Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A.K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjo skundas patenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę LAVL laikotarpiu nuo 2013-12-10 iki 2016-08-03.

Motyvuojamoji dalis

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Be to, atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybes, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194, 11.4 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014-07-22 nutarimu Nr. 740, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas LAVL negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. Minėtoje teisės normoje nurodytas vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas nėra įvardijamas kaip neužstatytas palatos plotas, todėl laikytina, kad teisės aktais nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m viso bendro palatos ploto. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-09-18 nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014-10-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014). Kadangi objektyvių duomenų apie LAVL konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje palatoje metu buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios palatos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus. Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas LAVL periodiškai buvo laikomas nuo 2013-12-10 iki 2016-08-03 (b.l. 10). Nuo 2013-12-10 iki 2013-12-17 ir nuo 2015-01-06 iki 2015-01-27 pareiškėjas buvo gydomas Chirurginio skyriaus palatoje Nr. 2, kurios plotas 24,92 kv. m, įrengtos 7 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui palatoje teko 3,56 kv. m (24,92/7) ploto (b. l. 10, 16). Nuo 2016-05-17 iki 2016-06-10 pareiškėjas buvo gydomas Chirurginio skyriaus palatoje Nr. 1, kurios plotas buvo 32,6 kv. m, įrengtos 8 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui palatoje teko 4,08 kv. m (32,6/8) ploto (b. l. 10, 16). Nuo 2016-04-26 iki 2016-04-29 pareiškėjas buvo gydomas Chirurginio skyriaus palatose Nr. 1 ir Nr. 2. Taigi, pareiškėjui teko 3,56 kv. m ir 4,08 kv. m gyvenamojo ploto (b.l. 10, 16). Nuo 2016-07-19 iki 2016-07-26 ir nuo 2016-07-29 iki 2016-08-03 pareiškėjas buvo gydomas Chirurginio rėžiminio skyriaus palatoje Nr. 26, kurios plotas buvo 8,92 kv. m, įrengtos 4 miegamosios vietos (dvi dviejų aukštų lovos), todėl pareiškėjui palatoje teko 2,23 kv. m (2,23/4) ploto (b. l. 10, 17). Nuo 2014-03-25 iki 2014-04-01 pareiškėjas buvo gydomas Vidaus ligų skyriaus palatoje Nr. 3, kurios plotas buvo 19,80 kv. m, įrengtos 6 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui palatoje teko 3,3 kv. m (19,80/6) ploto (b. l. 10,15).

Teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą ir faktinius bylos duomenis, daro išvadą, kad pareiškėjui gydantis LAVL visą laiką - 61 parą nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į tinkamas gydymo sąlygas LAVL. Šiuo aptariamu atveju viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nes ligoninė veikė pažeisdama teisės aktų reikalavimus dėl vienam asmeniui tenkančios minimalios gyvenamojo ploto normos, nesvarbu, jog tokios sąlygos galėjo susidaryti dėl nuo įstaigos nepriklausančių aplinkybių.

Pažymėtina, kad dviaukščių lovų įrengimas teisės aktams neprieštarauja. Pareiškėjas reiškia pretenzijas dėl jam paskirto lovos antro aukšto, kadangi, jo teigimu, jam būdavo sunku užlipti ir nulipti, dėl sėdimo klozeto nebuvimo. Taip pat pareiškėjas teigia, jog patyrė sunkumų dėl to, kad reikėjo laiptais lipti į kitą aukštą į procedūrinį kabinetą, į valgyklą, tačiau teismas pabrėžia, kad pareiškėjas tik konstatavo ir deklaratyviai paminėjo šias aplinkybes (pvz. pareiškėjas teigia: „galite įsivaizduoti, ką teko patirti norint užlipti į lovą su mano negalia“), bet visiškai nepagrindė jų tiesioginio priežastinio ryšio su nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į LAVL administraciją ar kitas kompetentingas institucijas dėl šių nepatogumų. Teismo nuomone, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai dėl neturtinės žalos iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl atmestini.

Pareiškėjas nurodė, kad kamerų tipo palatose nebuvo tinkamai atitvertas tualetas nuo gyvenamosios patalpos, todėl neužtikrintas privatumas. Atsiliepime į skundą (b. l. 11) nurodoma, kad kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, sanitariniai įrenginiai nuo likusio kameros ploto yra atitverti 1,5 m aukščio sienele, tačiau duomenų apie visišką privatumo užtikrinimą (pertvarų su durimis, užuolaidomis ir pan.) byloje nėra. Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92) 3], 49 punktas) kaip tinkama nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys, kadangi nuolatinis stebėjimas kitų asmenų trikdo, įžeidžia ir pažemina asmenį. Atsižvelgiant į tai, teismas pripažįsta, jog pareiškėjas buvo laikomas su kitais nuteistaisiais ir jo teisė į privatumą buvo pažeista. Taigi, pripažintini pagrįstais pareiškėjo teiginiai, kad LAVL nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais laikant pareiškėją kamerų tipo palatose laikotarpiu nuo 2016-07-19 iki 2016-08-03 (16 parų).

Pareiškėjas taip pat skunde nurodo, jog jam būnant kamerų tipo palatose, tualete nebuvo atskiros ventiliacijos Lietuvos higienos normos HN134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintoje Sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 17 punkte nustatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Byloje nepaneigti atsakovo argumentai, jog palatose, kuriose gydėsi pareiškėjas, buvo sudarytos galimybės patalpas vėdintis praveriant langą. Byloje esančios foto nuotraukos (b. l. 18-21) patvirtina, kad kamerose įrengti langai ir vėdinimas užtikrinamas per juos, tai atitinka teisės aktų reikalavimus. Todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų atsakovo veiksmų.

Skunde teigiama, jog palatose, kuriose buvo gydomas pareiškėjas, trūko spintelių. Pagal Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normas, patvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-09-09 įsakymu Nr. 1R-139 (toliau – Aprūpinimo normos), vienam asmeniui turi būti skiriama viena spintelė. Iš atsakovo atstovo pateiktų pažymų apie kamerų/palatų plotą ir inventorių (b.l. 15-17) matyti, kad pareiškėjui būnant gydomam LAVL Chirurginio skyriaus 2 palatoje ir rėžiminio korpuso 26 palatoje nebuvo užtikrintas Aprūpinimo normose numatytas spintelių kiekis. Todėl pareiškėjo argumentai dėl spintelių trūkumo iš dalies pripažintini pagrįstais.

Pareiškėjas patirtą neturtinę žąlą kildina taip pat iš to, kad Vidaus ligų skyriuje buvo labai mažas pasivaikščiojimo kiemelis. Pažymėtina, kad teisės aktai nenustato minimalaus kiemelio ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, pasivaikščiojimo metu. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad jis dėl netinkamų laikymo sąlygų kreipėsi į administraciją. Todėl pareiškėjo argumentai dėl per mažo pasivaikščiojimo kiemelio ploto atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjo argumentai dėl to, jog jis, kaip infekuotas ŽIV, nebuvo izoliuotas, todėl teko patirti daug pažeminimų ne tik iš besigydančių, bet ir iš pareigūnų pusės. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 4 dalis nustato, kad pataisos įstaigos administracija turi teisę laikyti izoliuotus nuo kitų nuteistųjų buvusius ar esamus valstybės tarnautojus, nuteistus užsieniečius, neįgaliuosius, kuriems nustatytas 0–40 procentų darbingumo lygis arba didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis, sergančius AIDS nuteistuosius, ribotai pakaltinamus asmenis, doro elgesio ir dirbančius nuteistuosius, taip pat režimą pažeidinėjančius nuteistuosius. Remiantis Lietuvos higienos normos HN 47-1:2012 „Sveikatos priežiūros įstaigos. Infekcijų kontrolės reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2012-10-19 įsakymu Nr. V-946, 1 priedu ,,Pacientų izoliavimo priemonių sąrašas“ ir 11 punktu pacientams, sergantiems ŽIV, taikomos standartinės izoliavimo priemonės (rankų higiena, asmens apsaugos priemonių dėvėjimas, per kraują ir (ar) kitus kūno skysčius plintančių infekcijų profilaktika, medicinos prietaisų ir gaminių apdorojimas, aplinkos paviršių valymas ir dezinfekcija, skalbinių ir atliekų tvarkymas), tokie pacientai neprivalo būti laikomi izoliuoti kitoje patalpoje nuo kitų pacientų. Taigi, teisės aktai nenumato asmenų, infekuotų ŽIV, privalomo izoliavimo. Be to, pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog jam teko patirti pažeminimų, tačiau pažeidimo aplinkybių nenurodė, nedetalizavo, kada, kokiu būdu pasireiškė pažeidimai jo atžvilgiu, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumui ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimui.

Byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų LAVL poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.

EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).

Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas mažesnio nei teisės aktuose nustatytas ploto gyvenamosiose patalpose gyveno gan ilgą laikotarpį (61 parą), o neužtikrinant privatumo naudojantis tualetu – 16 parų, tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisių pažeidimas nesuteikiant minimalaus gyvenamojo ploto nebuvo nepertraukiamas, be to, byloje nėra duomenų, kad LAVL pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Konkrečiu atveju byloje nenustatyta aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą teigti, jog pareiškėjas būtų buvęs kalinamas kankinančiomis, t.y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį sąlygomis.

Tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų (minimalaus gyvenamojo ploto neužtikrinimo, privatumo naudojantis tualetu neužtikrinimo, spintelių trūkumo), pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t.y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Atsižvelgiant į nustatytų pažeidimų mastą, pobūdį ir jų trukmę, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 148 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G.R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 5 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjo A.K. naudai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 148 Eur (vieną šimtą keturiasdešimt aštuonis eurus) neturtinės žalos atlyginimui.

Likusioje reikalavimų dalyje pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.