Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

dalyvaujant atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, atstovui P. S.,

trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos atstovei R. L.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų R. P., R. P. ir T. J. P. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Valstybiniam turizmo departamentui prie Ūkio ministerijos ir bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Freshtravel“ dėl turtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. P., R. P. ir T. J. P. (toliau – ir pareiškėjai) su skundu (b. l. 56–60) kreipėsi į teismą, prašydami priteisti jiems iš atsakovės Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovė) 1 047,30 Eur turtinės žalos ir 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Pareiškėjai paaiškino, kad kelionių organizatorius UAB „Freshtravel“ iki 2014 m. lapkričio 14 d., kai paskelbė apie savo nemokumą ir veiklos sustabdymą, organizavo turistams poilsines keliones. Į UAB „Freshtravel“ organizuotas turistines keliones buvo išvykę nemažai turistų, o kiti turistai, pirkę UAB „Freshtravel“ paslaugas, į keliones taip ir neišskrido. Už neįvykusias keliones turistams pinigai nebuvo grąžinti. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 3 d. nutartimi UAB „Freshtravel“ buvo iškelta bankroto byla.

Pareiškėjai R. P. ir R. P. nurodė, jog 2014 m. spalio 26 d. su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų sutartį dėl kelionės į Egiptą, Hurgadą trims asmenims (R. P., R. P. ir jų sūnui T. J. P.). Už poilsinę kelionę ir draudimą buvo sumokėta 3 565 Lt (1032,50 Eur) suma, už pažintinę kelionę – 227 Lt (65,74 Eur). Taigi iš viso buvo sumokėta 3 792 Lt (1 098,24 Eur), tačiau kelionė neįvyko, nes UAB „Freshtravel“ tapo nemokia. Pareiškėjų teigimu, jie kreipėsi į Valstybinį turizmo departamentą prie Ūkio ministerijos (toliau – ir Turizmo departamentas), prašydami grąžinti pinigus už neįvykusią kelionę, tačiau buvo grąžinta tik 175,88 Lt (50,94 Eur) suma.

Pareiškėjai pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos turizmo įstatyme (redakcija, galiojusi nuo 2014 m. gegužės 22 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d.) yra nurodyta, jog 1990 m. birželio 13 d. Tarybos direktyva Nr. 90/314/EE B „Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų“ (toliau – ir Direktyva) yra įgyvendinamasis Europos Sąjungos aktas. Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kelionių organizatoriai, siūlantys parduoti organizuotas turistines keliones, privalo turėti galiojantį draudimo įmonės prievolių įvykdymo laidavimo draudimą arba finansų įstaigos laidavimą ar garantiją, kurie kelionės organizatoriaus nemokumo ar bankroto atveju turi užtikrinti: 1) turisto grąžinimą į pradinę jo išvykimo vietą ir už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų sumos, atitinkančios nesuteiktų paslaugų kainą, grąžinimą turistui, jei prasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionių organizatorius negalės toliau vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties; 2) už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų grąžinimą turistui, jei dar neprasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionių organizatorius negalės pradėti vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties. To paties įstatymo straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog kelionių agentūros, kelionių agentai privalo turėti galiojantį draudimo įmonės prievolių įvykdymo laidavimo draudimą arba finansų įstaigos laidavimą ar garantiją, kurie jų nemokumo ar bankroto atveju turi užtikrinti: 1) turisto grąžinimą į pradinę jo išvykimo vietą ir už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų sumos, atitinkančios nesuteiktų paslaugų kainą, grąžinimą turistui, jei prasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionės organizatorius negalės toliau vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties, nes kelionių agentūra ar kelionių agentas nesumokėjo visų ar dalies pinigų už organizuotą turistinę kelionę kelionių organizatoriui; 2) už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų sumos, atitinkančios nesuteiktų paslaugų kainą, grąžinimą turistui, jei dar neprasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionės organizatorius negalės įvykdyti prievolių turistui, nes kelionių agentūra ar kelionių agentas nesumokėjo pinigų už organizuotą turistinę kelionę kelionių organizatoriui. Pareiškėjų nuomone, Turizmo įstatymo 8 straipsnio 7 dalyje numatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės, buvo nepakankamos. Taigi nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo, kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju pareiškėjų) teisių apsaugos. Tai rodo, jog valstybė narė neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos, kas sudaro pagrindą teigti, jog buvo padarytas pakankamai rimtas Europos Sąjungos teisės pažeidimas, už kurį valstybei kyla atsakomybė.

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (toliau – ir Ministerija), atsiliepime į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 106–114).

Nurodė, kad pareiškėjai kvestionuoja tiek patį Turizmo įstatymą, tiek įstatymų leidėjo veiksmus priimant Turizmo įstatymą politinio ir ekonominio tikslingumo dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo būdo ir dydžio požiūriu ir prašo teismo šį tikslingumą įvertinti, nors tai daryti teismui draudžia Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nustatytas reglamentavimas. Be to, teismas negali kvestionuoti valstybės įsipareigojimų pagal Europos Sąjungos teisę. Byloje nėra kompetentingų Europos Sąjungos institucijų sprendimų, kuriuose būtų konstatuota, kad valstybė būtų padariusi Europos Sąjungos teisės pažeidimų, kurių pagrindu valstybei galėtų kilti atsakomybė pareiškėjų atžvilgiu.

Pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje taip pat nėra nustatyta ir neegzistuoja deliktinės atsakomybės sąlyga, jog valstybė yra atlikusi neteisėtus veiksmus – yra neperkėlusi ar netinkamai perkėlusi į nacionalinę teisę Direktyvos nuostatas. Pabrėžė, jog spręsti, ar į nacionalinę teisę valstybė yra tinkamai perkėlusi Direktyvos nuostatas gali tik Komisija arba Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT), tačiau į bylą nėra pateikta jokių įrodymų apie tai, kad Komisija arba ESTT būtų konstatavę, jog valstybė į nacionalinę teisę yra netinkamai perkėlusi Direktyvos nuostatas. Byloje nesant minėtų įrodymų, nėra jokio faktinio bei teisinio pagrindo daryti išvadą, kad yra nustatyta ir egzistuoja deliktinės atsakomybės sąlyga, jog valstybė, veikdama per įstatymų leidžiamąją instituciją – Seimą, yra atlikusi neteisėtus veiksmus. Taip pat atkreipė dėmesį, jog, vadovaujantis Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalimis, kelionių organizatoriui buvo nustatyta pareiga turėti laidavimo draudimą, finansų įstaigos laidavimą ar garantiją, kurie, paaiškėjus, kad kelionių organizatorius negalės toliau vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties, užtikrintų turisto grąžinimą į pradinę jo išvykimo vietą ir už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų sumos, atitinkančios nesuteiktų paslaugų kainą, grąžinimą, taip pat už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų grąžinimą turistui. Nors Turizmo įstatymo 8 straipsnio 3 ir 4 dalyse yra numatytos minimalios prievolių užtikrinimo sumos, tačiau Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje kelionių organizatoriui yra nustatyta bendra pareiga turėti visišką prievolių įvykdymo užtikrinimą Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje numatytiems atvejams ir minimalios prievolių užtikrinimo sumos negali interpretuojamos kaip kelionių organizatoriaus atleidimas nuo pareigos turėti visišką prievolių įvykdymo užtikrinimą, taigi Direktyvos 7 straipsnio nuostata į Turizmo įstatymą buvo perkelta tinkamai. Direktyvos 7 straipsnis į Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį yra perkeltas ne tik pagal savo esmę ir prasmę, bet ir iš esmės pažodžiui. Ministerijos įsitikinimu, pareiškėjai žalą galėjo patirti tik dėl kelionių organizatoriaus veiksmų, t. y. dėl to, kad kelionių organizatorius nesilaikė Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos turėti laidavimo draudimą arba finansų įstaigos laidavimą ar garantiją, kurie, paaiškėjus, kad kelionių organizatorius negalės toliau vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties, užtikrintų turisto grąžinimą į pradinę jo išvykimo vietą bei sumokėtų pinigų grąžinimą turistui, todėl neegzistuoja joks priežastinis ryšys tarp valstybės veiksmų perkeliant Direktyvą į nacionalinę teisę bei pareiškėjų patirtos žalos. Atkreipė dėmesį, jog pareiškėjai nenurodė, kuri konkreti Turizmo įstatymo norma neatitinka Direktyvos ar jai prieštarauja. Ministerija taip pat nurodė, kad nagrinėjamu atveju ginčui aktualios redakcijos Turizmo įstatymas bei Turizmo įstatymo įgyvendinamieji teisės aktai ginčui aktualiu momentu galiojo ir Konstitucinio Teismo nebuvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, todėl konstatuoti, jog ginčui aktualios redakcijos Turizmo įstatymo ar šio įstatymo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatos dėl kelionių organizatoriaus, kelionių agentūros ir kelionių agento prievolių įvykdymo užtikrinimo buvo neteisėtos, nėra pagrindo.

Ministerijos nuomone, vizų mokesčiai ir išlaidos sveikatos draudimui kaip turtinės žalos atlyginimas pareiškėjams negali būti priteisiami iš valstybės, nes, vadovaujantis Turizmo įstatymo 8 straipsniu, UAB „Freshtravel“ turėto prievolių įvykdymo užtikrinimo apsauga neapima prievolės kompensuoti neįvykusios kelionės vizų mokesčių bei draudimo išlaidų, kurios, Ministerijos paskaičiavimu šiuo atveju sudaro 125,88 Eur.

Anot Ministerijos, pareiškėjai turi teisę reikalauti padarytos žalos atlyginimo iš žalą padariusių asmenų, t. y. pareiškėjai pirmiausia turi reikšti kreditorinį reikalavimą bankroto byloje, o ne reikalauti pinigų iš valstybės, kadangi prašoma atlyginti žala atsirado dėl privataus juridinio asmens – UAB „Freshtravel“ – veiksmų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Turizmo departamentas atsiliepime prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 64–72).

Pabrėžė, jog ginčo teisiniam santykiui yra aktuali nuo 2014 m. lapkričio 1 d. galiojusi Turizmo įstatymo redakcija, t. y. tos materialinės teisės normos, kurios galiojo, kai kelionių organizatorius tapo nemokus, o pareiškėjai remiasi ginčui neaktualiomis materialinės teisės normomis – iki 2014 m. lapkričio 1 d. galiojusios Turizmo įstatymo redakcijos 8 straipsnio 7 dalyje numatytu prievolių įvykdymo užtikrinimu. Turizmo departamento teigimu, Turizmo įstatyme nustatyta garantija, kurią kelionių organizatorius privalo suteikti vartotojams, dengtinos rizikos dydis nėra jokiu būdu ribojamas, priešingai, yra nustatomas tik minimalus tokios garantijos dydis, paliekant galimybę verslo subjektui pačiam atsakingai įvertinti savo veiklos riziką ir įsigyti pakankamą prievolių įvykdymo užtikrinimą, kad nemokumo atveju būtų galima įvykdyti Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytus įsipareigojimus turistams.

Atkreipė dėmesį, jog vizos mokestis, papildomos kelionės, sveikatos draudimas nėra tinkamos išlaidos, t. y. kelionių organizatorių turėto prievolių įvykdymo užtikrinimo apsauga neapima prievolės kompensuoti minėtų išlaidų, atitinkamai, vizos mokesčio, papildomos kelionės ir sveikatos draudimo išlaidų kaip turtinės žalos atlyginimo, negali būti reikalaujama ir iš atsakovės, todėl skunde išdėstyti reikalavimai atlyginti turtinės žalos dydį turėtų būti sumažinti mokėjimo už minėtas papildomas paslaugas suma.

Pažymėjo, kad patirtos žalos atlyginimo pirmiausia turi būti siekiama reiškiant kreditorinius reikalavimus bankroto byloje ir (ar) civilinius ieškinius dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo baudžiamojo proceso tvarka, o ne reikalaujant žalos atlyginimo iš valstybės, kadangi prašoma atlyginti žala atsirado dėl privataus juridinio asmens – UAB „Freshtravel“ – veiksmų.

Teismo posėdyje atsakovės atstovas prašė skundą atmesti, remdamasis Ministerijos atsiliepime išdėstytais argumentais.

Teismo posėdyje trečiojo suinteresuoto asmens Turizmo departamento atstovė prašė skundą atmesti, remdamasi Turizmo departamento atsiliepime išdėstytais argumentais.

Teismo posėdyje pareiškėjai ir trečiojo suinteresuoto asmens BUAB „Freshtravel“ atstovas nedalyvavo, apie teismo posėdžio datą, vietą ir laiką pranešta tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Skundas tenkintinas iš dalies.

Ginčas kilo dėl žalos, pareiškėjų teigimu, atsiradusios dėl netinkamo Direktyvos nuostatų, susijusių su vartotojo nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygomis, perkėlimo į nacionalinius teisės aktus, atlyginimo.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjai su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ 2014 m. spalio 29 d. sudarė turizmo paslaugų sutartį Nr. PT003967 (b. l. 9–15) ir įsigijo kelionę į Hurgadą, Egiptą, trims asmenims už 1 024,39 Eur. Be to, pareiškėjai už 8,11 Eur įsigijo kelionių draudimą (b. l. 20–21) bei pažintinę kelionę už 65,74 Eur (b. l. 23). Tačiau pareiškėjų kelionė į Egiptą nebuvo suorganizuota, nes UAB „Freshtravel“ tapo nemoki. UAB „Freshtravel“ draudimo bendrovė „Ergo“ dėl UAB „Freshtravel“ prievolių nevykdymo išmokėjo pareiškėjai R. P. 50,94 Eur draudimo išmoką (b. l. 26).

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtu aktu CK 6.271 straipsnio 3 dalies prasme laikomas ir neteisėtas veiksmas, ir neveikimas, kurie tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ar interesams.

Žala, kaip viena iš būtinų sąlygų deliktinei atsakomybei kilti, yra apibrėžiama kaip asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos, taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai, o jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas (CK 6.249 str. 1 d.).

Kaip minėta, pareiškėjai teigia žalą patyrę dėl to, kad Lietuvos valstybė netinkamai perkėlė Direktyvos nuostatas, susijusias su vartotojo nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygomis, į nacionalinės teisės aktus.

Direktyvos 7 straipsnyje yra įtvirtinta nuostata, kad kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, turi pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas. ESTT yra konstatavęs, kad Direktyvos 7 straipsnis aiškintinas taip, kad juo draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, kad kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas (2014 m. sausio 16 d. ESTT nutarties Ilona Baradics ir kt. prieš QBE Insurance (Europe) Ltd Magyarorsz?gi Fióktelepe ir Magyar ?llam, C-430/13, EU:C:2014:32, 39–41 p.).

Direktyva, kartu su kitais Europos Sąjungos teisės aktais, reglamentuojančiais turizmo paslaugų teikimą, Lietuvos Respublikoje įgyvendinta Turizmo įstatyme. Nagrinėjamu atveju taikytina Turizmo įstatymo 8 straipsnio redakcija, galiojusi nuo 2014 m. lapkričio 1 d., nes UAB „Freshtravel“ 2014 m. lapkričio 14 d. paskelbė apie savo nemokumą ir veiklos sustabdymą.

Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad kelionių organizatoriai, siūlantys parduoti organizuotas turistines keliones, privalo turėti galiojantį draudimo įmonės prievolių įvykdymo laidavimo draudimą arba finansų įstaigos laidavimą ar garantiją kurie kelionės organizatoriaus nemokumo ar bankroto atveju turi užtikrinti už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų grąžinimą turistui, jei dar neprasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionių organizatorius negalės pradėti vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties. Pagal Turizmo įstatymo 8 straipsnio 2 dalį Lietuvos Respublikoje nuolat veikiančio kelionių organizatoriaus šio straipsnio 1 dalyje nurodytų prievolių įvykdymas užtikrinamas galiojančiu draudimo įmonės prievolių įvykdymo laidavimo draudimu arba finansų įstaigos laidavimu ar garantija. Kelionių organizatoriaus prievolių, atsirandančių Turizmo įstatymo straipsnio 1 dalyje numatytais atvejais, įvykdymo užtikrinimo suma yra: 1) ne mažiau kaip 50 tūkstančių litų, kai verčiamasi tik vietiniu turizmu; 2) ne mažesnė kaip 7 procentai nuo metinių (skaičiuojant pagal paeiliui einančius paskutinius praėjusius ir pasibaigusius keturis ketvirčius, buvusius prieš ketvirtį, kai įsigalioja naujas kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimą patvirtinantis dokumentas) įplaukų už organizuotų turistinių kelionių pardavimą pagal visas kelionių organizatoriaus sudarytas išvykstamojo turizmo paslaugų teikimo sutartis, bet ne mažiau kaip 150 tūkstančių litų, kai verčiamasi išvykstamuoju turizmu, neorganizuojant kelionių užsakomaisiais skrydžiais; 3) ne mažesnė kaip 7 procentai nuo metinių (skaičiuojant pagal paeiliui einančius paskutinius praėjusius ir pasibaigusius keturis ketvirčius, buvusius prieš ketvirtį, kai įsigalioja naujas kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimą patvirtinantis dokumentas) įplaukų už organizuotų turistinių kelionių pardavimą pagal visas kelionių organizatoriaus sudarytas išvykstamojo turizmo paslaugų teikimo sutartis, bet ne mažiau kaip 350 tūkstančių litų, kai verčiamasi išvykstamuoju turizmu, organizuojant keliones užsakomaisiais skrydžiais; 4) kai kelionių organizatorius vykdo vietinio ir išvykstamojo turizmo veiklą, prievolių įvykdymo užtikrinimo suma skaičiuojama vadovaujantis šio straipsnio 3 dalies 2 arba 3 punktu (Turizmo įstatymo 8 str. 3 d.).

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimu Nr. 756 patvirtinto Laidavimo draudimo dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) (redakcija, galiojusi nuo 2011 m. gruodžio 1 d. iki 2015 m. kovo 10 d.) 33 punkte buvo nustatyta, kad tuo atveju, jeigu bendra turistų pareikštų reikalavimų suma yra didesnė už laidavimo draudimo sutartyje nustatytą laidavimo draudimo sumą ar jos likutį, laidavimo draudimo išmoka pirmiausia mokama už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų esančio ir neturinčio galimybės savarankiškai grįžti į Lietuvos Respubliką turisto organizuoto grąžinimo į išvykimo vietą Lietuvos Respublikoje išlaidas ir su tuo susijusias kitas pagrįstas išlaidas, o likusi suma paskirstoma proporcingai turistų pareikštų reikalavimų dydžiui (Aprašo 29.2–29.4 ir 29.1 punktuose nurodytais atvejais – negautų paslaugų vertei atlyginti).

Pažymėtina, kad nei Turizmo įstatyme, nei Apraše nėra reglamentuotas turistų patirtų nuostolių dalies, likusios po Aprašo 33 punkte nustatyto kompensavimo, atlyginimas, nors, kaip jau buvo minėta, Direktyvos 7 straipsnis draudžia nacionalinės teisės aktus, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, kad kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas.

Pažymėtina, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 str. 4 d.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas iš esmės analogišką faktinėmis aplinkybėmis administracinę bylą dėl nuostolių, turisto patirtų kelionių organizatoriui UAB „Freshtravel“ tapus nemokiu, kompensavimo (Nr. eA-990-502/2017), 2017 m. gegužės 9 d. nutartyje padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju susidarė situacija, jog kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėjas gavo tik dalį už kelionę sumokėtų pinigų, kadangi Turizmo įstatymo 8 straipsnio nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Kitaip tariant, nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju pareiškėjų) teisių apsaugos. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatavo, kad Lietuvos valstybė šiuo atveju netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, minėtoje administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017 taip pat konstatavo, kad nacionaliniais teisės aktais šiuo atveju nebuvo užtikrintas Direktyvos garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėjai patyrė turtinę žalą – tiesioginius nuostolius, kuriuos valstybė turi atlyginti.

Kadangi nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčui aktualios faktinės aplinkybės yra iš esmės analogiškos, todėl darytina išvada, kad nacionaliniais teisės aktais akivaizdžiai nebuvo užtikrinta Direktyvos garantuojama turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimą kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, apsauga, dėl to pareiškėjai patyrė nuostolių, kuriuos valstybė turi jiems atlyginti.

Nagrinėjamu atveju, pareiškėjai nurodo, jog patyrė 1 047,30 Eur turtinę žalą, t. y. tokia suma jiems nebuvo kompensuota už neįvykusią kelionę. Į minėtą sumą pareiškėjai įtraukė išlaidas kelionės draudimui (8,11 Eur) bei pažintinei kelionei (65,74 Eur) ir mokestį už vizas 3 asmenims. Pagal Lietuvos Respublikos ambasados Egipto Arabų Respublikoje pateikiamus viešus duomenis Egipto Arabų Respublikos viza kainuoja 25 JAV dolerius ir suteikia teisę šalyje būti 30 dienų, taigi bendra pareiškėjų sumokėta pinigų suma už 3 Egipto Arabų Respublikos vizas sudarė 75 JAV dolerius, t. y. 58,88 Eur (Euro kursas 1 JAV dolerio atžvilgiu 2014 m. spalio 29 d. buvo 1,2737). Teismas pažymi, jog vizos, papildomos pažintinės kelionės ir draudimo mokesčiai yra pareiškėjų įsigytos papildomos paslaugos, kurių neapima kelionių organizatorių prievolių įvykdymo užtikrinimo apsauga, todėl minėtos išlaidos, patirtos vizos mokesčiui, draudimui ir pažintinei kelionei, negali būti įtraukiamos į valstybės atlygintinos turtinės žalos dydį, todėl, atsižvelgiant į minėtą aplinkybę pareiškėjų nurodoma 1 047,30 Eur žalos suma mažintina iki 914,57 Eur (1 047,30 Eur – 8,11 Eur – 58,88 Eur – 65,74 Eur).

Teismas taip pat atkreipia dėmesį, jog iš Aprašo nuostatų matyti, kad teisę į laidavimo draudimo išmoką turi tik tie turistai, kurie per 3 mėnesius nuo draudžiamojo įvykio dienos dėl laidavimo draudimo išmokos kreipęsi į Turizmo departamentą. Kaip matyti iš pareiškėjų skundo bei į bylą pateiktų dokumentų, į Turizmo departamentą šiuo atveju kreipėsi tik pareiškėja R. P., kuriai ir buvo kompensuota dalis už visų pareiškėjų kelionę sumokėtos sumos, todėl darytina išvada, kad teisę į turtinės žalos atlyginimą turi tik pareiškėja R. P.. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjai R. P. atlygintina 914,57 Eur turtinė žala, o pareiškėjų R. P. ir T. J. P. reikalavimai atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjai taip pat prašo priteisti 5 procentus metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją, tokio pobūdžio bylose, t. y. bylose dėl žalos, padarytos valdžios institucijų neteisėtais veiksmais, atlyginimo, priteisiamos penkių procentų dydžio metinės palūkanos (2010 m. gruodžio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-2195/2010, 2011 m. gruodžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-3550/2011, 2012 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1673/2012), todėl, vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjai R. P. iš atsakovės priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos. Bylos iškėlimo teisme diena yra skundo priėmimo teisme diena. Nagrinėjamu atveju skundas priimtas 2017 m. rugpjūčio 16 d., todėl nuo šios dienos priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjų skundas tenkintinas iš dalies.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniu, 88 straipsnio 1, 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjų R. P., R. P. ir T. J. P. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjai R. P. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, 914,57 Eur (devynis šimtus keturiolika eurų ir penkiasdešimt septynis euro centus) turtinei žalai atlyginti ir 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2017 m. rugpjūčio 16 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Pareiškėjų R. P. ir T. J. P. skundo reikalavimus atmesti kaip nepagrįstus.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.