Vilniaus apygardos teismo nutartis

viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus prokuroro skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-03-06 nutarties ir susipažinusi su byla,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-03-06 nuosprendžiu V. K. pripažintas kaltu pagal LR BK 178 str. 1 d 180 str. 1 d. BK 63 str. 1 ir 3 d.d. ir nuteistas laisvės atėmimu ketveriems metams;

A. S. pripažintas kaltu pagal LR BK 180 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu trims metams ir šešiems mėnesiams;

P. K. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą LR BK 178 str. 1 d. ir nuteistas laisvės apribojimu aštuoniems mėnesiams.

Šioje byloje V. K. taip pat buvo kaltinamas viešosios tvarkos pažeidimu, o būtent:

jis 2013-03-29, apie 14 val., viešojoje vietoje – daugiabučio namo, esančio Šaltkalvių g. 8, Vilniuje, laiptinėje, įžūliu elgesiu, ignoruodamas elementarias elgesio taisykles demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką. Jis tyčia, be jokio pateisinamo motyvo ir priežasties sudavė L. G. vieną smūgį delnu į veidą, dėl ko nukentėjusysis nukrito ir patyrė fizinį skausmą.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, dalyje dėl V. K. kaltinimo viešosios tvarkos pažeidimu (LR BK 284 str. 1 d.) ją išskyrė į atskirą baudžiamąją bylą ir grąžino prokurorui ikiteisminiam tyrimui papildyti, padaręs išvadą, kad prokuroras 2013-12-16 nutarimu nepagrįstai nutraukė tyrimą V. K. ir I. D. atžvilgiu pagal LR BK 180 str. 1 d. epizode dėl L. G. užpuolimo ir tęsė ikiteisminį tyrimą vien tik V. K. atžvilgiu pagal LR BK 284 str. 1 d. Teismo teigimu, V. K. reiškiamas kaltinimas neatitinka nei faktinių byloje nustatytų nusikalstamos veikos aplinkybių, nei kvalifikacijos. Teismas konstatavo, kad byloje pakanka duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, kad kaltinamasis V. K. padarė sunkesnę, nei jam inkriminuojama, nusikalstamą veiką ir, be to, ją įvykdė dviejų asmenų bendrininkų grupėje.

Pirmosios instancijos teismas nesutiko su tokiu nusikalstamos veikos faktinių duomenų interpretavimu, teigdamas, kad prokuroras rėmėsi tik kai kuriais surinktais faktiniais duomenimis, o ne jų visuma. Teismo teigimu, byloje yra pakankamai akivaizdžių duomenų, jog V. K. veikoje yra sunkesnio nusikaltimo – plėšimo požymiai.

Teismas nurodė, kad nukentėjęs L. G. nusikalstamos veikos metu buvo neblaivus, todėl, kaip jis pats teigė ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, negali smulkiai detalizuoti prieš jį įvykdyto išpuolio aplinkybių. Vis dėlto, L. G. parodymai viso proceso metu buvo vienareikšmiški toje dalyje, kurioje jis teigė, kad užpuolimo metu jis prarado savo mobilaus ryšio telefoną ir, kad užpuolimas buvo staigus ir netikėtas. Nukentėjęs parodė, kad vienas iš dviejų namo laiptinėje buvusių asmenų jam smūgiavo į galvą, po ko jis krito ant grindų, prarado sąmonę, o po akimirkos atsipeikėjęs dar matė besišalinančius V. K. ir jo bendrininką bei iškart pasigedo striukės kišenėje buvusio savo mobilaus ryšio telefono.

Po užpuolimo nukentėjęs iškart kreipėsi pagalbos į kaimyną ir papasakojo, kad laiptinėje iš jo buvo pagrobtas telefonas, po ko kaimynas apie išpuolį pranešė policijai ( t. 1, b.l.15).

Nukentėjęs dar ikiteisminio tyrimo metu pareiškė ir teisme palaikė civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo, prašydamas priteisti jam prarasto telefono vertę 100 Lt sumoje.

Ikiteisminio tyrimo metu įtariamuoju apklaustas I. D., kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas, parodė, kad su nukentėjusiuoju jie išgėrinėjo, po to, jis paėmė nukentėjusiojo jam duotą mobilaus ryšio telefoną neketindamas jo grąžinti, be to, prieš pasišalinimą iš įvykio vietos susižvalgė su V. K. ir susitarė, jog juodu susitiks. Netrukus po nusikaltimo jis susitiko su V. K. ir juodu kartu pardavė iš nukentėjusiojo pagrobtą telefoną. Suvedus akistaton įtariamuosius V. K. ir I. D. prieštaravimai nebuvo pašalinti, tačiau V. K. parodė, kad nukentėjusiajam sudavė vieną kartą I. D. akivaizdoje. I. D. parodė, kad paėmė mobiliojo ryšio telefoną nukentėjusiajam iš kišenės ir, eidamas atsisukęs matė, kad nukentėjusysis jau guli, tačiau paties smūgio nematė. Abu parodė, kad kartu pardavė pagrobtą telefoną ( t. 2, b. l. 101-102).

Pirmosios instancijos teismo manymu, šių bylos duomenų visuma byloja būtent apie tai, kad kaltinamojo V. K. ir jo bendrininko tyčia buvo nukreipta būtent į svetimo turto įgijimą, o ne į viešosios tvarkos sutrikdymą.

2014-03-18 Vilniaus apygardos teisme gautas prokuroro T. T. skundas, kuriuo prašoma panaikinti 2014 m. kovo 6 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarties dėl V. K., kaltinamo nusikalstama veika numatyta Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d., baudžiamosios bylos išskyrimo ir perdavimo prokurorui ikiteisminiam tyrimui papildyti, dalį, kuria nuspręsta atskirtą bylą grąžinti prokurorui ikiteisminiam tyrimui papildyti, ir perduoti bylą Vilniaus miesto apylinkės teismui nagrinėti iš naujo.

Teigia, kad ikiteisminio tyrimo metu atlikus visus galimus proceso veiksmus, nebuvo surinkta pakankamai objektyvių duomenų, neabejotinai pagrindžiančių, kad V. K. tyčia buvo nukreipta į svetimo turto įgijimą. Taip pat teigia, kad teismas skundžiamoje nutartyje neigia šią prokuroro išvadą, tačiau nenurodo jokių papildomai atliktinų tyrimo veiksmų, kurie leistų papildomo tyrimo metu gauti neginčijamų V. K. kaltės padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d., įrodymų.

Prokuroras savo skundą grindžia tais pačiais argumentais, kuriuos kritiškai įvertino pirmosios instancijos teismas skundžiamojoje 2014-03-06 nutartyje, o būtent: prokuroro teigimu, ikiteisminio tyrimo metu buvo neginčijamai įrodyta tik tai, kad V. K. sudavė nukentėjusiajam vieną smūgį, o I. D. nenustatytomis aplinkybėmis pagrobė L. G. priklausantį mobiliojo ryšio telefoną. Prokuroro manymu, pateikta teismo argumentacija tik patvirtina, kad nukentėjusiojo mobiliojo ryšio telefonas dingo, tačiau neįrodo, kad V. K. tyčia buvo nukreipta į svetimo turto įgijimą, o ne į viešosios tvarkos sutrikdymą. Iš ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtų duomenų negalima daryti vienareikšmiškos išvados apie tai, kokiomis aplinkybėmis iš nukentėjusiojo L. G. buvo pagrobtas jo mobiliojo ryšio telefonas. Tiesioginių objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų kaltinamojo V. K. kaltę dėl L. G. telefono pagrobimo ar V. K. ir r. Drozdov išankstinį susitarimą šį telefoną pagrobti, byloje nėra. Teigia, jog įrodinėjant asmens kaltę negalima remtis prielaidomis, o teismo išvada neva priešingai, nei interpretuoja prokuroras, faktinių bylos duomenų visuma byloja būtent apie tai, kad kaltinamojo V. K. ir jo bendrininko tyčia buvo nukreipta būtent į svetimo turto įgijimą, bet ne į viešosios tvarkos sutrikdymą, yra grindžiama klaidingu bylos duomenų vertinimu ir prielaidomis.

2014-03-24 gautas kaltinamojo V. K. gynėjos advokatės Elenos Žilėnienės prašymas prokuroro skundą išnagrinėti jai nedalyvaujant.

Teismo posėdžio metu prokuroras prašo skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus prokuroro skundas atmestinas.

Atkreiptinas dėmesys, kad prokuroras remiasi tik pačių kaltinamųjų parodymais, kurie yra nenuoseklūs ir prieštaringi, todėl vertintini kritiškai, kaip jų gynybinė versiją, siekiant išvengti griežtesnės atsakomybės. Pažymėtina, jog, nu­sta­tant nu­si­kals­ta­mo su­ma­ny­mo tu­ri­nį, ne­pa­kan­ka nu­sta­ty­ti vien tik ob­jek­ty­viuo­sius vei­kos po­žy­mius. Bū­ti­na nu­sta­ty­ti ir sub­jek­ty­viuo­sius vei­kos po­žy­mius, t. y. ko­kio tiks­lo sie­kė bei ko­kius pa­da­ri­nius nu­ma­tė kal­ti­nin­kas. Kai yra vei­ką kva­li­fi­kuo­jan­čių po­žy­mių, bū­ti­na nu­sta­ty­ti, kad kal­ti­nin­kas šiuos po­žy­mius su­vo­kė. Šiuo konkrečiu atveju prokuroras netyrė, kada kilo kaltinamųjų su­ma­ny­mas pa­grob­ti svetimą tur­tą – iki smurto panaudojimo nukentėjusiojo atžvilgiu ar smur­to pa­nau­do­ji­mo me­tu, taip pat netyrė ir nu­si­kals­ta­mo sumanymo di­na­mi­kos nusikaltimo da­ry­mo me­tu.

Aukštesnės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad V. K. reiškiamas kaltinimas neatitinka nei faktinių byloje nustatytų nusikalstamos veikos aplinkybių, nei kvalifikacijos. Taip pat sutinka su tuo, kad prokuroras byloje surinktus duomenis vertina atsietai nuo bendro konteksto, nors faktinių bylos duomenų visuma byloja būtent apie tai, jog kaltinamojo V. K. ir jo bendrininko tyčia buvo nukreipta į svetimo turto įgijimą, o ne į viešosios tvarkos sutrikdymą ir byloje surinkti duomenys, leidžia pagrįstai manyti, kad kaltinamasis V. K. padarė sunkesnę, nei jam inkriminuojama, nusikalstamą veiką, veikdamas dviejų asmenų bendrininkų grupėje.

Pagal Lietuvos Respublikos (duomenys neskelbtini) str. 2 d. kaltinamasis negali būti nuteistas pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta.

Pagal BPK 256 str. 2 d. prokuroras, privatus kaltintojas ir nukentėjusysis turi teisę iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos pateikti rašytinį prašymą pakeisti kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą pritaikant baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnę nusikalstamą veiką. Teismas, gavęs tokį prašymą, taip pat kitais atvejais, kai yra pagrindas manyti, kad kaltinime nurodyta veika gali būti kvalifikuojama pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnę nusikalstamą veiką, apie tokią galimybę nedelsdamas praneša nagrinėjimo teisme dalyviams <...>.

Kadangi teisminio bylos nagrinėjimo metu prokuroras neprašė pakeisti kaltinimo į sunkesnį ir pakeisti kaltinime nurodytas nusikalstamos veikos aplinkybes iš esmės skirtingomis, teismas neturėdamas įstatyminės galimybės savarankiškai pakeisti pradinio kaltinimo, pagrįstai baudžiamąją bylą dalyje dėl V. K. kaltinimo viešosios tvarkos pažeidimu (LR BK 284 str. 1 d.) išskyrė į atskirą baudžiamąją bylą ir grąžino prokurorui ikiteisminiam tyrimui papildyti, padaręs išvadą, kad prokuroras 2013-12-16 nutarimu nepagrįstai nutraukė tyrimą V. K. ir I. D. atžvilgiu pagal LR BK 180 str. 1 d. epizode dėl L. G. užpuolimo.

Nagrinėjamo skundo kontekste pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos BPK 219 str. yra nustatyti kaltinamojo akto turiniui keliami reikalavimai – nurodyti duomenis, kuriais grindžiamas kaltinimas, taip pat nurodyti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso straipsnį (jo dalį ir punktą), numatantį atsakomybę už padarytą veiką (BPK 219 str. 1 d. 4 p., 5 p.).

Pagal Lietuvos Respublikos BPK 254 str. 3 d., jeigu nagrinėjimo teisme metu nustatoma, kad surašytas iš esmės šio Kodekso 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ar padaryta kitų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, kurie trukdo nagrinėti bylą, byla perduodama prokurorui. Byla gali būti perduota prokurorui ir tuo atveju, jeigu yra jo prašymas, kai reikia papildyti ikiteisminį tyrimą. Teismas, perduodamas bylą prokurorui dėl baudžiamojo proceso pažeidimų ar tyrimo papildymo, nustato konkretų terminą pažeidimams pašalinti ar ikiteisminiam tyrimui papildyti. Per teismo nustatytą terminą prokuroras privalo pašalinti pažeidimus ar papildyti ikiteisminį tyrimą ir surašyti kaltinamąjį aktą arba surašyti nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą.

Motyvuojamoji dalis

Konstatuotina, jog šiuo konkrečiu atveju kaltinamasis aktas neatitinka Lietuvos Respublikos BPK 219 str. 1 d. 4 p., 5 p. nustatytų jo turiniui keliamų reikalavimų, todėl pirmosios instancijos teismas, grąžindamas bylą prokurorui, BPK nuostatų nepažeidė.

Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes darytina išvada, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-03-06 nutartis yra teisėta ir pagrįsta, prokuroro skundo argumentai nesudaro pagrindo ją keisti ar naikinti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 442 str. 1 d. 1 p., teismas

nutarė:

pareiškėjo Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus prokuroro skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014-03-06 nutartį.

Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.