Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Algirdo Remeikos ir Gyčio Večersko,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. liepos 25 d. nuosprendžio, kuriuo A. R. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalyje, 178 straipsnio 2 dalyje, 187 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas:

pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimo 1 (vieneriems) metams bausme;

pagal BK 187 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimo 9 (devyniems) mėnesiams bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir galutinė bausmė paskirta 1 (vieneri) metai laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Kardomoji priemonė – suėmimas palikta iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Į bausmės laiką įskaitytas A. R. sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2017 m. liepos 13 d. iki 2017 m. liepos 25 d.

Iš A. R. priteista V. S. (S.) 200 Eur (du šimtai eurų) žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

A. R. nuteistas už tai, kad jis 2017 m. liepos 13 d., apie 19.30 val., prie daugiabučio gyvenamojo namo, esančio Baltijos g. 45, Kaune, išdaužęs automobilio „Opel Vectra“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kairės pusės priekinių durelių lango stiklą, 50 eurų vertės, bei apibraižęs kairės pusės dureles, 150 eurų vertės, ir per išdaužtą langą patekęs į šio automobilio saloną, išėmė iš jo magnetolą „Pioner“, 40 eurų vertės, ir USB laikmeną, kurios vertė 15 eurų, tokiu būdu pasikėsino juos pagrobti, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi pasišalinant iš įvykio vietos, jį užklupo nukentėjusysis V. S..Apeliaciniame skunde nuteistasis A. R. prašo Kauno apylinkės teismo 2017 m. liepos 25 d. nuosprendžiu jam paskirtą bausmę sušvelninti. Skunde apeliantas nurodo, kad savo kaltę visiškai pripažino, paaiškino visas aplinkybes, atsiprašė nukentėjusiojo. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad jo senyvo amžiaus mama I. R. serga sunkia liga – cukriniu diabetu, jai reikia leistis insuliną tris kartus per dieną, taigi, motinai reikalinga nuolatinė priežiūra. Be to, jo žmona E. R. laukiasi pirmagimio, tad jai vienai bus sunku auginti vaiką. Nuteistasis pažymi, kad ir jis pats serga sunkia nepagydoma liga, kuri po sulaikymo pradėjo progresuoti. Nuteistas realia laisvės atėmimo bausme, jis gali prarasti žmoną bei naujagimį. Apeliantas prašo atsižvelgti, kad jis netrukdė ikiteisminiam tyrimui, nuoširdžiai gailisi dėl padarytų nusikalstamų veikų, yra pasižadėjęs atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą.Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti ir paskirtą bausmę sušvelninti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.Nuteistojo A. R. apeliacinis skundas atmetamas.Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamu atveju apeliantas savo kaltės įrodytumo neginčija, tačiau nesutinka su paskirtos bausmės individualizavimu, prašydamas ją švelninti. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokiam prašymui įgyvendinti nėra objektyvaus pagrindo, nes bausmių skyrimo taisyklių pirmosios instancijos teismas nepažeidė.BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Be to, teismas, skirdamas bausmę, privalo atsižvelgti ne tik į BK VIII skyriaus (bausmės skyrimas) reikalavimus, bet ir į bausmės paskirtį, todėl kaskart turi nustatyti, ar parinkta bausmės rūšis ir nustatytas jos dydis bus pakankamai efektyvus norint sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, ar tokiu būdu asmuo bus pakankamai nubaustas, ar jam bus atimta ar apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistasis laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas (BK 41 straipsnio 2 dalis).Vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė atitiktų įstatymo reikalavimus, bet atsižvelgti ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti. Baudžiamosios atsakomybės individualizavimas reikalauja nustatyti baudžiamajame įstatyme optimalias kaltininko resocializacijai būtinas bausmių rūšis bei jų dydžius ir sudaryti teisines prielaidas teismui parinkti bei paskirti proporcingą ir teisingą bausmę. Bausmė laikoma teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Kaltininko asmenybė – viena iš BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytų pagrindinių aplinkybių, į kurią teismas atsižvelgia skirdamas bausmę. Įstatymas nereglamentuoja, kokie duomenys apibūdina kaltininko asmenybę, kiekvienu atveju dėl to sprendžia teismas (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Dažniausiai nusikalstama veika asmuo realizuoja save, todėl iš padarytos nusikalstamos veikos vienaip ar kitaip matyti ir kaltininko asmenybė.Analizuojamu atveju pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad A. R. savo kaltę dėl jam inkriminuotų nusikaltimų padarymo pripažino, jo veikos priskiriamos prie nesunkių (BK 187 straipsnio 1 dalis, 11 straipsnio 3 dalis) ir apysunkių nusikaltimų (BK 22 straipsnio 1 dalis, 178 straipsnio 2 dalis, 11 straipsnio 3 dalis). Viena veika buvo užbaigta, o kita nutrūko pasikėsinimo stadijoje. Prisipažinimas ir nuoširdus gailėjimasis apylinkės teismo buvo įvertintas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), o nusikaltimo padarymas būnant apsvaigus nuo alkoholio, kas turėjo įtakos jo veiksmams, pripažinta atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Apylinkės teismas pažymėjo, kad A. R. teisiamas tryliktą kartą, naują nusikaltimą padarė turėdamas neišnykusį ir įstatymo nustatyta tvarka nepanaikintą teistumą, kas pagal BK 27 straipsnio 1 dalį vertinama kaip nusikaltimų recidyvas. Teisėjų kolegija sutinka su teiginiu, jog šis teistumas apeliantui jau tryliktas, tačiau nuosprendžio įžanginėje dalyje klaidingai nurodyta vienuolika ankstesnių nuosprendžių, t. y. praleistas 2000 m. spalio 16 d. Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendis, kuriuo A. R. buvo pripažintas kaltu pagal iki 2003 m. gegužės 1 d. galiojusio BK 225 straipsnio 2 dalį ir nuteistas galutine dvejų metų laisvės atėmimo bausme. Tačiau pritaikius 2000 m. balandžio 11 d. įstatymo Nr. VIII-1619 „Dėl amnestijos akto“ 1 straipsnio 1 dalies 1 punktą, nuo laisvės atėmimo bausmės jis atleistas. Ne vienuolika, bet dvylika ankstesnių apelianto teistumų patvirtina ir Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašas (b. l. 46-55). Minėtas išrašas liudija, jog apeliantas dėl vagysčių yra teistas ir užsienyje – Italijos Respublikoje. Bylos duomenimis A. R. niekur nedirba ir jokio legalaus pragyvenimo šaltinio neturi (b. l. 45), dauguma jo padarytų nusikalstamų veikų yra turtinio pobūdžio, susijusios su siekiu greitai ir lengvai pasipelnyti. Su teisėsaugos institucijomis apeliantas pirmą kartą susidūrė dar būdamas nepilnametis, tačiau ir sulaukęs pilnametystės savo elgesio nekeitė ir nekoregavo teigiama linkme. Apeliantui buvo taikytos įvairios bausmių rūšys – areštas, laisvės atėmimas. Du kartus jam buvo pritaikytas bausmės vykdymo atidėjimas, du kartus – amnestija, taip pat taikytas ir lygtinis paleidimas, tačiau visos šios priemonės A. R. nebuvo efektyvios, nes jis eilinį kartą nesilaikė baudžiamojo įstatymo imperatyvų. Sistemingi teisės aktų pažeidimai matyti ir iš Administracinių nusižengimų registro išrašo (b. l. 79-104). Administracine tvarka apeliantas baustas septyniasdešimt penkis kartus, informacijos apie paskirtų baudų sumokėjimą nėra. Šie duomenys liudija, kad griežčiausia bausmės rūšis – realus laisvės atėmimas apeliantui paskirta teisėtai ir pagrįstai. Svarstyti švelnesnės bausmės rūšies skyrimo nėra jokio pagrindo.BK 178 straipsnio 2 dalies sankcija numato laisvės atėmimo iki šešerių metų bausmę, o BK 187 straipsnio 1 dalis – iki dvejų metų laisvės atėmimo, tačiau apylinkės teismas skyrė atitinkamai vienerių metų ir devynių mėnesių laisvės atėmimo bausmes, kurias subendrinus apėmimo būdu paskirta vienerių metų laisvės atėmimo bausmė. Be to, pritaikytos BK 64¹ straipsnio nuostatos ir ši bausmė sumažinta vienu trečdaliu. Galutinė aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausmė laikytina adekvačia ir proporcinga padarytų neteisėtų veiksmų pobūdžiui bei pavojingumui, taip pat sukeltai žalai. Dar labiau mažinti nustatyto laisvės atėmimo bausmės termino nėra įstatyminio pagrindo.Apeliantas skunde nurodo, kad serga sunkia nepagydoma liga, taip pat sunkia liga serga ir jo motina, o jo sutuoktinė laukiasi pirmagimio, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios aplinkybės nesudaro pagrindo bausmės vykdymo atidėjimo taikymui ar atleidimui nuo bausmės dėl ligos. Bylos duomenimis A. R. nuo 2006 m. yra įrašytas į Kauno apskrities Priklausomybės ligų centro priežiūros/dispanserinę grupę su diagnoze psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant opioidus, priklausomybės sindromas (b. l. 107), yra gydytas Marių ligoninėje, diagnozuotas hepatitas C, ŽIV, plaučių tuberkuliozė (b. l. 109-111). Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos specialisto išvada Nr. 93TPK-695/2017 nustatyta, kad nefiksuojama tokio lygio psichopatologija, dėl kurios A. R. negalėtų suvokti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, atlikti teismo psichiatrijos ekspertizę jam netikslinga (b. l. 117).Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 2 straipsnis bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnis draudžia žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui susirgus sunkia nepagydoma liga, paskirtos bausmės atlikimas gali tapti prieštaraujančiu nurodytam draudimui.Pagal baudžiamąjį įstatymą nusikalstamą veiką padaręs asmuo gali būti atleistas nuo bausmės, jeigu iki teismo nuosprendžio priėmimo jis suserga sunkia nepagydoma liga, dėl kurios bausmę atlikti būtų per sunku (BK 76 straipsnio 1 dalis). Sunkios nepagydomos ligos kriterijaus nustatymas yra medicinos, o ne teisės klausimas. Pažymėtina, kad atleisti nusikalstamą veiką padariusį asmenį nuo bausmės dėl ligos yra teismo teisė, o ne pareiga. Teismų praktikoje suformuota taisyklė, kad spręsdamas, ar dėl sunkios nepagydomos ligos nuteistajam bus per sunku atlikti paskirtą bausmę, teismas turi įvertinti padarytos nusikalstamos veikos sunkumą ir nuteistojo asmenybę, atsižvelgti į atliktos bausmės (jeigu ji atliekama) dalį, nuteistojo elgesį bausmės atlikimo metu, taip pat sunkios nepagydomos ligos pobūdį, įtaką bausmės atlikimui, tokios ligos gydymo galimybes įkalinimo įstaigoje, galimą poveikį kitų nuteistųjų, kartu kalinčių įkalinimo įstaigoje, sveikatai. Šias aplinkybes teismas nustato remdamasis duomenimis, atitinkančiais BPK 20 straipsnyje nurodytas sąlygas, o išvadą, ar nuteistajam atlikti bausmę bus per sunku, padaro vertindamas įrodymus bei atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytą bausmės vykdymo tvarką ir sąlygas. Dėl to teismo medicinos eksperto išvada, kad nuteistajam, sergančiam sunkia nepagydoma liga, bausmę atlikti būtų per sunku, teismui yra tik vienas iš duomenų šaltinių ir tik rekomendacinio pobūdžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-221/2014).Analizuojamu atveju eksperto išvados dėl bausmės atlikimo pataisos namuose negalimumo bylos medžiagoje nėra. Atkreiptinas dėmesys, kad hepatitu C bei ŽIV nuteistasis serga jau seniai ir tai jam netrukdė atlikti ankstesnes su laisvės suvaržymu susijusias bausmes. Duomenų, jog šios ligos sparčiai progresuotų, bylos medžiagoje taip pat nėra. Minėtomis ligomis A. R. sirgo ir nusikalstamų veikų darymo metu, šios ligos jam nesutrukdė pažeisti baudžiamojo įstatymo imperatyvus, todėl neturėtų trukdyti ir atlikti paskirtą bausmę. Pažymėtina, jog apeliacinės instancijos teismui atmetus apelianto skundą, nėra užkertamas kelias nuteistojo atleidimo nuo bausmės dėl ligos galimybei, jeigu toks klausimas iškiltų laisvės atėmimo bausmės atlikimo metu. Jeigu bausmės atlikimo vietoje nuteistojo sveikatos būklė blogėtų, liga progresuotų ir įkalinimo įstaigoje nebūtų galimybės nuteistajam užtikrinti tinkamo gydymo, bausmę vykdančios institucijos teikimu, remiantis gydytojų komisijos išvada, galėtų būti sprendžiamas klausimas dėl nuteistojo atleidimo nuo tolesnio bausmės atlikimo (BK 76 straipsnis, BVK 177 straipsnis, BPK 359, 362 straipsniai). Todėl, atsižvelgiant į aukščiau paminėtas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad, nagrinėjamu atveju, apeliantui nėra pagrindo taikyti BK 76 straipsnio nuostatų.Tai, kad nuteistojo mama serga cukriniu diabetu, taip pat nelaikytina reikšminga aplinkybe, lemiančia švelnesnės bausmė skyrimą. Kiekvienas asmuo privalo atsakyti už savo neteisėtus veiksmus, nesidengdamas šeimos narių ar artimųjų prasta sveikata ar poreikiu jiems padėti. Apie sergančią motiną bei besilaukiančią žmoną A. R. privalėjo galvoti prieš darydamas nusikalstamas veikas. Asmens nubaudimas negali būti tik simbolinis, paskirtoji bausmė turi atgrasyti asmenį nuo pakartotinio nusikalstamumo. Asmuo, žinodamas apie gresiančią bausmę ir sąmoningai pasirinkęs daryti nusikaltimą, prisiima ir galimas pasekmes, taip pat ir tikimybę būti nubaustam laisvės atėmimu. Vien tik nuteistojo interesus ir pageidavimus atitinkančios bausmės paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų ne tik bausmės paskirties, bet ir teisingumo principo įgyvendinimo.Teisėjų kolegija konstatuoja, kad A. R. paskirta aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausmė nėra aiškiai per griežta, ji proporcinga nuteistojo asmenybę charakterizuojančioms aplinkybėms bei jo pavojingumui, todėl yra teisinga ir tinkama realizuoti bausmės tikslus, dar labiau švelninti jam paskirtą bausmę nėra jokio objektyvaus ir teisėto pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. R. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.