- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-10-23
- Bylos Nr.
- 1A-631-350-2009
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Valdas Petras Meidus
- Nuteistasis
- A. M., J. U.
- Nukentėjusysis
- O. M.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija Algirdas Gaputis
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. M., A. M., J. U. gynėjos advokatės R.Janušytės, bei nukentėjusios O. M. apeliacinius skundus dėl Anykščių rajono apylinkės teismo 2009-07-31 nuosprendžio, kuriuo A. M. pripažintas kaltu ir nuteistas:
Žemesnės instancijos teismas
- pagal LR BK 146 str. 2 d. vienerių metų ir keturių mėnesių laisvės atėmimu.
Vadovaujantis BK 63 str. 1d. ir 4 d., paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir paskirta vienerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė.
Vadovaujantis LR BK 75 str. 1 d. ir 2 d. 2 p., 7 p.ir 67 str., paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dviems metams, paskiriant įpareigojimus: atsiprašyti nukentėjusios iki 2009 m. spalio 30 d. ir per bausmės vykdymo atidėjimo laiką be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms bei baudžiamojo poveikio priemonę - 10 MGL (1300 lt) dydžio įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą.
Žemesnės instancijos teismas
A. M. pripažintas kaltu ir nuteistas:
Žemesnės instancijos teismas
- pagal LR BK 146 str. 2 d. - vienerių metų ir keturių mėnesių laisvės atėmimu.
Vadovaujantis BK 63 str. 1 d. ir 4 d., paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir paskirta galutinė vienerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė.
Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d. ir 9 d., paskirta bausmė subendrinta iš dalies sudedant su 2004-11-15 Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme ir paskirta galutinė dviejų metų laisvės atėmimo bausmė atlikti pataisos namuose, bausmės pradžią skaičiuojant nuo A. M. sulaikymo, vykdant šį nuosprendį.
Žemesnės instancijos teismas
J. U. pripažintas kaltu ir nuteistas:
- pagal LR BK 140 str. 2 d. aštuonių mėnesių laisvės atėmimu,
- pagal LR BK 146 str. 2 d. vienerių metų ir keturių mėnesių laisvės atėmimu.
Vadovaujantis BK 63 str. 1d. ir 4 d., paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir paskirta galutinė vienerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė.
Vadovaujantis LR BK 75 str. 1 d. ir 2 d. 2 p., 7 p. ir 67 str., paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dviems metams, paskiriant įpareigojimus: atsiprašyti nukentėjusios iki 2009 m. spalio 30 d. ir per bausmės vykdymo atidėjimo laiką be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą sutikimo, neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms bei baudžiamojo poveikio priemonę - 10 MGL (1300 lt) dydžio įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą.
O. M. ieškinys patenkintas iš dalies ir priteista O. M. iš A. M., A. M. ir J. U. po vieną tūkstantį litų iš kiekvieno neturtinei žalai atlyginti. Kitoje dalyje ieškinys atmestas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
A. M., A. M. ir J. U. nuteisti už tai, kad veikdami kartu, 2006 m. liepos 1 d., atvažiavę pas O. M. į namus, esančius (duomenys neskelbtini) kaime, Anykščių rajone, panaudodami fizinę prievartą O. M. atžvilgiu, o būtent: A. M. ir J. U. suėmus nukentėjusiąją O. M. už rankų ir išvedę ją iš sodybos patalpų į lauką, pargriovė nukentėjusiąją ant žemės, A. M. atnešė lipnią juostą ir laikė nukentėjusiąją, kol jai buvo surištos rankos ir kojos. Atvykusių policijos pareigūnų reikalavimų ją atrišo, o pareigūnams išvykus, A. M. ir J. U. vėl už rankų išvedė nukentėjusiąją į lauką, pargriovė ją ant žemės, A. M. atnešus lipnią juostą, ja surišo nukentėjusiosios rankas ir kojas ir taip surištą O. M., paėmę už pažastų, nutempė prie kieme esančio medžio, pririšo prie jo virve ir paliko, taip sukeldami nukentėjusiajai O. M. dideles fizines kančias ir padarydami nukentėjusiajai daugybinius odos nubrozdinimus ir poodines kraujosruvas visame kūne, viršugalvio pakaušio sumušimą, pasireiškusį patinimu, tuo nežymiai sutrikdė O. M. sveikatą.
Be to, A. M., A. M. ir J. U., veikdami kartu 2006 m. liepos 1 d. tarp 19 ir 21 val., atvykę pas O. M. į namus, esančius (duomenys neskelbtini) kaime, Anykščių rajone, iš savanaudiškų paskatų, neteisėtai, prieš O. M. valią, suvaržydami jos laisvę pasirinkti buvimo vietą, panaudodami fizinį smurtą, t.y. lipnia virve surišę ir prie medžio pririšę O. M., taip laikė ne trumpiau pusantros valandos, tokiu būdu neteisėtai atėmė O. M. laisvę.
Šalies argumentai
O. M. apeliaciniu skundu prašo nuteistųjų atžvilgiu netaikyti 75 str. l d. ir 2 d. 2 p., 7 p. ir 67 str., nesant šių straipsnių taikymui objektyvaus pagrindo; patraukti nuteistuosius baudžiamojon atsakomybėn pagal LR BK 294 str., bei pateiktą ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo tenkinti ne mažiau dešimt procentų. Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Skunde nurodo, kad nuteistiesiems nepagrįstai paskirtas teismo įpareigojimas atsiprašyti nukentėjusiosios, nes jie savo kaltės nepripažino, dėl padarytų veikų nesigaili, o ir toliau jos atžvilgiu naudoja psichologinį spaudimą. Nuteistasis A. M. teisme nurodė, kad bet kada gali atvažiuoti ir persidalinti turtą, reiškia jis ir toliau ketina tęsti neteisėtas veikas. Nuteistieji vietoj to, kad gailėtųsi, pripažintų savo kaltę ir geranoriškai atsiprašytų, tuo sumažindami padarytą moralinę žalą, elgiasi priešingai, jie nusiteikę agresyviai. Nurodo, kad pagrobti daiktai iš jos namų yra negražinti, todėl mano, kad teismas nepagrįstai vietoj žalos atlyginimo jai priteisė priverstinį atsiprašymą, su kuriuo ji kategoriškai nesutinka. Baiminasi, kad nuteistieji pasinaudodami atsiprašymo pretekstu atvyks į jos namus ir vėl plėš bei terorizuos, o ji vėl negalės apsiginti. Nurodo, kad nuteistieji teismui nepateikė jokių įrodymų, kad išsivežti daiktai jiems priklausė. Be to, teismas neatsižvelgė į liudytojų E. S. ir A. S. parodymus, kad dalis daiktų buvo jų nuosavybė bei daiktai dovanoti nukentėjusiai iki santuokos. Nežiūrint į tai, nuteistieji turėtą turtą atėmė jėga, o patirtos žalos – 5000 lt neatlygino. Dėl šių priežasčių prašo naikinti nuosprendžio dalį, kuria nuteistieji įpareigoti sumokėti įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, o atlyginti tiesioginę žalą nukentėjusiai, teismo išlaidas, bei liudytojų patirtas išlaidas. Teigia, kad teismas nepagrįstai net nesvarstęs atmetė jos prašymą A. M., A. M. ir J. U. patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal pagal LR BK 294 str.. bei nesutinka su teismo priteistu civilinio ieškinio dydžiu. Nurodo, kad teismas neįvertino fakto, kad ji buvo viešai pažeminta, be jos sutikimo demonstruojant nuotrauką televizijoje, kurioje užfiksuotas jos atžvilgiu pavartotas smurtas. Mano, kad žalos atlyginimas turėtų būti priteisiamas dešimt - dvylika kartų didesnis, nei buvo priteistas.
A. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2009-07-31 Anykščių rajono apylinkės teismo nuosprendį kaip neteisėtą ir jį išteisinti. Nurodo, kad tikslo atimti laisvės iš O. M. nei jis, nei kiti nuteistieji neturėjo, todėl jų veikoje nėra BK 146 str. sudėties, o būtent tiesioginės tyčios. Jų tikslas buvo paimti A. M., bei jo paties asmeninius daiktus, bei nufotografuoti sodyboje likusius daiktus. Pradėjus fotografuoti, O. M. ėmė elgtis labai agresyviai, bandė smogti keptuve A. M.. Sulaikius ją, ėmė draskytis, kandžiotis. Tam, kad ji nusiramintų, teko ją išvesti į lauką ir surišti. Tai buvo padaryta ne turint tikslą neteisėtai atimti laisvę, o siekiant išvengti jos agresyvaus elgesio, kurio metu ji sužalojo apeliantą, J. U., bei kėsinosi sužaloti A. M.. Šias aplinkybes patvirtina ir specialistų išvados. Dėl nukentėjusios agresyvaus elgesio A. M. kvietė policijos darbuotojus, kuriems atvykus O. M. buvo atrišta. Pareigūnams išvykus, nukentėjusioji ėmė vėl agresyviai elgtis, buvo užsimojusi su plyta ir bandė smogti J. U., tačiau buvo sulaikyta. Ji vėl puolė draskytis, kandžiotis, todėl siekiant apsiginti nuo jos agresyvaus elgesio, gresiančio gyvybei ir sveikatai, vėl teko ją surišti. Dėl šių aplinkybių mano, kad jie veikė būtino reikalingumo sąlygomis. Nesurišus O. M., ji savo veiksmais jų atžvilgiu būtų padariusi didesnę žalą nei jai buvo padaryta. Kitokiomis priemonėmis, kaip surišant, jos sutramdyti nebuvo įmanoma. Tai, kad lipnią juostą, bei virvę, kuriomis nukentėjusioji buvo surišta, nuteistieji rado įvykio vietoje, rodo, kad surišti nukentėjusiąją nuteistieji iš anksto neplanavo, tai padarė verčiami jos agresyvaus elgesio, kurio kitomis priemonėmis sutramdyti buvo neįmanoma. Be to, nukentėjusioji prie medžio pririšta buvo ne ilgiau kaip 20 minučių, todėl nuosprendyje nepagrįstai nurodoma, kad ji buvo pririšta ne trumpiau pusantros valandos. Tai patvirtina išrašai iš policijos komisariato telefoninių pranešimų registracijos žurnalo.
Nurodo, kad jis nepagrįstai nuteistas pagal BK 140 str., nes šis nusikaltimas turi būti padaromas tik tiesiogine tyčia. Teigia, kad tyčios sužaloti nukentėjusią neturėjo. Dalis sužalojimų O. M. galėjo būti padaryti ją tramdant dėl jos agresyvaus elgesio ir ją surišant esant būtino reikalingumo sąlygoms, o tai neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. Taip pat O. M. galėjo susižaloti ir pati, kai būdama surišta šliaužė link važiuojamosios kelio dalies. Teismo posėdžio metu apklaustas medicinos ekspertas J.M. P. nepaneigė tikimybės, kad kai kuriuos sužalojimus O. M. galėjo pasidaryti pati. Be to, nustatyta, kad O. M. nustatyti sužalojimai padaryti ne vienu metu, todėl teismas be pagrindo visus nustatytus sužalojimus inkriminavo nuteistiesiems. Nurodo, kad nukentėjusios parodymai turėtų būti vertinami kritiškai, nes ji jau pirmos apklausos metu, siekdama ikiteisminį tyrimą pakreipti sau palankia linkme, davė kyšį bylą tyrusiai tyrėjai D. Čerškuvienei, už ką buvo nuteista.
Mano, kad net nustačius, jog nuteistųjų veiksmais O. M. buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata, jų veikos turėjo būti kvalifikuotos pagal BK 140 str. 1 d., o ne 2 dalį., nes kvalifikuojančio požymio - kankinimo teismas nenustatė, jo nenurodė ir teismo nustatytose aplinkybėse, tuo nebuvo kaltinami ir ikiteisminio tyrimo metu. Perkvalifikavus veiką į BK 140 str. 1 d. atitinkamai turėtų būti paskirta švelnesnė bausmė. Be to teismas nepagrįstai paskirtas bausmes bendrino iš dalies jas sudėdamas. Abi veikos buvo padarytos vienais veiksmais, todėl teismas tai turėjo traktuoti kaip idealią nusikalstamų veikų sutapti ir bendrindamas bausmes vadovautis BK 63 str. 5 d. 1 p. t. y. taikyti bausmių apėmimą.
A. M. apeliaciniu skundu prašo Anykščių rajono apylinkės teismo nuosprendį panaikinti kaip neteisėtą ir nepagrįstą ir priimti naują, jį išteisinantį nuosprendį. Nurodo, kad jokių veiksmų, numatytų BK 140 str. 2 d., neatliko. Įvykio metu buvo neįgalus, ir pats turėjo saugotis ir gintis nuo nukentėjusiosios agresijos protrūkio, siautėjimo, bei jos vykdomų smurto veiksmų. N. O. M. teisme pripažino, kad jis nei vieno smūgio jai nesudavė, jos rankų neužlaužė, nestūmė, ant žemės nevertė, nerišo lipnia juosta, netempė ir prie medžio nerišo. Ji parodė, kad vedama A. M. ir J. U. muistėsi, o būdama surištomis rankomis ir kojomis, besivartydama visu kūnu stengėsi iššliaužti iš sodybos kiemo į kelią. Šias aplinkybes patvirtino A. M. bei J. U., nurodydami, kad nukentėjusioji susižalojo pati. Teisme apklaustas ekspertas J.M. P. nurodė, kad nukentėjusiajai nustatytus sužalojimus ji galėjo pasidaryti ir pati, kai surišta muistėsi bei judėjo link kelio, atsiremdama visu kūnu tiek į medį ar kietą kiemo pagrindą. Jokių žabų, dilgėlių buvimo faktas O. M. gulėjimo vietoje nepatvirtintas įvykio vietos apžiūros protokole esančiais įrašais ir paneigtas liudytojų M.K., S. Š. bei kitų asmenų parodymais. Todėl teismo išvados apie tai, kad apeliantas nukentėjusios atžvilgiu naudojo fizinę prievartą ir padarė sužalojimus, nepagrįstos bylos medžiaga.
BK 146 str. 2 d., numatytų veiksmų nukentėjusios atžvilgiu taip pat neatliko. Šią išvadą teismas padarė motyvuodamas, kad nukentėjusios parodymus patvirtina liudytojai L. K., B. U., S. Š., N.P., M. K., L. R., E. S. ir A. S., tačiau šie liudytojai konflikto tarp nuteistųjų ir nukentėjusios tiesiogiai nematė, todėl nukentėjusiosios teiginių apie konflikto aplinkybes patvirtinti negali.
Be to, teismas neįvertino jo pateiktų rašytinių įrodymų, dokumentų, patvirtinančių kad nukentėjusioji O. M., paskutinių trijų metų laikotarpyje, jį nuolat šmeižia kaltindama nebūtais nusikaltimais (pinigų ir banko kortelės vagyste, pasikėsinimu sužaloti, lėšų iššvaistymu ir elektros energijos vagyste, telefono vagyste) bei neteisėtai savo vardu įregistravo registrų centre bendros jungtinės nuosavybės sodybą ir žemės sklypus (duomenys neskelbtini) km. Kavarsko sen. Anykščių rajone. Neįvertino, kad nukentėjusioji dėl šio konflikto, siekdama sau palankaus sprendimo bandė papirkti pareigūnę, tačiau pati už tai buvo nuteista. Jos parodymai turi būti vertinami kritiškai, nes nukentėjusioji kryptingai ir sąmoningai siekia, kad A. M. būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir nuteistas, o ji gautų didžiulę kompensaciją už tariamai patirtą moralinę žalą.
Nurodo, kad į sodybą atvyko pasiimti tik jam ir sūnui priklausančių daiktų, į kuriuos nukentėjusioji neturi jokios teisės, o pradėjus fotografuoti daiktus, nukentėjusioji ėmė grasinti susidorojimu, atliko aktyvius smurto veiksmus jų atžvilgiu, nuo kurių jie buvo priversti gintis. Tai, kad nukentėjusioji elgėsi agresyviai patvirtino ir teisme apklausti policijos pareigūnai. Jos agresijos pasekmes, patvirtina ir byloje esančios teismo medicinos specialistų išvados, kuriose užfiksuoti A. M. ir J. U. padaryti sužalojimai. Teismas nuosprendyje neužsiminė, kad jis du kartus skambino policijai, pranešdamas apie O. M. smurtą nuteistųjų atžvilgiu, apie tai, kad ją teko surišti ir kvietimą atvykti apžiūrėti, kad ji paliekama nesužalota ir sveika. Mano, kad teismas nuteistųjų atsakomuosius veiksmus į nukentėjusios smurtą, turėjo vertinti kaip būtinąją gintį, nes agresijos protrūkis, nagais ir dantimis žalojant A. M. bei J. U., pakartotinis kėsinimasis į J. U. gyvybę, smogiant jam plyta į galvą, buvo realus ir akivaizdus, o būtinosios ginties ribos nebuvo viršytos.
Šalies argumentai
Nuteistojo J. U. gynėja advokatė R.Janušytė apeliaciniu skundu prašo Anykščių rajono apylinkės teismo 2009-07-31 nuosprendį panaikinti ir J. U. išteisinti.
Nurodo, kad teismo nuosprendyje neaptarti įvykdyto nusikaltimo motyvai – kodėl nukentėjusioji buvo išvesta į lauką ir surišta, nors remiantis kaltinamųjų ir liudytojų parodymais, tam buvo pagrindas. Tai, kad nukentėjusioji buvo iš anksto nusistačiusi prieš nuteistųjų atvykimą o jos reakcija į pavojaus nekeliančią situaciją buvo perdėta, matyti iš jos 2006-09-05 pareiškimo, kuriame ji nurodo, kad tik pamačiusi atvykusius nuteistuosius, paskambino kaimynui L. R. ir pasakė, „kad atvyko užpuolikai“. Tai rodo, kad ji pati buvo nusiteikusi agresyviai ir siekė išprovokuoti konfliktą. Nukentėjusioji buvo surišta tik dėl agresijos protrūkio, o išvykus policijos pareigūnams ji vėl ėmė elgtis agresyviai, užsimojusi plyta puolė J. U., todėl vėl buvo surišta. Kadangi O. M. surišta ėmė šliaužti į važiuojamąją kelio dalį, kad išvengti nelaimingo atsitikimo, nuteistieji ją prikabino prie medžio. Į šias aplinkybes teismas neatsižvelgė. Visai nebuvo tirta aplinkybė, ar nukentėjusioji nustatytų sužalojimų nepasidarė pati, šliauždama ir bandydama išsivaduoti, nes joks smurtas jos atžvilgiu nebuvo naudojamas. Kad prieš nukentėjusią buvo smurtaujama, nepatvirtina jokie byloje esantys liudytojų parodymai bei kita bylos medžiaga. Be to, bylos nagrinėjimo teisme metu apklaustas ekspertas nepaneigė galimybės, kad nukentėjusioji sužalojimus galėjo pasidaryti pati.
Nurodo, kad teismas nevertino, bei netinkamai nustatė kai kurias aplinkybes. Jokie faktai nepatvirtina, kad nuteistieji į sodybą atvyko dėl savanaudiškų paskatų, kaip nurodyta nuosprendyje. Teismas kalbėdamas apie savanaudiškas paskatas, jokias įrodymais to nepagrindžia. Nei A. M., nei J. U. negalėjo gauti jokios turtinės naudos fotografuodamas ar pasiimdamas sau teisėtai priklausančius daiktus. Be to, O. M. buvo rišama ne tam, kad suvaržyti jos laisvę o siekiant išvengti nukentėjusios naudojamo smurto prieš nuteistuosius ir sutramdyti jos agresiją, kad išvengti blogesnių pasekmių. Teismas netiksliai nurodė, kad nukentėjusioji pusantros valandos prabuvo nelaisvėje, nes visas nuteistųjų buvimo laikas sodyboje buvo pusantros valandos, tai patvirtina policijoje užfiksuotas 20 val. 35 min. skambutis išvykstant iš sodybos. Pažymėtina, kad dalį nukentėjusiai nustatytų sužalojimų, ji galėjo pasidaryti nuteistiesiems išvykus, nes ekspertizės išvadose nurodoma, jog sužalojimai padaryti skirtingu laiku. Taip pat liko neįvertintas faktas, kad nukentėjusioji tik atvykus nuteistiesiems ir dar nežinodama jų atvykimo tikslo, paleido šunis, t.y. neleido teisėtai naudotis sodyba, kuri bendrąją jungtine nuosavybe priklauso jai ir A. M..
Skunde teigiama, kad teismas priimdamas nuosprendį neatkreipė dėmesio į nuteistųjų parodymus, nenurodė jokių motyvų, kurias remiantis juos atmetė, nors visu bylos nagrinėjimo metu jie buvo nuoseklūs ir neprieštaravo vieni kitiems, o liudytojų parodymai panaudoti tik ta dalimi, kuri palaiko nukentėjusiosios poziciją. Be to jie iškraipyti ir neatitinkantys tikrovės. Nei vienas liudytojas nepatvirtino matęs nuteistuosius mušant nukentėjusiąją. Nepasisakyta dėl tyrėjos D. Čerškuvienės parodymų, kad O. M. ją bandė papirkti, tikslu pakreipti bylos eigą sau palankia linkme ir prašė nuteistiesiems inkriminuoti sunkesnį nusikaltimą. Taip pat neatsižvelgta į nukentėjusios asmenybę, kad jos elgesys dažnai buvo neprognozuojamas, agresyvus, ji ne kartą naudojo smurtą prieš A. M.. Kad nukentėjusioji konfliktuojanti moteris, patvirtino ir teisme apklausti liudytojai, 2006-07-26 Lietuvos ryte išspausdintas straipsnis apie jos amoralų elgesį, bandant nuslėpti faktą apie pareigūno papirkimą, bei prie bylos prijungtas DVD diskas su televizijos laida, kurioje liudytojai neigiamai charakterizuoja nukentėjusiąją.
Nuosprendis pagrįstas tik atskirų įrodymų analize, o ne įrodymų visumos analize. Tai sukelia abejonių dėl nuteistųjų asmenų kaltės. Taip pat trūksta motyvų ir teismo išvadų kvalifikuojant padarytas veikas. Kalbėdamas apie nukentėjusios sužalojimą kankinant, teismas kankinimo fakto byloje nenustatė ir neįrodė, o rėmėsi tik nukentėjusiosios parodymais, kurių nepatvirtina jokie kiti bylos duomenys. Kvalifikuojant atliktą veiką abejonių kelia ir bendrininkavimo buvimas, nes tarp nuteistųjų nebuvo jokio susitarimo daryti nusikalstamą veiką, savęs kaip bendrininkais jie neidentifikavo ir vieningos tyčios neturėjo, nuosprendyje nėra aptarti jokie bendrininkavimą įrodantys veiksmai. Teismas nenurodė priežasčių, kodėl nustatydamas kaltės formą pasirinko tiesioginę tyčią, nes kaltinamieji veikė neatsargia tyčia (nusikalstamas nerūpestingumas) - nenumatė, kad suvaržydami nukentėjusiosios laisvę ir taip bandydami išvengti jos agresijos bei puolimo galėjo sukelti padarinius numatytus LR BK 140 str. 2 d. ir 146 str. 2 d., nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes, galėjo ir turėjo tai numatyti. O minėti nusikaltimai gali būti inkriminuojami tik esant tiesioginei ar netiesioginei tyčiai.
Teismui nenustačius pagrindo naikinti skundžiamą nuosprendį, prašo atleisti J. U. nuo baudžiamosios atsakomybės LR BK 37 str. pagrindu, nes nuteistasis neatliko jokių veiksmų prieš nukentėjusiąją, nesiekė padaryti jai fizinės žalos, o gynėsi nuo pastarosios išpuolio. Be to pas nukentėjusiąją vyko A. M. prašymu, ne savo interesais.
Nuteistojo J. U. gynėja, advokatė R.Janušytė atsikirtimuose į nukentėjusios O. M. apeliacinį skundą prašo O. M. skundą atmesti ir J. U. išteisinti. Nurodo, kad nukentėjusioji nepagrįstai nuteistojo J. U. atžvilgiu prašo netaikyti BK 75 str. 1 d., 2 d. 2 p., 7 p., bei 67 str., nes baudžiamojo poveikio priemonė yra teismo skiriama valstybės prievartos priemonė, kuri apriboja pilnamečio asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės arba bausmės, teises ir laisves bei nustato specialias pareigas ir padeda įgyvendinti bausmės paskirtį. Tai yra teismo diskrecija. Konkretus teismo paskiriamas įpareigojimas priklauso tiek nuo skiriamo įpareigojimo rūšies, bylos aplinkybių, tiek nuo nuteistojo asmenybės. Be to, apeliantė O. M. nepagrindė, kodėl LR BK 67 str. taikymas nebuvo galimas šioje konkrečioje situacijoje. Atmestinas ir O. M. skundo reikalavimas patraukti A. M. baudžiamojon atsakomybės pagal BK 294 str., nes savo reikalavimo apeliantė nepagrindė jokiais motyvais. Be to, teismas negali sunkinti teisiamųjų padėties, nesant prokuroro, privataus kaltintojo ar nukentėjusiojo rašytinio prašymo, todėl šis argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.
Šalies argumentai
Apeliantė nesutinka ir su jai priteistu civilinio ieškinio dydžiu, šią skundo dalį motyvuodama tuo, kad teismas neįvertino fakto, kad ji buvo viešai pažeminta, be jos sutikimo televizijoje buvo demonstruojama fotonuotrauka, todėl žalos atlyginimas turėtų būti priteisiamas žymiai didesnis. Apeliantė vėlgi nenurodė jokių kitų aplinkybių, į kurias teismas, tenkindamas iš dalies civilinį ieškinį, būtų neatsižvelgęs. O. M. nepagrįstai nurodė, kad daiktai, kuriuos A. M. su kitais nuteistaisiais išsivežė iš sodybos, priklausė jai. Teismas, atmesdamas apeliantės civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo, pagrįstai rėmėsi Vilniaus apygardos teismo 2006-11-21 nutartimi, iš kurios matyti, kad 2006-07-01 turtas tarp apeliantės O. M. ir nuteistojo A. M. buvo nepadalintas, kad turto statusas nepasikeitęs - likęs bendroji jungtinė nuosavybė ir, kad teismo procesas dar nėra baigtas, todėl šie O. M. argumentai taip pat nepagrįsti.
Nuteistasis A. M. atsikirtimuose prašo O. M. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad O. M. teiginiai, kad iš sodybos buvo paimti jai priklausantys daiktai neatitinka tikrovės. Į sodybą jis buvo atvykęs atsiimti savo ir sūnaus asmeninių daiktų, į kuriuos nukentėjusioji neturėjo jokios teisės. Teigia, kad baudžiamosios atsakomybės pagal LR BK 294 str. klausimai seniai išspręsti. Teisėjos A. Baltušytės priimtą nutartį tariama nukentėjusioji neskundė, todėl teisėja V.Ragauskienė visiškai pagrįstai atmetė pakartotiną ir tapatų O. M. prašymą. Su nukentėjusios pareikštu ieškiniu nesutinka, nes jokios veikos jos atžvilgiu nepadarė.
O. M. atsikirtimuose į nuteistųjų apeliacinius skundus nurodo, kad nuteistieji melagingai nurodo, jog į sodybą atvyko pasiimi asmeninių daiktų. Teigia, kad tuo metu, kai ji atsikėlė į sodybą (duomenys neskelbtini) kaime, gyvenamas namas buvo tuščias, apdegęs, jame jokių daiktų nebuvo, sodyba buvo visiškai apleista. Pateikia dokumentus su nuotraukomis – nekilnojamo turto įvertinimo ataskaitą, darytą jai atsikėlus į sodybą, iš kurios matyti, kad jokių daiktų sodyboje tuo metu nebuvo. Reiškia nebuvo jokios būtinybės kažką fotografuoti, kaip teigia A. M.. Jų tikslas buvo išsivežti jos asmeninius daiktus, kuriuos jie panaudodami prievartą savavaldžiaudami pasisavino ir be jokio juridinio pagrindo vadina savais. Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitoje matoma vandens šildytuvo, (kaltinamųjų vadinamo boileriu) nuotrauka rodo, kad šis daiktas įtrauktas į ataskaitą kaip namo gerbūvio likutis ir priklauso tam savininkui, kuriam sodyba bus priteista, todėl šis daiktas taip pat nepriklauso A. M.. Pažymi, kad išpuolis prieš ją buvo įvykdytas 2006-07-01 šeštadienį, dieną prieš tai, kai turėjo įvykti teismo posėdis dėl santuokos nutraukimo ir turto padalijimo. Tai reiškia, kad nuteistieji atvyko savavališkai išsivežti nepadalinto turto. Be to, 2007 m. liepos mėnesį, sodyba jai buvo priteista pačiam A. M. prašant, todėl nuteistieji neturėjo jokios teisės brautis į jos būstą ir atimti visus ten buvusius daiktus. Liudytoja E. S. savo parodymuose pabrėžė, kad A. M. įvykio metu kalbėjęs su ja telefonu, sakęs, kad ją surišę dėl to, kad trukdo paimti daiktus. Tai patvirtino ir liudininkas A. S., policijos pareigūnas M. K.. Atvykusiems pareigūnams nuteistieji nesiskundė, kad buvo kilusi grėsmė jų gyvybei. Pareigūnas nematė, kad J. U. ar kurio nors kito nuteistojo veidas būtų sumuštas. Liudytojas A. B. įvykio metu dirbęs policijos poskyrio budinčiuoju paliudijo, kad A. M. skambino dėl to, kad jam trukdė pasiimti daiktus, apie grėsmę jų gyvybei, skambinantysis taip pat neužsiminė. Teisme apklaustas ekspertas patvirtino, kad sužalojimų pasidaryti pati ji negalėjo, todėl šie nuteistųjų skundų argumentai nepagrįsti. Tai, kad po įvykio buvo matyti smurto žymės, patvirtino liudytojai E. S., A. S., S. Š.. Be to, nuteistieji nepagrįstai teigė, kad ji juos spardė, kandžiojo, ar kitaip žalojo. Nei vieno iš jų ji nepalietė, kol jie patys jos atžvilgiu nepradėjo naudoti smurto, todėl jos veiksmai vertintini kaip būtinoji gintis. Be to, ji priešinosi ne fotografavimui, kaip teigia nuteistieji, o asmeninių daiktų grobimui. Jokio agresyvaus puolimo prieš nuteistuosius nebuvo, kol jie nepradėjo grobti daiktų. Tai reiškia jie patys sukėlė konfliktinį įvykį neleistinai grobdami jos daiktus, o atvykus pareigūnams, nekliudomi galėjo išvažiuoti. Tai, kad ji nėra konfliktiška, priešingai nei skunde nurodė nuteistieji, patvirtino liudytojai B. Ū., L. K., S. Š.. Be to, kaltinamieji skunduose melagingai nurodo, kad sodyboje surišta ji buvo 20-25 minutes, nors iš tikrųjų surišta ir pririšta prie medžio ji buvo pusantros valandos. Tai, patvirtina byloje esantis A. B. 2006-07-01 tarnybinis pranešimas (1T. b.l 5), policijos iškvietimų registracijos žurnalo kopijos. Nurodo, kad kaltinamieji ją melagingai apkaltinę smurto vartojimu jų atžvilgiu, padarė didžiulę moralinę žalą, buvo sutrikdytas jos normalus gyvenimo ritmas, padarytas neigiamas poveikis nervų sistemai. Pririšant prie medžio, iš jos buvo pasityčiota, be jos sutikimo buvo fotografuojama jos gyvenamoji aplinka, bei ji pati didžiausio pažeminimo metu pririšta prie obels. Negana to, ši nuotrauka be jos sutikimo buvo panaudota patyčioms - pademonstruota televizijoje, siekiant morališkai pažeminti viešai ir tuo buvo padaryta žala jai ir jos artimiesiems.
Teismo posėdyje nuteistieji A. M., A. M. ir jų gynėjai prašė O. M. apeliacinį skundą atmesti, jų apeliacinius skundus tenkinti. N. O. M. teismo posėdyje prašė jos apeliacinį skundą tenkinti, nuteistųjų atmesti. Prokuroras prašė nukentėjusiosios apeliacinį skundą patenkinti iš dalies priteisiant didesnį neturtinės žalos atlyginimą, nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.
Anykščių rajono apylinkės teismo 2009-07-31 d. nuosprendis naikintinas ir byla perduotina prokurorui, nes ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės Lietuvos Respublikos BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas, šio pažeidimo negalima ištaisyti teisme ir jis trukdo nagrinėti bylą (Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 5 p.).
A. M., A. M. ir J. U. pagal BK 140 str. 2 d., nuteisti už tai, kad 2006-07-01 atvažiavę pas O. M. į namus (duomenys neskelbtini) kaime Anykščių rajone, panaudoję fizinę prievartą jos atžvilgiu, sukėlė jai dideles fizines kančias ir padarė nežymų sveikatos sutrikdymą.
Be to, A. M., A. M. ir J. U. pagal BK 146 str. 2 d., nuteisti už tai, kad tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje, panaudodami fizinį smurtą O. M. atžvilgiu, surišo ją lipnia juosta ir laikė pririšę prie medžio ne trumpiau pusantros valandos, tokiu būdu neteisėtai atėmė jos laisvę.
Iš nukentėjusios O. M. apeliacinio skundo spręstina, kad ji mano teismo nuosprendį keistinu, nes be minėtų veikų nuteistieji turėtų būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn dar ir pagal BK 294 str. dėl to kad jie iš sodybos (duomenys neskelbtini) kaime Anykščių rajone, jai prieštaraujant išsivežė ten buvusius buitinius daiktus. Teisminio nagrinėjimo metu apylinkės teisme nukentėjusioji O. M. buvo pateikusi prašymą pakeisti kaltinimą A. M., jo veiką kvalifikuojant pagal LR BK 294 str. 2 d.. Nors prašyme kaltinimas suformuluotas nebuvo, apylinkės teismas nukentėjusios prašymą priėmė, o nuosprendyje šiuo klausimu nepasisakė, argumentai dėl nuteistųjų veikų kvalifikavimo pagal BK 294 str. apsvarstyti nebuvo. Apeliaciniame skunde nukentėjusioji vėl išreiškė reikalavimą patraukti nuteistuosius baudžiamojon atsakomybėn pagal LR BK 294 str. 2 d.. Apeliacinės instancijos teismas nukentėjusiajai išaiškino BPK 256 str. numatytą teisę pateikti teismui rašytinį prašymą pakeisti kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą ir suformuluoti kaltinimą atitinkantį faktines bylos aplinkybes. O. M. teismo posėdžio metu nurodė šį klausimą paliekanti spręsti teismui. Pagal BPK 256 str., pakeisti kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą turi teisę prokuroras, privatus kaltintojas ir nukentėjusysis. Teismas sunkinti nuteistųjų padėtį nesant prokuroro, privataus kaltintojo ar nukentėjusiojo rašytinio prašymo negali. Prokuroras apeliacinio teismo posėdžio metu sutiko, kad nuteistųjų veika turėjo būti kvalifikuojama pagal BK 294 str. kaip savavaldžiavimas, tačiau nurodė, kad kaltinimo pakeisti negali, nes byloje yra Anykščių rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro nepanaikintas nutarimas, kuriuo ikiteisminis tyrimas pradėtas pagal BK 294 str. 2 d., buvo nutrauktas, nesant veikoje nusikaltimo numatyto BK 294 str. 2 d. požymių.
Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad nuteistieji į sodybą (duomenys neskelbtini) kaime atvyko A. M. prašymu, pasiimti sodyboje buvusių, kaip nurodo nuteistieji, A. M. bei A. M. asmeninių daiktų, dėl kurių priklausymo su nukentėjusiąja įvyko ginčas. Pažymėtina, kad nuteistieji į sodybą atvyko dieną prieš teismo posėdį, kuomet civilinėje byloje turėjo būti sprendžiamas klausimas dėl A. M. ir O. M. santuokos nutraukimo. Byloje klausimas dėl kilnojamo turto padalinimo nebuvo sprendžiamas šalių susitarimu, nes abi šalys kurį laiką gyveno atskirai ir kiekvienas buvo pasiėmęs sau reikalingus daiktus, santuokos nutraukimo metu turėjo būti dalinamas tik nekilnojamas turtas. Nežiūrint į ankstesnį žodinį A. M. ir O. M. susitarimą, 2006-07-01 iškilo ginčas ir dėl kilnojamo turto padalinimo. Atsižvelgiant į šias aplinkybes darytina išvada, kad A. M. bei jo paprašyti A. M. ir J. U., į sodybą atvyko siekdami savavališkai, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos vykdyti O. M. ginčijamos A. M. teisės - pasiimti joje buvusių tariamai asmeninių daiktų. Kadangi nukentėjusioji aktyviais veiksmais priešinosi daiktų paėmimui, jie, panaudodami fizinį smurtą O. M. surišo lipnia juosta ir pririšo prie kieme buvusio medžio. Šios aplinkybės duoda pagrindą manyti, kad šioje byloje nuteistų asmenų veika turi nusikaltimo, numatyto BK 294 str. 2 d. požymių.
Pagal Lietuvos Respublikos BPK 219 str., kaltinamajame akte turi būti išdėstytas nusikalstamos veikos aprašymas (padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės - BPK 219 str. 3 p.) bei nurodytas Lietuvos Respublikos BK straipsnis (jo dalis ir punktas), numatantis atsakomybę už padarytą veiką (BPK - 219 str. 5 p.). Šioje byloje kaltinamasis aktas iš esmės neatitinka šių reikalavimų, kadangi iš aukščiau aptarto matyti, kad kaltinimai nuteistiesiems suformuluoti netinkamai. Nepilnai aprašyta nusikalstama veika, veikos motyvai, pilnai nenurodyta, kokius konkrečiai veiksmus atliko nuteistieji ir kitos svarbios aplinkybės. Tai, kad ikiteisminis tyrimas, pradėtas pagal BK 294 str. 2 d., buvo nutrauktas, nesant veikoje nusikaltimo numatyto BK 294 str. 2 d. požymių, nėra kliūtis teisingai pagal faktines aplinkybes kvalifikuoti padarytų nusikalstamų veikų, juo labiau, kad 2006-08-30 Anykščių rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą byloje (T.1 b.l. 53) to paties prokuroro 2007-01-03 nutarimu buvo panaikintas atnaujinant ikiteisminį tyrimą (T.1 b.l. 106). Prokuroras nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme nepasinaudojo BPK įtvirtintomis galimybėmis keisti ir tikslinti kaltinimą, todėl procesas turi grįžti į ikiteisminio tyrimo stadiją, kitaip baudžiamojo proceso paskirtis išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas, tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas.
Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, kolegija daro išvadą, kad kaltinamasis aktas iš esmės neatitinka Lietuvos Respublikos BPK 219 str. reikalavimų (BPK 219 str. 3 p. ir 5 p.).
Nustačius nuosprendžio panaikinimo ir bylos perdavimo prokurorui pagrindą, su juo nesusiję apeliacinių skundų argumentai nesvarstomi.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Anykščių rajono apylinkės teismo 2009 m. liepos 31d. nuosprendį panaikinti ir bylą perduoti Kupiškio rajono apylinkės prokuratūros vyriausiajam prokurorui.