- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2025-01-20
- Bylos Nr.
- I2-4162-631/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-06255-2024-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Eglė Žulytė-Janulionienė, Gitana Butrimaitė, Egidija Puzinskaitė
- Pareiškėjas
- B. D. P.
Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gitanos Butrimaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Egidijos Puzinskaitės, Eglės Žulytės-Janulionienės,
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo B. D. P. skundą Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas B. D. P. kreipėsi į Regionų administracinį teismą su skundu, kuriame prašo: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2024 m. spalio 9 d. sprendimą Nr. 24S226847 (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo.
Pareiškėjas nurodo, kad negali sutikti su Sprendimu, jo priėmimo pagrindu bei atsakovo motyvais, kadangi toks Sprendimas užkerta pareiškėjui kelia dar penkerius metus pretenduoti į leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimą, nes pripažinus pareiškėjo gyvenimą Lietuvoje neteisėtu laikotarpiu nuo 2023 m. lapkričio iki 2024 m. birželio, nutrūko pareiškėjo visas prieš tai teisėtai pragyventas laikotarpis Lietuvoje, dėl ko pareiškėjui iš naujo reikia pragyventi Lietuvos Respublikoje penkerius metus turint leidimą laikinai gyventi. Tokiu būdu yra pažeidžiamos pareiškėjo teisės bei teisėti lūkesčiai įgyti nuolatinio gyventojo statusą nepaisant to, kad pareiškėjas pabaigė Lietuvoje bakalauro studijas, o taip pat virš penkių metų gyvena Lietuvoje dirbdamas bei vykdydamas individualią veiklą.
Pažymi, kad pats faktas, jog užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, tačiau negaunantis reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, negali turėti įtakos jo gyvenimo Lietuvoje teisėtumui. Tokio užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje negali būti pripažintas neteisėtu, nes jis gyvena Lietuvoje turėdamas leidimą laikinai gyventi. Reguliarių pajamų neturėjimas, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, nesuteikia pagrindo pripažinti tokio užsieniečio gyvenimą Lietuvoje neteisėtu už tą laikotarpį, kol galiojo jo leidimas nuolat gyventi. Nėra teisinio pagrindo panaikinus leidimą laikinai gyventi atgaline tvarka (panaikinto leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu) pripažinti, kad užsienietis Lietuvoje gyveno neteisėtai, nes neturėjo reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Tačiau nepaisant to, kad pati faktinė aplinkybė, kurią nustatė atsakovas konstatavęs, jog pareiškėjas nuo 2023 m. lapkričio negavo reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, nesuteikia teisės atsakovui pripažinti jo gyvenimą Lietuvoje neteisėtu nuo 2023 m. lapkričio, tai ir pačios faktinės aplinkybės nebuvo, nes pareiškėjas turėjo reguliarias pajamas iš individualios veiklos.
Pasak pareiškėjo, atsakovo vertinimas yra nelogiškas, negalima teigti, kad siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi, pareiškėjas pateikė atsakovui tikrovės neatitinkančių duomenų, jei pirmus 9 mėnesius jie buvo vertinami kaip atitinkantys tikrovę, o paskesnius 6 mėnesius iki leidimo laikinai gyventi panaikinimo tie patys duomenys buvo vertinami kaip neatitinkantys tikrovės. Jei pateikti duomenys neatitinka tikrovės, tai jie turėtų būti taip pat vertinami nuo jų pateikimo momento, o ne nuo vėlesnio laikotarpio, t. y. praėjus 9 mėnesiams. Be to, jei duomenys neatitinka tikrovės, tai jie negali būti vertinami dvejopai, t. y. vienu metu atitikti tikrovę, o praėjus laikui tikrovės neatitikti. Tačiau šiuo atveju nepaisant to fakto, kad atsakovas tuos pačius duomenis vienu laikotarpiu vertino kaip atitinkančius tikrovę, o kitu laikotarpiu – kaip neatitinkančiu, nebuvo jokio pagrindo teigti, kad pareiškėjo pateikti duomenys neatitiko tikrovės.
Teigia, kad Sprendime yra nurodyta, kad pareiškėjas dirbo (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Bendrovė) dalį 2023 m. kovo, 2023 m. balandį, 2023 m. gegužę, 2023 m. birželį, 2023 m. liepą, 2023 m. rugpjūtį, 2023 m. rugsėjį, 2023 m. spalį, 2023 m. lapkritį, 2023 m. gruodį, 2024 m. sausį, 2024 m. vasarį, 2024 m. kovą, 2024 m. balandį, dalį 2024 m. gegužės, t. y. viso 13 pilnų mėnesių ir dar 2 nepilnus mėnesius. Tą aplinkybė, kad pareiškėjas tam tikrą laikotarpį turėjo neapmokamų atostogų, nes nebuvo sukaupęs pakankamai apmokamų, o taip pat, kad Bendrovė tam tikrą laikotarpį ne visada galėjo užtikrinti pareiškėjui pilno darbo grafiko dėl restorano verslo specifikos (klientų bei užsakymų skaičiaus svyravimų, sezoniškumo įtakos ir pan.), nesudaro pagrindo pripažinti darbo sutarties negaliojančia bei teigti, kad pareiškėjas pateikė atsakovui tikrovės neatitinkančius duomenis.
Mano, jog nėra jokio pagrindo pripažinti pareiškėjo gyvenimą Lietuvos Respublikoje neteisėtu laikotarpiu nuo 2023 m. lapkričio iki 2024 m. balandžio, kadangi pareiškėjas faktiškai gyveno Lietuvoje turėdamas galiojantį leidimą laikinai gyventi, dirbo Bendrovėje bei gaudavo reguliarias pajamas.
Pažymi ir tai, kad sprendimo panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Nr. 760228729 vykdymas buvo sustabdytas, kadangi pareiškėjas apskundė minėtą 2024 m. balandžio 24 d. sprendimą Nr. 24S107498 teismui (administracinės bylos Nr. el2-9946-402/2024), tačiau vėliau atsisakė savo skundo, nes išnyko skundo nagrinėjimo dalykas, t. y. panaikintas leidimas laikinai gyventi Nr. 760228729 nustojo galioti 2024 m. birželio 3 d. ir 2024 m. birželio 3 d. įsigaliojo naujas leidimas laikinai gyventi Nr. 760360282. Taigi, pareiškėjas nebuvo praradęs teisės gyventi Lietuvoje po 2024 m. balandžio 24 d. atsakovo priimto sprendimo panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Nr. 760228729, kadangi jo vykdymas buvo sustabdytas ir pareiškėjas neprarado teisės gyventi bei dirbti Lietuvos Respublikoje, dėl to atsakovas nepagrįstai pripažino pareiškėjo gyvenimą Lietuvos Respublikoje neteisėtu po leidimo laikinai gyventi Nr. 760228729 panaikinimo, nes minėtas sprendimas neužkirto kelio pareiškėjui gyventi Lietuvoje, kadangi buvo apskųstas teismui. Be to, 2024 m. birželio 3 d. pareiškėjui buvo išduotas naujas leidimas laikinai gyventi Nr. 760360282 darbo pagrindu, todėl nuo 2024 m. birželio 3 d. pareiškėjas turėjo teisę gyventi ir dirbti Lietuvoje naujai išduoto leidimo laikinai gyventi pagrindu, o iki naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo pareiškėjas turėjo teisę gyventi ir dirbti Lietuvoje ankstesnio leidimo laikinai gyventi Nr. 760228729 pagrindu, nes sprendimo vykdymas dėl minėto leidimo laikinai gyventi panaikinimo buvo sustabdytas, o tai reiškia jis taip ir nebuvo panaikintas, nes pasibaigė jo galiojimo laikas iki įsigaliojo sprendimas dėl jo panaikinimo.
Atsakovas Migracijos departamentas su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime paaiškina, kad priešingai nei nurodo pareiškėjas, sprendimas Nr. 24S107498, kuriuo pareiškėjui buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi, yra įsiteisėjęs, nebuvo panaikintas ir nenustojo galioti. Todėl jame nustatytos faktinės aplinkybės yra pripažintos ir vertinamos, kaip nenuginčytos. Atitinkamai, ginčijamame sprendime nustatytą aplinkybę, jog pareiškėjas nuo 2023 m. lapkričio iki 2024 m. birželio mėnesio buvo neteisėtai Lietuvos Respublikoje, atsakovas laiko pagrįsta. Pastebi, kad pareiškėjas nurodomu laikotarpiu negavo prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi ir tarpininkavimo rašte nurodyto darbo užmokesčio, t. y., tuo laikotarpiu neatitiko Įstatymo reikalavimų, kurių pagrindu jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi.
Nurodo, kad Lietuvos vyriausias administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra suformavęs aiškią teismų praktiką, kad užsieniečiui nemokamas tarpininkavimo rašte ir prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodytas atlyginimas vertinamas kaip aplinkybė, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (pareiškėjas nurodė, kad vienintelis jo pragyvenimo šaltinis yra darbo užmokestis, kuris neatitiko minimalios mėnesinės algos (toliau – ir MMA). Kadangi pareiškėjas neatitiko imperatyvių Įstatyme nustatytų kriterijų, Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais bei 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, mano pagrįstai panaikinęs pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Atsakovas nekvestionuojama pareiškėjo teisės į neapmokamas atostogas, tačiau pažymi, kad pareiškėjas, kaip užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi. Galiausiai atkreipia dėmesį, jog šie pareiškėjo skundo argumentai yra nesusiję su ginčijamu sprendimu ir nagrinėjama byla. Pareiškėjas skundą dėl sprendimo, kuriuo jam buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi atsiėmė, t. y. su juo sutiko ir jo daugiau neginčijo.
Nurodo, kad sprendžiant dėl reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat aktualu tai, jog pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymą Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ pakankamas pragyvenimo lėšų dydis Lietuvos Respublikoje yra 1 minimalus mėnesinis atlyginimas (2023 m. – 840 Eur; 2024 m. – 924 Eur). Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo (šios aplinkybės neginčija ir pareiškėjas), kad darbo (duomenys neskelbtini) laikotarpiu pareiškėjui nebuvo mokamas tarpininkavimo rašte nurodytas (840 Eur) ir / ar ne mažesnis nei nustatyta MMA (2023 metais – 840 Eur; 2024 metais – 924 Eur) darbo užmokestis. Be to, pareiškėjo skunde nurodomos pajamos jo banko sąskaitoje taip pat nesiekia aukščiau nurodytų pakankamo pragyvenimo lėšų dydžio. Migracijos departamentas turėjo faktinį ir teisinį pagrindus spręsti, kad pareiškėjas, teikdamas duomenis dėl ketinamo gauti darbo užmokesčio (duomenys neskelbtini), pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Prašydamas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pareiškėjas nurodė, kad jo vienintelis pragyvenimo lėšų šaltinis yra (duomenys neskelbtini) mokamas darbo užmokestis, tačiau ginčijamu laikotarpiu pareiškėjui nebuvo mokamas sutartas darbo užmokestis. Tokios aplinkybės suformuotoje teismų praktikoje vertinamos kaip tikrovės neatitinkančių duomenų pateikimas siekiant gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Pažymi ir tai, kad sprendimas išduoti nuolatinį leidimą gyventi iš esmės reiškia, kad Lietuvos Respublika leidžia užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje neterminuotai, suteikia jam išskirtinį statusą, itin priartinantį šį užsienietį prie Lietuvos Respublikos piliečio teisinio statuso. Atsakovas vertina, kad leidimas nuolat gyventi galėjo būti išduodamas tik esant teisės aktuose nustatytiems pagrindams ir kruopščiai patikrinus, ar yra visos reikiamos sąlygos išduoti tokį leidimą ir nėra pagrindų, dėl kurių leidimą atsisakytina išduoti. Minėtos aplinkybės taip pat reiškia, kad išduodant leidimą nuolat gyventi užsieniečiui gali būti keliami aukštesni reikalavimai ir taikomos griežtesnės sąlygos, nei išduodant laikiną leidimą gyventi, vizą ar kitu teisiniu pagrindu leidžiant atvykti užsieniečiui į Lietuvos Respubliką ir joje būti.
Mano, kad ginčijamas sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos. O ginčijamas sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo pareiškėjui Indijos piliečiui B. D. P. nuspręsta neišduoti leidimo nuolat gyventi Lietuvoje, nes asmuo neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui nuolat gyventi gauti konkrečiu Įstatymo nustatytu pagrindu, teisėtumo ir pagrįstumo.
Nustatyta, kad 2023 m. kovo 2 d. pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760228729 Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto nustatytu pagrindu.
2024 m. balandžio 24 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą Nr. 24S107498 panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. 760228729, vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais, nes buvo nustatyta, kad kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi užsienietis pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, kad jis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Šį sprendimą pareiškėjas apskundė Regionų administraciniam teismui, tačiau 2024 m. birželio 12 d. pareiškėjas pateikė atsisakymą nuo skundo, todėl administracinė byla Nr. eI2-9946-402/2024 2024 m. birželio 13 d. nutartimi buvo nutraukta.
Pareiškėjui 2024 m. birželio 3 d. buvo išduotas naujas leidimas laikinai gyventi Nr. 760360282, galiojantis iki 2026 m. birželio 3 d.
Pareiškėjas 2024 m. rugsėjo 12 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu, t. y. kad jis pragyveno Lietuvos Respublikoje teisėtai be pertraukos pastaruosius 5 metus, turėdamas teisę gyventi Lietuvos Respublikoje suteikiantį ar patvirtinantį dokumentą arba nacionalinę vizą.
Migracijos departamentas, įvertinęs visus duomenis, priėmė 2024 m. spalio 9 d. sprendimą Nr. 24S226847 neišduoti leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje (Sprendimas), nes pareiškėjo leidimas laikinai gyventi Nr. 760228729 buvo panaikintas 2024 m. balandžio 24 d. Migracijos departamento sprendimu, taigi pareiškėjas neatitinka sąlygos būti pragyvenus Lietuvos Respublikoje teisėtai be pertraukos pastaruosius 5 metus turint teisę gyventi Lietuvos Respublikoje suteikiantį ar patvirtinantį dokumentą arba nacionalinę vizą.
Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu, kreipėsi į teismą.
Nagrinėjamoje byloje susiklosčiusiems teisiniams santykiams taikytinos Lietuvos Respublikos Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (redakcija, galiojusi nuo 2024 m. liepos 1 d. iki 2024 m. lapkričio 14 d.) nuostatos, taip pat Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašo (galiojanti redakcija nuo 2022 04 15, patvirtinta 2022-04-14 vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-290) (toliau – ir Tvarkos aprašas) nuostatos.
Įstatymo 2 straipsnio 15 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimas gyventi Europos Sąjungoje (toliau – leidimas nuolat gyventi) – dokumentas, suteikiantis užsieniečiui teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir patvirtinantis užsieniečio nuolatinio gyventojo statusą.
Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai atsisakyti išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui. Pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktą, išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu.
Pagal Tvarkos aprašo 34 punktą, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas, nagrinėjantis užsieniečio prašymą išduoti leidimą ir kartu pateiktus dokumentus, privalo nustatyti, ar užsienietis atitinka Įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje nustatytas leidimo nuolat gyventi išdavimo sąlygas, ar jis atitinka sąlygas, kurios nustatytos leidimui nuolat gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu, ir ar nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių gali būti atsisakyta išduoti leidimą nuolat gyventi.
Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyta, kad leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis pragyveno Lietuvos Respublikoje teisėtai be pertraukos pastaruosius 5 metus turėdamas šiame Įstatyme nurodytą teisę gyventi Lietuvos Respublikoje suteikiantį ar patvirtinantį dokumentą arba nacionalinę vizą
Įstatymo 55 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sprendimą dėl leidimo nuolat gyventi užsieniečiui išdavimo, keitimo ir panaikinimo priima ir leidimą nuolat gyventi užsieniečiui išduoda ir keičia Migracijos departamentas.
Įvertinus aptartą teisinį reguliavimą, teismas pirmiausia konstatuoja, kad ginčijamas Sprendimas priimtas Įstatymo suteiktus įgaliojimus turinčio subjekto (Migracijos departamento), jo kompetencijos ribose.
Kaip minėta anksčiau, Migracijos departamento sprendimas Nr. 24S107498, kuriuo pareiškėjui buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi Nr. 760228729, yra įsiteisėjęs, nebuvo panaikintas ir nenustojo galioti. Todėl jame nustatytos faktinės aplinkybės vertinamos, kaip pripažintos ir nenuginčytos. Šiuo sprendimu buvo konstatuota, kad duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės ir kad asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.
Kaip matyti iš teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų, pats pareiškėjas administracinėje byloje, kurioje ginčijo Migracijos departamento sprendimą Nr. 24S107498, skundo atsisakė tuo pagrindu, jog jam išduotas naujas leidimas laikinai gyventi, kuris galioja iki 2026 m. birželio 3 d.
Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog pareiškėjas teisėtai ir nepertraukiamai negyveno Lietuvos Respublikoje penkerius metus, kaip to reikalaujama Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte. Teismas pakartotinai šioje byloje nevertina pareiškėjo turėtų pajamų dydžio, nes šie aspektai tapo neaktualūs, kuomet pareiškėjas atsisakė skundo administracinėje byloje Nr. eI2-9946-402/2024 ir byla buvo nutraukta. Teismas neturi pagrindo papildomai vertinti kitoje administracinėje byloje susiklosčiusių aplinkybių pagrįstumo.
Nors Migracijos departamento priimtas Sprendimas (ginčijamas sprendimas dėl atsisakymo išduoti leidimą gyventi nuolat) susietas su Migracijos departamento sprendimu Nr. 24S107498 (panaikinti leidimą laikinai gyventi), tačiau pastarasis nėra šio administracinio ginčo dalykas. Priešingai, pareiškėjas, gavęs naują leidimą laikinai gyventi, atsisakė skundo, tad teismui nutraukus bylą, šis administracinis aktas liko galioti ir nebuvo nuginčytas, todėl nėra pagrindo vertinti, kad Migracijos departamento sprendime Nr. 24S107498 nurodomi pareiškėjo neteisėto buvimo Lietuvoje argumentai yra nepagrįsti.
Penkerių metų teisėto ir nuolatinio gyvenimo valstybės narės teritorijoje trukmė parodo, kad žmogus įsitvirtino toje šalyje ir joje ilgą laiką gyvena (2012 m. spalio 18 d. Teisingumo Teismo sprendimo byloje Singh, C-502/10, EU:C:2012:636, 46 punktas). Todėl Teisingumo Teismas yra nurodęs, kad Direktyvos 2003/109/EB 4 straipsnio 1 dalyje numatyta teisėto ir nepertraukiamo gyvenimo atitinkamos valstybės narės teritorijoje penkerius metus iki atitinkamo prašymo pateikimo sąlyga yra privaloma sąlyga, kad būtų galima gauti šioje direktyvoje numatytą ilgalaikio gyventojo statusą (2014 m. liepos 17 d. Teisingumo Teismo sprendimo byloje Tahir, C-469/13, EU:C:2014:2094, 34 p.).
Direktyvos 2003/109/EB 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos sąlygos teisėtai ir nepertraukiamai gyventi atitinkamos valstybės narės teritorijoje penkerius metus iki atitinkamo prašymo pateikimo kontekste vertintina ir Tvarkos aprašo 34 punkto nuostata. Kaip minėta, ši nuostata nustato, kad, apskaičiuojant Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodytą pragyventą laikotarpį, įvertinami, be kita ko, pateiktų dokumentų duomenys ir kita informacija, Migracijos departamento gauta vykdant savo funkcijas, taip pat atlikus Tvarkos aprašo 34 punkte nurodytą įvertinimą nustatyti duomenys apie laikotarpį (-ius), kai užsienietis neatitiko sąlygų, taikomų leidimui laikinai gyventi gauti, ir tai buvo pagrindas panaikinti jam leidimą laikinai gyventi (Tvarkos aprašo 34.3¹ p.).
Nustačius pareiškėjo neatitiktį jo turėto leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygoms, su leidimu laikinai gyventi Lietuvoje jo pragyventas laikotarpis negali būti laikomas teisėtu, todėl negalėtų būti įskaičiuojamas į Lietuvoje jo pragyventą laikotarpį.
Vien ta aplinkybė, kad pareiškėjas pateikė prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi, turėdamas galiojantį leidimą laikinai gyventi, nereiškia, jog leidimas nuolat gyventi jam turi būti išduotas. Departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi, atliko išsamų vertinimą, ar užsienietis atitinka leidimų laikinai gyventi išdavimo sąlygas, nustatytas Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte, ir nustatė, kad užsienietis nėra pragyvenęs Lietuvos Respublikoje be pertraukos teisėtai pastaruosius 5 metus, turėdamas leidimus laikinai gyventi.
Nustatyti duomenys leidžia konstatuoti, kad pareiškėjas nėra įvykdęs teisėto ir nepertraukiamo gyvenimo atitinkamos valstybės narės teritorijoje penkerius metus iki atitinkamo prašymo pateikimo sąlygos, todėl neatitinka ilgalaikio gyventojo statuso suteikimo reikalavimų.
Papildomai pažymėtina, kad iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kyla reikalavimas, jog tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia (lot. be kita ko) anksčiau sprendžiant analogiškas bylas; iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą. Be to, administracinį teismą saisto jo paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti doktrina (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą).
Dėl pareiškėjo skundo teiginių, jog jam buvo išduotas naujas leidimas laikinai gyventi, todėl jis mano, kad nenutrūko jo teisėto buvimo Lietuvoje laikotarpis, pažymėtina, kad pareiškėjui 2024 m. birželio 3 d. išduotas naujas leidimas laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, kuris galioja iki 2026 m. birželio 6 d.
Teismo vertinimu, aplinkybė, kad pareiškėjui buvo išduotas naujas leidimas laikinai gyventi nereiškia, jog jo gyvenimas Lietuvoje laikotarpiu nuo 2023 m. kovo 2 d. iki 2024 m. spalio 9 d. turėtų būti pripažintas nepertraukiamai teisėtu. Išduotas naujas leidimas laikinai gyventi pareiškėjui nesuponuoja buvusio laikotarpio gyvenimo teisėtumo. Pareiškėjas, atsisakęs skundo administracinėje byloje Nr. eI2-9946-402/2024, neteko galimybės ginčą nagrinėjant iš esmės išsiaiškinti ir įrodyti savo buvimo Lietuvoje teisėtumą nuo 2023 m. kovo 2 d. iki 2024 m. balandžio 24 d. (laikotarpiu nuo leidimo laikinai gyventi išdavimo iki jo panaikinimo), Migracijos departamento sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertintas teismo keliu nebuvo.
Šioje nagrinėjamoje byloje teismas remiasi nenuginčyto 2024 m. balandžio 24 d. Migracijos departamento sprendimo Nr. 24S107498 išvadomis, jog duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitiko tikrovės ir kad pareiškėjas neturėjo pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, kas sudarė Įstatymo 50 str. 1 d. 2 p. ir 35 str. 1 d. 2 p. ir 5 p. įtvirtintus pagrindus panaikinti leidimą laikinai gyventi.
Vadinasi, nagrinėjamu atveju, Departamentas pagrįstai vertino, kad nustačius B. D. P. neatitiktį jo turimo leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygoms, su leidimu laikinai gyventi 760228729 Lietuvoje jo pragyventas laikotarpis negali būti laikomas teisėtu, todėl ir neįskaičiuotinas į jo pragyventą Lietuvoje laikotarpį. Pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje nuo 2023 lapkričio mėnesio iki 2024 birželio mėnesio, turint leidimą laikinai gyventi 760228729, teismo nuomone, pagrįstai Departamento įvertintas kaip neteisėtas.
Pareiškėjas skunde teigia, jog Sprendimu sukuriami neigiami padariniai, kadangi jam atimta teisė gauti leidimą nuolat gyventi penkeriems metams.
Pažymėtina, kad atsisakymas išduoti leidimą nuolat gyventi savaime neužkerta kelio pareiškėjui kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo. Tą pareiškėjas galės padaryti, išnykus priežastims, dėl kurių buvo priimtas šis sprendimas, bei esant kitoms atitinkamoms Įstatymo nustatytoms sąlygoms kreiptis ir dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo, ne anksčiau kaip praėjus vieneriems metams nuo šio sprendimo priėmimo dienos (Įstatymo 35 straipsnio 2 dalis). Šiuo metu pareiškėjas turi iki 2026 m. birželio 3 d. galiojantį leidimą laikinai gyventi.
Šiuo aspektu paminėtina, jog LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A585-1810/2010 pažymėjo, kad „Leidimas nuolat gyventi suteikė užsieniečiui daugiausia teisių lyginant su kitomis teisėto užsieniečių gyvenimo Lietuvos Respublikoje formomis. Sprendimas išduoti tokį leidimą iš esmės reiškė, kad Lietuvos Respublika leidžia atitinkamam užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje neterminuotai, suteikia jam išskirtinį statusą, itin priartinantį šį užsienietį prie Lietuvos Respublikos piliečio teisinio statuso. Atsižvelgiant į tai, leidimas nuolat gyventi galėjo būti išduodamas tik esant teisės aktuose nustatytiems pagrindams ir kruopščiai patikrinus, ar yra visos reikiamos sąlygos išduoti tokį leidimą ir nėra pagrindų, dėl kurių leidimą atsisakytina išduoti. Minėtos aplinkybės taip pat reiškia, kad išduodant leidimą nuolat gyventi užsieniečiui galėjo būti keliami aukštesni reikalavimai ir taikomos griežtesnės sąlygos nei išduodant laikiną leidimą gyventi, vizą ar kitu teisiniu pagrindu leidžiant atvykti užsieniečiui į Lietuvos Respubliką ir joje būti. Įprasta ir teisinga, kad kuo daugiau teisių suteikiama asmeniui, tuo daugiau iš jo gali būti reikalaujama atsakomybės bei šias teises atitinkančių pareigų vykdymo“.
Taigi, LVAT praktika patvirtina, kad sprendžiant dėl leidimo nuolat gyventi, asmenims pagrįstai yra keliami aukštesni reikalavimai. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui yra sukuriami neigiami padariniai dėl to, jog jis negalės penkerius metus kreiptis dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo, kadangi pareiškėjas neatitiko imperatyvių Įstatymo reikalavimų, o leidimui nuolat gyventi gauti yra keliami aukštesni reikalavimai.
Ginčijamas Sprendimas atitinka ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nustatytus reikalavimus: jis atitinka bendruosius įforminimo reikalavimus, jame nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas, administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; administracinio sprendimo motyvai; administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas (žr., pavyzdžiui, 2011 m. birželio 27 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą byloje Nr. A556-336/2011; 2014 m. kovo 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A756-997/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 25, 2014, 130-142 p.). Vertinant ginčijamą Sprendimą šiuo aspektu pažymėtina, kad aptartus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotus reikalavimus minėtas Sprendimas taip pat atitinka.
Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, teismų praktiką, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. spalio 9 d. sprendimas Nr. 24S226847 paliekamas nepakeistas, pareiškėjo reikalavimų tenkinti skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo. Netenkinus šio pareiškėjo skundo reikalavimo, netenkintinas ir išvestinis skundo reikalavimas – įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo, todėl skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo B. D. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.