Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

dalyvaujant pareiškėjo atstovei advokatei Margaritai Šakalytei, atsakovo atstovei Astai Vitėnienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 30 d. sprendimo administracinėje pagal pareiškėjo K. T. (K. T.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

2009 m. birželio 23 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą Nr. (15/6-11) 13PR-98 „Dėl prieglobsčio (papildomos apsaugos) nesuteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiui K. T.“. Pareiškėjas, nesutikdamas su aukščiau nurodytu Migracijos departamento sprendimu, kreipėsi į teismą su skundu ir prašė panaikinti šį sprendimą bei įpareigoti atsakovą jo bylą išnagrinėti ir priimti sprendimą iš naujo.

Paaiškino, kad priimtas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Apklausų metu pateikė informaciją, kad jam gyvenant (duomenys neskelbtini), buvo du kartus sulaikytas (duomenys neskelbtini) karių, kurie jį laikė uždarytą 8-9 dienas, mušė ir reikalavo tapti skundiku. Minėjo, kad yra padėjęs kovotojams, parėmęs juos maistu ar nakvyne, todėl (duomenys neskelbtini) karinių pajėgų požiūriu yra kovotojų pusėje. Dėl šios priežasties kilmės valstybėje jam gresia persekiojimas ir žmogaus teisių bei laisvių pažeidimai. JTVPK siūlo kiekvieną prieglobsčio prašymą nagrinėti individualiai. Pareiškėjas paaiškino, kad jis nurodė individualiai gresiančio persekiojimo priežastis ir jo atžvilgiu jau vykdytus persekiojimo veiksmus. Išvadoje cituojama 2009 m. birželio 8 d. JTVPK pažyma, kurioje, be kita ko, taip pat nurodoma, kad, nors karinė ir saugumo padėtis (duomenys neskelbtini) pagerėjo, žmogaus teisių pažeidimai, dėl kurių turi būti suteikiama tarptautinė apsauga, vis dar vykdomi. Baimė būti persekiojamam yra pagrįsta jau išvardintomis priežastimis ir anksčiau patirtu smurtu. Objektyvios priežastys pareiškėjo atveju pagrįstai baimei yra kilmės valstybėje patirtas smurtas ir persekiojimas, kilęs iš to, kad padėjo kovotojams. Subjektyvūs veiksniai yra jo asmuo ir jo psichologinė būsena. Pareiškėjas paaiškino, kad pavargo visą laiką gyventi baimėje, kad gali būti sulaikytas ar dingti be žinios, turi šeimą su mažais vaikais. Kaip rašoma JTVPK Pabėgėlio statuso nustatymo procedūrų vadove, vertinant subjektyvius veiksnius, būtina atsižvelgti į besikreipiančiojo asmenybę, nes tokiomis pat sąlygomis įvairių asmenų psichologinė reakcija esti skirtinga, todėl nesutinka su Migracijos departamento nuomone, jog baimė, kad grįžus į kilmės valstybę gali būti kankinamas, sulaikomas ar mušamas yra visiškai nepagrįsta ir nesąlygota jokiomis realiai egzistuojančiomis priežastimis. Migracijos departamento sprendimas yra priimtas pakankamai neištyrus visų faktinių aplinkybių ir nesilaikant teisės aktų nustatytų reikalavimų, todėl šis sprendimas yra neteisėtas, nepagrįstas ir dėl to naikintinas.

II.

Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Užsieniečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje reglamentuojančiu Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas). Šis įstatymas nustato užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio suteikimo, integracijos ir natūralizacijos, sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką bei reglamentuoja kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus. Įstatymo 87 straipsnis numato papildomos apsaugos suteikimą užsieniečiui. Šiame straipsnyje numatyta, kad papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jo, kaip žmogaus, teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; 3) yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams. Sprendimą dėl papildomos apsaugos suteikimo arba nesuteikimo prieglobsčio prašytojui priima Migracijos departamentas. Įstatymo 90 straipsnio 2 dalies 1 punktas numato, kad užsieniečiui suteikta papildoma apsauga panaikinama, jeigu jis gali grįžti į savo kilmės valstybę, nes jau nėra aplinkybių, dėl kurių jam buvo suteikta papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje. Sprendimą dėl pabėgėlio statuso arba papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje panaikinimo priima Migracijos departamentas.

III.

1. Vadovaujantis atnaujinta 2009 m. rugpjūčio 4 d. Migracijos departamento prie LR VRM pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) -l 5/6-6-23 „Apie žmogaus teisių padėtį (duomenys neskelbtini)“ bei joje pateikiamais duomenimis, galima daryti išvadą, kad pokyčiai (duomenys neskelbtini) nėra žymūs bei matyti, kad šalies regione, kur apeliantas buvo deklaravęs gyvenamąją vietą, kariniai veiksmai nėra pasibaigę. Pažymoje nurodoma, kad 2009 m. liepos 28 d. BBC konstatavo, kad smurto lygis (duomenys neskelbtini) paskutiniais metais kilo ir nurodo keletą savižudžių islamistų išpuolių. Nors (duomenys neskelbtini) ir pasiekta tam tikros pažangos, dabartinė situacija nėra pakankamai stabili, kad būtų užtikrintas saugumas jos gyventojams ir grąžintiems asmenims. Padėtis saugumo ir humanitarine prasme nėra saugi, nuolat pažeidinėjamos žmogaus teisės ir laisvės. Tas pats pasakytina ir remiantis 2009 m. birželio 8 d. JTVPK pažyma, kurioje, be kita ko, taip pat nurodoma, kad žmogaus teisių pažeidimai, dėl kurių turi būti suteikiama tarptautinė apsauga, vis dar vykdomi.Teismas neatsižvelgė į reikalavimą, jog panaikindamos papildomą apsaugą valstybės narės atsižvelgia į tai, ar aplinkybių pasikeitimas yra svarbus ir ilgalaikio pobūdžio, bei nepateikė pasikeitimų ilgalaikiškumą patvirtinančių įrodymų, tuo pažeisdamas 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyvą „Dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų“, kurios 16 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės nebetenka galimybės gauti papildomą apsaugą, kai aplinkybės, dėl kurių buvo suteiktas papildomos apsaugos statusas, nustoja egzistuoti ar pasikeičia tiek, kad apsauga tampa nebereikalinga, o to paties straipsnio 2 dalis nustato, kad taikydamos šio straipsnio 1 dalį, valstybės narės atsižvelgia į tai, ar aplinkybių pasikeitimas yra toks svarbus ir ilgalaikio pobūdžio, kad papildomą apsaugą galinčiam gauti asmeniui nebėra realaus smurto veiksmų pavojaus.

2. Nesutinka su teismo išvada, kad pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių, konkrečiai su juo tiesiogiai susijusių aplinkybių, leidžiančių daryti išvadą, kad kilmės valstybėje grės pavojus jo gyvybei, bus panaudoti smurto veiksmai, jis bus kankinamas, jo atžvilgiu bus panaudotos bet kokios neteisėtos priemonės, kurios pažeis pareiškėjo žmogaus teises bei pagrindines laisves. Be to, atkreipia dėmesį, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2009 m. vasario 17 d. sprendimu byloje Nr. C-465/O7 konstatavo, kad bendras smurto lygis prieglobsčio prašytojo kilmės šalyje gali būti pakankamas pagrindas spręsti, kad grąžinimo atveju asmeniui kiltų reali rimto ir individualaus pavojaus grėsmė. Teismas pažymėjo, pareiškėjas, prašantis suteikti jam papildomą apsaugą ir siekiantis įrodyti rimtą grėsmę jo gyvybei ar asmeniui, neprivalo pateikti įrodymų, kad tokia grėsmė kyla dėl jo asmeninių savybių ar kitų būtent su jo asmeniu susijusių aplinkybių. EBTT konstatavo, kad grėsmės egzistavimui įrodyti pakanka to, kad grąžinimo į kilmės valstybę ar regioną atveju asmeniui kiltų pavojus vien dėl buvimo toje teritorijoje ir joje paplitusio bendro pobūdžio smurto. Be to, apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad jis yra profesionalus sportininkas (laisvosios imtynės). Dėl savo fizinių savybių ir sugebėjimų, jam gyvenant (duomenys neskelbtini), buvo raginamas prisijungti tiek prie (duomenys neskelbtini) kovotojų, kuriems yra padėjęs, tiek ir prie (duomenys neskelbtini) karinių pajėgų, kurie, manydami, kad apeliantas yra vienas iš kovotojų, verbavo jį pereiti į jų pusę. Jam grįžus į kilmės valstybę, grasinamojo pobūdžio raginimai prisijungti prie vienos ar kitos pusės, tikėtina, vėl atsinaujins.

3. Teismas netinkamai tai 2009-06-08 Jungtinių Tautų pabėgėlių reikalų vyriausiojo komisaro parengtų tarptautinės apsaugos poreikio prieglobsčio prašantiems asmenims iš (duomenys neskelbtini) vertinimo laikinųjų gairių nuostatas.

4. Apelianto sugrąžinimas į kilmės valstybę sąlygotų ne tik objektyviai pagrįstą persekiojimo grėsmę, bet ir tai, kad tektų pradėti gyvenimą iš naujo, kadangi nuo 2008 m. pradžios, kai apeliantas apsistojo Lietuvos Respublikoje, jis spėjo įsitvirtinti bei visiškai integruotis į Lietuvos visuomenę: čia jis tęsė savo sportininko karjerą, priklauso sporto klubui, yra 2009 m. Lietuvos imtynių čempionas. Taip apeliantas integruojasi į Lietuvos visuomenę, savo pasiekimais sporte garsina Lietuvos Respublikos vardą. Apelianto buvimas Lietuvos Respublikoje yra naudingas valstybei ir nekelia grėsmės valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Remiantis šeimos vienybės principu ir aplinkybe, kad jis ir jo žmona augina keturis mažamečius vaikus, šiame apeliaciniame skunde nurodytus argumentus prašo taikyti ir jo žmonos (duomenys neskelbtini) pilietės L. D. atžvilgiu.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinis skundas pagrįstas tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino visas bylai reikšmingas bylos medžiagoje nurodytas faktines aplinkybes ir netinkamai taikė LR įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 87 straipsnį, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas, nes jame teigiama, kad padėtis (duomenys neskelbtini) stabili ir nėra paplitusi prievarta, nevertinti pareiškėjo parodymai apie tai, kad pareiškėjui yra pavojinga (duomenys neskelbtini), nenurodyta, kokie Migracijos departamento pateikti duomenys leidžia teismui daryti išvadą, kad pareiškėjo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei nėra grėsmės dėl vis dar paplitusios prievartos.

Nagrinėjamas ginčas kilo dėl pareiškėjo siekio gauti papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje. Teisiniai santykiai dėl pareiškėjų prašomos papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau ir - Įstatymas) 87 straipsnio nuostatų. Pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; 3) yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams.

Iš pirmosios instancijos teismui paduoto skundo matyti, kad pareiškėjas skundėsi dėl to, kad jam nepagrįstai nebuvo suteikta papildoma apsauga, o Migracijos departamento sprendimas priimtas neteisingai pritaikius Įstatymo 87 straipsnio nuostatas.

Byloje taikytinos Įstatymo 87 straipsnio nuostatos įgyvendina 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyvos 2004/83/EB dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų 15 straipsnio ir 2 straipsnio 1 dalies e punkto nuostatas. Pagal nusistovėjusią Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, taikydamas nacionalinę teisę, nacionalinis teismas turi ją aiškinti kuo labiau atsižvelgdamas į direktyvos tekstą ir tikslą, kad būtų pasiektas direktyvoje numatytas rezultatas ir taip būtų laikomasi EB steigimo sutarties 249 straipsnio trečiosios pastraipos (pirmiausia žr. 1990 m. lapkričio 13 d. Europos Sąjungos teisingumo Teismo sprendimo Marleasing, C‑106/89, Rink. p. I‑4135, 8 punktą ir 2008 m. birželio 24 d. Europos Sąjungos teisingumo Teismo sprendimo Commune de Mesquer, C‑188/07, Rink. p. I‑4501, 84 punktą).

Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus 2009 m. sausio 6 d. pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini) -15/6-10-188 „Bendros žmogaus teisių padėties (duomenys neskelbtini) apžvalga“ (b. l. 93 – 107, prieglobsčio prašytojo byla Nr. (duomenys neskelbtini) 0639) pažymima, kad 2007 m. ACCORD ataskaitoje apie (duomenys neskelbtini), parengtoje dalyvaujant Jungtinių Tautų Vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro valdybos ekspertams, rašoma, kad lyginant 2003 m. ir 2006 m., matyti, jog saugumo situacija (duomenys neskelbtini) ryškiai pagerėjo. Akivaizdu, kad išpuoliai įgijo kitokį pobūdį – (duomenys neskelbtini) kariai ir (duomenys neskelbtini) kovotojai kovoja vieni su kitais, o civiliai gyventojai nėra jų taikinys. Persekiojimo rizikos grupėmis įvardijamos: kovotojai, kovotojų giminės, politiniai oponentai, tam tikromis aplinkybėmis vaikai ir moterys. JTVPK pripažįsta, kad automatinis papildomos apsaugos suteikimas dėl paplitusio smurto karinio konflikto metu jau nebegalimas, siūlo kiekvieną prieglobsčio prašymą nagrinėti individualiai.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Tarybos direktyvos 2004/83/EB 15 straipsnį ir 2 straipsnio 1 dalies e punktą ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2009 m. vasario 17 d. sprendime Elgafaji byloje Nr. C-465/07 pateiktą minėtų direktyvos nuostatų aiškinimą, taip pat įvertinusi Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus 2009 m. sausio 6 d. pažymą Nr. RU-15/6-10-188, sutinka su atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstyta pozicija, kad automatiškai suteikti papildomą apsaugą (duomenys neskelbtini) tautybės asmenims paplitusio smurto per karinį konfliktą pagrindu jau nebegalima, o kiekvienas prieglobsčio prašymas turi būti nagrinėjamas individualiai.

Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad remiantis byloje esančiais duomenimis nėra pagrindo taip pat teigti, kad bendra saugumo padėtis (duomenys neskelbtini) yra stabili ir saugi, nes kariniai incidentai (karinės operacijos) tebevyksta, taip pat nuolat pranešama apie žmogaus teisių pažeidimus. Tokiomis aplinkybėmis, turint omenyje bendrą saugumo padėties nestabilumą, nors jis ir nebėra absoliutaus masto, konstatuotina, kad tuo pačiu turėtų būti vertinamos su pareiškėjais susijusios individualios aplinkybės, dėl kurių buvimo pareiškėjui kilmės šalyje grėstų realus pavojus jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla ginkluoto konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams. Šiuo atveju aktuali Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimo Elgafaji byloje Nr. C-465/07 nuostata, kad kuo labiau prašytojas sugebės įrodyti, jog pavojus jam kyla konkrečiai dėl su jo asmenine situacija susijusių priežasčių, tuo mažesnis aklo smurto laipsnis būtinas, kad jam būtų suteikta papildoma apsauga.

Pagal Įstatymo 71 straipsnio 3 dalies 4 punktą, kuris atitinka 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyvos 2004/83/EB dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų 4 straipsnį (pagal šį straipsnį valstybės narės gali laikyti prašytojo pareiga kuo greičiau pateikti visą informaciją pareiškimui dėl tarptautinės apsaugos pagrįsti), prieglobsčio prašytojas turi pareigą prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu pateikti visus turimus dokumentus ir tikrovę atitinkančius išsamius paaiškinimus dėl prašymo suteikti prieglobstį motyvų, savo asmenybės bei atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje aplinkybių. Taip pat ir pagal Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo, patvirtinto Vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 1V-361, 7 punktą prieglobsčio prašymas turi būti motyvuotas, jame turi būti išdėstyti faktai, patvirtinantys persekiojimo pavojų jo kilmės valstybėje arba trečiojoje valstybėje; jeigu prieglobsčio prašymas yra nemotyvuotas, jo pateikimo motyvai turi būti atskleisti pirminėje prieglobsčio prašytojo apklausoje, nurodytoje šio aprašo 9.5 punkte; jeigu prieglobsčio prašytojas atsisako nurodyti prieglobsčio prašymo pateikimo motyvus, toks prašymas nagrinėjamas kaip akivaizdžiai nepagrįstas. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo žmona L. D. prašyme suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, pirminiame apklausos protokole ir prieglobsčio prašytojo apklausos dėl prieglobsčio suteikimo protokole kaip vieną iš pagrindinių išvykimo iš kilmės valstybės priežasčių nurodė geresnio ir kokybiškesnio gyvenimo siekį, kuri teisėjų kolegijai leidžia abejoti grėsmės ir pareiškėjo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl vis dar paplitusios prievartos (duomenys neskelbtini), kurią esant teigia pareiškėjai skunde bei apeliaciniuose skunduose, buvimu.

Skunde teismui ir apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės dėl paplitusios prievartos, vykdomų žmogaus teisių pažeidimų, (duomenys neskelbtini) kilmės asmenų diskriminacijos dėl tautybės savaime negali būti pripažintos pakankamu pagrindu tenkinti pareiškėjo prašymą, nes jos neatskleidžia asmeninės grėsmės pareiškėjui. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju vertintinos su pareiškėju susijusios individualios aplinkybės, dėl kurių buvimo pareiškėjams kilmės šalyje grėstų realus pavojus, kad jų kaip žmonių teisės ir pagrindinės laisvės būtų pažeistos. Taip pat tokiomis aplinkybėmis, turint omenyje bendrą saugumo padėties nestabilumą, nors jis ir nebėra absoliutaus masto, vertintinos ir su pareiškėju susijusios individualios aplinkybės, dėl kurių buvimo pareiškėjui kilmės šalyje grėstų realus pavojus jų gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla ginkluoto konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams.

Pirmosios instancijos teismas, kaip ir Migracijos departamentas, laikėsi pagrįstos pozicijos, kad pareiškėjas nepriklauso 2009 m. sausio 6 d. pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini) -15/6-10-188 išskirtoms rizikos grupėms. Pareiškėjas nenurodė individualiai vertintinų aplinkybių, dėl kurių buvimo jam kilmės šalyje grėstų realus pavojus patirti jo kaip žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių pažeidimus ar grėstų realus pavojus jų gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla ginkluoto konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams. Nors pareiškėjas nurodo aplinkybes, kad jis padėjo kovotojams, parėmė juos maistu ir nakvyne, todėl (duomenys neskelbtini) karinių pajėgų požiūriu jis laikomas esančiu kovotojų pusėje, dėl šių aplinkybių jų namuose buvo daromos kratos, buvo du kartus sulaikytas (duomenys neskelbtini) karių, kurie jį laikė uždarytą, pirmą kartą – porą savaičių, antrąjį kartą 8 – 9 dienas, mušė ir reikalavo tapti skundiku, tačiau byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjas dalyvavo (duomenys neskelbtini) politinėje veikloje ir kariniuose veiksmuose, to neteigia ir pats pareiškėjas. Remiantis nagrinėjamoje byloje esančiais duomenimis teisėjų kolegija neturi pagrindo pareiškėjo K. T. priskirti 2009 m. sausio 6 d. pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini) -15/6-10-188 išskirtoms rizikos grupėms. Be to, pareiškėjas nedalyvavo apeliacinės instancijos teismo posėdyje, nepasinaudojo teise duoti paaiškinimus teisme, įskaitant patvirtinimą apie savo suinteresuotumą nagrinėjamos bylos baigtimi, jo dabartinė gyvenamoji vieta nėra žinoma.

Įvertinusi nagrinėjamos bylos medžiagą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjas nėra pateikęs tokios informacijos, kuri teismui leistų spręsti apie tai, kad pareiškėjas negali grįžti į kilmės valstybę dėl baimės, susijusios su grėsme, kad jų kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos ar grėstų realus pavojus jų gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, taip pat kad negalėtų pasinaudoti vidinio persikėlimo galimybe. Atsižvelgdama į pateiktus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai pritaikė šioje byloje nurodytas Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ nuostatas bei teisingai jas išaiškino. Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas pripažintinas pagrįstu. Tenkinti apeliacinio skundo jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjo K. T. apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.