- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-10-16
- Bylos Nr.
- I-4669-422/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01021-2018-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Janina Vitunskienė
- Pareiškėjas
- M. Č.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos
- Kategorijos
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų (toliau – ir teismas) teisėja Janina Vitunskienė,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. Č. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas M. Č. kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos, 55 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Pareiškėjas skunde (b. l. 2–6), prašyme–skunde (b. l. 124) nurodė, kad jis laikotarpiu nuo 2013 m. iki 2018 m. gegužės 21 d. (skundo padavimo teismui dienos) kalėjo Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos 3 sektoriuje (toliau – ir Pravieniškių PN-AK pažeidžiant reglamentuojamą vienam nuteistajam tenkančią gyvenamojo ploto normą. Jam tekusį gyvenamąjį plotą santykinai mažino gyvenamosiose patalpose buvę baldai ir kitas inventorius. Dėl per didelio nuteistųjų skaičiaus trūko sanitarinių įrenginių. Gyvenamosiose patalpose nebuvo ventiliacijos, 3-7 būrių bendrabučiuose nebuvo šildymo sistemos, administracijos išduoti elektriniai šildytuvai buvo nepakankami, todėl patalpose buvo šalta, drėgna, langų kampuose, ant lubų buvo pelėsis, grybelis, nuo sienų ir lubų byrėjo tinkas, buvo blogas, mirguliuojantis apšveitimas, todėl negalėjo rašyti ir skaityti, pastoviai skaudėjo akis ir galvą, pablogėjo rega. Gyvenamosiose patalpose baldai nebuvo pritvirtinti prie žemės, dėl to pastoviai kilo pavojus sveikatai ir net gyvybei, lipdamas į antrą lovos aukštą ar imdamas drabužius iš spintos ne kartą yra susižeidęs. Gyvenamosiose patalpose buvo gausu parazitų (tarakonų, blakių), kurie trukdė išsimiegoti, kankinosi dėl jų sukandimų sukelto niežulio, tinimo. Dušuose-prausyklose buvo šalta, drėgna, gausu buitinių parazitų, buvo blogas apšveitimas, slidžios grindys, ant kurių ne kartą yra paslydęs ir susižeidęs. Tvirtino, kad nebuvo gesintuvo, priešgaisrinės sistemos ir avarinio išėjimo, langai buvo grotuoti, todėl, kilus gaisrui, neturėtų galimybės išsigelbėti, dėl to pastoviai gyveno, jausdamas baimę, stresą. Tvirtino, kad 3-6 būrių bendrabučiuose, prieš įkuriant gyvenamąsias patalpas ir po jų įkūrimo, buvo įrengtas rentgeno kabinetas, dėl kurio įtakos pareiškėją kankino pastovūs galvos skausmai, blogas apetitas, nemiga, susilpnėjusi potencija ir pan. Kalėdamas tokiomis sąlygomis patyrė didelių nepatogumų, neigiamų išgyvenimų, fizinį skausmą, garbės ir orumo pažeminimą, stresą, depresiją, sveikatos pablogėjimą, kančių, t.y. patyrė neturtinę žalą, kurią vertino 55 000 Eur ir prašė priteisti iš atsakovės. Nurodė, kad skundo reikalavimui neturi būti taikomas ieškinio senaties terminas, nes toks nenumatytas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 3 straipsnyje. Be to, pažeidimas yra tęstinio pobūdžio, todėl ieškinio senaties terminas skaičiuotinas pagal LR CK 1.127 str. 5 dalies nuostatas.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsiliepime į skundą (b. l. 10–20), papildomuose paaiškinimuose (b. l. 71) ir atsiliepime į pareiškėjo atsikirtimą (b. l. 130–131) nurodė, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu kalint Pravieniškių PN-AK gyvenamosiose patalpose vienam nuteistajam tekusi reglamentuota gyvenamojo ploto norma pažeista nebuvo. Tvirtino, kad pagal galiojančių teisės aktų nuostatas, skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią gyvenamojo ploto normą, baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas nėra išskaičiuojamas iš bendrojo gyvenamosios patalpos ploto. Gyvenamosios patalpos baldais ir kitu inventoriumi buvo aprūpintos teisės aktuose numatyta tvarka. Patalpos, kuriose gyveno pareiškėjas vėdinamos per langus ir ventiliacines angas. Įstaiga užtikrina tinkamą apšvietimą. Gavus informaciją apie perdegusias lemputes, jos keičiamos naujomis. Pravieniškių PN-AK užtikrino tinkamą temperatūros palaikymą gyvenamosiose patalpose. 3-ojo sektoriaus gyvenamosiose patalpose tiekiamas centralizuotas šildymas, tačiau 2017-2018 m. šildymo sezonais patalpos buvo šildomas elektriniais šildytuvais. Pareiškėjas su skundais dėl netinkamos patalpų temperatūros nesikreipė. Buitiniai parazitai naikinami su trečiaisiais asmenimis sudarytų sutarčių pagrindu, informacija apie suteiktas paslaugas registruojama. Nuteistieji gyvenamąsias patalpas privalo tvarkytis patys, todėl tinkamai atliekant šią pareigą gyvenamosiose patalpose nebūtų atsiradę buitinių parazitų, pelėsio. Ginčo būrių sanitariniai mazgai aprūpinti sanitariniais įrenginiais pagal galiojantį teisinį reglamentavimą. Įstaigoje 2018 m. vasario 22 d. buvo atliktas patikrinimas, kurio metu buvo atlikti matavimai 3 būrio 2 patalpoje, 6 būrio 4 patalpoje, 5 būrio 5 ir 6 patalpoje bei koridoriuje tarp šių patalpų ir įsitikinta, kad konstrukciniai elementai yra pakankami ir šiose patalpose gyvenantys nuteistieji jokios papildomos apšvietos, įstaigai vykdant veiklą su šaltiniu, nepatiria. Nuo 2018 m. kovo 14 d. rentgeno kabinetas nenaudojamas. Įstaigoje parengti evakuacijos planai ir gaisrinės instrukcijos, su kompetentinga institucija suderintas veiksmų planas kilus gaisrui, apsirūpinta pirminėmis gaisro gesinimo priemonėmis. Ginčo patalpos skundžiamu laikotarpiu Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie SAM specialistų nebuvo tikrintos, dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas nesiskundė. Pareiškėjas neįrodė neteisėtų Pravieniškių PN-AK pareigūnų veiksmų, jam padarytos neturtinės žalos, todėl nėra pagrindo neturtinės žalos atlyginimo priteisimui. Prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti sutrumpintą 3 metų ieškinio senatį.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš neužtikrintų tinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2013 m. iki 2018 m. gegužės 21 d. jam atliekant bausmę Pravieniškių PN-AK 3–jame sektoriuje bendrabučio tipo patalpose, t. y. jis buvo kalinamas, pažeidžiant reglamentuotą vienam nuteistajam tenkančią gyvenamojo ploto normą, nesilaikant higienos ir buitinio aprūpinimo normų reikalavimų.
Atsakovės atstovas prašė taikyti pareiškėjo reikalavimui sutrumpintą 3 metų ieškinio senatį.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalis. numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo siejamas su laikotarpiu nuo 2013 m. iki 2018 m. gegužės 21 d. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tokio pobūdžio bylose ne kartą yra nurodęs, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, atmestini pareiškėjo nurodyti argumentai dėl senaties termino skaičiavimo pagal CK 1.127 straipsnio 5 dalies nuostatas.
Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, pareiškėjo nurodytų galimų pažeidimų pobūdį bei jam sukeltas pasekmes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo ginčo gyvenamosiose patalpose pradžios.
Įvertinęs aukščiau išdėstytą, teismas sprendžia, kad pareiškėjas visą skunde nurodytą laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, į teismą kreipėsi 2018 m. gegužės 21 d. (b. l. 7), todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2015 m. gegužės 20 d. pareikšti.
Pareiškėjas tvirtina, kad jo reikalavimui senaties terminas neturi būti taikomas, nes toks terminas nėra nustatytas ginčo santykiams tiesiogiai taikytinoje Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijoje, taikant atsakomybę už Konvencijos 3 straipsnio pažeidimus.
Atmesdamas pareiškėjo teiginį, kad Konvencijos 3 straipsnis nenustato jokių senaties terminų jame numatytiems pažeidimams, teismas pažymi, kad Konvencijos priėmimu buvo siekta garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmame skyriuje (Konvencijos 1 str.); kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinės valstybės institucijoms (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą B. L. prieš Belgiją); kad Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams); kad EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr., pvz., EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą H. prieš Jungtinę Karalystę; 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą D. prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr. EŽTT 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimą K. prieš Prancūziją), nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausia yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą C. prieš Italiją). Pažymėtina, kad išvardintų nuostatų kontekste dėl ieškinio senaties nustatymo EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą G. prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (1996 m. spalio 22 d. sprendimas S. prieš Jungtinę Karalystę).
Vadinasi, ir nagrinėjamoje byloje, visų pirma, gali ir turi būti taikomos nacionalinės teisės normos, tame tarpe – ir reglamentuojančios ieškinio senatį, todėl pareiškėjo nurodyti teiginiai dėl jo skundo reikalavimui netaikytinos ieškinio senaties laikytini nepagrįstais.
CK1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).
Pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, jog galimų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie šiuos pažeidimus. Nenurodė šio termino praleidimo aplinkybių ar priežasčių, gavęs atsakovės atstovo atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame prašoma taikyti pareiškėjo reikalavimui sutrumpintą trejų metų ieškinio senatį, neprašė teismą šį terminą atnaujinti.
Įvertinęs aukščiau nurodytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises, todėl teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo ex officio ieškinio senaties termino atnaujinimui.
Esant šioms aplinkybėms, atsakovės atstovo prašymas tenkintinas, pareiškėjo reikalavimui taikytinas ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo iki 2015 m. gegužės 20 d. šiuo pagrindu atmestinas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).
Pritaikius trejų metų senaties terminą laikytina, jog sprendžiant skundo reikalavimo pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 21 d. iki 2018 m. gegužės 21 d.
CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse (toliau – ir BVK) nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau – ir nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau– ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės).
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 punktas nustato minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose.
Lietuvos administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad nacionaliniai teisės aktai – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės – neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus gyvenamosios patalpos ploto norma, neįskaičiuoti joje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Todėl į tai atsižvelgiama tik vertinant pareiškėjo situaciją pagal Konvencijos 3 straipsnio nuostatas, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus minėto nacionalinio teisės akto pažeidimus (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1254-442/2017). Kai asmeniui tenkantis plotas yra toks mažas, kad neatitinka EŽTT praktikoje taikomo 3 kv. m standarto, itin mažas faktiškai pareiškėjui tenkantis plotas vertintinas kaip EŽTT formuojamų standartų pažeidimas.
Atlikus pareiškėjui tekusio ploto normos vertinimą pagal Konvencijos nuostatas ir jas aiškinančią EŽTT praktiką, sprendžiant šio pobūdžio bylas, svarbu nustatyti, ar buvo laikytasi nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų, nustatančių ploto normas.
Atsakovės atstovas pateikė teismui duomenis (b. l. 21, 25–27, 130–131), patvirtinančius, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 21 d. iki 2016 m. vasario 10 d. buvo paskirtas gyventi į 4 būrio 2 gyvenamąją patalpą, kurios gyvenamasis plotas 35,62 kv. m, joje įrengta 8 miegamosios vietos, todėl vienam nuteistajam joje teko 4,45 kv. m gyvenamojo ploto.
Laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 10 d. iki 2016 m. vasario 24 d. pareiškėjas buvo paskirtas gyventi į 10 būrio 3 gyvenamąją patalpą, kurios gyvenamasis plotas – 34 kv. m, joje įrengta 10 miegamųjų vietų, todėl vienam nuteistajam šioje patalpoje teko 3,4 kv. m.
Nuo 2016 m. vasario 24 d. iki 2016 m. kovo 21 d. pareiškėjas kalėjo 10 būrio 6 gyvenamojoje patalpoje, kurios gyvenamasis plotas 17,21 kv. m, joje įrengtos 6 miegamosios vietos, todėl vienam nuteistajam šioje patalpoje teko 2,87 kv. m.
Laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 21 d. iki 2016 m. gegužės 12 d. pareiškėjas gyveno 9 būrio 12 gyvenamojoje patalpoje, kurios gyvenamasis plotas 35,84 kv. m joje įrengta 11 miegamųjų vietų, todėl šioje patalpoje vienam asmeniui teko 3,26 kv. m.
Nuo 2016 m. gegužės 12 d. iki 2018 m. gegužės 21 d. pareiškėjas gyveno 5 būrio 4 gyvenamojoje patalpoje, kurios gyvenamasis plotas 17,36 kv. m, joje įrengtos 5 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui šioje patalpoje teko 3,47 kv. m.
Pareiškėjas su atsakovės atstovo pateiktais duomenimis nesutiko. Prašyme–skunde (b. l. 124) tvirtino, kad jis negyveno 9 būrio 12 gyvenamojoje patalpoje, o šio būrio 7 gyvenamojoje patalpoje, kurioje buvo 15 miegamųjų vietų, 4 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje gyveno 21 nuteistasis, 5 būrio 4 gyvenamojoje patalpoje buvo 6 miegamosios vietos. Šiuos teiginius patvirtinančių bei atsakovės atstovo pateiktus rašytinius įrodymus paneigiančių įrodymų (patalpų schemų, pažymų, kartu su juo kalėjusių asmenų duomenų, jų rašytinių paaiškinimų ir pan.) pareiškėjas teismui nepateikė. Atsakovės atstovas atsiliepime į pareiškėjo atsikirtimą (b. l. 30-31) prašė teismą vadovautis pateiktomis pažymomis apie pareiškėjo gyvenamųjų patalpų kaitą. Savo teiginius dėl patalpų, kuriose ginčo laikotarpiu gyveno pareiškėjas, plotų, jose kalėjusių asmenų skaičiaus grindė byloje esančiai rašytiniais įrodymais (b. l. 21, 25–27, 132).
Įvertinus aukščiau išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų galima abejoti atsakovės atstovo pateiktais rašytiniais įrodymais apie patalpų, kuriose ginčo laikotarpiu gyveno pareiškėjas numerius, jų plotą, jose gyvenusių nuteistųjų skaičių, todėl, vertinant pareiškėjo reikalavimo pagrįstumą, vadovaujamasi atsakovės atstovo pateiktais duomenimis apie pareiškėjo gyvenamąsias vietas, vertinamuoju laikotarpiu šiose patalpose gyvenusių asmenų skaičių.
Nustatyta, kad jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu kalint Pravieniškių PN-AK, reglamentuota vienam nuteistajam tenkanti gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista, išskyrus laikotarpį, kuriuo jis kalėjo 10 būrio 6 gyvenamojoje patalpoje (jam teko 2,87 kv. m gyvenamojo ploto), todėl už šį laikotarpį yra pagrindas valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovės atstovo veiksmų neteisėtumą.
Pareiškėjas tvirtino, kad 200 žmonių turėjo naudotis tik keliais tualetais, todėl, norint atlikti gamtinius reikalus, teko laukti eilėje, tai kėlė fizinį skausmą, nepatogumų, kančių.
Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 (galiojusiose iki 2017 m. sausio 1 d.) (toliau – ir Aprūpinimo normos), buvo nurodyta, kad tualete turi būti po klozetą arba unitazą dvylikai asmenų, pisuarą – dvylikai asmenų. Nuo 2017 m. birželio 7 d. įsigaliojusioje Aprūpinimo normų redakcijoje numatyta 1 klozetas arba pisuaras 15 nuteistųjų.
Pravieniškių PN-AK pateiktais duomenimis (b. l. 21, 25-27,71) 4 būrio sanitariniame mazge buvo įrengti 3 klozetai, 3 unitazai, jame pareiškėjo skyrimo gyventi į šį būrį dieną kalėjo 89 nuteistieji, 9 būrio sanitariniame mazge buvo 4 klozetai, 2 unitazai, jame pareiškėjo skyrimo gyventi dieną kalėjo 70 nuteistųjų, 10 būrio sanitariniame mazge buvo 10 klozetų, jame pareiškėjo skyrimo gyventi dieną kalėjo 70 nuteistųjų, 5 būrio sanitariniame mazge buvo 4 klozetai ir 4 pisuarai, jame pareiškėjo skyrimo gyventi dieną kalėjo 6 nuteistieji. Atsakovės atstovas pateikė teismui duomenis apie nuteistųjų faktinį skaičių tik pareiškėjo skyrimo gyventi į ginčo būrius dienomis, duomenų apie nuteistųjų skaičių minėtuose būriuose visu vertinamuoju laikotarpiu ar bendrą įrengtų gyvenamųjų vietų skaičių būriuose nepateikė, todėl pareiškėjo argumentai dėl netinkamo sanitarinių mazgų įrengimo (aprūpinimo sanitariniais įrenginiais) (išskyrus 2016 m. gegužės 12 d.) lieka nepaneigti.
Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildino iš neužtikrintos tinkamos gyvenamųjų patalpų bei dušinių-prausyklų oro temperatūros, ventiliacijos, apšvietos. Tvirtino, kad minėtose patalpose buvo šalta, trūko ventiliacijos, patalpose kaupėsi drėgmė, buvo pelėsis ir grybelis, grindys buvo slidžios, dėl to ne kartą paslydo ir patyrė traumas. Šiose patalpose buvo buitinių parazitų (blakių ir tarakonų), dėl kurių sukandimų, jautė skausmą, negalėjo tinkamai išsimiegoti.
Ginčo laikotarpiu galiojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojusi iki 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) bei Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – ir Higienos norma HN 134:2015).
Pagal Higienos normos HN 76:2010 24 punkto nuostatas gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. (Higienos normos HN 76:2010 22 p.) .
Fizikiniai gyvenamųjų patalpų oro temperatūros, santykinės oro drėgmės, oro judėjimo greičio parametrai, kuriuos turi atitikti gyvenamosios patalpos, nurodyti Higienos normos HN 76:2010 26 punkte, pagal kurį gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų oro temperatūra šiltuoju metų periodu turi būti 18-28°C, santykinė drėgmė 35-65, oro judėjimo greitis – 0,15-0,25 m/s, šaltuoju metų periodu turi būti 18-22°C, santykinė drėgmė 735-60, oro judėjimo greitis – 0,05-0,15 m/s.
Higienos normos HN 76:2010 56 punkte nurodyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių.
Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos Higienos normos HN 134:2015 14,16, 17 ir 39 punktuose.
Į bylą atsakovės atstovas pateikė teismui Pravieniškių PN-AK Ūkio skyriaus vyriausiojo specialisto 2018 m. birželio 14 d. pažymą Nr. 88-298 ( b. l. 25–27), kurioje nurodyta, jog įstaiga užtikrina tinkamą temperatūros palaikymą nuteistųjų gyvenamosiose patalpose, esant būtinumui, pagal jų prašymus nuteistiesiems išduodami elektriniai šildytuvai ir ventiliatoriai. 3 sektoriaus gyvenamosiose patalpose yra tiekiamas centralizuotas šildymas, tačiau 2017-2018 metų šildymo sezonais jos buvo šildomos elektriniais šildytuvais. Pataisos namuose užtikrinama reglamentuota bendra dirbtinė apšvieta, gavus informaciją apie perdegusias lemputes, jos nedelsiant keičiamos naujomis (b. l. 16). Jokių objektyvių įrodymų (patikrinimo aktų kopijų, patalpų fizikinių parametrų matavimo protokolų, nuotraukų ir pan.), patvirtinančių nurodytas aplinkybes, atsakovės atstovas į bylą nepateikė.
Pareiškėjas pateikė teismui Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamento Kaišiadorių skyriaus 2018 m. liepos 31 d. raštą Nr. (2-22 4.80)2- 32703 (b. l. 126–127), kuriame nuteistasis V. Z. informuojamas apie 2018 m. vasario 14 d. atliktą operatyviąją visuomenės sveikatos saugos kontrolę Pravieniškių PN-AK 3 sektoriaus 5 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje. Pareiškėjas byloje vertinamu laikotarpiu šioje gyvenamojoje patalpoje negyveno, todėl pagrindo remtis minėtame dokumente nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis apie šios gyvenamosios patalpos techninę sienų būklę, ventiliaciją, oro temperatūrą, apšvietimą nagrinėjamoje byloje nėra.
Įvertinus anksčiau nurodytas aplinkybes, teismo nuomone, iš esmės galimas atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų šiuo aspektu konstatavimas, tačiau, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką tokio pobūdžio bylose, pareiga pateikti detalų kalinimo sąlygų apibūdinimą tenka pareiškėjui. Kiekvienu individualiu atveju įvertinamas pareiškėjo tvirtinimo dėl netinkamų higienos sąlygų nuoseklumas, patikimumas ir pagrįstumas.
Šiuo atveju, pareiškėjas nenurodė, kokioje konkrečioje patalpoje ir kokiu metu buvo netinkama apšvieta, ventiliacija, oro temperatūra, drėgmė, pelėsis, slidžios grindys dėl ko ne kartą yra paslydęs ir patyręs traumą ir pan., į bylą nepateikta jokių duomenų apie pareiškėjo reikštas pretenzijas dėl nurodytų galimų pažeidimų pataisos namų pareigūnams, administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms, todėl abstrakčių, bendro pobūdžio, niekuo nepagrįstų aplinkybių pagrindu šiuo aspektu negali būti konstatuoti neteisėti Pravieniškių PN-AK veiksmai.
Pareiškėjas tvirtino, kad baldai (lovos, spintos) nebuvo pritvirtintos prie grindų, todėl kilo pavojus jo sveikatai ir net gyvybei, nes lipdamas į antrą lovos aukštą ar imdamas drabužius iš spintos ne kartą yra susižeidęs.
Lengvajai ir paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamųjų kambarių įrengimo reikalavimai nustatyti Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, kuriose reikalavimo pritvirtinti baldus prie grindų nėra nustatyta. Toks reikalavimas neįtvirtintas ir nuteistųjų buitinį aprūpinimą reglamentuojančiose Aprūpinimo normose.
Atsižvelgiant į tai, kad baldų (lovų, spintų) pritvirtinimas prie grindų nėra reglamentuotas, pareiškėjo pretenzijos dėl nepritvirtintų baldų atmestinos kaip nepagrįstos.
Nagrinėjamu aspektu pažymėtina, kad byloje nėra jokių duomenų, kad dėl nepritvirtintų baldų keliamų nepatogumų ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas kreipėsi į atsakovo atstovą, o šis į jo prašymus (skundus) nereagavo.
Pažymėtina, kad į bylą pateiktuose dokumentuose apie pareiškėjo sveikatos būklę (b. l. 78–123) ginčui aktualiu metu yra duomenų apie pareiškėjo patirtas traumas (čiurnos, plaštakos, peties susižeidimus) paslydus, einant į darbą, žaidžiant futbolą, tačiau jokių duomenų, kad šios traumos buvo patirtos dėl slidžių dušinės grindų ar dėl nepritvirtintų baldų, į bylą nėra pateikta. Teismo vertinimu, nesant tokių duomenų, o pareiškėjui tik abstrakčiai nurodžius, kad patyrė traumas paslydęs ant slidžių grindų dėl nepritvirtintų baldų, nekonkretizuojant įvykių aplinkybių, nenurodant datų, atsiradusių pasekmių, minėtuose dokumentuose nurodytos traumos negali būti susietos priežastiniu ryšiu su pareiškėjo paslydimu su galimai kažkurio būrio, kuriame kalėjo pareiškėjas vertinamuoju laikotarpiu, dušinėje buvusiomis slidžiomis grindimis ar nepritvirtintais baldais.
Pareiškėjas teigė, kad pataisos namuose nebuvo laikomasi priešgaisrinės saugos reikalavimų, nes nebuvo gesintuvo, priešgaisrinės sistemos ir avarinio išėjimo, langai buvo grotuoti. Kilus gaisrui, pareiškėjas neturėtų galimybės išsigelbėti, todėl pastoviai gyveno apimtas baimės, išgyvenimų ir streso.
Į bylą pateiktoje Pravieniškių PN-AK Ūkio skyriaus vyriausiojo specialisto pažymoje (b. l. 25–27) nurodyta, kad siekiant užtikrinti tinkamą nuteistųjų evakavimą gaisro atveju, įstaiga parengė ir suderino su Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Kaišiadorių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Kaišiadorių valstybinės priešgaisrinės priežiūros inspekcijos pareigūnais personalo veiksmų planą kilus gaisrui. Parengti įstaigoje evakavimo planai ir gaisrinės instrukcijos. Atsakovės atstovas neargumentavo pareiškėjo nurodytos pozicijos dėl priešgaisrinės sistemos ir evakuacinio išėjimo nebuvimo, nepateikė jokių šią aplinkybę galinčių paneigti įrodymų, todėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl priešgaisrinių reikalavimų nesilaikymo lieka nepaneigtos.
Pareiškėjas reiškė pretenzijas dėl buitinių parazitų (tarakonų, blakių) gyvenamosiose bei bendrojo naudojimo patalpose, tvirtino, kad dėl jų sukandimo negalėdavo išsimiegoti.
Pagal Higienos normos HN 76:2010 60 punktą, laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją), kurį atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Analogiški reikalavimai įtvirtinti Higienos normos HN 134:2015 20 punkte.
Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Pravieniškių PN-AK buvo sudarę kenkėjų kontrolės paslaugų sutartis su UAB „Utenos deratizacija“ ir UAB „Dezinfa“, pagal kurių nuostatas kenkėjus naikinanti bendrovė įsipareigojo 2 kartus per mėnesį ir pagal poreikį atlikti kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo darbus (b. l. 50–57). Iš teismui pateiktų Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalo išrašų, darbų atlikimo aktų (b. l. 28–50) matyti, jog ginčui aktualiu laikotarpiu ginčo būrių patalpų kenkėjų kontrolės paslaugos buvo teikiamos nesilaikant sutartyse nustatytų įsipareigojamų atlikti šiuos darbus 2 kartus per mėnesį. Pažymėtina, kad minėtų darbų atlikimo metu buvo aptikti buitiniai parazitai. Nešvarios 5 būrio gyvenamosios aplinkos faktas užfiksuotas ir į bylą pareiškėjo pateiktame Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamento Kaišiadorių skyriaus 2018 m. liepos 31 d. rašte Nr. (2-22 4.80)2- 32703 (b. l. 126–127).
Įvertinus nustatytas aplinkybes, teismo nuomone, tikėtina pareiškėjo nurodyta aplinkybe dėl buitinių parazitų tam tikrais periodais buvimo gyvenamosiose patalpose.
Pareiškėjo argumentai, jog 4-6 būrių patalpose buvo įrengtas rentgeno kabinetas, kuris kenkė jo sveikatai atmestini, kadangi pagal byloje esančius duomenis Įstaigoje 2018 m. vasario 22 d. buvo atliktas patikrinimas ir surašytas Radiacijos saugos reikalavimų vykdymo patikrinimo aktas. Patikrinimo metu buvo atlikti matavimai 3, 5 ir 6 būrių patalpose bei koridoriuje tarp šių patalpų ir nustatyta, kad konstrukciniai elementai yra pakankami ir šiose patalpose gyvenantys nuteistieji jokios papildomos apšvitos, įstaigai vykdant veiklą su šaltiniu nepatiria (b. l. 73–77).
Įvertinus aukščiau išdėstytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visumą, konstatuotina, jog pareiškėjas buvo laikomas Pravieniškių PN-AK pažeidžiant nustatytą teisinį reguliavimą tuo aspektu, kad laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 24 d. iki 2016 m. kovo 21 d. buvo kalinamas 10 būrio 6 gyvenamojoje patalpoje, pažeidžiant reglamentuotą gyvenamojo ploto normą, netinkamai aprūpinant sanitariniais įrenginiai bei neužtikrinant švarios ir saugios aplinkos (dėl buitinių parazitų, priešgaisrinių reikalavimų).
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų grindžia patirtais nepatogumais, neigiamais išgyvenimai, fiziniu skausmu (blakių sukandimais), garbės ir orumo pažeminimu, stresu, depresija, sveikatos pablogėjimu (regos sutrikimais) ir patirtomis kančiomis.
Į bylą pateiktuose duomenyse apie pareiškėjo sveikatos būklę ginčui aktualiu metu (b. l. 23–24, 78–123) duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi į Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojus dėl pablogėjusio regėjimo, buitinių parazitų sukandimų, patirtų psichinės sveikatos sutrikimų, sąlygotų skunde nurodytų netinkamų kalinimo sąlygų, nėra.
Taigi, teismo nuomone, byloje nėra įrodymų apie netinkamų bausmės atlikimo sąlygų poveikį pareiškėjo fizinei sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant bausmės atlikimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.
Tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl nustatytų pažeidimų (per mažo gyvenamojo ploto, sanitarinių įrenginių trūkumo, saugios, švarios nuo buitinių parazitų gyvenamosios aplinkos neužtikrinimo ir pan.) pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo analogiško pobūdžio bylose yra ne kartą konstatuota, jog asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT administracinę bylą Nr. A143-1966/2008, administracinę bylą Nr. A 502-734/2009, administracinę bylą Nr. A525-1181/2010), taip pat ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02).
Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, gyvenamojo ploto normos pažeidimas sukelia pareiškėjui tam tikrų išgyvenimų, nepatogumų, t. y. neturtinę žalą, kurios jis nepatirtų, gyvendamas užtikrinant šią normą,
Įvertinęs byloje nustatytų pažeidimų pobūdį, jų trukmę, nenustatęs, kad dėl šių pažeidimų sukeltų nepatogumų pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos įstaigos administraciją, ar kitas kompetentingas institucijas, nesant duomenų apie nustatytų pažeidimų įtaką pareiškėjo sveikatai, atsižvelgęs į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines, darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), vadovaudamasis teisingumo, protingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma. Teismo nuomone, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis 260 Eur yra adekvatus patirtoms neigiamoms pasekmėms, todėl ši suma priteistina iš atsakovės pareiškėjui (CK 6.250 str. 1 d.), o kita skundo dalis netenkintina kaip nepagrįsta.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo M. Č. skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti M. Č. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 260 Eur (du šimtus šešiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitos skundo dalies netenkinti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui arba per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.