- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-12-19
- Bylos Nr.
- N-502-1227-08
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjai
- Dainius Raižys (pirm.), Artūras Drigotas (pran.), Skirgailė Žalimienė
- Kategorijos
- 42.22pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2007 m. gruodžio 11 d. nutarties R. D. administracinio teisės pažeidimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
2007 m. spalio 15 d. Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos (toliau – ir Departamentas; Institucija) įgaliotas pareigūnas R. D. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą Nr. (3.6)-28 (toliau – ir Protokolas) dėl administracinio teisės pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 91 straipsnyje, padarymo.
Protokole nurodoma, kad R. D. 2007 m. spalio 9 d., apie 10.30 val., (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, ((duomenys neskelbtini)) atliko savavališkus rekonstrukcijos darbus: neturėdamas projektinės dokumentacijos, pakeitė langus ir laiptus, rekonstravo verandą ir taip pažeidė Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 19 straipsnio 1 ir 4 dalis bei 23 straipsnio 8 dalį.
Žemesnės instancijos teismas
Institucija 2007 m. spalio 22 d. nutarimu Nr. (3.6)-27 (toliau – ir Nutarimas) R. D. už administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 91 straipsnyje, padarymą skyrė 1 000 Lt baudą.
Šalies argumentai
R. D. su skundu kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą prašydamas Nutarimą panaikinti ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti.
Skunde R. D. paaiškino, kad jam nuosavybės teisėmis priklauso 89/100 dalys gyvenamųjų patalpų su rūsiu, esančių (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, o kitos statinio dalies bendraturtis yra akcinė bendrovė „TEO LT”. Teigė, kad minėtas patalpas jis įsigijo pagal 2001 m. sausio 26 d. pirkimo-pardavimo sutartį, kurios 3.4 punkte nurodyta, jog parduodamam turtui nėra taikomi jokie naudojimo apribojimai. Pažymėjo, jog Nekilnojamojo turto registre nėra jokių įrašų apie tai, kad jam priklausančiam turtui būtų taikomi kokie nors naudojimo apribojimai ar specialiosios naudojimo sąlygos. Pabrėžė, jog minėtos pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu nebuvo jokių duomenų apie statinio įrašymą į Nekilnojamųjų kultūros paveldo objektų sąrąšą, todėl nebuvo atlikti veiksmai, numatyti Įstatymo 15 straipsnio 1 ir 3 dalyse. Atkreipė dėmesį į tai, jog tą aplinkybę, kad šis pastatas yra įrašytas į minėtą sąrašą, R. D. sužinojo tik 2007 m. spalio 18 d., kai buvo kreiptasi į Institucijos Klaipėdos teritorinį padalinį ir buvo gautas atsakymas, jog pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. ĮV-190 buvo pripažintas saugotinu viešam pažinimui ir naudojimui ir kad yra įrašytas Nekilnojamųjų kultūro paveldo objektų sąrašą suteikiant jam Nr. (duomenys neskelbtini). Pabrėžė, jog nenurodoma data, nuo kada šis statinys buvo įrašytas į minėtą sąrašą. Be to, jis iki šiol nėra informuotas, kokie apsaugos reglamentai yra taikomi šio statinio atžvilgiu. Rėmėsi Įstatymo 19 straipsnio 1 dalimi ir pažymėjo, kad šioje nuostatoje minimo nekilnojamosios kultūros vertybės paso jis nėra gavęs. Nukreipė į Įstatymo 10 straipsnio 8 dalį ir pažymėjo, kad joje minima sutartis su juo sudaryta taip pat nebuvo. Rėmėsi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1053 patvirtintų Kultūros vertybių registro nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 28.1, 28.2, 28.3, 35.1, 36 punktais, 14 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktais, ir pabrėžė, jog minėtose nuostatose yra imperatyviai nustatyta, kad Kultūros paveldo registro tvarkytojas turi pareigą pateikti vertybės savininkui ar valdytojui vertybės pasą. Laikosi pozicijos, jog jis, nežinodamas statiniui taikomų apribojimų, atliko tuos darbus, kuriems pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymą statybos leidimas nėra reikalingas.
Atsiliepimas
Institucija atsiliepime į R. D. skundą nurodė, kad su skundu nesutinka.
Atsiliepime Institucija atkreipia dėmesį į tai, jog ant pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, yra pritvirtinta metalinė paminklinė lentelė, kuri liudija apie tai, kad šis pastatas yra saugomas valstybės. Šis pastatas, dar žinomas kaip (duomenys neskelbtini), yra saugomas nuo 1982 m. gruodžio 21 d. Teigė, kad visi už kultūros paveldo apsaugą atsakingų institucijų įsakymai buvo paskelti viešai, todėl tiek tuometinis, tiek ir dabartinis pastato valdytojai galėjo netrukdomai su jais susipažinti. Pažymi, kad pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu galiojusioje Įstatymo redakcijoje nebuvo nuostatos, kad vykdant sandorį dėl nekilnojamojo kultūros paveldo objekto, turi būti pranešta savivaldybės paveldosaugos padaliniui, kuris turi surašyti apžiūros aktą. Pagal tuometinės redakcijos Įstatymo 29 straipsnį, pardavėjas, nagrinėjamu atveju – akcine bendrovė „Lietuvos Telekomas“ turėjo informuoti pirkėją, nagrinėjamu atveju – R. D., apie įsigijamo pastato statusą. Nurodė, kad dėl to, kad R. D. savavališkai pradėjo pastato rekonstrukcijos darbus, Institucijos Klaipėdos teritorinis padalinys negalėjo nustatyti specialiųjų pastato projektavimo sąlygų (laikinojo apsaugos reglamento). Atkreipė dėmesį į tai, kad pastatas į Kultūros vertybių registrą buvo įrašytas dar 1996 m., jokių perrašymų nebuvo, o tuo metu galiojusi Įstatymo redakcija nenumatė, kad apie objekto įrašymą į registrą turi būti pranešama jo valdytojui.
II.
Klaipėdos apygardos administracini teismas 2007 m. gruodžio 7 d. nutarimu R. D. skundą patenkino: Nutarimą panaikino ir administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną R. D. atžvilgiu nutraukė.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog iš 2001 m. balandžio 4 d. pažymėjimo apie Nekilnojamojo turto registre įregistruotus statinius ir 2007 m. spalio 18 d. Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad nėra jokių duomenų, jog pastatui būtų taikomi kokie nors naudojimo apribojimai ar specialiosios naudojimo sąlygos. Atkreipė dėmesį į tai, jog lentelėje pritvirtintoje prie pastato yra užrašas “Lietuvos TSR architektūros paminklas buv. (duomenys neskelbtini) (dalis teksto rusų kalba) paminklas saugomas valstybės”, taigi joje nurodoma valstybė, kuri nuo 1990 m. kovo 11 d. nebeegzistuoja, taigi tai nėra tinkamas įrodymas. Rėmėsi Įstatymo 8 straipsnio 8-11 dalimis, Nuostatų 28, 35.1, 36 punktais ir padarė išvadą, jog R. D. negalėjo netrukdomai susipažinti su kultūros paveldo apsaugos institucijų atsakingų institucijų įsakymais, nes jie nebuvo vieši. Nukreipė į Įstatymo 19 straipsnio 1 dalį ir pažymėjo, kad Institucija nepateikė duomenų, jog R. D. būtų buvęs išduotas nekilnojamosios kultūros vertybės pasas, todėl laikytina, kad tas nebuvo padaryta, o neturėdamas minėto paso, R. D. negalėjo žinoti pastato naudojimo sąlygų paveldosaugine prasme. Konstatavo, kad jis ne dėl savo kaltės nežinojo, jog pastatas yra saugomas valstybės. Nurodė, kad būtina vadovautis in dubio pro reo principu ir padarė išvadą, jog Nutarimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl ATPK 250 straipsnio 1 dalies pagrindu administracinio teisės pažeidimo bylos teisena R. D. atžvilgiu nutrauktina.
III.
Institucija apeliaciniu skundu prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2007 m. gruodžio 7 d. nutarimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo R. D. skundas būtų atmestas.
1. Teigia, kad pastatas buvo įrašytas į Kultūros vertybių registrą Departamento direktoriaus 1996 m. lapkričio 18 d. įsakymu Nr. 133, kuris buvo paskelbtas „Valstybės žiniose“.
2. Atkreipia dėmesį į tai, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame nutarime rėmėsi 2005 m. spalio 2 d. įsigaliojusia Nuostatų redakcija.
3. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino Nuostatų 28 punktą.
4. Vertina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Nuostatų 36 punkto nuostatomis, kadangi sudarant pastato dalies pirkimo-pardavimo sutartį, šis teisės aktas negaliojo.
5. Akcentavo, kad statinys yra Kuršių Nerijoje, kuri priklauso Kuršių Nerijos nacionalinio parko teritorijai, kurios ribas bei zonavimą nustato Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimas Nr. 1269. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. birželio 27 d. nutarimu pripažino, kad minėtas Vyriausybės nutarimas pagal jo paskelbimo tvarką neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, todėl R. D. žinojo arba privalėjo žinoti, kad statinys yra saugomoje teritorijoje.
6. Akcentuoja, jog pirmosios instancijos teismas nevertino tos aplinkybės, jog pirkimo-pardavimo sandoris nebuvo įregistruotas Departamente, nors tuo metu galiojusios redakcijos Įstatymo 29 straipsnio 4 dalis to reikalavo.
7. Vertina, jog tai, kad Nekilnojamojo turto registre nėra jokių duomenų apie tai, jog pastatui yra taikomi naudojimo apribojimai arba specialiosios naudojimo sąlygos, nereiškia, kad jie ir nėra taikomi.
8. Remiasi atitinkamomis Statybos įstatymo ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. gegužės 15 d. įsakymu Nr. D1-259 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2002 „Statybos leidimas” (toliau – ir Reglamentas) nuostatomis ir pažymi, kad R. D. neturėjo teisės atlikti remonto darbų be jokių suderinimų ir kompetentingų pareigūnų pritarimo.
Kiti Institucijos apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai yra analogiški jos atsiliepimo į R. D. skundą pirmosios instancijos teismui argumentams.
Atsiliepimas
R. D. atsiliepime į Institucijos apeliacinį skundą nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, ir prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo nutarimą palikti nepakeistą.
Atsiliepime R. D. atkreipia dėmesį į tai, jog apeliaciniame skunde nėra pateikiama jokių įrodymų, kad jis žinojo ar galėjo žinoti apie tai, jog pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, yra įrašytas į Kultūros vertybių registrą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
ATPK 91 straipsnis numato administracinę atsakomybę už Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo ar Kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo pažeidimą. R. D. administracinė nuobauda skirta pagal šį straipsnį.
ATPK 260 straipsnio 1 dalis nurodo būtinus administracinio teisės pažeidimo protokolo turinio elementus – jame, be kitų duomenų, turi būti nurodytos žinios apie administracinėn atsakomybėn traukiamą asmenį, administracinio teisės pažeidimo padarymo vieta, laikas ir esmė, šio kodekso straipsnis, straipsnio dalis ar kitas numatantis atsakomybę už šį pažeidimą teisės aktas, kurio reikalavimus pažeidė asmuo, taip pat kitokios žinios, būtinos bylai teisingai išspręsti.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne vieną kartą yra pažymėjęs, kad administracinio teisės pažeidimo protokolas yra procesinis dokumentas, kuriame formuluojamas kaltinimas administracinio teisės pažeidimo padarymu, ir būtent šiuo kaltinimu yra apibrėžiamos administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo ribos. Teismų praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, kad administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui reiškiamas kaltinimas turi būti suformuluotas aiškiai, t. y. nurodant, kokiais konkrečiais veiksmais ar neveikimu buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas (pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. N756-135/2008). Be to, atkreiptinas dėmesys, kad ATPK 260 straipsnio, kuriame reglamentuoti administracinio teisės pažeidimo protokolo turiniui keliami reikalavimai, 1 dalis reikalauja administracinio teisės pažeidimo protokole ne vien aprašyti pažeidimo esmę, bet ir nurodyti atsakomybę už pažeidimą nustatantį aktą, t. y. tiksliai suformuluoti asmens kaltinimo teisinę kvalifikaciją. Tai yra svarbi asmens, kaltinamo pažeidimo padarymu, procesinių teisių gintis nuo pareikšto kaltinimo garantija, kadangi veikos teisinis kvalifikavimas gali lemti ir gynybos strategiją. Vien pažeidimo objektyviųjų požymių išdėstymas administracinio teisės pažeidimo protokole, tiksliai nenurodant, kokio atsakomybę nustatančio teisės akto pažeidimu asmuo yra kaltinamas, neleidžia daryti išvados, kad asmeniui buvo pareikštas kaltinimas atitinkamo pažeidimo padarymu. ATPK 284 straipsnio 2 dalis suteikia teisę organui (pareigūnui), nagrinėjančiam administracinio teisės pažeidimo bylą, pakeisti nuorodą į ATPK straipsnį, straipsnio dalį ar kitą teisės aktą, numatantį atsakomybę už šį pažeidimą, jeigu administracinio teisės pažeidimo protokole nurodyta administracinio teisės pažeidimo esmė yra įrodyta, tačiau suklysta nurodant šio kodekso straipsnį, straipsnio dalį ar kitą teisės aktą, numatantį atsakomybę už padarytą administracinį teisės pažeidimą. Tačiau ši teisės norma negali būti aiškinama kaip suteikianti teisę patraukti administracinėn atsakomybėn asmenį už pažeidimus, kurie apskritai nebuvo įvardinti ir teisiškai kvalifikuoti administracinio teisės pažeidimo protokole (2008 m. spalio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N62-710/2008).
Kaip matyti iš Protokolo (b. l. 9, l0) turinio, jame nurodyta, kad R. D. 2007 m. spalio 9 d. atliko savavališkus rekonstrukcijos darbus (duomenys neskelbtini), langų pakeitimą, laiptų pakeitimą, verandos rekonstrukciją neturint projektinės dokumentacijos, tuo pažeidė LR nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 19 straipsnio 1 ir 4 dalis, 23 straipsnio 8 dalį. Pažymėtina, jog nurodytu pažeidimo metu toks įstatymas negaliojo, o vertinant analogiškas Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo nuostatas matyti, kad jos neatitinka protokole aprašytos R. D. veikos. Analogiška situacija ginčijamame nutarime, kurio teisėtumą ir pagrįstumą privalėjo patikrinti teismas, tačiau tai atliko netinkamai.
Neišaiškinęs pareikšto kaltinimo, o tuo pačiu nenustatęs administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo ribų, teismas, netinkamai vertindamas įrodymus, be pakankamo pagrindo konstatavo, kad nenustatyta kaltė, o R. D. veiksmuose nėra administracinio teisės pažeidimo sudėties.
Atsižvelgusi į pirmiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo nutarimas naikintinas, o byla gražintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2007 m. gruodžio 11 d. nutarimą panaikinti. Bylą perduoti tam pačiam apygardos administraciniam teismui iš naujo nagrinėti.
Nutartis neskundžiama.