- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-02-28
- Bylos Nr.
- 1A-135-135-2013
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Bronius Zalaga (pirm.), Vidmantas Mylė, Gražvydas Poškus
- Kaltinamasis
- A. N.
- Nukentėjusysis
- A. M.
- Advokatai
- Rolandas Tamašauskas, Romaldas Brilius
- Kategorijos
- 2.4.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Pranešėjas Bronius Zalaga Baudžiamoji byla Nr. 1A-135-135/2012
Teisėja Raimonda Andriulienė Teisminio nagrinėjimo Nr. 1-96-1-00162-2010-9
2012 m. vasario 28 d.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Broniaus Zalagos,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo A. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 30 d. nuosprendžio, kuriuo A. N. išteisintas pagal LR BK 178 str. 3 d. nustačius, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymiu.
Skundžiamu nuosprendžiu nukentėjusiojo A. M. civilinis ieškinys dėl 3507 Lt priteisimo paliktas nenagrinėtu.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. N. išteisintas dėl to, kad jis 2010-04-07, apie 10 val., (duomenys neskelbtini), įsibrovęs į UAB „Ž. P.“ priklausančią teritoriją, slapta pagrobė ŽŪB „Ž.“ priklausančią sėjamąją „VADERSTAD Rapid 600“, 50847,84 Lt vertės, išsinuomotą A. M., UAB „Ž. P.“ priklausančiame automobilyje DAF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvusią A. M. priklausančią trąšą NPK 7500 kg., kurios bendra vertė 10676,47 Lt, ir žieminius kviečius 1000 kg., kurių bendra vertė 1436 Lt, ir iš teritorijoje esančios kuro kolonėlės 300 litrų dyzelinio kuro, kurio bendra vertė 507 Lt, tuo padarydamas nukentėjusiajam A. M. 63467,31 Lt turtinę žalą ir tuo padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 178 str. 3 d.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad A. N. veikoje nėra nusikalstamos veikos sudėties požymio – nusikaltimo dalyko, t. y. svetimo turto, bei nenustatyta, kad A. N. turėjo tyčią vogti svetimą turtą įsibrovęs į saugomą teritoriją.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nukentėjusysis A. M. prašo panaikinti Šiaulių rajono apylinkės teismo 2012-11-30 nuosprendį ir A. N. atžvilgiu priimti apkaltinamąjį nuosprendį – A. N. pripažinti kaltu pagal LR BK 178 str. 3 d. ir nuteisti laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose. Apeliantas taip pat prašo visiškai priteisti reikalavimus pagal civilinį ieškinį.
Skunde nukentėjusysis nurodo, kad A. N. atžvilgiu priimtas nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes teismas, nagrinėdamas bylą, padarė esminius LR Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimus, t. y. pažeidė šiame kodekse įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, dėl to byloje buvo nustatytos klaidingos faktinės aplinkybės, turinčios esminės reikšmės teisingai išspręsti bylą, o po to jas teismas neteisingai įvertino ir dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Nurodo, kad sutinka su nuosprendžio dalimi, jog A. N. veika negalėjo būti kvalifikuota pagal LR BK 178 str. 3 d. tuo motyvu, jog jis įsibrovė į teritoriją ir iš jos slapta pagrobė materialines vertybes, tačiau vis dėlto mano, kad A. N. privalėjo būti nuteistas pagal LR BK 178 str. 3 d., dėl to, kad jis pagrobė didelės vertės svetimą turtą. Teigia, kad byloje teismui vertinant įrodymus, nebuvo atsižvelgta į objektyvią bylos medžiagą, o įrodymų vertinimą teismas sutapatino su teisėjos vidine nuojauta, intuicija, asmeniniu noru ir vertino tik tuos įrodymus, kurie davė pagrindą priimti išteisinamąjį nuosprendį, kitų įrodymų teismas nevertino, juos nepagrįstai ir nemotyvuotai atmetė. Apelianto teigimu, teismas pažeidė konstitucinę nuostatą būti nešališku, objektyviai vertinti įrodymus ir priimti teisingą sprendimą.
Nurodo, kad turto vertė, kuris jam priklausė nuosavybės ir panaudos teise, vagystės metu buvo 63 467,31 Lt, ir teismas tai teisingai nustatė, šios materialinės vertybės buvo saugojamos UAB ,,Ž. P.“ teritorijoje, (duomenys neskelbtini) kaime, pagal jo (A. M.) ir A. N. žodinį susitarimą. Nurodo kad pagrobto turto, kuris jam priklausė nuosavybės teise, vertė buvo 12 619,47 Lt, o dėl sėjamosios ,,Vaderstad Rapid 600“, kurios vertė 50 847,84 Lt, nurodo, jog 2009-07-01 buvo sudaryta panaudos sutartis (faktiškai nuomos) tarp UAB ,,Ž.“ ir jo – A. M.. Atsižvelgdamas į tai, apeliantas tvirtina, jog jis buvo teisėtas jos naudotojas ir materialiai atsakingas už šią techniką, o tai patvirtina ir šios sėjamosios grąžinimas jam. Apelianto tvirtinimu, jo materialinė atsakomybė už naudojamos technikos išsaugojimą atsiranda ne tik iš sudarytų sutarčių, bet ji reglamentuota ir įstatymu – LR CK 6.489 str. nustatyta, kad nuomininkas privalo naudotis daiktu pagal paskirtį ir yra atsakingas nuomotojui, o CK 6.493 str. nurodo, kad yra nuomininko pareiga išlaikyti išsinuomotą daiktą, CK 6.502 str. numato nuomininko atsakomybę už daikto praradimą.
Apelianto teigimu, teismas neteisingai nustatė A. N. santykį su UAB ,,Ž.“ 2010 m. balandžio mėnesį, kadangi, kaip nurodo, nors UAB ,,Ž. P.“, kurios direktoriumi ir pajininku buvo A. N., 2007-02-28 įsigijo iš UAB ,,Ž.“ 285 493 Lt vertės pajinį įnašą, tačiau 2009 m. pradžioje dėl skolų jį prarado, ir jį nupirko I. K., kuri jį vėliau pardavė UAB ,,B. f.“, todėl nuo 2009 m. pavasario A. N. ir UAB ,,Ž.“ jokie ryšiai nesiejo. Taip pat nurodo, kad 2009-12-22 Šiaulių apygardos teismo sprendimu UAB „Ž. P.“ paskelbtas bankrotas, todėl 2010 balandžio mėn. A. N. neturėjo nei turtinių, nei kitokių teisių į UAB „Ž.“ ir UAB „Ž. P.“ turtą, o juo labiau į I. K. ar UAB „B. f.“ turtą, sėjamosios vagystės metu nebuvo materialiai atsakingas už jos likimą, ir jis negalėjo ją paimti iš jo (A. M.) teisėto valdymo. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, jog materialines vertybes galima pavogti tik iš turto savininko ir turto priklausomybė nėra visą nulemiantis nusikalstamą veiką kvalifikuojantis požymis. Teigia, kad teismui buvo būtina nustatyti, ar šis turtas A. N. buvo „svetimas“, o byloje esančiais duomenimis bei skunde išdėstytais motyvais įrodyta, kad pavogtas turtas A. N. buvo „svetimas“. Taip pat nurodo, jog jo ir A. N. tarpusavio santykiai blogi, todėl A. N., tik dėl asmeninių nesutarimų pavogė jo asmeninį ir jo laikinai sutarčių pagrindu naudojamą turtą. Tvirtina, kad byloje esančiais dokumentais ir skunde nurodytais motyvais ir argumentais įrodyta, kad A. N. į nurodytą turtą neturėjo jokios tikros, ginčijamos ar tariamos teisės, jis šį turtą neatlygintinai užvaldė: kurą sunaudojo, o trąšas, javus ir sėjamąją atgabeno į Saveikių kaimą pas V. A. ir paliko saugoti, trąšos, javai ir sėjamoji buvo surasti ir grąžinti jam. Nurodo, kad A. N., turėdamas įstatymo pagrindą ir teisę pateko į UAB ,,Ž.“ teritoriją ir neteisėtai paėmė jo nuosavybės teise ir sutarčių pagrindu valdomą turtą ir jį, nugabenęs į Saveikių kaimą, paslėpė V. A. sodyboje, todėl ši veika atitinka BK 178 str. 3 d. sudėtį.
Apeliantas daro prielaidą, jog išteisintasis, pavogdamas jam asmeninės nuosavybės ir panaudos teise valdomas vertybes, norėjo sėjamosios „Vaderstad Rapid 600“ vagystės kaltę pernešti jam, t. y. imituoti, kad jis (A. M.) pavogė UAB „Ž.“ nuosavybės teise priklausantį turtą ir jį paslėpė. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, jog A. N. turtą perkėlė į saugesnę vietą I. P. nurodymu, ir tvirtina, kad I. P. teisme paneigė davusi tokius nurodymus, tai pat nurodo, kad toje teritorijoje buvo daugiau UAB ,,Ž. P.“ turto, tačiau šiuo turtu A. N. nesirūpino, o paėmė jam (A. M.) priklausantį turtą pasaugoti ir perduoti bankroto administratoriui, ir vėliau šis turtas buvo grąžintas A. M., o ne perduotas bankroto administratoriui. Apeliantas taip pat nesutinka su teismo išvada, jog jis šioje byloje negalėjo turėti nukentėjusiojo statuso, nes nėra duomenų, jog jis turėjo teisę UAB ,,Ž. P.“ teritorijoje laikyti savo turtą. Tvirtina, kad A. N. turėjo galimybę savarankiškai disponuoti pagrobtomis materialinėmis vertybėmis, kadangi A. N. turtą paėmė P. kaime, jį gabeno 12–14 kilometrų į S. kaimą, susitarė su V. A., kad vertybes jis saugos, per šį laiką A. N. fiziškai valdė turtą, nulėmė jo likimą – atidavė saugoti V. A., jam vertybės buvo sugrąžintos tik 2010-05-09, A. N. pavogtu turtu disponavo kaip savo.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į nukentėjusiojo skundą išteisintasis A. N. nurodo, kad nesutinka su A. M. apeliaciniu skundu ir prašo jį atmesti. Nurodo, kad tarp jo ir A. M. jau yra kilę nemažai ginčų, buvo pradėti ikiteisminiai tyrimai, tačiau didžioji jų dalis buvo nutraukta motyvuojant tuo, kad nei viena iš šalių negali pagrįsti turto nuosavybės, todėl negalima konstatuoti turto pasisavinimo, ir ginčai spręstini civilinio proceso tvarka. Nurodo, kad tariamai pagrobta sėjamoji (duomenys neskelbtini) kaime, buvo laikoma ir naudojama UAB „Ž. P.“ veikloje nuo 2007-03-26, UAB „Ž. P.“ 2007-03-26 įsakymą dėl žemės ūkio technikos pristatymo patvirtina 2008-04-29 PVM sąskaita faktūra MAN Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, kad UAB „M."“ iš (duomenys neskelbtini), į (duomenys neskelbtini) UAB „Ž. P.“ užsakymu pervežė traktorių „John Deer“ su sėjamąja. Nurodo, kad A. M. ir ŽŪB „Ž.“ nepateikė įrodymų, kad sudarė panaudos sutartis 2008 ir 2009 m., apie šias sutartis pranešė ir pateikė jas UAB „Ž. P.“ arba A. N.. Tvirtina, kad tai, jog sėjamoji ir iki tariamai sudarytų panaudos sutarčių buvo naudojama UAB „Ž. P.“ veikloje, nepaneigta, nepaneigta ir tai, jog UAB „Ž. P.“ ir A. N. nežinojo apie A. M. ir ŽŪB „Ž.“ sudarytas panaudos sutartis. Nurodo, kad tai, jog A. M. pateiktos panaudos sutartys su ŽŪB „Ž.“ galėjo nebūti sudarytos nurodytomis datomis, patvirtina ir sėjamosios turto apskaitos kortelė, kurioje apskaitomas sėjamosios nusidėvėjimas iki 2010 m., tačiau nenurodyta, kad sėjamoji yra perduota kitiems asmenims, priešingai, kaip sėjamąją naudojantis padalinys nurodytas ŽŪB „Ž.“ darbuotojas P. M..
Dėl UAB „Ž. P.“ perleistų turėtų ŽŪB „Ž.“ pajų I. K. A. N. nurodo, kad priešingai, nei teigia A. M., 2012-07-16 Šiaulių apygardos teismo sprendimu nustatyta, kad 2009-06-05 datuotas susitarimas dėl pajų perleidimo už 6100 000 litų A. N. nebuvo pasirašytas, ir tai paneigia teiginius dėl pajų perleidimo. Nurodo, kad tariamai pagrobtos trąšos ir kuras priklausė UAB „Ž. P.“, ir bankrutuojanti UAB „Ž. P.“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, reikalaudama priteisti iš A. N. UAB „Ž. P.“ priklausančio nesurasto trąšų likučio vertę, tai patvirtina, kad UAB „Ž. P.“ turėjo trąšų, kurios buvo saugomos (duomenys neskelbtini). Taip pat nurodo, kad kaltinimajame akte nurodyti kiekiai, 7500 kg trąšų ir 1000 kg kviečių, byloje nepatvirtinti jokiais įrodymais, trąšos ir kviečiai nebuvo pasverti apžiūros metu ir vėliau, perduodant juos bankroto administratoriui, nebuvo sveriami, o A. M. pateikti apskaitos dokumentai, surašyti 2009 m. rudenį, nepaneigia galimybės, kad trąšas, kviečių sėklą ir gazolį A. M. sunaudojo 2009 m. rudeninės sėjos darbų metu. Nurodo, kad, A. M. teigimu, jis UAB „Ž. P.“ priklausiusiose dirbtuvėse (duomenys neskelbtini) kaime, stacionarioje talpoje, 2010 m. balandžio mėnesį saugojo jam priklausantį dyzeliną, kuris buvo pagrobtas, tačiau iš A. M. pateiktos 2009-09-25 PVM sąskaitos faktūros, pagal kurią A. M. parduotas gazolis, matyti, kad gazolio pristatymo vieta yra (duomenys neskelbtini) kaimas, o A. M. nepateikė dokumentų, kurie patvirtintų, kad jis turėjo ir laikė gazolį P. kaime.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusysis A. M. ir jo atstovas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintasis A. N. ir jo gynėjas advokatas bei prokuroras prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės aktų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (LAT Nr. 2K-204/ 2008).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 1.1 punkte teismams išaiškinta, kad apkaltinamasis nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas. Teisėtas, kai priimtas, surašytas prisilaikant baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų, o pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, veikos sudėties, asmens kaltumo ir kitų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ir teisingai įvertintais įrodymais. 3.1.8 punkte yra išaiškinta, kad nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes (Teismų praktika, 2003, Nr. 19). Pagal Lietuvos Konstitucijos 31 str. 1 d. bei Baudžiamojo proceso kodekso 44 str. 6 d., kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka. Baudžiamajame procese yra laikomasi principo, jog visos abejonės, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti, vertinamos kaltinamojo naudai.
Nors ikiteisminio tyrimo metu ir teisme buvo nustatyta, kad 2010-04-07, apie 10 val., A. N. iš (duomenys neskelbtini) k., UAB „Ž. P.“ priklausančios teritorijos, išvežė ŽŪB „Ž.“ priklausančią sėjamąją „VADERSTAD Rapid 600“, UAB „Ž. P.“ priklausančiame automobilyje DAF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvusias trąšas ir žieminius kviečius, priklausiusius A. M., tačiau byloje nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nebuvo surinkta objektyvių, neginčytinų įrodymų, kad šis turtas kaltininkui žinant, kad jis jam svetimas, buvo jo pasisavintas, t. y. buvo padaryta nusikalstama veika, numatyta Lietuvos Respublikos BK 178 str. 3 d.
Pagal LR BK 178 str. 3 d. atsako tas, kas pagrobė didelės vertės svetimą turtą arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes arba pagrobė svetimą turtą dalyvaudamas organizuotoje grupėje. Šios nusikalstamos veikos dalyku gali būti tik svetimas turtas. Svetimu paprastai laikomas turtas, kuris kaltininkui nepriklauso nuosavybės teise arba nėra kitaip jo teisėtai valdomas. Vagystės objektyviosios pusės požymius sudaro du momentai – svetimo turto paėmimas ir neatlygintinas turto pasisavinimas. Pagal teismų praktiką, turto paėmimas dar nereiškia jo pasisavinimo baigtumo, vagystės baigtumo momentas iš dalies priklauso nuo nusikaltimo dalyko ir kaltininko ketinimų.
Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d. 1 p. imperatyviai nustatyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nusikaltimo sudėtį numato baudžiamasis įstatymas ir tik nusikaltimo sudėties požymių visuma (objektyvieji požymiai – veika, padariniai, priežastinis ryšys ir subjektyvieji požymiai – kaltė, motyvas, tikslas) sudaro būtiną pagrindą asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn.
Iš bylos medžiagos matyti, kad išteisintasis A. N. nuosekliai tvirtino, kad jis techniką iš nurodytos teritorijos išgabeno, nes technika buvo nesaugoma ir laužoma, A. M. eikvojo turtą, o jis (A. N.) vykdė bankroto administratoriaus paliepimą perduoti techniką saugesniam laikymui, dyzelinio kuro iš A. M. neėmė, išvarydamas techniką siekė ją išsaugoti, vėliau visą turtą perdavė bankroto administratoriui o dėl automobilyje buvusių grūdų ir trąšų nurodė, jog manė, kad automobilyje buvusios trąšos ir sėklos priklauso jam (2 t., 168–173 b. l.).
Bankroto administratorė I. P., duodama parodymus teisme, nurodė, kad perimant turtą iš bankrutuojančios UAB ,,Ž. P.“ kovo 15 dieną apvažiavo visą nekilnojamą turtą, buvo P. kaime, kurio teritorijoje buvo saugomas UAB ,,Ž. P.“ turtas, jai pasirodė, kad ten nėra saugu, turtas P. kaime kovo 15 d. nebuvo priimtas ir už jį liko atsakingas A. N., apkalbant tai, kad reikia surasti saugias vietas ir transporto priemones sandėliuoti, kai paskambino policija ir pasakė, kad P. nėra traktoriaus ir automobilio DAF, ji suglumo, o paskambinus A. N., jis paaiškino, kad techniką varo į saugią vietą, nors ji su juo dėl to nesitarė, neprašė 2010 m. balandžio 6–7 d. atvaryti transporto priemones į konkrečią vietą, balandžio 21 d. A. N. pervarė mašiną ir traktorių į saugomą aikštelę, kovo 15 d. sėjamoji nebuvo pateikta, kaip UAB ,,Ž. P.“ turtas, A. N. sakė, kad automobilyje DAF yra trąšos, A. N. veiksmų kaip bandymo paslėpti turtą nevertina, nes turtas kovo 15 d. jai buvo parodytas, A. N. turėjo teisę patekti į teritoriją (2 t., 151–153 b. l.).
Liudytojas V. A. teisme parodė, kad A. N. paprašė jo kieme pasistatyti techniką, kitos dienos vakare, tai buvo 2010 m. balandžio 6 d., ją ir atvarė, technika buvo traktorius, sėjamoji ir sunkvežimis, A. N. sakė, kad techniką varo pas jį, nes su technika kažkas dirba, ją laužo, automobilyje buvo dideli maišai trąšų (2 t., 159–160 b. l.).
Liudytoja S. B. teismo posėdyje parodė, kad 2010-04-06 A. N. jos paprašė nuvažiuoti į teritoriją P. kaime ir parvairuoti automobilį, A. N. sakė, kad nori nugabenti techniką į saugią vietą, A. N. pergyveno, kad technika nebūtų pavogta (2 t., 165 b. l.).
Kolegija pažymi, kad netgi ir sutikus su nukentėjusiojo skundo argumentu, kad A. N. jam nuosavybės teise priklausantį ir panaudos sutarties teise valdomą turtą fiziškai buvo paėmęs, tačiau byloje ikiteisminio tyrimo metu nesurinkta ir teisiamojo posėdžio metu negauta jokių įrodymų apie tai, kad A. N. turėjo tyčią paimtus daiktus užvaldyti, t. y. turėjo tikslą tą turtą valdyti kaip nuosavą, todėl jo veikoje nėra nustatyti vagystės objektyviosios pusės požymiai. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad UAB ,,Ž. P.“ 2009-12-22 buvo iškelta bankroto byla ir UAB ,,V.“ buvo paskirta bankroto administratoriumi, todėl UAB ,,Ž. P.“ vadovas A. N. privalėjo visą UAB ,,Ž. P.“ priklausantį kilnojamą ir nekilnojamą turtą perduoti bankroto administratoriui, tačiau iki tiriamo įvyko visas turtas dar nebuvo perduotas (1 t., 76 b. l.). Atsižvelgiant į tai, kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadą, jog byloje nebuvo surinkta nenuginčijamų įrodymų, paneigiančių A. N. iškeltą versiją, jog jis, išveždamas kaltinime nurodytą turtą iš (duomenys neskelbtini), UAB „Ž. P.“ priklausančios teritorijos, norėjo turtą apsaugoti nuo jo eikvojimo ir perduoti bankroto administratoriui.
Dėl nusikalstamos veikos dalyko – svetimo turto, pažymėtina, kad šiuo atveju byloje ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio nagrinėjimo metu nesurinkta neginčijamų įrodymų, jog tiriamo įvykio metu iš (duomenys neskelbtini) kaime, UAB ,,Ž. P.“ teritorijoje esančios kolonėlės, buvo pagrobta 300 litrų galbūt A. M. priklausančio dyzelinio kuro. Šiuo atveju iš A. M. pateikto akcizų apskaičiavimo dokumento Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad gazolis žemės ūkiui ir žuvininkystei 2009-09-25 buvo pristatytas adresu: (duomenys neskelbtini), o ne į P. kaimą, (1 t., 69 b. l.), nė vienas liudytojas, buvęs kartu su A. N., kai kaltinime nurodytas turtas buvo vežamas į V. A. priklausančią sodybą, nenurodė, jog buvo ir talpos su kuru.
Taip pat ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio nagrinėjimo metu nesurinkta neginčijamų įrodymų apie tai, kad A. N., išvarydamas automobilį DAF iš UAB ,,Ž. P.“ priklausančios teritorijos žinojo, jog automobilyje DAF esantys grūdai ir trąšos jam nepriklauso, t. y. to, jog tai yra svetimas turtas ir turėjo tyčią šį turtą pagrobti. Kaip matyti iš byloje esančių įrodymų, nuvarius automobilį DAF į V. A. priklausančią sodybą, esančią S. kaime, minėtas turtas buvo paliktas tame pačiame automobilyje DAF, o vėliau su automobiliu DAF perduotas bankroto administratoriai I. P., kuri trąšas ir grūdus perdavė A. M. (1 t. 29 b. l.), tai leidžia daryti išvadą, jog A. N., išveždamas trąšas ir grūdus iš įvykio vietos, sąžiningai klydo, manydamas, kad tai yra UAB ,,Ž. P.“ priklausantis turtas.
Dėl galimo sėjamosios ,,Vaderstad Rapid600“ pagrobimo iš teisėto A. M. valdymo panaudos sutarties pagrindu pažymėtina, kad bylos tyrimo metu nebuvo neginčijamai nustatyta, kad A. N. žinojo, kad ši sėjamoji nepriklauso bankrutuojančiai UAB ,,Ž. P.“, o priklauso ŽŪB ,,Ž.“. Iš apeliacinės instancijos teismui pateiktų dokumentų matyti, kad ši sėjamoji 2008-04-29 į ŪAB ,,Ž. P.“ priklausančią teritoriją, esančią (duomenys neskelbtini), iš (duomenys neskelbtini) kaimo, buvo atvežta pagal UAB ,,Ž. P.“ sąskaita – faktūra Nr. (duomenys neskelbtini) (3 t., 32 b. l.), įvykio metu ši sėjamoji buvo saugoma UAB ,,Ž. P.“ teritorijoje, taip pat iš A. N. pateiktų dokumentų matyti, kad vyksta teisminiai ginčai tarp BAUB ,,Ž. p“ ir I. K., ir UAB ,,B. F.“, bei trečiųjų asmenų ŽŪB ,,Ž.“ ir A. N. dėl sandorių, kuriais buvo perleidžiami ŽŪB ,,Ž.“ pajiniai įnašai ir kol kas nėra priimto įsiteisėjusiojo teismo sprendimo (3 t., 35–38 b. l.). Šios aplinkybės, kolegijos nuomone, rodo, kad įvykio metu A. N. galėjo sąžiningai klysti manydamas, kad sėjamoji ,,Vaderstad Rapid600“ priklauso bankrutuojančiai ŽŪB ,,Ž. P.“ ir kad ją, kaip ir kitą techniką, būtina perduoti bankroto administratoriui.
Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms. Kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Šis principas įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, visas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia, esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių, priimti apkaltinamąjį nuosprendį (kasacinės nutartys Nr. 2K-510/2012, 2K-315/2012, 2K-205/2012, 2K-177/2009). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barbera, Messegue and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Tefner v. Austria, no. 33501/9620,20 March 2001 ir kt.).
Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo padaryta išvada, jog A. N. veikoje galimai yra savavaldžiavimo (Lietuvos Respublikos BK 294 str.) požymiai, tačiau kaltinimas dėl kitų nusikalstamų veikų, išskyrus vagystę, padarymo A. N. pareikštas nebuvo, todėl tai neanalizuojama.
Kolegija daro išvadą, jog apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, kad baudžiamojoje byloje nepakanka objektyvių faktinių duomenų, kurie patvirtintų, jog A. N. pagrobė sėjamąją „VADERSTAD Rapid 600“, 7500 kg trąšų, 1000 kg žieminių kviečių ir 300 litrų dyzelinio kuro, buvusių UAB „Ž. P.“ priklausančioje teritorijoje, (duomenys neskelbtini), nuosavybės ir panaudos sutarties pagrindu priklausančių A. M..
Atsižvelgiant į anksčiau nurodytus argumentus, naikinti ar keisti Šiaulių rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 30 d. nuosprendį apeliacinių skundų motyvais nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas įstatymų reikalavimų, atsižvelgė į visas svarbias bylos aplinkybes ir pagrįstai A. N. išteisino dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 178 str. 3 d., padarymo bei priėmė teisingą sprendimą dėl A. M. pareikšto civilinio ieškinio.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Nukentėjusiojo A. M. apeliacinį skundą atmesti.