Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Marytės Mitkuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gintaro Pečiulio ir Donato Šerno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kreditoriaus Danske Bank A/S atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. balandžio 20 d. nutarties, kuria kreditoriaus Danske Bank A/S prašymas dėl uždraudimo vykdyti ūkinę komercinę veiklą uždarosios akcinės bendrovės „Alsantė“ bankroto byloje atsisakytas priimti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Teismas neteisingai aiškino ir taikė Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 10 straipsnio 7 dalies 6 punktą, todėl priėmė neteisėtą nutartį. Pirmas kreditorių susirinkimas turi įvykti per 30 dienų nuo teismo nutarties patvirtinti kreditorių reikalavimus įsiteisėjimo dienos, todėl, remiantis skundžiama nutartimi, darytina išvada, kad bankroto administratorius ne mažiau kaip 3 mėnesius nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo, veikia niekieno neprižiūrimas ir turi absoliučią diskrecijos teisę spręsti visus su bankrutuojančia įmonę susijusius klausimus. Tačiau ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 6 punkto ir 23 straipsnio 6 punkto nuostatų sisteminė analizė leidžia spręsti, kad iki pirmojo kreditorių susirinkimo teisę teikti teismui prašymus dėl bankrutuojančios įmonės veiklos turi ir atskiri įmonės kreditoriaiTeismas visiškai nepasisakė dėl pateikto prašymo pagrįstumo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą akcentuota, kad bankroto bylose egzistuoja viešasis interesas, todėl teismas, net ir konstatavęs, jog atskiriems kreditoriams nėra suteikta teisė teikti pasiūlymus dėl BUAB „Alsantė“ ūkinės komercinės veiklos, privalėjo ex officio patikrinti kreditoriaus pateiktą informaciją apie tai ar bankroto administratoriaus sprendimas tęsti ūkinę komercinę veiklą yra pagrįstas bei ar juo nedaroma žala įmonei ir jos kreditoriams.

Apeliantas neturi teisės prašyti teismo uždrausti atsakovui vykdyti ūkinę komercinę veiklą. Remiantis ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 6 punktu prašymą dėl įmonės veiklos apribojimo gali pateikti kreditoriai, o ne atskiras kreditorius. ĮBĮ 23 straipsnio 6 punktas nustato išimtinę kreditorių susirinkimo kompetenciją spręsti klausimus dėl įmonės ūkinės komercinės veiklos, jos apribojimo ar nutraukimo. Be to, apelianto reikalavimas dar nėra teismo patvirtintas, todėl neaišku ar jis iš viso yra bankrutuojančios įmonės kreditoriumi. Iki pirmojo kreditorių susirinkimo klausimus dėl įmonės ūkinės komercinės veiklos tęsimo sprendžia bankroto administratorius. Tęsiant įmonės ūkinę komercinę veiklą yra mažinami visų kreditorių patiriami nuostoliai.Bankroto administratoriaus veikla, nutariant tęsti įmonės ūkinę komercinę veiklą, atitinka viešąjį bei visų kreditorių interesus, gina visų kreditorių ir bankrutuojančios įmonės teises. Bankroto administratoriaus veikla yra griežtai reglamentuota teisės aktais, o veiklos kontrolę atlieka Įmonių bankroto valdymo departamentas prie Ūkio ministerijos, todėl apelianto argumentas, jog iki pirmojo kreditorių susirinkimo administratorius veikia niekieno neprižiūrimas yra nepagrįstas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti kreditoriaus Danske Bank A/S prašymą dėl uždraudimo UAB „Alsantė“ vykdyti ūkinę komercinę veiklą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Bankroto bylos iškeliamos ir nagrinėjamos pagal CPK įtvirtintas taisykles, išskyrus išimtis, nustatytas kitų įstatymų (CPK 1 str. 1 d.). Specialusis įstatymas, skirtas bankroto bylų nagrinėjimui, yra Įmonių bankroto įstatymas (toliau – ĮBĮ), o kitų įstatymų nuostatos, susijusios su bankroto procesu, taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio specialiojo įstatymo nuostatoms.

ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 5, 6 punktuose nustatyta, kad įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą įmonė turi teisę verstis ūkine komercine veikla, jeigu ji mažina dėl bankroto patiriamus kreditorių nuostolius, ir iš šios veiklos gautas pajamas naudoti su šia veikla susijusioms išlaidoms; teismas kreditorių prašymu gali nustatyti įmonės ūkinės komercinės veiklos ir disponavimo įmonės turtu, kurį be teismo leidimo draudžiama parduoti, išnuomoti, įkeisti, juo laiduoti, garantuoti kitų subjektų prievolių įvykdymą ar kitaip jį perleisti (perduoti), apribojimus.

Lietuvos apeliacinis teismas yra pasisakęs, kad bankroto procese kiekvienas teisės subjektas turi veikti jam suteiktų įgaliojimų ribose ir nespręsti kitam subjektui priskirtų klausimų. Įmonės bankroto administratorius – tai teismo paskirtas fizinis ar juridinis asmuo, kuris atstovaudamas įmonės interesams, kartu gina ir jos visų kreditorių teisėtus interesus. Tai įmonės atstovas, veikiantis įmonės vardu ex officio. Remiantis ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 6, 13 punktais, įmonės bankroto administratorius vadovauja bankrutuojančios įmonės ūkinei komercinei veiklai; per laikotarpį iki pirmojo kreditorių susirinkimo sprendžia klausimus dėl įmonės sudarytų sandorių, kurių įvykdymo terminas dar nepasibaigė, tolesnio vykdymo ir naujų sandorių, reikalingų įmonės ūkinei komercinei veiklai tęsti, sudarymo, jei įmonė tęsia ūkinę komercinę veiklą, ir ne vėliau kaip per 30 dienų nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos praneša suinteresuotiems asmenims apie tai, kad vykdys įmonės sudarytas sutartis, kurių vykdymo terminas dar nepasibaigė, arba jų nevykdys. Nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos teisė valdyti, naudoti bankrutuojančios įmonės turtą (lėšas) ir juo disponuoti suteikiama tik administratoriui (ĮBĮ 14 str. 1 d.). Vadovaujantis šiomis įstatymo nuostatomis darytina išvada, kad būtent bankroto administratoriui įstatymas suteikia išimtinę teisę iki pirmojo kreditorių susirinkimo spręsti klausimus dėl tolimesnės bankrutuojančios įmonės ūkinės komercinės veiklos vykdymo, jos sustabdymo ar apribojimo. Šiuos klausimus administratorius sprendžia atsižvelgiant į visų įmonės kreditorių, o ne kažkurio vieno, bei pačios bankrutuojančios įmonės teisėtus interesus. Apelianto argumentas, kad iki pirmojo kreditorių susirinkimo bankroto administratorius veikia niekieno neprižiūrimas yra nepagrįstas, nes administratoriaus veiklą kontroliuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija – Įmonių bankroto valdymo departamentas prie Ūkio ministerijos (ĮBĮ 11 str. 10 d.). Bankroto administratoriaus veikla taip pat yra griežtai bei detaliai reglamentuota teisės aktais, o administratoriumi gali būti tik aukštos kvalifikacijos profesionalas, jo veikla yra draudžiama privalomuoju profesinės civilinės atsakomybės draudimu. Nagrinėjamu atveju, teismui įvertinus UAB „Insolvita“ kandidatūrą kaip tinkamiausia būti atsakovo administratoriumi, nėra pagrindo teigti, jog administratoriaus veikla prieštarauja viešajam interesui. Pabrėžtina, kad tęsiant bankrutuojančios įmonės ūkinę komercinę veiklą, iš kurios yra gaunamos pajamos, mažinami visų kreditorių nuostoliai.

Įmonės kreditoriai – tai subjektai, kurie turi suinteresuotumą bylos baigtimi ir siekia gauti reikalavimų patenkinimą iš įmonės. ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalyje vienareikšmiškai ir aiškiai įtvirtinta nuostata, jog kreditorių reikalavimus tvirtina teismas. Kreditorius, kurio finansinis reikalavimas nėra patvirtintas, tačiau kuris pagrįstai mano, kad turi teisę reikalauti iš įmonės įvykdyti prievoles bei įsipareigojimus, laikomas potencialiu kreditoriumi. Potencialūs kreditoriai turi teisę naudotis kai kuriomis proceso teisėmis, bet tai anaiptol nereiškia, kad jie turi teisę naudotis visomis ĮBĮ kreditoriams suteiktomis teisėmis. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje ne kartą yra pažymėta, kad tik įsiteisėjus teismo nutarčiai, kuria patvirtinti įmonės kreditoriaus finansiniai reikalavimai, potencialus kreditorius tampa kreditoriumi, kuris įgyja kreditoriaus teises (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1169/2011, 2011 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr.2-517/2011, ir kt.).

Apelianto finansinis reikalavimas UAB „Alsantė“ bankroto byloje nėra patvirtintas įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu, todėl apeliantas yra tik potencialiu bankrutuojančios įmonės kreditoriumi, kuriam įstatymas nesuteikia teisės kreiptis į teismą su prašymu dėl įmonės ūkinės komercinės veiklos sustabdymo. Jis negali priimti teismo paskirtam bankroto administratoriui privalomų valdingų sprendimų, kurie ribotų administratoriui įstatymu priskirtų įgaliojimų vykdymą, tame tarpe, iki pirmojo kreditorių susirinkimo, spręsti klausimus dėl įmonės ūkinės komercinės veiklos. Teisė spręsti klausimus dėl įmonės ūkinės komercinės veiklos, jos apribojimo ar nutraukimo priskirtina išimtinai kreditorių susirinkimui (ĮBĮ 23 str. 6 p.), kuriame teisę dalyvauti turi tik kreditoriai, kurių finansiniai reikalavimai yra patvirtinti teismo (ĮBĮ 21 str. 2 d. 1 p.).

Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantas, būdamas bankrutuojančios įmonės kreditoriumi, kurio finansinis reikalavimas dar nėra patvirtintas teismo, neturi teisės tiesiogiai kreiptis į teismą su prašymu dėl BUAB „Alsantė“ ūkinės komercinės veiklos apribojimo.

Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, kurios naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2011 m. balandžio 20 d. nutartį palikti nepakeistą.