarytas hipotekos sandoris nepažeidžia nei imperatyvių įstatymo nuostatų, nei ieškovų nepilnamečio vaiko interesų. Toliau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pasisakys tik dėl apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų.
Apeliantai teigia, kad byloje nėra ginčo, jog sklypas ir gyvenamasis namas, kurie buvo įkeisti ginčijamu hipotekos sandoriu, įkeitimo sandorio sudarymo metu nebuvo šeimos turtas, tačiau mano, jog byloje buvo netinkamai, paneigiant teisės normos tikslus, aiškintas teismo leidimų nekilnojamojo daikto, kuris yra šeimos turtas, sandoriams sudaryti teisinis institutas (CK 6.85 straipsnio 2 dalis). Apeliantų vertinimu, šio instituto tikslas – užtikrinti nepilnamečių vaikų interesus, išlieka aktualus ir tais atvejais, kai nekilnojamojo turto objektas tampa šeimos turtu jau suvaržytas hipoteka. Todėl, kai šeimos turtu (šeimos nepilnamečių vaikų gyvenamąja vieta) tampa įkeistas nekilnojamasis turtas, turi būti gaunamas teismo leidimas šio turto įkeitimui, o tokio leidimo nesant ar negavus, yra pagrindas įkeitimo sandorį pripažinti negaliojančiu kaip prieštaraujantį imperatyvioms įstatymo nuostatoms (CK 1. 80 straipsnis), t. y. kaip sandorį, sudarytą negavus teismo leidimo (CK 3.85 straipsnio 2 dalis).
Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantai netinkamai vertina teismo leidimų sandoriams dėl nekilnojamojo turto teisinio reglamentavimo tikslus. Neginčytina, kad reikalavimas gauti teismo leidimą įstatyme numatytas tikslu apsaugoti šeimoje gyvenančio nepilnamečio vaiko interesus turėti gyvenamąjį būstą, tačiau, skirtingai nei teigia apeliantai, įtvirtindamas reikalavimą gauti teismo leidimą, įstatymų leidėjas siekė ne tikslo išlaisvinti nekilnojamąjį turtą, tapusį šeimos gyvenamaja vieta (šeimos turtu), nuo suvaržymų, o prevenciškai užtikrinti, kad nebūtų sudaromi sandoriai, keliantys realią grėsmę, kad dėl jų nepilnametis vaikas gali likti be gyvenamojo būsto. Toks aiškinimas atitinka tiek paties instituto pavadinimą („leidimas“ nuo žodžio leisti, t. y. suteikti galimybę), tiek reglamentavimą (nei CK, nei CPK nuostatos nesudaro pagrindo išvadai, kad teismo leidimas gali būti išduodamas jau dėl įvykusio sandorio). Teismai taip pat neformuoja praktikos išduoti teismo leidimą jau įvykusiam sandoriui.
Pažymėtina ir tai, kad būtent nepilnamečio vaiko tėvams, visų pirma, tenka pareiga užtikrinti vaiko teises ir teisėtus interesus (CK 3.163 straipsnis, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 7 punktas, 11 straipsnis). Būtent tėvai, elgdamiesi apdairiai ir atsakingai, privalo vengti sandorių, dėl kurių gali būti pažeista jų vaiko teisė į gyvenamąjį būstą. Atitinkamai ir atsakomybė už CK 3.85 straipsnio 2 dalyje numatyto reikalavimo laikymąsi tenka būtent tėvams – nagrinėjamu atveju įkaito davėjams (ieškovams), kurie rengdamiesi sudaryti sandorį dėl turto įkeitimo, kai reikalingas teismo leidimas, turėtų juo pasirūpinti. Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovai, nors ir klaidingai, tačiau manydami, jog jų sklypui ir namui, kuriame šiuo metu su nepilnamečiu vaiku gyvena ir todėl šis turtas turi šeimos turto statusą, įkeisti reikalingas teismo leidimas, siekia ne jį gauti, o hipotekos sandorio panaikinimo.Tai rodo, kad esminis ieškovų tikslas yra atsisakyti šio turto hipotekos.
Pažymėtina, kad šeimos turto įkeitimas, nors ir apsunkina ši turtą bei sukuria grėsmę, kad ateityje kreditorius gali reikalauti savo reikalavimo patenkinimo būtent iš šio turto, ne visuomet pripažįstamas sandoriu, pažeidžiančiu vaiko interesus. Pavyzdžiui, jeigu įkeitimas, kaip buvo ir nagrinėjamu atveju (t. 1. b.l. 29), reikalingas tam, kad būtų gauta paskola (įkeitimas – paskolos gavimo sąlyga), o paskola numatoma naudoti naujam šeimos būstui įsigyti ar jau esamoms vaiko gyvenimo salygoms pagerinti ir pagal tėvų turtines finansines galimybes nėra pagrindo abejoti jų galimybe vykdyti įsipareigojimus, užtikrintus įkeitimu, toks įkeitimas teismų praktikoje pripažįstamas atitinkančiu vaiko interesus, nepažeidžiančiu jo teisių į gyvenamąjį būstą ir tokiam įkeitimui teismai leidimą išduoda.
Kad gyvenamasis namas bus įkeistas ieškovai informavo teismą dar prašydami leidimo užtikrinant kredito grąžinimą įkeisti tuo metu šeimos turtu buvusį butą (t. 1. b. l. 41). Patys pareiškėjai būsimo namo įkeitimą vertino kaip nesudarantį neprotingai didelės grėsmės jų sūnaus interesams. Su tuo sutiko ir Vilniaus miesto 3-as apylinkės teismas, 2006 m. lapkričio 3 d. nutartimi (civilinė byla Nr.2-5223-78/06) išduodamas leidimą buto (šeimos turto) įkeitimui (t. 1, b.l. 42). Vėliau, Vilniaus miesto 3-os apylinkės teismas, nagrinėdamas leidimo šį butą parduoti išdavimo klausimą (civilinė byla Nr. 2-3881-130/08), 2008 m. birželio 6 d. nutartyje pasisakė, jog šio buto (tuo metu dar buvusio šeimos turtu), pardavimas nepažeis ieškovų nepilnamečio sūnaus interesų, kadangi šeima persikels gyventi į nuosavybės teise įgytą namą.
Nėra ginčo, su tuo sutinka ir ieškovai, kad pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, nepilnamečių vaikų turinti šeima, teismo leidimą turi gauti tik sandoriams būtent su šeimos turtu, o ne sandoriams dėl bet kurio turimo nekilnojamojo turto objekto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimu Nr. 41 patvirtinta Lietuvos Respublikos teismų praktikos, nagrinėjant bylas dėl teismo leidimų išdavimo pagal Civilinio proceso kodekso XXXIX skyriaus taisykles, apibendrinimo apžvalga, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2006 ir kt.). Tokį reglamentavimą ir formuojamą teismų praktiką lemia CK 3.85 straipsnio 2 dalimi siekiami tikslai – užkirsti kelią nepilnamečių vaikų turintiems tėvams neatsakingai disponuoti savo nekilnojamuoju turtu taip, kad kaip neatsakingo disponavimo turtu pasekmė vaikas neliktų be gyvenamojo būsto. Neribodamas asmenų teisių labiau nei būtina, įstatymų leidėjas apsiribojo vaikų turinčių asmenų sudaromais sandoriais prisiimamos rizikos kontrole ta apimtimi, kad nebūtų be pagrindo rizikuojama prarasti būtent būstą, kuriame gyvenama. Dėl šios priežasties nereikalaujama teismo leidimo sandoriams su turtu, kur šeima negyvena (turtas, kuriam netaikomas šeimos turto teisinis režimas), o spręsdamas leidimo sandoriui su turtu, kur šeima gyvena (šeimos turtas), išdavimo klausimą, teismas įvertina, ar tokiu sandoriu vaikas nebus paliekamas be gyvenamojo būsto (pavyzdžiui, vienintelio būsto pardavimas, dovanojimas nenumatant kito būsto įsigijimo, kitos gyvenamosios vietos).
Kontrolė, ar sandoris su šeimos turtu nesukelia nepamatuotos grėsmės vaiko interesams turėti gyvenamąjį būstą, teismo leidimo forma pagal CK 3.85 straipsnio 2 dalį turi būti atliekama kiekvieną kartą prieš sudarant sandorį su šeimos būstu. Taip prieš kiekvieną numatytą sandorį su šeimos būstu iš naujo teismas įvertina aplinkybes ir sandoriu keliamos grėsmės, rizikos vaikui prarasti gyvenamąjį būstą, mastą. Byloje nagrinėjamu atveju ši kontrolė buvo atlikta. Pirmiausia teismas, 2006 m. lapkričio 3 d. išduodamas leidimą įkeisti butą (t. 1, b.l. 41), žinodamas, kad įkeitimo sandoris sudaromas tikslu gauti kreditą, kuris bus naudojamas namo, kuriame ateityje vaikas gyvens, įsigijimui ir įrengimui, nenustatė, kad ateityje gyvenimas įkeistame name keltų grėsmę vaiko interesams turėti gyvenamąjį būstą, taigi pagal CK 3.85 reikalavimus atliko išankstinę kontrolę, ar numatoma vaiko gyvenamoji vieta nepažeidžia vaiko interesų į gyvenamąjį būstą. Grėsmės, kad buto pardavimas galėtų sukelti grėsmę vaiko interesams turėti gyvenamąjį būstą teismas nenustatė ir 2008 m. birželio 6 d. išduodamas leidimą butą parduoti (Vilniaus miesto 3-io apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-3881-130/08).
Ginčijamu sandoriu įkeistas namas šeimos turtu tapo tik 2008 m. birželio 11 d. (dėl to nėra ginčo), taigi tik po šios dienos su šiuos turtu (iki šis nekilnojamojo turto objektas nepraras šeimos turto statuso) sudaromiems sandoriams pagal CK 3.85 straipsnio 2 dalį reikalingas teismo leidimas. Kol namas nebuvo šeimos turtas ir todėl jam nebuvo taikomas šeimos turto teisinis režimas, vaiko intereso turėti gyvenamąjį būstą apsaugos kontrolė buvo vykdoma teismui vertinant, ar sandoriai būtent su šeimos turtu nepažeidžia vaiko interesų. Atliekant šią kontrolę buvo vertinamos ir aplinkybės, susijusios su kitu šeimos turimu turtu, o būtent, kad buto įkeitimas 2006 metais atliekamas siekiant gauti kreditavimą gyvenimo sąlygų pagerinimui (namo įsigijimui ir įrengimui), kad šeimos pajamos neduoda pagrindo abejoti ieškovų galimybe grąžinti kreditą, vėliau, kad 2008 metais pardavus butą vaikas turės kur gyventi. Aplinkybė, jog namas, kuriame vaikas gyvens po buto pardavimo, yra įkeistas, teismui buvo žinoma iš Nekilnojamojo turto registro duomenų. Teismas šios aplinkybės, 2008 metais išduodamas leidimą parduoti butą, nevertino kaip pažeidžiančios vaiko interesus. Taip ieškovų disponavimas šeimos turtu buvo tinkamai kontroliuojamas CK 3.85 straipsnio 2 dalyje numatyta tvarka ir nėra pagrindo pripažinti pagrįstais ieškovų argumentus, jog turėjo būti, tačiau nebuvo, atlikta ginčijamo įkeitimo sandorio kontrolė, numatyta CK 3.85 straipsnio 2 dalyje.
Šių motyvų visuma patvirtina teisingą pirmosios instancijos teismo argumentą, kad vaiko interesų kontrolė atliekama išankstinių teismo leidimų sandoriams su šeimos turtu išdavimo forma ir nėra pagrindo reiklavimą CK 3.85 straipsnyje numatytu atveju gauti teismo leidimą aiškinti kaip sudarantį pagrindą sandorius, sudarytus, kai teismo leidimas nebuvo reikalingas, niekiniais ir prieštaraujančiais imperatyvioms įstatymo nuostatoms (CK 1.80 straipsnis).
Šie motyvai yra pakankami, kad teisėtą bei pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.